Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-1556-253/2015

2015 m. spalio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Dobrovolskio, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. Ž. ir atsakovo V. Ž. apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015-05-26 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovui V. Ž., tretiesiems asmenims AB „Swedbank“, UAB „Ginvita“ dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir santuokos metu įgyto turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, šalių apeliacinius skundus, atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Dėl santuokos iširimo ir kaltės.

Apeliaciniu skundu A. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka iširo dėl abipusės kaltės ir teigia, kad dėl santuokos iširimo kaltas tik atsakovas, kuris paliko šeimą, ja nesirūpino ir nedėjo pastangų ją išsaugoti. CK 3.60 str. 2 d. nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagrindinės sutuoktinių pareigos – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos, nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymą sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 str., privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas (CPK 12, 178 str.). CK 3.61 str. įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės; teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Ieškinyje ieškovė atsakovo kaltę dėl šeimos iširimo grindė lojalumo, pagarbos ieškovei, moralinės paramos stoka bei atsakovo neprisidėjimu prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, taip pat CK 3.60 str. 3 d. numatyta kaltės prezumpcija, jog atsakovas daugiau kaip vienerius metus nesirūpina šeima. Ieškovės ieškinys teisme pareikštas 2011-02-25. Iš šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos matyti, kad ieškovas į užsienį uždirbti didesnių pajamų išvyko 2010 m., po išvykimo šalys bendravo, palaikė ryšius. Atsakovas pateikė duomenis apie kredito įmokų mokėjimą, lėšų pervedimą ieškovei ir pilnamečiam sūnui ir po išvykimo į užsienį. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas gyvena su kita moterimi, atsakovas šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nepatvirtino, kitų objektyvių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikta. Ištyrus bylos medžiagą, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bendras šalių gyvenimas tapo negalimas tik dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas pripažinti, jog šiuo atveju ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl prievolės kreditorei UAB „Ginvita“.

Apeliaciniu skundu atsakovas V. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog prievolė atlyginti nuostolius kreditorei UAB „Ginvita“ kilo tik atsakovui. Be to, bylos nagrinėjimo metu procesiniuose dokumentuose trečiasis asmuo UAB „Ginvita“ taip pat laikėsi pozicijos, kad ši prievolė turėjo būti pripažinta solidaria sutuoktinių prievole. Nustatyta, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2010-11-16 sprendimu už akių tenkintas UAB „Ginvita“ ieškinys ir UAB „Ginvita“ iš V. Ž. priteista 57 924 Eur (200 000 Lt) nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo bei 1 448,10 Eur (5 000 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas nurodo, kad atsakovas su UAB „Ginvita“ jokių sandorių nesudarė, o žala UAB „Ginvita“ padaryta bylinėjimosi dėl šeimos interesų procese. Spręsdama dėl šios prievolės pobūdžio teisėjų kolegija įvertina ir atsižvelgia į visumą šios prievolės atsiradimo aplinkybių.

CK 3.109 str. 1 d. 2, 4 d. nustatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis, taip pat teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais, prievolės. Kai pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo, kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas (CK 3.92 str. 2 d. 4 p.). Iš rašytinių įrodymų byloje ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad V. Ž. buvo pareiškęs ieškinį atsakovams Palangos miesto savivaldybei, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, G. P. ir UAB „Ginvita“ dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano panaikinimo, dėl 2004-07-08 Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 182 panaikinimo, dėl nuosavybės teisės pripažinimo į nekilnojamojo daikto priklausinius, dėl valstybinės žemės sklypo nuomos teisės įgyvendinimo, dėl 2002-07-25 leidimo vykdyti statybos darbus Nr. 69 panaikinimo ir dėl pirkėjo teisių perkėlimo CK 4.79 str. nustatyta tvarka. Minėto ieškinio pagrindu buvo iškelta civilinė byla, į kurią trečiaisiais asmenimis įtraukti namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų savininkai. Minėtame ieškinyje nurodyta, kad patvirtinus detalųjį planą sumažėjo V. Ž., kaip ieškovo, naudojamo žemės sklypo dydis, atsirado servitutai žemės sklype, sumažėjo žemės sklypo vertė, o taip pat sumažėjo ieškovo poilsio patalpų vertė, ieškovui ir visiems tretiesiems asmenims, kurie yra žemės sklypo naudotojai, atsiras naudojimosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini), nepatogumų laikant transporto priemones; be to, nurodoma, kad poilsio patalpų pardavėjas ieškovui ir tretiesiems asmenims neperdavė poilsio patalpų priklausinių, kurie funkcine naudojimo paskirtimi buvo susieti su poilsio pastatu, dalis kiemo statinių perleista atsakovei UAB „Ginvita“. Taigi minėtu ieškiniu reiškiami reikalavimai iš esmės buvo susiję ne su atsakovo asmeniniais interesais, bet su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu, šeimos gyvenimo sąlygomis, šeimos turto verte. Minėtoje civilinėje byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių taikymo kilusių nuostolių atlyginimo vėliau ieškiniu buvo pareikšti UAB „Ginvita“ reikalavimai Klaipėdos apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-2556-265/2010. Ieškovė A. Ž. atsiliepime į atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą nurodo, kad nebuvo traukta į bylos nagrinėjimą nei atsakove, nei trečiuoju asmeniu, o apie Klaipėdos apygardos teismo sprendimą už akių sužinojo tik 2011 m. sausio mėn. iš antstolės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis civilinėje byloje Nr. 2-1289-265/2011 (senas civilinės bylos Nr. 2-2556-265/2010) buvo pateiktas atsakovo V. Ž. prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šis prašymas buvo netenkintas Klaipėdos apygardos teismo 2011-02-01 nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-16 nutartimi palikta nepakeista. Abiejose minėtose teismų nutartyse pažymėtos faktinės aplinkybės, kad atsakovo V. Ž. sutuoktinei A. Ž. 2010‑10-05 buvo įteiktas 2010-09-28 pranešimas dėl atsiliepimų į ieškinį pateikimo, šiame pranešime išdėstytos atsakovo pareigos per 30 dienų pateikti teismui atsiliepimą į pareikštą ieškinį, išdėstytos atsiliepimo nepateikimo pasekmės. Darytina išvada, kad ieškovė turėjo žinoti ir apie nurodytos civilinės bylos iškėlimą. Esant tokių faktinių aplinkybių visumai, kad prievolė iš esmės kilusi iš teismo proceso, susijusio su šeimos interesais bei bendro turto tvarkymu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prievolė kreditorei UAB „Ginvita“ pagal Klaipėdos apygardos teismo 2010‑11-16 sprendimą už akių yra solidari ieškovės A. Ž. ir atsakovo V. Ž. prievolė (CK 3.109 str. 1 d. 2, 4 d.).

Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo.

Apeliantė A. Ž. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo ieškovės naudai nukrypti nuo lygių dalių principo, dalijant santuokos metu įgytą poilsio patalpą, adresu (duomenys neskelbtini), ir prašo ieškovės naudai priteisti 2/3 šio turto. CK 3.117 str. 1 d. įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais (CK 3.117 str. 2 d.). CK 3.123 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį; į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Taikant minėtą nuostatą nepakanka konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, tačiau būtina nustatyti ir tai, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus. Pažymėtina, kad CK 3.123 str. 1 d. nustatytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Teismas gali pripažinti svarbiomis ir leidžiančiomis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir kitas aplinkybes, tačiau nukrypdamas nuo šio principo paminėtu pagrindu teismas turi nustatyti, kad nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba aplinkybių visumos kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008; 2015-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015).

Apeliantė nurodo, kad atsakovas 2010 m. sausio mėn. išvyko ir paliko šeimą. Tačiau, kaip paminėta anksčiau, iš šalių paaiškinimų matyti, jog atsakovas išvyko dėl didesnio uždarbio; atsakovas nurodė, kad tai darė šeimos interesais. Vien atsakovo kaltė dėl šalių santuokos iširimo nekonstatuota. Apeliantė nurodo, kad atsakovas visus 2012 m., 2013 m. ir pusę 2014 m. visiškai nemokėjo banko įmokų, neprisidėjo prie bendro turto išlaikymo. Tačiau byloje taip pat pateikti duomenys apie lėšų pervedimą ieškovei bei duomenys, jog atsakovas mokėjo kredito grąžinimo įmokas iki 2011‑09‑26, taip pat atliko kelias įmokas 2014–2015 m. Šių duomenų apeliantė neneigia. Pažymėtina, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 str. 1 d.). Tuo tarpu spendžiant dėl CK 3.123 str. 1 d. taikymo, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pateisinti nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nepripažino svarbiomis aplinkybėmis.

Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo formos, dydžio ir priteisimo momento.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė A. Ž. ir atsakovas V. Ž. yra nepilnametės dukters T. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Šalys taip pat turi pilnametį sūnų B. Ž., gim. (duomenys neskelbtini). Apeliaciniu skundu ieškovė A. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta atsakovo V. Ž. nepilnametės dukters išlaikymo forma kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ir prašo išlaikymą priteisti turtu, t. y. priteisti dalį negyvenamosios patalpos – poilsio patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). CK 3.196 str. 1 d. numato, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams gali būti priteistas tokiomis formomis: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Išlaikymo forma parenkama tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą vaikui naudingiausiu būdu (CK 3.3 str. 1 d.). Pažymėtina, kad išlaikymas iš esmės yra skirtas nepilnamečio vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt. Paprastai išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas vaikui išlaikyti kas mėnesį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad išlaikymo kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensiją, pašalpas ir kt.). Išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai tėvas (motina) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006; 2013‑10‑21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Pažymėtina, kad išlaikymo vaikui priteisimas tam tikru turtu ir turto perdavