Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Romai Railianienei, Rasai Kvartūnaitei, dalyvaujant ieškovės atstovėms L. L. ir advokatei Jurgitai Karvelei, atsakovei G. P., jos atstovei advokatei Dovilei Aukštuolytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. L. individualios įmonės ieškinį atsakovei G. P. dėl skolos už suteiktas paslaugas ir nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė L. L. individuali įmonė 2015-10-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės G. P. 13 000 Eur skolos už suteiktas paslaugas, 500 Eur nuostolių atlyginimo, 74,80 Eur palūkanų, iš viso – 13 574,80 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodyta, kad ieškovės verslas yra tarpininkavimas klientams parduodant ar perkant nekilnojamąjį turtą. Ieškovė specializuojasi netipinio, išskirtinio, prabangaus turto pardavimo rinkoje, teikia paslaugas perkant ir parduodant sodybas prie ežerų, kitus poilsiui ar prabangiam gyvenimui skirtus būstus ar patalpas. Dėl savo darbo specifikos ieškovė savo klientams pirkėjų ir pardavėjų ieško nestandartiniais būdais, beveik nesinaudodama nekilnojamojo turto pardavėjų (pirkėjų) interneto puslapiais, bet bendrauja su potencialiais pirkėjais (pardavėjais) tiesiogiai asmeniškai. 2014 m. rudenį (tikslios datos ieškovė neprisimena) į ieškovę kreipėsi atsakovė, prašydama rasti pirkėją sodybai prie ežero (žemės sklypui su statiniais) (duomenys neskelbtini) (toliau – Sodyba). Atsakovė nurodė, kad už Sodybą pageidauja gauti apie 700 000 Lt (202 734 Eur). Gavusi atsakovės pavedimą, ieškovė ėmė ieškoti Sodybos pirkėjų. Ieškovės teigimu, ji nuolat informuodavo atsakovę apie darbo eigą telefonu ar susitikimų metu, konsultavo įvairiais sodybos dokumentų tvarkymo klausimais. 2015 m. birželio mėn. buvo surastas potencialus Sodybos pirkėjas – UAB „Arlanga“ (jos atstovas – A. M.). Kaip šalys buvo iš anksto sutarusios, šiam pirkėjui ieškovė pasiūlė didesnę kainą, nei pageidavo už Sodybą gauti atsakovė, ir pirkėjas sutiko ją mokėti, net nesiderėdamas. Pasak ieškovės, ji ir atsakovė sutarė, kad ieškovės atlygis už paslaugas, tarpininkaujant parduodant Sodybą, bus lygus skirtumui tarp Sodybos pardavimo klientui UAB „Arlanga“ faktinės kainos ir kainos, kurią nuo pat pradžių norėjo gauti atsakovė (suapvalinus – 202 800 Eur). Atsakovė buvo informuota, kad klientas sodybą pirks už 228 800 Eur. Taigi šalys susitarė, kad ieškovės atlygis už suteiktas paslaugas bus 26 000 Eur. Atsakovė su Sodybos pirkėju pasirašė Preliminariąją sutartį, kurioje buvo nurodyta Sodybos pardavimo kaina – 228 800 Eur. Ieškovės teigimu, prieš pasirašant Preliminariąją sutartį, ieškovė ir atsakovė buvo sutarusios, kad sulygtas atlygis ieškovei bus sumokėtas dalimis: pusė atlygio (13 000 Eur) – per penkias dienas po Preliminariosios sutarties pasirašymo, kita pusė (13 000 Eur) – per penkias dienas po pagrindinės Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovė, vykdydama šį susitarimą, 2015-07-16 sumokėjo pirmąją įmoką – 3500 Eur. Ieškinyje pažymėta, kad 2015-07-17 ieškovė ir atsakovė pasirašė Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį (toliau – Sutartis), kurioje raštu įformino ankstesnius žodinius susitarimus (kuriuos atsakovė jau buvo pradėjusi vykdyti). Sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad Sodybos „kliento kaina 202 800 Eur“, t. y. tokia kaina tenka klientui (atsakovei), pardavus Sodybą. Sutarties 2.4 punkte aiškiai nustatyta, kad skirtumas tarp kliento kainos ir faktinės turto pardavimo kainos (pridėtinė suma) yra paslaugos kaina, kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei. Ieškinyje pabrėžta, kad atsakovė, pasirašydama Sutartį, jau žinojo, už kokią kainą Sodyba bus parduota trečiajam asmeniui, ir sutiko, jog ieškovės atlygis už šį sandoris bus 26 000 Eur. Pasirašius Sutartį, atsakovė ir toliau ją vykdė: 2015-07-17 sumokėjo ieškovei 3500 Eur, 2015-07-24 – 6000 Eur. Iš viso atsakovė ieškovei yra sumokėjusi 13 000 Eur. Ieškovės žiniomis, Pagrindinė sutartis dėl Sodybos pardavimo buvo sudaryta 2015-08-20, taigi, remiantis ginčo šalių sudarytos Sutarties 2.5 punktu, atsakovė iki 2015-08-25 privalėjo sumokėti ieškovei likusią sutartos paslaugų kainos dalį – 13 000 Eur. Tačiau atsakovė savo įsipareigojimo neįvykdė, per atstovę advokato padėjėją atsiuntė pretenziją, kurioje nurodė, esą Sutartis sudaryta dėl suklydimo, esą joje buvo nurodyti neteisingi duomenys, todėl atsakovė prašo pakeisti Sutarties 1.3, 2.4, 2.5 punktų nuostatas. Kaip šios nuostatos turėtų būti pakeistos, atsakovė nenurodė. Ieškovė, nesutikdama su pretenzija, kreipėsi į advokatus, kurie parengė atsakymą į pretenziją, nurodydami nesutikimo su pretenzija argumentus, bei paprašė per septynias dienas nuo atsakymo išsiuntimo (2015-08-26) sumokėti likusią kainos dalį (13 000 Eur) bei atlyginti patirtas advokato pagalbos išlaidas (500 Eur). Atsakovė į šį ieškovės raštą neatsakė, likusios kainos dalies nesumokėjo. Ieškovė, remdamasi tuo, kad atsakovė nepagrįstai vengia vykdyti Sutartį, prašo priteisti iš jos 13 000 Eur skolą už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, 74,80 Eur palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę pažeidimą nuo 2015-08-25 (penkios dienos po Pagrindinės sutarties sudarymo) iki 2015-10-06 (ieškinio pateikimo teismui) (CK 6.210 straipsnis), taip pat 500 Eur išlaidų už advokato pagalbą, siekiant gauti skolą ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėta, kad nagrinėjamu atveju Sodybą atsakovė siekė parduoti asmeniniais tikslais, nesusijusiais su jokia ūkine-komercine veikla, o ieškovė veikė kaip verslo subjektas, todėl 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, iš jos kylantys teisiniai santykiai – vartojimo teisiniais santykiais ir atsakovei, kaip vartotojai, taikytina didesnė teisinė apsauga. Atsiliepime nurodyta, kad ieškovės savininkė L. L. yra tolima atsakovės giminaitė, todėl atsakovė, pasitikėdama ja, žodžiu susitarė dėl tarpininkavimo parduodant atsakovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau, atsakovės teigimu, priešingai nei nurodo ieškovė, 2014 m. rudenį sudaryto žodinio susitarimo metu atsakovė pageidavo Sodybą parduoti už 790 000 Lt, būtent dėl to įvairiuose interneto portaluose buvo įdėti skelbimai apie parduodamą atsakovės Sodybą už 790 000 Lt (suapvalinus – 228 800 Eur). 2015-07-14 buvo sudaryta atsakovės Sodybos Preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovės surastu pirkėju, numatant, kad Sodyba bus parduota už 790 000 Lt (suapvalinus – 228 800 Eur). Tik po nurodytos sutarties sudarymo praėjus trims dienoms, ieškovė ir atsakovė sudarė rašytinę Sutartį dėl atlyginimo ieškovei už tarpininkavimą. Atsakovės teigimu, ji, atsižvelgdama į žodinį susitarimą su ieškove ir artimą bendravimą šeimos rate, pagrįstai tikėjosi, kad ieškovė, kaip savo srities profesionalė, turinti specialių žinių bei patirties, nurodys Sutartyje sąžiningas sąlygas, kurios atitiktų šalių derybų dėl Sutarties sudarymo metu aptartas sąlygas, t. y. kad Sutartyje įtvirtinta Sodybos kaina bus tokia, kokia nurodyta skelbime ir Preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Pasak atsakovės, dėl nurodytų priežasčių ji Sutartį pasirašė atidžiai jos neskaičiusi ir atliko mokėjimus už tarpininkavimo paslaugas. Atsakovės teigimu, atlikusi mokėjimus ji suprato, kad ieškovė į Sutartį įrašė klaidinančias, nesąžiningas sąlygas, nurodydama „netikrą“ Sodybos pardavimo kainą (nors Sutarties sudarymo metu jau žinojo tikrąją Sodybos pardavimo kainą), taip dirbtinai sukurdama situaciją, kad tarpininkavimo paslaugų atlygis apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp sumos, gautos už parduotą atsakovės Sodybą ir atsakovės tariamai nurodytos pageidaujamos gauti kainos, kurios atsakovė niekada nebuvo nurodžiusi (tokia kaina nebuvo nurodyta nei skelbimuose dėl atsakovės Sodybos pardavimo, nei pirkimo-pardavimo sutartyje). Atsiliepime pažymėta, kad Sutarties sąlygos, nustatančios tarpininkavimo paslaugų kainą, yra suformuluotos neaiškiai, atskiruose Sutarties punktuose ir yra sunkiai suvokiamos, be to, neatitinka faktinių aplinkybių ir susitarimų. Atsiliepime teigiama, kad Sutarties 1.3 punkto sąlyga, jog Kliento, t. y. atsakovės, kaina – 202 800 Eur, nebuvo iš anksto individualiai aptarta, atsakovė niekada tokios kainos nenurodė, šalys žodžiu tarėsi, kad Sodybos pardavimo kaina bus 790 000 Lt (suapvalinus – 228 800 Eur), už tiek ji ir parduota. Be to, atsakovės nuomone, tokia Sutarties sąlyga nepagrįsta ekonomine logika, nes įprastai tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartyse būna nurodytas tam tikras pageidaujamos kainos intervalas ar minimali riba, procentinė išraiška, o ne konkreti kaina, nes joks asmuo negali tiksliai žinoti, už kokią konkrečią kainą turtas bus parduotas. Atsiliepime pažymėta, kad įprastai tarpininkavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, kaina nustatoma procentine išraiška nuo parduodamo turto kainos. Šiuo atveju tarpininkavimo paslaugų kaina sudaro net 12 proc. nekilnojamojo turto kainos, numatytos Preliminariojoje sutartyje, tai kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovės sąžiningumo rengiant Sutartį. Pasak atsakovės, ieškovė, kaip nekilnojamojo turto pardavimo srities profesionalė, turėjo veikti išimtinai atsakovės interesais, t. y., pasinaudodama savo patirtimi, turėjo surasti pirkėją atsakovės nekilnojamam turtui parduoti už geriausią kainą. Nepaisant to, ieškovė pirmiausia surado pirkėją (tam, kad žinotų konkrečią atsakovės nekilnojamojo turto pardavimo kainą) ir tik po to pateikė atsakovei pasirašyti tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, kurioje įrašė neaiškias, painias sąlygas dėl tarpininkavimo paslaugų kainos. Atsiliepime taip pat pažymėta, kad paslaugų kaina Sutartyje nurodyta eurais. Atsižvelgiant į tai, kad šalyje neseniai buvo pakeista valiuta iš litų į eurus, atsakovė, atlikdama mokėjimus (iš viso – 13 000 Eur) ieškovei, ne iš karto suvokė mokamos sumos dydį ir jos neproporcingumą. Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ieškovė nepagrįstai reikalauja, kad atsakovė sumokėtų 13 000 Eur skolą, nes pati ieškovė suklaidino atsakovę kaip vartotoją dėl Sutarties sąlygų, ieškovės reikalaujama sumokėti suma yra neproporcingai didelė, be to, šalys niekada nesitarė dėl tokios paslaugų kainos, kokią Sutartyje nurodė ieškovė, nesąžiningai suformuluodama Sutarties nuostatas ir taip suklaidindama atsakovę.

Dublike ieškovė nurodė, kad atsakovė neteisingai nurodo esmines faktines aplinkybes ir neįvardija jokio teisinio pagrindo, kuris suteiktų jai teisę nevykdyti šalių pasirašytos Sutarties. Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, ar Sutartis yra vartojimo sutartis, nes sutarties kvalifikavimas savaime nesukelia savarankiškų teisinių padarinių. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 1 dalį vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas, o šio straipsnio 2 dalyje pateiktas sąrašas sąlygų, kurios gali būti laikomos nesąžiningomis. Tačiau atsakovė neprašo teismo pripažinti kurios nors Sutarties sąlygos nesąžininga, o jeigu ji ir reikštų tokį reikalavimą, tai nebūtų pagrindo laikyti Sutarties sąlygas nesąžiningomis. Dublike pažymėta, kad ieškovei nesuprantama, kaip tolima šalių giminystė susijusi su kilusiu ginču, kai atsakovė atsisako vykdyti savo pasirašytą Sutartį. Be to, ieškovės teigimu, ji su atsakove niekada artimai nebendravo, neskambindavo vienai kitai, nevykdavo į svečius, buvo susitikusios tik kelis kartus giminės susibūrimuose, taigi šiuo atveju ieškovę ir atsakovę siejo išimtinai verslo santykiai, jokių kitokių bendrų interesų jos neturėjo. Ieškovės teigimu, atsakovė neteisingai nurodo, kad 2014 m. rudenį ieškovė ir atsakovė žodžiu susitarė, jog atsakovė Sodybą pageidauja parduoti už 790 000 Lt (228 800 Eur). Kaip jau nurodyta ieškinyje, atsakovė už turtą pageidavo gauti 700 000 Lt (202 734 Eur), ir būtent dėl to tokia suma buvo įrašyta Sutartyje; šią aplinkybę ieškovė pagrįs liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais (el. susirašinėjimu, turto pardavimo skelbimais). Pasak ieškovės, atsakovės teiginys, kad įvairiuose interneto portaluose buvo patalpinti skelbimai apie Sodybos pardavimą už 790 000 Lt (228 800 Eur), neatitinka tikrovės, be to, atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo šiam teiginiui pagrįsti. Dublike pažymėta, kad portaluose www.skelbiu.lt, www.aruodas.lt ir ieškovės tinklapyje www.parduodamisklypai.lt skelbimai apie parduodamą atsakovės Sodybą buvo talpinami vos vieną mėnesį, nes paaiškėjo, jog atsakovė nėra tinkamai sutvarkiusi Sodybos dokumentų. Dublike teigiama, kad ieškovė nėra išsaugojusi visų skelbimų pavyzdžių, tačiau atsakingai pareiškia, jog skelbimuose buvo nurodomos kainos, viršijančios 700 000 Lt (725 000 Lt, 770 000 Lt), tačiau nesiekiančios 790 000 Lt, ir tai savaime paneigia atsakovės teiginius, kad už Sodybą ji esą ketino gauti 790 000 Lt. Dublike nurodyta, kad atsakovės teiginiai, jog Sutartį ji pasirašė neskaičiusi, nesuprato tikrųjų sąlygų dėl kainos, yra visiškai nepagrįsti, nes Sutarties projektas buvo išsiųstas atsakovei el. paštu, ji el. paštu patvirtino, kad Sutarties projektas jai tinka, tik reikėtų pakeisti datą. Be to, Sutartis pasirašyta praėjus net penkioms dienoms po to, kai šalys suderino ją el. paštu – 2015-07-22; tai patvirtina šalių el. susirašinėjimas. Dublike pabrėžta, kad mokėjimus pagal Sutartį atsakovė ėmė vykdyti dar iki Sutarties pasirašymo (2015-07-16 sumokėjo 3500 Eur, 2015-07-17 – dar 3500 Eur), ir šie atsakovės veiksmai patvirtina, jog tarpininkavimo paslaugų kaina buvo sutarta iki Sutarties pasirašymo bei atsakovei buvo priimtina. Be to, tarpininkavimo paslaugų kaina buvo įvardyta konkrečia pinigų suma – 26 000 Eur, o ne kokia nors sudėtinga formule, ir atsakovė niekaip negalėjo nesuprasti šios kainos. Dublike teigiama, kad iki Sutarties pasirašymo šalys aiškiai susitarė, jog ieškovės atlygis bus skirtumas tarp sumos, gautos pardavus atsakovės turtą, ir atsakovės nurodytos kainos, kurią ji pageidavo gauti už parduodamą turtą. Būtent tokia sąlyga labai aiškiai ir buvo įrašyta Sutartyje, kitoks kainos įvardijimas neatitiktų šalių susitarimo. Be to, Sutartis yra vos pusantro puslapio, didžioji jos dalis – apie kainą, įrašyta konkreti 26 000 Eur suma bei jos sumokėjimo dalys ir terminai. Pasak ieškovės, akivaizdu, kad normaliai atidus ir protingas asmuo negalėtų suklysti dėl kainos (CK 1.90 straipsnio 4 dalis), juolab kad atsiliepime net nenurodyta, dėl ko būtent suklydo atsakovė, pasirašydama Sutartį, kas lėmė jos tariamą suklydimą, kokius veiksmus atliko ieškovė, suklaidindama atsakovę. Dublike pažymėta, kad atsakovė, teigdama, jog ieškovė į Sutartį įrašė ne šalių sutartą, o kažkokią kitą kainą, net nenurodo ir neįrodo, kokią gi kitą kainą šalys esą buvo sutarusios. Kokia gi „tikroji“ paslaugų kaina. Ieškovės nuomone, atsakovės argumentai yra nepagrįsti ir nelogiški, ji tiesiog nusprendė, kad ieškovei mokėtinas atlygis yra per didelis ir be teisinio pagrindo nusprendė nevykdyti Sutarties. Dublike pabrėžta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis), šiuo atveju atsakovė pažeidė nurodytas teisės normas. Dar iki Sutarties pasirašymo (Sutartis faktiškai pasirašyta 2015-07-22) atsakovė ieškovei buvo sumokėjusi 7000 Eur, pasirašiusi Sutartį, sumokėjo dar 6000 Eur, taigi yra sumokėjusi iš viso 6,7 proc. nuo parduotos Sodybos vertės. Pasak ieškovės, ši aplinkybė patvirtina ieškovės teiginius, kad šalys nesitarė dėl paslaugų kainos nustatymo procentine išraiška pagal atsakovės įvardytas rinkos kainas (iki 4 proc. nuo turto vertės), o sutarė konkrečią fiksuotą sumą, apskaičiuotą būtent taip, kaip nurodyta Sutartyje. Tai, kad vėliau atsakovė nusprendė „permokėjusi“, nesuteikia jai teisės nevykdyti teisėtai sudarytos ir galiojančios Sutarties. Dublike nurodyta, kad atsakovė nepagrįstai remiasi CK 6.721 straipsniu, nes jis taikytinas tais atvejais, kai klientas nori pasinaudoti teise nutraukti atlygintinių paslaugų teikimo sutartį, tuo tarpu šiuo atveju paslaugų teikimo sutartimi ieškovė buvo įsipareigojusi pasiekti tam tikrą rezultatą – rasti Sodybos pirkėją, ir šis rezultatas buvo pasiektas. Todėl po to, kai ieškovė įvykdė Sutartį, atsakovė neturi teisės vienašališkai atsisakyti įvykdyti savo įsipareigojimą sumokėti atlyginimą už suteiktą paslaugą. Tokią poziciją patvirtina ir kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014).

Triplike atsakovė nurodė, kad ieškovė pateikė pavyzdžius skelbimų, buvusių jos tinklapyje www.parduodamisklypai.lt, tačiau nepridėta jokių skelbimų, buvusių kituose, ne ieškovei priklausančiuose, tinklapiuose. Pasak atsakovės, ieškovės pateikti skelbimai neįrodo, už kokią kainą buvo pardavinėjama atsakovės Sodyba. Triplike taip pat nurodyta, kad ieškovė neteisingai teigia, jog būtent jos pastangomis buvo sutvarkyti atsakovės Sodybos dokumentai, nes visus dokumentus tvarkė pati atsakovė, sudariusi sutartį su UAB „Julimatas“ dėl sklypo paskirties keitimo. Triplike pabrėžta, kad pati ieškovė nurodė, jog skelbimus talpino tik vieną mėnesį, ir nenurodė jokių kitų veiksmų, kuriuos atliko, siekdama surasti atsakovės Sodybos pirkėją, ir kurie pagrįstų tokią neproporcingai didelę tarpininkavimo paslaugų kainą. Triplike teigiama, kad 2014 m. rudenį ieškovė, pakviesta apžiūrėti Sodybos ir įvertinti, už kokią kainą ji galėtų būti parduota, nurodė, jog už Sodybą būtų galima gauti nuo 700 000 Lt, tačiau savaime suprantama, kad atsakovė norėjo gauti kuo didesnę sumą už savo turtą. Triplike pažymėta, kad Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis buvo pasirašyta atsakovės iniciatyva, nes atsakovė norėjo, jog šalis sieję sutartiniai santykiai būtų tinkamai įforminti. Triplike teigiama, kad atsakovė pasirašė Sutartį pasitikėdama ieškove ir manydama, jog Sutartis atitiks abiejų šalių valią. Atsakovės nuomone, jau faktiškai ieškovei sumokėta tarpininkavimo paslaugų kaina yra neproporcingai didelė (nes ieškovė net nenurodė, kokių veiksmų ji ėmėsi, siekdama parduoti atsakovės Sodybą). Triplike pažymėta, kad Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis buvo pasirašyta jau po Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, o tai, atsakovės nuomone, tik parodo, jog ieškovė vengė anksčiau pasirašyti Sutartį, nes nebuvo aišku, už kokią kainą bus parduotas atsakovės turtas. Pasak atsakovės, pavedimus už ieškovės paslaugas atsakovė atliko skubėdama, dėl šalyje pasikeitusios valiutos neįvertindama tikrosios pervedamų sumų vertės. Atsakovė mokėjo dalimis, t. y. dalis sumos buvo sumokėta iki Sutarties pasirašymo, o dalis tik po to, tai, pasak atsakovės, tik parodo, kad mokėjimai buvo atliekami ne pagal Sutartį, o pagal žodinį ieškovės pareikalavimą. Triplike taip pat nurodyta, kad Sutartyje nurodyta 2015-07-17 data, todėl nesuprantama, kuo remiasi ieškovė, teigdama, jog ši Sutartis pasirašyta vėliau, t. y. 2015-07-22. Triplike teigiama, kad atsakovė, siekdama įtvirtinti šalis siejusius sutartinius santykius rašytine sutartimi, atsidūrė daug blogesnėje padėtyje, nes, jeigu ji nebūtų rodžiusi iniciatyvos pasirašyti Sutartį, ieškovė šiuo metu neturėtų pagrindo reikalauti, jog atsakovė sumokėtų jai neproporcingai didelę sumą.

Atsakovė 2016-02-25 pareiškė priešieškinį, prašydama 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties 1.3 punkto sąlygą „Kliento kaina – 202 800 Eur“ ir 2.5 punkto sąlygą „Pagal bendrą šalių susitarimą Paslaugos kaina Paslaugos teikėjui mokama dalimis. Pirmu etapu po preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur, antru etapu po pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, atsiskaičius pirkėjui, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur“ pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento, o Sutarties 2.4 punktą išdėstyti nauja redakcija: „Paslaugos kaina pagal šią Sutartį, mokama Paslaugų teikėjui už suteiktą Paslaugą, yra 7530,12 Eur“, nustatant, kad Sutarties buvęs 2.6 punktas atitinkamai yra 2.5 punktas, o buvęs 2.7 punktas atitinkamai yra 2.6 punktas; priteisti iš ieškovės 5469,87 Eur nepagrįstai įgytų piniginių lėšų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už nurodytą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priešieškinyje nurodyta, kad nagrinėjamu atveju Sodybą atsakovė siekė parduoti dėl asmeninių tikslų, nesusijusių su ūkine-komercine veikla, tuo tarpu ieškovė veikė kaip verslo subjektas, todėl ginčo šalių sudaryta 2015-07-17 Sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi ir atsakovei, be bendrųjų sutarčių teisės normų, turi būti taikomos specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo, kaip silpnesniosios Sutarties šalies, teisių apsaugą. Priešieškinyje pažymėta, kad 2015-07-17 Sutartis sudaryta po to, kai atsakovė ir Sodybos pirkėjas 2015-07-14 sudarė Preliminariąją sutartį, kurioje sutarė dėl 228 800 Eur Sodybos pardavimo kainos. Sutartyje buvo nurodyta, kad „Paslaugos kaina pagal šią Sutartį, mokama Paslaugų teikėjui už suteiktą Paslaugą, yra pridėtinė suma nuo Kliento pageidaujamos turto pardavimo kainos“. Pasak atsakovės, atsižvelgiant į klaidinantį Sutarties nuostatų, susijusių su ieškovės paslaugų kaina, išdėstymą, atsakovė suklydo dėl Sutartyje nurodytos paslaugų kainos valiutos: 26 000 Lt yra apie 3 proc. Sodybos pardavimo kainos, tai – normali rinkos kaina už tarpininkavimo paslaugas. Atsakovės teigimu, tokią kainą atsakovė ir buvo pasirengusi mokėti ieškovei, nes apie konkrečią, tam tikra pinigine išraiška išreikštą kainą šalys niekada nekalbėjo. Suklydimo dėl valiutų įtakoje atsakovė bankiniais pavedimais pervedė ieškovei iš viso 13 000 Eur, t. y. 44 886,40 Lt. Kadangi atsakovė visą laiką manė, kad paslaugų kaina yra nurodyta litais, atsakovė ieškovei yra permokėjusi 18 886,40 Lt, t. y. 5469,87 Eur. Priešieškinyje pažymėta, kad įprastai tarpininkavimo paslaugų sutartyse paslaugų kaina nustatoma atitinkamu procentu nuo turto pardavimo kainos, ir rinkoje įprastai tai būna 3-4 proc. Šiuo atveju tarpininkavimo paslaugų kaina yra net apie 12 proc. Sodybos kainos, numatytos Preliminariojoje sutartyje, ir tai yra pagrindas abejoti ieškovės sąžiningumu rengiant Sutarties sąlygas. Atsakovės teigimu, ieškovė į Sutartį įtraukė klaidinančias ir nesąžiningas sąlygas, nurodydama, kad paslaugų kaina yra skirtumas tarp sumos, gautos už parduotą Sodybą, ir atsakovės neva nurodytos pageidaujamos gauti kainos, kurios atsakovė iš tiesų niekada nebuvo nurodžiusi. Pasak atsakovės, Sutarties sąlygos, nustatančios tarpininkavimo paslaugų kainą, yra suformuluotos neaiškiai, atskiruose Sutarties punktuose ir yra sunkiai suvokiamos. Be to, ką tik buvo pasibaigęs teisės aktuose nustatytas pereinamasis laikotarpis dėl kainų nurodymo dviguba valiuta, todėl nurodyta valiuta turėjo įtakos suklydimui, nes visuomenė dar nebuvo prisitaikiusi. Atsakovės teigimu, sumaišius valiutas, 26 000 Eur kaina iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįsta, todėl atsakovė ilgai nesvarsčiusi pasirašė Sutartį. Priešieškinyje pabrėžta, kad ieškovė, kaip paslaugų teikėja ir nekilnojamojo turto pardavimo srities profesionalė, turėjo veikti išimtinai atsakovės interesais, t. y., pasinaudodama savo patirtimi, turėjo surasti atsakovės Sodybos pirkėją, kuris sumokėtų geriausią kainą. Tačiau, atsakovės nuomone, ieškovė parengė tokią Sutartį, kurios sąlygos suteikė jai perdėtą pranašumą. Be to, šiuo atveju turi būti įvertinta tai, kad ieškovė nesąžiningai pasinaudojo tuo, jog atsakovė nuo jos priklausė, t. y. atsakovė nėra nekilnojamojo turto pardavimo srities profesionalė, ji buvo neinformuota, nepatyrusi, be derybų patirties (CK 6.228 straipsnis). Šiuo atveju atsakovė nedalyvavo rengiant Sutarties sąlygas, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad Sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai (CK 6.188 straipsnio 4 dalis). Be to, šiuo atveju neaiškios Sutarties sąlygos, nustatančios tarpininkavimo paslaugų kainą, aiškintinos jas pasiūliusios ieškovės nenaudai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011). Negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus (CK 6.228⁴ straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje nustatyta nesąžiningumo kontrolės išimtis dėl sutarties dalyko bei kainą nustatančių sutarties sąlygų, kartu nustatant, kad ši išimtis gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tokios sąlygos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas turi būti vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sąlygų turinį ir atsižvelgiant į vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartą. Atsakovės teigimu, ginčo Sutarties sąlygos, nustatančios tarpininkavimo paslaugų kainą, yra neaiškios, klaidinančios bet kurį eilinį vartotoją, be to, išdėstytos skirtingose Sutarties dalyse. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas, nustatęs, kad vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir ją pripažinęs negaliojančia, turi teisę sutartį atitinkamai modifikuoti, užpildydamas sutarties spragą, atsiradusią dėl nesąžiningos sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia (CK 6.195 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašo Sutarties 1.3 punkto sąlygą „Kliento kaina – 202 800 Eur“ ir 2.5 punkto sąlygą „Pagal bendrą šalių susitarimą Paslaugos kaina Paslaugos teikėjui mokama dalimis. Pirmu etapu po preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur, antru etapu po pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, atsiskaičius pirkėjui, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur“ pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento, o Sutarties 2.4 punktą išdėstyti nauja redakcija: „Paslaugos kaina pagal šią Sutartį, mokama Paslaugų teikėjui už suteiktą Paslaugą, yra 7530,12 Eur“. Priešieškinyje pažymėta, kad tuo atveju, jeigu bus pakeistos nesąžiningos Sutarties sąlygos, atsakovė liks permokėjusi ieškovei 18 886,40 Lt, t. y. 5469,87 Eur, šias lėšas ieškovė yra gavusi nesąžiningai ir nepagrįstai, todėl atsakovė prašo jas iš ieškovės priteisti. Priešieškinyje taip pat nurodyta, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kokius konkrečius veiksmus ji atliko, siekdama parduoti atsakovės Sodybą, t. y. nepagrindžia tokios neproporcingai didelės tarpininkavimo paslaugų kainos.

Atsiliepime į priešieškinį ieškovė nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka. Atsiliepime pažymėta, kad atsakovė teismui nurodo neteisingas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Atsiliepime teigiama, kad ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo buvo sudarytas žodžiu 2014 m. rudenį, o 2015-07-17 tik įformintas raštu. Pasak ieškovės, atsakovė buvo įvardijusi kainą, kurią norėtų gauti už Sodybą – 700 000 Lt (202 800 Eur). Ieškovės nuomone, ši kaina atitiko ir net buvo didesnė, nei rinkos kaina, tačiau ieškovė siekė parduoti Sodybą kuo brangiau, tikėdamasi didesnio honoraro. Kai ieškovė surado pirkėją, su kuriuo sulygo 790 000 Lt (228 800 Eur) kainą, šalys patvirtino, kad ieškovės honoraras bus skirtumas tarp atsakovės pageidautos gauti už Sodybą kainos (202 800 Eur) ir faktinės turto pardavimo kainos (228 800 Eur), t. y. 26 000 Eur. Pasak ieškovės, ši kaina buvo šalių suderinta žodžiu, o po to įrašyta į rašytinę Sutartį. Atsiliepime pažymėta, kad iš tiesų rašytinė Sutartis buvo parengta būtent atsakovės prašymu, ir šioje trumpoje Sutartyje buvo surašytos būtent tos sąlygos, kurias šalys buvo sutarusios anksčiau – paslaugų kaina yra skirtumas tarp atsakovės pageidautos už Sodybą kainos ir faktinės Sodybos pardavimo kainos. Be to, atsakovė nenurodė teismui svarbios faktinės aplinkybės, kad 2015-07-09-10 ji su ieškovės atstove L. L. susitiko Nidoje, kur galutinai užtvirtino tarpininkavimo paslaugų kainą, kuri ir buvo įrašyta į Sutartį. Dėl to atsakovės teiginiai, esą tarpininkavimo paslaugų kainą ji pirmą kartą pamatė tik Sutartyje, yra neteisingi. Atsiliepime pažymėta, kad iš tiesų tarpininkavimo paslaugų kaina šiuo atveju nėra maža, tačiau didelė kaina savaime nereiškia, jog tokia kaina negali būti, o ją turintis sumokėti vartotojas turi teisę jos nemokėti. Priešingai kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad didelė kaina savaime nereiškia nesąžiningos sutarties sąlygos, vartotojas privalo įrodyti, kad su juos buvo pasielgta nesąžiningai ir kad tokia kaina neatitiko vartotojo valios. Pasak ieškovės, nagrinėjamu atveju atsakovė aiškiai išreiškė savo valią mokėti Sutartyje nurodytą kainą, su ja sutiko, o savo nuomonę pakeitė tik po to, kai Sodyba buvo parduota. Atsakovė gavo pageidautą už Sodybą kainą ir tuomet nusprendė, kad ieškovei įsipareigojo sumokėti per daug. Atsiliepime pabrėžta, kad nors atsakovė pripažintina vartotoja, vartotojo statusas nepaneigia principo, jog sutarčių reikia laikytis (pacta sund servanda), taip pat kad netaikomi sutarčių vykdymo principai, ko iš esmės prašo atsakovė – sumažinti Sutarties kainą, nes ši jai pasirodė esanti per didelė, nepaisant to, kad dėl šios kainos šalys buvo susitarusios. Ieškovės teigimu, atsakovė elgiasi nesąžiningai: suderėjusi su ieškove tarpininkavimo kainą, vėliau pati nusprendė, jog ji yra per didelė ir tiesiog atsisakė ją mokėti. Pasak ieškovės, atsakovė, siekdama rasti argumentų, kurie pateisintų jos atsisakymą mokėti sulygtą kainą, ėmė teikti prieštaraujančius vienas kitam ir kitiems objektyviems įrodymams motyvus: 1) 2015-08-19 atsakovės pretenzijoje ieškovei, atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodyta, esą Sodybą žodžiu buvo sutarta parduoti už 790 000 Lt; tačiau šioje byloje ieškovė pateikė įrodymus (skelbimus apie Sodybos pardavimą), kuriuose pardavimo kaina mažesnė, o tai patvirtina, jog šalys niekaip negalėjo būti sutarusios dėl 790 000 Lt pardavimo kainos; 2) 2015-08-19 pretenzijoje atsakovė apkaltino ieškovę melagingai įrašius į Sutartį paslaugos kainą ir taip suklaidinus atsakovę; tačiau vėliau atsakovė atsisakė šio suklaidinimo argumento ir ėmė teigti, esą ji pati suklydo supainiojusi valiutas bei dėl savo atidumo stokos; 3) atsakovė teigė, esą skelbimuose Sodybos pardavimo kaina buvo nurodyta 790 000 Lt, tačiau nepateikė nė vieno įrodymo tokiam savo teiginiui pagrįsti; tuo tarpu ieškovė pateikė įrodymus, kad skelbimuose kaina buvo nurodoma mažesnė; 4) 2015-08-19 pretenzijoje visiškai nesiremta atsakovės suklydimu dėl kainos valiutos, tačiau vėliau šis argumentas tapo bene esminiu nesutikimo su kainos dydžiu argumentu. Dėl atsakovės įrodinėjamo suklydimo, nesuprantant Sutarties teksto, atsiliepime pažymėta, kad suklydimu laikoma situacija, kai apdairus, atidus žmogus tokiomis pačiomis aplinkybėmis taip pat būtų klydęs. Pasak ieškovės, atsakovė nepateikia nė vieno pagrįsto argumento, nė vieno įrodymo, kurie patvirtintų, kad atsakovė galėjo sąžiningai klysti dėl Sutarties kainos. Priešingai: 1) šalių santykiai (žodinio, o vėliau ir rašytinio susitarimo pagrindu) tęsėsi beveik metus, jų metu Sodyba buvo pardavinėjama už įvairią kainą, o informacija buvo teikiama atsakovei; 2) pati atsakovė paprašė rašytinės sutarties, ir gavo ją iš anksto el. paštu; akivaizdu, kad asmuo, paprašęs sutarties, ją tikrai perskaitė ir būtų pateikęs klausimus, jeigu jam kiltų neaiškumų; 3) tai, kad atsakovė ne tik iš anksto gavo Sutarties projektą, tačiau jį ir perskaitė, patvirtina jos el. laiškas ieškovei su įrašu „tinka“ bei dargi pakomentuojant datą; 4) Sutartis buvo pasirašyta praėjus net penkioms dienoms po jos išsiuntimo atsakovei el. paštu, taigi atsakovė turėjo pakankamai laiko ją perskaityti ir išanalizuoti; 5) Sutartis yra vos pusantro puslapio, didelę jos dalį užima Sodybos identifikaciniai duomenys, o beveik visos komercinės sąlygos susijusios su kaina, todėl jų neperskaityti ir nesuprasti nebuvo jokios galimybės; 6) kaina Sutartyje buvo įrašyta fiksuota suma (ne formule ar juolab ne nuoroda į kitą dokumentą); 7) Sutarties pasirašymo metu atsakovei jau buvo žinoma, už kokią kainą ji parduos Sodybą, taigi ji galėjo įvertinti Sodybos kainos ir ieškovės honoraro santykį; 8) mokėjimai pagal Sutartį atlikti dar iki Sutarties pasirašymo, ir tai patvirtina, kad šalys dėl kainos susitarė iki Sutarties pasirašymo (priešingu atveju jokie mokėjimai nebūtų galimi – neįmanoma mokėti pinigų, nežinant, kiek turi sumokėti). Atsiliepime nurodyta, kad atsakovės teiginiai, esą Sutartyje kaina įrašyta taip neaiškiai, jog joks vidutinio protingumo žmogus jos nebūtų supratęs, yra visiškai nepagrįsti: Sutartyje kaina įrašyta ne tik įvardijant jos apskaičiavimo būdą, tačiau ir jos konkrečią fiksuotą sumą tiek skaičiais, tiek žodžiais. Ieškovės nuomone, atsakovės teiginiai dėl tariamo suklydimo, nesuprantant Sutarties valiutos, yra neįtikinami ir akivaizdžiai nepagrįsti: 1) 2015 m. birželį jau buvo praėję pusė metų po euro įvedimo, visos kainos buvo nurodomos ir atsiskaitymai vykdomi eurais, todėl joks apdairus ir rūpestingas žmogus, sudarydamas sandorį dėl didelės sumos, negalėjo suklysti dėl valiutos, kuri buvo aiškiai įvardinta; 2) Sutartyje buvo nurodyta viena kaina ir viena valiuta, dėl to atsakovė, net ir esant reikalavimui kainas nurodyti abiem valiutomis, negalėjo manyti, jog kaina yra išreikšta litais; 3) dar iki Sutarties pasirašymo atsakovė atliko ieškovei mokėjimus eurais; sunku patikėti, kad atsakovė neskyrė, ar moka 3500 Eur, ar 3500 Lt; 4) dėl Sodybos pardavimo atsakovė sudarė tiek Preliminariąją, tiek Pagrindinę sutartis, kuriose kaina buvo nurodyta tik eurais; 5) nors pirminis šalių susitarimas buvo žodinis, vėliau, pačios atsakovės prašymu, jis buvo įformintas raštu, aiškia nurodant 26 000 Eur kainą tiek skaičiais, tiek žodžiais. Atsakovės teiginiai apie jos priklausomybę nuo ieškovės yra visiškai nesuprantami, nes atsakovės galimybės pardavinėti Sodybą tiek pačiai, tiek per kitus tarpininkus niekaip nebuvo ribojamos –šalys nebuvo sudariusios sutarties dėl kokių išskirtinių ieškovės teisių. Dėl Sutarties kainos atsiliepime papildomai nurodyta, kad nagrinėjamu atveju didelė Sutarties kaina susidarė dėl to, jog pirkėjas iš karto sutiko mokėti ieškovės nurodytą kainą ir dėl jos nesiderėjo. Dėl to Sodyba buvo parduota už daug didesnę kainą, nei buvo tikėtasi. Tačiau, pasak ieškovės, Sutarties kaina – 26 000 Eur – ne tik nepažeidė atsakovės interesų, bet priešingai – visiškai juos atitiko: jeigu Sodyba būtų parduota už mažesnę nei 700 000 Lt kainą, šalys būtų tarusios dėl kitokio tarpusavio atsiskaitymo mechanizmo – atitinkamo procento nuo pardavimo kainos. Tačiau labai sėkmingai pavykus susitarti dėl Sodybos kainos, gerokai viršijančios atsakovės pageidautą kainą, „laimėjo“ tiek ieškovė, tiek atsakovė, nes ji nepatyrė jokių papildomų išlaidų nuo savo planuotų pajamų, o ieškovė gavo didelį atlygį. Atsiliepime nurodyta, kad atsakovės teiginiai, esą Sutarties kaina nebuvo aptarta individualiai, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams: 1) galutinai tiksli kaina šalių buvo aptarta ir užfiksuota susitikimo Nidoje liepos mėn. metu, kai jau buvo aiški Sodybos pardavimo kaina; 2) atsakovė mokėjimus ėmė vykdyti iki rašytinės Sutartis pasirašymo, ir tai patvirtina šalių susitarimą dėl kainos buvus iki rašytinės Sutarties, o atsakovę žinojus Sutarties kainą (priešingu atveju neįmanoma vykdyti jokių mokėjimų); 3) rašytinė Sutartis yra labai nedidelės apimties, kaina joje įvardyta aiškiai, nurodant tikslų skaičių, taigi atsakovė negalėjo jos nepastebėti; 4) Sutartis atsakovei el. paštu buvo išsiųsta iš anksto, likus penkioms dienoms iki pasirašymo, atsakovė patvirtino ieškovei, kad Sutarties sąlygos jai tinka. Ieškovės teigimu, akivaizdu, kad atsakovė perskaitė Sutartį, ją suprato ir pritarė, priešingu atveju būtų pareiškusi savo pastabas dėl kainos ar kitų sąlygų. Atsiliepime pažymėta, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovė suteikė paslaugas atsakovei, nes buvo pasiektas Sutarties rezultatas, todėl ieškovė neįrodinėja konkrečių veiksmų, kurie buvo atlikti pagal Sutartį. Dėl atsakovės nurodytos kainos atsiliepime teigiama, kad nesuprantama, kodėl teismas turėtų nustatyti atsakovės įvardytą 7530,12 Eur kainą, dėl kurios šalys niekada nesitarė, be to, atsakovė niekaip nepaaiškina ir neįrodo šios kainos, todėl toks jos reikalavimas yra nepagrįstas ir dėl šios priežasties.

Teismo posėdyje ieškovė, jos atstovė advokatė palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti, o priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atsakovė, jos atstovė advokatė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o priešieškinį – patenkinti.

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2014 m. rudenį sudarė žodinį susitarimą, kuriuo ieškovė įsipareigojo tarpininkauti atsakovei parduodant žemės sklypą ir statinius (toliau – Sodyba) (duomenys neskelbtini).

2015 m. birželio mėn. ieškovė surado Sodybos pirkėją UAB „Arlanga“, kuris sutiko pirkti Sodybą už 228 800 Eur (790 000 Lt) kainą.

2015-07-14 atsakovė ir surastas Sodybos pirkėjas UAB „Arlanga“ sudarė Preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje susitarė, kad Sodyba parduodama-perkama už 228 800 Eur kainą. Pirkėjas įsipareigojo ne vėliau kaip per tris darbo dienas po šios Sutarties pasirašymo sumokėti pardavėjai 68 640 Eur avansą (Sutarties 7.1.1 punktas).

Į bylą pateikta rašytinė ieškovės ir atsakovės sudaryta 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo sumokti ieškovei už Sodybos pardavimo paslaugas 26 000 E. S. nurodytomis dalimis ir terminais.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė 2015-07-16 pervedė ieškovei 3500 Eur, 2015-07-17 mokėjimo dokumentu Nr. 567 – 3500 Eur, nurodydama „atsiskaitymas“, 2015-07-24 mokėjimo dokumentu Nr. 571 – 6000 Eur, nurodydama „atsiskaitymas“. Iš viso atsakovė ieškovei sumokėjo 13 000 Eur.

Atsakovei atstovaujanti advokatų kontora 2015-08-19 pretenzijoje ieškovei nurodė, kad 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų sutarties 2.4 punkte numatytas 26 000 Eur dydžio tarpininkavimo atlygis sudaro beveik 12 proc. parduodamo turto vertės, tai – nesąžininga Sutarties sąlyga, todėl Sutarties 1.3, 2.4, 2.5 punktų nuostatos turi būti pakeistos taip, kad atitiktų ir Klientės interesus.

2015-08-20 atsakovė ir UAB „Arlanga“ sudarė pagrindinę Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pradavimo sutartį, pagal kurią pirkėjas UAB „Arlanga“ įsigijo iš atsakovės sodybą už 228 800 Eur kainą.

Ieškovei atstovaujanti advokatų kontora 2015-08-26 atsakyme į 2015-08-19 atsakovės pretenziją nurodė, kad su pretenzija nesutinka, nes, sudarant 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, atsakovė jau žinojo, už kokią kainą trečiajam asmeniui bus parduota Sodyba, ir sutiko, jog ieškovės atlygis už šį sandorį būtų 26 000 Eur. Atsakyme pažymėta, kad rašytinė 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis pasirašyta atsakovės prašymu, Sutarties projektas buvo išsiųstas atsakovei el. paštu, ji turėjo visas galimybes ne tik susipažinti su Sutarties tekstu, jį įvertinti, bet ir teikti savo pasiūlymus. Atsakyme taip pat nurodyta, kad nors atsakovė teigia, jog buvo suklaidinta dėl paslaugų kainos, tačiau ji jau yra įvykdžiusi pusę savo sutartinių įsipareigojimų, taip patvirtindama, kad sutinka su Sutarties sąlygomis. Atsakyme taip pat nurodyta, kad atsakovė per septynias dienas nuo šio atsakymo išsiuntimo dienos turi sumokėti ieškovei 13 000 Eur skolą ir 500 Eur advokato pagalbos išlaidoms atlyginti.

2015-10-08 ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 13 000 Eur skolos už suteiktas paslaugas, 500 Eur nuostolių atlyginimo, 74,80 Eur palūkanų, iš viso – 13 574,80 Eur.

2016-02-25 atsakovė pareiškė priešieškinį, prašydama 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties 1.3 punkto sąlygą „Kliento kaina – 202 800 Eur“ ir 2.5 punkto sąlygą „Pagal bendrą šalių susitarimą Paslaugos kaina Paslaugos teikėjui mokama dalimis. Pirmu etapu po preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur, antru etapu po pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, atsiskaičius pirkėjui, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur“ pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento, o Sutarties 2.4 punktą išdėstyti nauja redakcija: „Paslaugos kaina pagal šią Sutartį, mokama Paslaugų teikėjui už suteiktą Paslaugą, yra 7530,12 Eur“, nustatant, kad Sutarties buvęs 2.6 punktas atitinkamai yra 2.5 punktas, o buvęs 2.7 punktas atitinkamai yra 2.6 punktas; priteisti iš ieškovės 5469,87 Eur nepagrįstai įgytų piniginių lėšų.

Dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi

Atsakovės argumentai, kad jos ir ieškovės sudaryta 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis yra vartojimo sutartis, pripažintini teisiškai pagrįstais.

Atsakovė yra fizinis asmuo, ieškovė – tarpininkavimo perkant-parduodant nekilnojamąjį turtą verslu besiverčianti įmonė. Bylos duomenimis, Sutartį su ieškove atsakovė sudarė siekdama parduoti asmeninį turtą ne verslo tikslais. Nurodytos aplinkybės atitinka teisės aktuose ir kasacinio teismo praktikoje nustatytus kriterijus 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį teisiškai kvalifikuoti vartojimo sutartimi (CK 6.228¹ straipsnis). Dėl to atsakovei, kaip vartotojai ir silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai, be bendrųjų sutarčių teisės normų taikomos įstatymų nustatytos specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo teisių apsaugą (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012).

Dėl Sutarties sąlygų dalies pripažinimo nesąžiningomis bei negaliojančiomis

Atsakovė, remdamasi vartotojos teisiniu statusu, prašo pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties sąlygas, susijusias su tarpininkavimo paslaugų kaina.

Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, kuriais preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas (CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovė nesiremia nė viena iš CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtintų prezumpcijų, tačiau teigia, kad su ieškove sudarytos Sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo paslaugų kainos yra neaiškios, klaidinančios bet kurį eilinį vartotoją.

CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai; šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

Iš ginčo šalių pasirašytos 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties matyti, kad šia Sutartimi ieškovė, kaip Paslaugų teikėja, įsipareigojo teikti tarpininkavimo paslaugas, parduodant Sutartyje nurodytą atsakovės – Klientės – Sodybą, o atsakovė įsipareigojo už suteiktą paslaugą sumokėti Sutartyje nustatytą kainą. Sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad Kliento kaina – 202 800 Eur. Sutarties 2.2 punkte nustatyta, kad paslauga laikoma suteikta, kai Paslaugų teikėjas praneša klientui apie potencialų pirkėją, kuris sutinka įsigyti turtą už ne mažesnę nei 1.3 punkte nurodytą kainą bei yra sudaroma Preliminarioji ar Pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis tarp Kliento ir Paslaugų teikėjo pasiūlyto pirkėjo. Sutarties 2.4 punkte įtvirtinta, kad Paslaugos kaina pagal šią Sutartį, mokama Paslaugų teikėjui už suteiktą Paslaugą, yra pridėtinė suma nuo Kliento pageidaujamos turto pardavimo kainos, t. y. 26 000 Eur. Šalys susitarė ir dėl sulygtos paslaugų kainos mokėjimo tvarkos, numatydamos, kad po Preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur, o po Pagrindinės sutarties sudarymo, atsiskaičius pirkėjui, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur.

Kai kyla šalių ginčas dėl jų sudarytos Sutarties sąlygų, teisių ir pareigų apimties, teismas šį ginčą sprendžia vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, taip pat suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-11-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011-03-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; 2013-12-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; kt.). Reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-02-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009; 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2013-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; kt.).

Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai.

Atsakovės teisingai pažymėta, kad sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas turi būti vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sąlygų turinį ir atsižvelgiant į vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartą.

Nagrinėjamu atveju nurodytina tai, kad atsakovė yra aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, uždarosios akcinės bendrovės vadovė. Ginčo šalių pasirašyta 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis yra nedidelės apimties, jos sąlygos dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo momento, atlygio už suteiktas paslaugas dydžio ir šio atlygio sumokėjimo Paslaugų teikėjui išdėstytos suprantamai. Sutarties 2.4 punkte tiek skaičiais, tiek žodžiais nurodyta konkreti suteiktų paslaugų kaina, mokėtina Paslaugų teikėjui, t. y. ieškovei, be to, 2.5 punkte detaliai aptarta nurodytos sumos sumokėjimo tvarka ir terminai.

Atsakovės teigimu, ji niekada ieškovei nėra įvardijusi, kad už Sodybą pageidauja gauti 700 000 Lt (202 800 Eur), nes Sodybą siekė parduoti būtent už 790 000 Lt (223 800 Eur) kainą.

Tokie atsakovės argumentai atmestini kaip neįrodyti, be to, prieštaraujantys byloje esantiems duomenims. Visų pirma, pažymėtina tai, kad atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog kaip pageidaujamą gauti už Sodybą kainą ji ieškovei nurodė būtent 790 000 Lt (223 800 Eur). Iš byloje esančių Sodybos pardavimo skelbimų matyti, kad Sodyba buvo pardavinėjama už 725 000 Lt (210 000 Eur), už 770 000 Lt (223 00 Eur). Apklaustas kaip liudytojas A. D., kuris 2014 m. rudenį kartu su ieškove buvo nuvykęs į ginčo Sodybą, parodė, kad pati atsakovė įvardijo kainą, kurią norėtų gauti už Sodybą – apie 700 000 Lt. Pasak liudytojo, atsakovė neklausė, ar būtų galima parduoti brangiau (2016-03-31 teismo posėdžio garso įrašas 1.14.00 – 1.27.13). Be to, ieškovės ir atsakovės sudarytos Sutarties 2.2 punkte, apibrėžiant momentą, nuo kurio paslauga laikoma suteikta, nustatyta, kad paslauga laikoma suteikta, kai Paslaugų teikėjas praneša klientui apie potencialų pirkėją, kuris sutinka įsigyti turtą už ne mažesnę nei 1.3 punkte nurodytą kainą bei yra sudaroma Preliminarioji ar Pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis tarp Kliento ir Paslaugų teikėjo pasiūlyto pirkėjo. Sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad Kliento kaina – 202 800 Eur. Šios Sutarties nuostatos, aiškinant jas kitų byloje esančių įrodymų kontekste, teikia pagrindą pripažinti įrodyta ieškovės poziciją, kad, 2014 m. rudenį žodžiu susitariant su atsakove dėl tarpininkavimo parduodant Sodybą, ji įvardijo norimą gauti už Sodybą kainą – 700 000 Lt (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl atsakovės reikalavimo Sutarties 1.3 punkto sąlygą „Kliento kaina – 202 800 Eur“ pripažinti nesąžininga pažymėtina tai, kad ši Sutarties sąlyga yra lakoniška ir aiški. Logiška teigti, kad tuo atveju, jeigu atsakovė nebūtų nurodžiusi ieškovei būtent tokios norimos gauti už Sodybą kainos, ji, gavusi Sutarties projektą, būtų pastebėjusi skaičius, apie kuriuos nebuvo kalbėta, ir siekusi išsiaiškinti, kodėl tokia suma nurodyta kaip Kliento kaina.

Atsakovė taip pat reikalauja pripažinti nesąžininga Sutarties 2.5 punkto sąlygą, kurioje nurodyta, kad „Pagal bendrą šalių susitarimą Paslaugos kaina Paslaugos teikėjui mokama dalimis. Pirmu etapu po preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur, antru etapu po pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, atsiskaičius pirkėjui, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur“.

Nurodyta Sutarties sąlyga yra visiškai aiški, joje aptarta paslaugų kainos sumokėjimo tvarka. Pabrėžtina, kad atsakovė dar iki rašytinės 2015-07-17 Sutarties sudarymo 2015-07-16 ir 2015-07-17 pervedė ieškovei po 3500 Eur, o 2015-07-24 pervedė dar 6000 Eur, taip po 2015-07-14 Preliminariosios sutarties su Sodybos pirkėju sudarymo pervesdama ieškovei iš viso 13 000 Eur. Tokie atsakovės faktiniai veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad dar iki rašytinės 2015-07-17 Sutarties sudarymo ieškovė ir atsakovė buvo susitarusios dėl ieškovei mokėtino atlygio už suteiktas tarpininkavimo paslaugas ir šio atlygio mokėjimo tvarkos, atsakovė realiai vykdė šį žodinį susitarimą, kuris buvo įtvirtintas raštu Sutarties 2.5 punkte.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad, nepaisant to, jog rašytinės 2015-07-17 Sutarties tekstą rengė ieškovė, atsakovė neginčija, kad jai buvo atsiųstas Sutarties projektas susipažinti. Iš byloje pateikto ginčo šalių susirašinėjimo el. paštu matyti, kad ieškovė atsakovei 2015-07-17 el. paštu išsiuntė Sutarties projektą, ir atsakovė tą pačią dieną atsakė, jog Sutartis jai tinka, tik norėtų, kad pasirašymo data būtų 2015-01-01.

Nagrinėjant bylą nenustatyta tokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą manyti, kad atsakovė buvo skubinama pasirašyti Sutartį. Darytina išvada, kad atsakovė turėjo visas galimybes atidžiai susipažinti su ieškovės pateiktu projektu ir nepasirašyti, kol tinkamai neišstudijavo Sutarties sąlygų. Be to, atsakovė, abejodama dėl jai atsiųstos Sutarties sąlygų, galėjo pasikonsultuoti su kitais asmenimis.

Išanalizavus ginčo Sutarties sąlygas pagal pirmiau nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles, darytina išvada, kad šios Sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo paslaugų apimties, suteikimo momento, atlygio už suteiktas paslaugas dydžio ir šio atlygio sumokėjimo Paslaugų teikėjui išdėstytos aiškiai, suprantamai kiekvienam atidžiai ir rūpestingai savo teisėmis besirūpinančiam asmeniui.

Atsakovė tvirtina, kad ji su ieškove niekada nesitarė, jog ieškovei priklausantis atlyginimas už tarpininkavimą bus nustatyta kaip skirtumas atsakovės, kaip Klientės, neva pageidautos gauti kainos ir faktinės kainos, už kurią Sodyba buvo realiai parduota.

Nagrinėjamos bylos aspektu ypač pabrėžtina tai, kad ginčo šalys rašytinę 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį pasirašė jau po to, kai atsakovė ir potencialus Sodybos pirkėjas 2015-07-14 sudarė Preliminariąją sutartį, kurioje buvo aiškiai nurodyta, už kokią kainą Sodyba parduodama-perkama, t. y. 228 800 Eur. 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties 2.4 punkte aiškiai įrašyta konkreti paslaugos kaina – 26 000 Eur.

Teismo vertinimu, tokioje, kaip nagrinėjama situacijoje, kiekvienam asmeniui, susipažinusiam su 2015-07-17 Sutarties tekstu, būtų aišku, kad už tarpininkavimo paslaugas jis įsipareigoja mokėti 26 000 Eur. Be to, kiekvienas atidžiai savo teisėmis besirūpinantis asmuo, nesuprasdamas, ką reiškia sąvoka „Kliento kaina“, prieš pasirašydamas Sutartį, bandytų tai išsiaiškinti. Kita vertus, nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad, jeigu, kaip tvirtina atsakovė, ji niekada nėra nurodžiusi ieškovei, jog už Sodybą norėtų gauti 700 000 Lt (208 800 Eur), pamačiusi Sutarties tekste kainą, apie kurią niekada nebuvo kalbėta, prieš pasirašydama Sutartį neabejotinai aiškintųsi, kodėl įrašyta tokia kaina. Jeigu, kaip tvirtina atsakovė, su ieškove niekada nebuvo kalbėta, kad jai priklausantis atlygis už tarpininkavimo paslaugas bus apskaičiuotas kaip skirtumas atsakovės norėtos gauti už Sodybą kainos ir kainos, už kurią Sodyba bus faktiškai parduota, negalima logiškai paaiškinti atsakovės veiksmų, gavus Sutarties projektą, kuriame aiškiai įrašyta, kad paslaugų kaina yra pridėtinė suma nuo Kliento pageidaujamos turto pardavimo kainos – 26 000 Eur, nesiaiškinti, pagal kokius kriterijus apskaičiuota ši kaina.

Atsakovės pozicijos, kad ji neatidžiai perskaitė Sutartį ir nesuprato jos nuostatų dėl tarpininkavimo paslaugų kainos nustatymo, negalima logiškai paaiškinti dėl to, jog būtent pati atsakovė inicijavo rašytinės sutarties su ieškove sudarymą.

Triplike atsakovė nurodė, kad Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis buvo pasirašyta būtent jos iniciatyva, nes atsakovė norėjo, jog šalis sieję sutartiniai santykiai būtų tinkamai įforminti. Šis atsakovės argumentas kaip tik patvirtina, kad ginčo šalys dar iki Sutarties pasirašymo buvo sutarusios dėl ieškovei mokėtino atlygio už tarpininkavimo paslaugas, ir jų žodinis susitarimas buvo išdėstytas raštu, pasirašant Sutartį. Atsakovės teiginiai, kad ji, gavusi iš ieškovės Sutarties projektą, jo neskaitė ar perskaitė neatidžiai, prieštarauja jos pačios nurodytoms aplinkybėms, jog rašytinės Sutarties pasirašymą inicijavo būtent ji, norėdama tinkamai įforminti santykius su ieškove. Minėta, rašytinė Sutartis, kurioje nurodytas ieškovei mokėtinas atlygis, pasirašyta jau po to, kai ieškovė surado atsakovės Sodybos pirkėją ir atsakovė su juo sudarė Preliminariąją sutartį, kurioje buvo aiškiai nurodyta Sodybos pardavimo kaina. Vadinasi, rašytinės Sutarties pasirašymo su ieškove tikslas buvo ne siekis sutarti dėl paslaugų, surandant Sodybos pirkėją, nes šis jau buvo surastas, bet siekis raštu išdėstyti susitarimą dėl atlygio už ieškovės suteiktas paslaugas. Tokiomis aplinkybėmis, kai pati atsakovė išreiškė norą sudaryti rašytinę Sutartį, akivaizdu, kad jai buvo itin svarbu raštu užfiksuoti ieškovei mokėtiną atlygį, todėl nesuprantama atsakovės pozicija teigiant, jog, gavusi iš ieškovės Sutarties projektą, ji jo atidžiai neperskaitė, nesigilino, kokia kaina nurodyta.

Priešingai, nei teigia atsakovė, ieškovės elgesys, Sutartyje nurodant fiksuotą atlygio už paslaugas dydį, šiuo konkrečiu atveju vertintinas kaip sąžiningas, nes atsakovė su potencialiu Sodybos pirkėju 2015-07-14 jau buvo pasirašiusi Preliminariąją sutartį, kurioje buvo aiškiai nurodyta, už kokią kainą Sodyba parduodama-perkama. Akivaizdu, kad atsakovė, gerai žinodama, už kokią kainą jos Sodyba bus parduota, pasirašydama 2015-07-17 Sutartį dėl atlygio ieškovei, nebuvo ieškovės suklaidinta ar apgauta. Priešingai, atsakovės veiksmai, pasirašant nurodytą Sutartį, patvirtina, kad ji sutiko mokėti ieškovei už paslaugas būtent 26 000 Eur.

Nėra pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, kad ji turėjo interesą gauti už savo turtą kuo didesnę kainą, tačiau šiuo konkrečiu atveju atmestini kaip nepagrįsti atsakovės teiginiai, jog ieškovė į šalių Sutartį įrašė tarpininkavimo paslaugų kainą, dėl kurios nebuvo susitarta. Dar kartą pabrėžtina tai, kad nagrinėjamu atveju rašytinę Sutartį, kurioje nurodytas atlygis ieškovei, atsakovė pasirašė jau po to, kai su potencialiu Sodybos pirkėju sudarė Preliminariąją sutartį, kurioje buvo nurodyta Sodybos pardavimo kaina. Tokiomis aplinkybėmis atsakovė, gavusi pasirašyti Sutarties dėl ieškovei priklausančio atlygio projektą, turėjo galimybes tartis su ieškove dėl mažesnio atlygio. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė, pasirašydama Sutartį, kėlė atlygio dydžio klausimą. Iš ginčo šalių el. susirašinėjimo matyti, kad atsakovė norėjo įrašyti tik kitą Sutarties sudarymo datą, t. y. vietoje 2015-07-17, nurodyti ankstesnę – 2015-01-01.

Teismo posėdžio metu atsakovės pateiktų paaiškinimų visumos analizė teikia pagrindą daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovė žinojo, kokią kainą turi sumokėti ieškovei: atsakovė paaiškino, kad, pasirašiusi su Sodybos pirkėju Preliminariąją sutartį ir gavusi iš jo avansą, nusprendė sumokėti ieškovei pusę sumos, t. y. 13 000 Eur (2016-04-28 teismo posėdžio garso įrašas 00:02:31-00:42:30).

Atsakovės argumentai, kad ji klydo dėl valiutų, t. y. galvojo, jog turi sumokėti 26 000 Lt, bet ne 26 000 Eur, atmestini kaip nepagrįsti.

Derybos su Sodybos pirkėju vyko 2015 m. birželio mėn., kai jau pusę metų Lietuvoje buvo įvestas euras. Atsakovės paaiškinimai 2016-04-28 teismo posėdžio metu patvirtina, kad derybose su Pirkėju pardavimo kaina buvo derinama eurais, Preliminariojoje sutartyje pardavimo kaina nurodyta eurais, avansą iš Pirkėjo atsakovė taip pat gavo eurais, dalinius mokėjimus ieškovei atsakovė atliko eurais, nes būtent euras buvo teisėta atsiskaitymo priemonė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų atsakovės teiginius, kad ji, pasirašydama 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį ir atlikdama dalinius mokėjimus ieškovei, klydo dėl valiutų. Be to, kaip teisingai pažymėjo ieškovė, Sutartyje paslaugų kaina nurodyta ne dviem valiutomis (eurais ir litais), o tik viena valiuta – eurais, todėl atsakovė neturėjo pagrindo manyti, jog Sutartyje kaina nurodyta litais, nes nuo 2015-01-01, kai atsiskaitymo priemonė tapo euras, visos kainos buvo būtinai nurodomos eurais arba eurais ir atitikmuo litais.

Pripažintina, kad atsakovės elgesys, 2015-07-16 ir 2015-07-17 pervedant pirmąsias įmokas po 3500 Eur iki 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties pasirašymo, patvirtina, jog šalys iki šios Sutarties pasirašymo buvo sutarusios dėl ieškovei mokėtino už suteiktas paslaugas atlyginimo dydžio, kuris vėliau įrašytas Sutartyje. Pasirašius 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, atsakovė 2015-07-24 pervedė dar 6000 Eur. Iš viso atsakovė ieškovei yra sumokėjusi 13 000 Eur. Ši suma, skaičiuojant litais, būtų 44 886,40 Lt, t. y. gerokai daugiau nei 26 000 Lt. Nurodyta aplinkybė, visų kitų bylos duomenų kontekste, taip pat leidžia daryti išvadą, kad atsakovės argumentai, jog ji, pasirašydama 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, klydo dėl valiutų, manydama, jog įsipareigoja mokėti 26 000 Lt, o ne 26 000 Eur, yra nepagrįsti.

Apibendrinant aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė ir atsakovė iki 2015-07-17 sutarties pasirašymo buvo sulygusios dėl 26 000 Eur dydžio atlygio ieškovei, atsakovė sutiko su tokia atlygio suma, gavusi iš pirkėjo avansą, sumokėjo ieškovei pusę sulygtos sumos, o likusią dalį atsisako mokėti, ginčydama Sutarties sąlygas kaip nesąžiningas.

Išanalizavus ir įvertinus nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų visumą, yra pagrindas daryti išvadą, kad 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį atsakovė pasirašė laisva valia, gerai suprasdama jos sąlygas, prieš tai turėjusi galimybę tinkamai išanalizuoti Sutarties tekstą, be to, pripažindama šalių susitarimą dėl tarpininkavimo paslaugų kainos, šį susitarimą vykdė, atlikdama dalinius mokėjimus, sumokėdama ieškovei iš viso 13 000 Eur (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Remiantis išdėstytais motyvais, atsakovės priešieškiniu ginčijamų Sutarties sąlygų nėra pagrindo pripažinti nesąžiningomis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl Sutarties sąlygos, nustatančios paslaugų kainą, keitimo

Atsakovė priešieškiniu taip pat prašo pakeisti Sutarties 2.4 punktą, nustatant, kad „Paslaugos kaina pagal šią Sutartį, mokama Paslaugų teikėjui už suteiktą Paslaugą, yra 7530,12 Eur“, ir priteisti iš ieškovės 5469,87 Eur nepagrįstai įgytų piniginių lėšų.

Pasisakant dėl šio priešieškinio reikalavimo, pabrėžtina tai, kad sutarties kaina nustatoma šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys 2015-07-17 rašytinėje Sutartyje įtvirtino susitarimą, kad ieškovei mokėtina tarpininkavimo paslaugų kaina – 26 000 Eur.

Atsakovės teigimu, Sutartyje nustatyta tarpininkavimo paslaugų kaina yra neproporcingai didelė, sudaro net 12 proc. Sodybos pardavimo kainos.

Nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju tarpininkavimo paslaugų kaina turėjo būti nustatyta procentu nuo Sodybos pardavimo kainos. Sutarties šalys yra laisvos pasirinkti, kaip bus nustatomas atlygis už tarpininkavimą parduodant nekilnojamąjį turtą. Ieškovės atstovė, besiverčianti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo verslu, taip pat šioje srityje dirbantis apklaustas kaip liudytojas A. D. paaiškino, kad nekilnojamojo turto pardavimo tarpininko kaina už paslaugas gali būti nustatoma keliais būdais: procentu nuo faktinio pardavimo kainos, nepriklausomai nuo to, už kokią kainą turtas buvo parduotas (šis būdas mažiau rizikingas agentui, nes, net pardavęs turtą už nedidelę kainą, jis gauna sutartą procentinį atlygį); kaip skirtumas tarp kliento pageidautos gauti už turtą kainos ir faktinio pardavimo kainos, kurią sugeba suderėti agentas (šis būdas rizikingesnis agentui, nes, jeigu kainų skirtumas mažas, tai agento atlygis taip pat bus labai mažas; tačiau kartu yra galimybė uždirbti ir labai didelį atlygį, jeigu pavyksta suderėti didelę kaina).

Nagrinėjamu atveju ginčo šalių pasirašyta 2015-07-17 Sutartis patvirtina, kad ieškovei atlygis už tarpininkavimą parduodant Sodybą nustatytas kaip pagal Kliento kainos ir faktinės Sodybos pardavimo kainos skirtumas. Dar kartą pabrėžtina tai, kad 2015-07-17 Sutartis dėl atlygio ieškovei dydžio pasirašyta jau po to, kai atsakovė ir ieškovės surastas pirkėjas sudarė 2015-07-14 Preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kuria sulygo, jog Sodyba parduodama už 228 800 Eur kainą. Tokios aplinkybės teikia pagrindą darytina išvadą, kad atsakovė, pasirašydama 2015-07-17 Sutartį, taip išreiškė savo valią mokėti ieškovei už paslaugas atlyginimą, apskaičiuotą kaip Kliento kainos ir faktinės Sodybos pardavimo kainos skirtumą.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pripažintini teisiškai pagrįstais ieškovės argumentai, kad nors atsakovė santykiuose su ieškove pripažintina vartotoja, tačiau vartotojo statusas nepaneigia sutarčių teisės principo, jog sutarties reikia laikytis (pacta sund servanda).

Taip pat pripažintina pagrįsta ieškovės pozicija, kad didelė paslaugų kaina savaime nereiškia nesąžiningos Sutarties sąlygos, jeigu mokėti tokią kainą atsakovė sutiko gera valia, nesant kitos sutarties šalies nesąžiningumo.

Pažymėtina, kad, duodama paaiškinimus 2016-04-28 teismo posėdyje, atsakovė, neigdama šalių susitarimą dėl 26 000 Eur dydžio kainos, negalėjo nurodyti, kokią gi kainą, pagal kokius kriterijus apskaičiuotą, ji sutarė su ieškove, nors akivaizdu, kad, ieškovei suradus Sodybos pirkėją, atsakovė su ieškove turėjo sutarti dėl tarpininkavimo paslaugų kainos. Be to, minėta, 2015-08-17 rašytinės Tarpininkavimo paslaugų sutarties pasirašymą inicijavo pati atsakovė, pasak jos, siekdama tinkamai įforminti sutartinius santykius su ieškove. Taigi atsakovei neabejotinai turėjo būti svarbu, kokia kaina įrašyta į Sutartį. Minėta ir tai, kad atsakovė turėjo visas protingas galimybes tinkamai susipažinti su ieškovės atsiųstu Sutarties projektu ir pareikšti savo pastabas ar nesutikimą su tam tikromis Sutarties sąlygomis, juolab su sąlyga, kurioje įrašyta Sutarties kaina, jeigu ji neatitiko šalių žodinio susitarimo. Nėra pagrindo manyti, kad atsakovė, rodžiusi iniciatyvą sudaryti rašytinę Sutartį dėl atlyginimo už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, pasirašė Sutartį, kurioje įrašyta jos valios ir žodinio šalių susitarimo neatitinkanti ieškovei mokėtina tarpininkavimo paslaugų kaina.

Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad Sodybos pardavimą už 228 800 Eur (790 000 Lt) kainą tam tikra prasme lėmė sėkmė, kai skelbimą apie parduodamą Sodybą ant ieškovės automobilio pamatė asmuo, kuris ilgą laiką ieškojo tokios sodybos ir kuris ją apžiūrėjęs iškart nusprendė pirkti, net nesiderėdamas dėl kainos (liudytojo A. M. parodymai 2016-03-31 teismo posėdyje 1.28.50 – 1.41.00). Nėra pagrindo netikėti ieškovės paaiškinimais, kad ji, neabejodama, jog pirkėjas derėsis, siekdama gauti kuo geresnę kainą, nurodė didesnę, nei realiai tikėjosi gauti, sumą, t. y. 790 000 Lt. Kadangi pirkėjui itin patiko Sodyba, jo finansinės galimybės leido mokėti ieškovės nurodytą sumą, jis nesiderėjo, todėl ieškovei pavyko susitarti dėl didelės Sodybos kainos. Dar kartą pabrėžtina, kad atsakovė, sudariusi su Pirkėju 2015-07-14 Preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo aiškiai nurodyta didelė Sodybos pardavimo kaina (228 800 Eur) ir gavusi iš jo avansą (68 640 Eur; Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.1 punktas), po kelių dienų, t. y. 2015-07-17, nusprendė pasirašyti su ieškove Sutartį, kurioje už ieškovės paslaugas sutiko sumokėti būtent 26 000 Eur. Pripažintini įrodytais ieškovės argumentai, kad 2015-07-17 Sutartyje įrašytas ieškovei mokėtinas atlygis – 26 000 Eur – nustatytas abiejų šalių valia. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta tokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, kad 2015-07-17 Sutartyje nustatytas ieškovei mokėtino atlygio už suteiktas Sodybos pardavimo paslaugas dydis neatitiko atsakovės valios (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Nenustačius, kad Sutarties sudarymo metu Sutartyje įrašyta ieškovei mokėtina už suteiktas paslaugas kaina neatitiko atsakovės valios, nėra pagrindo keisti šalių suderinta valia sulygtą kainą. Be to, ieškovė teisingai nurodo, kad atsakovė nepagrindė, kokiais kriterijais remdamasis teismas turėtų pakeisti Sutartį, nustatydamas būtent atsakovės įvardytą 7530,12 Eur dydžio kainą.

Atsakovė, prašydama sumažinti Sutartyje nurodytą ieškovei mokėtiną tarpininkavimo paslaugų kainą, prašo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-01-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016, pateiktais išaiškinimais dėl teisinių paslaugų sutartimi sulygto sėkmės mokesčio advokatui sumažinimo.

Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014-03-21 nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-175/2014). Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos.

Kasacinio teismo nagrinėtos bylos, kurioje esančiais teisės išaiškinimais atsakovė prašo vadovautis, ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje pasisakyta dėl teisės normų, reglamentuojančių mokėjimą už advokato teisines paslaugas, aiškinimo ir taikymo; nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl atlyginimo už tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą paslaugas; advokato teisinės paslaugos yra specifinės, paprastai asmenys teisinės pagalbos kreipiasi iškilus bylinėjimosi būtinumui, kad būtų apgintos jų pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymais saugomi interesai; šis būtinumas neretai būna nulemtas ekstremalios situacijos; nagrinėjamu atveju dėl tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą paslaugų teikimo nėra ekstremalaus būtinumo; kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje advokato honoraro dydis buvo 25 proc. paveldėto turto vertės; nagrinėjamoje byloje ginčo šalių sulygtas atlygis už tarpininkavimo parduodant atsakovės Sodybą sudaro apie 11 proc. gautos už Sodybą kainos. Dėl nurodytų skirtumų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-01-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016, pateiktais teisės išaiškinimais negali būti remiamasi kaip precedentiniais nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamos bylos aspektu dar kartą pabrėžtina tai, kad atsakovė, sudariusi su ieškovės surastu Sodybos pirkėju 2015-07-14 Preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje Sodybą sutarta parduoti už 228 800 Eur kainą, su ieškove pasirašė 2015-07-17 Tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, kurios 1.3 punkte nurodyta, jog Kliento kaina – 202 800 Eur, o 2.2 punkte nustatyta, kad paslauga laikoma suteikta, kai Paslaugų teikėjas praneša klientui apie potencialų pirkėją, kuris sutinka įsigyti turtą už ne mažesnę nei 1.3 punkte nurodytą kainą bei yra sudaroma Preliminarioji ar Pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis tarp Kliento ir Paslaugų teikėjo pasiūlyto pirkėjo. Sutarties 2.4 punkte įtvirtinta, kad Paslaugos kaina pagal šią Sutartį, mokama Paslaugų teikėjui už suteiktą Paslaugą, yra pridėtinė suma nuo Kliento pageidaujamos turto pardavimo kainos, t. y. 26 000 Eur.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė suteikė atsakovei paslaugą, už kurią sulygtas 26 000 Eur atlygis: būtent ieškovė surado atsakovės Sodybos pirkėją, kuris sutiko įsigyti Sodybą už ne mažesnę nei 1.3 punkte nurodytą (202 800 Eur) kainą ir sudarė su atsakove Pagrindinę sodybos pirkimo-pardavimo sutartį. Dėl to atsakovei atsirado pareiga mokėti Sutarties 2.4 punkte sulygtą tarpininkavimo paslaugų kainą – 26 000 Eur. Atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovė, turėjusi galimybes apsvarstyti Sutarties sąlygas, pasikonsultuoti dėl jų su kitais asmenimis iki šios Sutarties pasirašymo, laisva valia pasirašė 2015-07-17 Sutartį, sutikdama mokėti 26 000 Eur tarpininkavimo paslaugų kainą, ji neturi pagrindo atsisakyti vykdyti šią Sutartį.

Atsakovės argumentai, kad ieškovė neįrodė, kiek ir kokių konkrečių veiksmų atliko, siekdama parduoti Sodybą, t. y. nepateikė įrodymų tokiai didelei paslaugų kainai pagrįsti, šiuo atveju teisiškai nereikšmingi. Ginčo šalys Sutartimi susitarė dėl atlyginimo, mokėtino už ieškovės pasiektą rezultatą – ieškovė surado pirkėją, kuris įsigijo Sodybą už ne mažesnę kaip Sutarties 1.3 punkte nurodytą Kliento kainą – 202 800 Eur. Tokiu atveju, kai buvo sutarta dėl konkretaus atlyginimo, mokėtino už pasiektą rezultatą, ir sutartas rezultatas pasiektas, paslaugų teikėjas turi teisę į sulygtą su klientu atlyginimą, nevertinant, kokius konkrečius veiksmus ir kiek jų atliko šiam rezultatui pasiekti.

Nepaisant bendrąja prasme nemažos paslaugų kainos, šiuo konkrečiu atveju, įvertinus bylos aplinkybes, kuriomis šalių Sutartyje įrašytas susitarimas dėl 26 000 Eur dydžio atlygio už ieškovės suteiktas paslaugas, be to, faktinius atsakovės veiksmus, vykdant šį susitarimą ir atliekant dalinius mokėjimus, Sutarties sąlygų, nustatančių tarpininkavimo paslaugų kainą, nėra pagrindo pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis.

Išdėstytų motyvų pagrindu atsakovės priešieškinio reikalavimas pakeisti Sutarties 2.4 punktą, sumažinant paslaugų kainą iki 7530,12 Eur atmestinas kaip nepagrįstas. Priešieškinio reikalavimas priteisti iš ieškovės 5469,87 Eur nepagrįstai įgytų piniginių lėšų, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes nurodytą sumą ieškovė iš atsakovės gavo teisėtai, t. y. šalių sudarytos Sutarties, kurios sąlygų nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis ar jas pakeisti, pagrindu.

Byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumos analizė teikia pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė, pasirašydama Sutartį, gerai suprato, kokio dydžio atlygį įsipareigoja mokėti ieškovei, sutiko su atlygio dydžiu ir, patvirtindama savo sutikimą, atliko ieškovei dalinius mokėjimus (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl to ieškovė turi teisėtą pagrindą reikalauti atsakovės nesumokėtos sulygto atlygio už suteiktas paslaugas dalies – 13 000 Eur (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuostolius

Pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė įrodymus, kad, siekdama išsiieškoti iš atsakovės nesumokėtą sutarto atlyginimo už tarpininkavimo paslaugas dalį ne teismo tvarka, patyrė 500 Eur advokato pagalbos išlaidų (2015-08-20 Teisinių paslaugų sutarties išrašas, 2015-08-24 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 150824, vietinio mokėjimo nurodymas Nr. 178).

Įvertinus ieškovės atstovės parengto 2015-08-26 atsakymo į pretenziją turinį, ieškovės patirtos 500 Eur dydžio skolos išieškojimo ne teismo tvarka išlaidos pripažintinos protingos dydžio, todėl, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, priteistinos iš atsakovės.

Dėl kompensacinių palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimą

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Nagrinėjamu atveju Sutarties 2.5 punkte šalys, nustatydamos sulygtos paslaugų kainos sumokėjimo tvarką, susitarė, kad po Preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur, o po Pagrindinės sutarties sudarymo, atsiskaičius pirkėjui, dalimis per penkias dienas pervedama 13 000 Eur. Minėta, po 2015-07-14 Preliminariosios sutarties sudarymo atsakovė ieškovei yra sumokėjusi pusę sulygtos tarpininkavimo paslaugų kainos, t. y. 13 000 Eur. Bylos duomenimis, Pagrindinė sutartis sudaryta 2015-08-20. Vadovaujantis ginčo šalių sudarytos Sutarties 2.5 punktu, likusią 13 000 Eur atlygio už paslaugas dalį atsakovė ieškovei turėjo sumokėti per penkias dienas, t. y. iki 2015-08-25. Atsakovei iki nurodytos datos neatsiskaičius, ieškovė, remdamasi CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, turi pagrindą reikalauti penkių procentų dydžio metinių palūkanų už laiku nesumokėtą 13 000 Eur sumą. Dėl to ieškovei iš atsakovės priteistina 74,80 Eur kompensacinių palūkanų, apskaičiuotų nuo 2015-08-26 iki 2015-10-06, t. y. už 42 dienas.

Dėl procesinių palūkanų

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą bendrą 13 574,80 Eur sumą nuo bylos iškėlimo 2015-10-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Paduodama ieškinį, ieškovė sumokėjo 305 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, 21 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Patenkinus ieškinį, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti žyminio mokesčio tiek už ieškinio, tiek atskirojo skundo padavimą išlaidų, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 326 Eur žyminio mokesčio išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl 24,62 Eur išlaidų už duomenų iš Juridinių asmenų registro gavimą pažymėtina tai, kad nepridėta įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, už kokius konkrečius duomenis ir kokio dydžio išlaidos patirtos. Dėl to nurodytos išlaidos ieškovei neatlygintinos.

Ieškovė taip pat pateikė įrodymus, kad turėjo 3454,36 Eur (2854,84 Eur + PVM) advokato teisinės pagalbos išlaidų: 1171,28 Eur (968 Eur + PVM) už ieškinio parengimą, 1001,15 Eur (827,40 Eur + PVM) už dubliko parengimą, 296,35 Eur (244,92 Eur + PVM) už atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengimą, teisines konsultacijas, susijusias su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, 199,07 Eur (164,52 Eur + PVM) kitų dokumentų, kuriuose pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, parengimą, 786,50 Eur (650 Eur + PVM) už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą jame.

Spręsdamas dėl ieškovei atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015-03-20 galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, atsakovo atstovės galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį, turinį.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą, yra išaiškinta, jog ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2011-02-07 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).

Pagal Rekomendacijų 7, 8.2, 8.19 punktų nuostatas maksimalus atlygis už ieškinio parengimą – 2,5, už dubliką – 1,5, už atskirąjį skundą – 0,4, už kito dokumento, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, parengimą – 0,4, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje.

Nagrinėjamu atveju ieškovė atstovavimo išlaidas patyrė (atstovei sumokėjo) 2016-02-29, 2016-03-15, t. y. 2016 m. I ketvirtį. Užpraėjusio, t. y. 2015 m. III ketvirčio, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje – 735,10 Eur.

Vadinasi, maksimalus atlygis už ieškinio parengimą būtų 1837,75 Eur, už dubliką – 1102,65 Eur, už atskirąjį skundą – 294,04 Eur, už kitų dokumentų parengimą – 294,04 Eur, už vieną konsultacijų, pasirengimo teismo posėdžiui ar atstovavimo jame valandą – 73,51 Eur.

Teismas pažymi, kad nagrinėjama byla sudėtinga tuo aspektu, jog kilo naujų teisės klausimų, susijusių su atlygio, mokėtino nekilnojamojo turto pardavimo agentui, nustatymo kriterijais ir galimybe teismo tvarka reikalauti pakeisti sutarto atlygio dydį. Dėl to procesiniams dokumentams parengti, teismo posėdžiams pasiruošti reikėjo didesnių advokato darbo ir laiko sąnaudų. Teismo posėdžio šioje byloje bendra trukmė – 4 val.

Dėl išlaidų už ieškinio parengimą pažymėtina tai, kad nors šis procesinis dokumentas nėra itin didelės apimties, tačiau jame koncentruotai, nuosekliai nurodytos šalių ginčo aplinkybės, išdėstyti teisiniai argumentai. Ieškovės patirta išlaidų už ieškinio parengimą suma – 1171,28 Eur – neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus rekomenduojamo atlyginti dydžio, tačiau ji, atsižvelgiant į šio procesinio dokumento turinį, galimas darbo ir laiko sąnaudas, rengiant šį procesinį dokumentą, pripažintina iš dalies nepagrįsta. Šiuo atveju pagrįsta ir atlygintina išlaidų už ieškinio parengimą suma pripažintina 900 Eur suma. Dublike aptarti visi atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodyti nesutikimo su ieškovės reikalavimais argumentai, pateiktas jų teisinis vertinimas. Atsižvelgiant į šio procesinio dokumento turinį, galimas laiko ir darbo sąnaudas jam parengti, ieškovės patirta išlaidų už dubliko parengimą suma – 1001,15 Eur – pripažintina pagrįsta.

Dėl ieškovės išlaidų už atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengimą, teisines konsultacijas, susijusias su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, – pažymėtina, kad ieškovė pateikė motyvuotą, išsamų atskirąjį skundą, surinko bei pridėjo įrodymus skunde nurodomoms aplinkybėms pagrįsti. Pripažintina, kad ieškovė turėjo pagrindą konsultuotis su advokate laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais, todėl pagrįstai patyrė išlaidas ne tik už atskirojo skundo rengimą, bet ir konsultacijas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsakovės atžvilgiu ieškinio reikalavimams užtikrinti. Įvertinus atskirojo skundo turinį, galimas darbo ir laiko sąnaudas jam parengti, taip pat konsultacijoms teikti, ieškovės patirta 296,35 Eur dydžio išlaidų suma šiuo atveju pripažintina pagrįsta.

Minėta, teismo posėdžio šioje byloje bendra trukmė yra 4 val. todėl, vadovaujantis Rekomendacijų nuostatomis, maksimali ieškovei atlygintinų išlaidų už advokatės dalyvavimą teismo posėdyje suma yra 294 Eur (73,51 Eur x 4 val.). Taip pat pripažintina, kad advokatė, rengdamasi teismo posėdžiams turėjo pagrindą sugaišti apie 2 val., todėl ieškovei atlygintina 147 Eur (73,51 Eur x 2 val.) už atstovės pasirengimui teismo posėdžiui sugaištą laiką. Taigi pagrįstomis ir atlygintinomis pripažintinos 441 Eur dydžio išlaidos už advokatės pasirengimą teismo posėdžiui ir dalyvavimą jame.

Iš byloje esančių duomenų neaišku, už kokių dokumentų, kuriuose pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, parengimą ieškovė patyrė 199,07 Eur išlaidų. Dėl to nurodyta išlaidų suma ieškovei neatlygintina.

Apibendrinant, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina iš viso 2964,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 3,70 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

Patenkinus ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-05 nutartimi atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 98, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

patenkinti ieškovės L. L. individualios įmonės ieškinį.

Priteisti ieškovei L. L. individualiai įmonei (juridinio asmens kodas 167606668) iš atsakovės G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13 000 Eur skolos už suteiktas paslaugas, 74,80 Eur kompensacinių palūkanų, 500 Eur nuostolių atlyginimo, iš viso – 13 574,80 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 13 574,80 Eur (trylikos tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt keturių eurų 80 ct) sumą nuo bylos iškėlimo 2015-10-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2964,50 Eur (du tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Atmesti atsakovės G. P. priešieškinį.

Priteisti iš atsakovės G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,70 Eur (tris eurus 70 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą (sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke „Swedbank“ arba sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banko Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje, įmokos kodas 5660). Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-05 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.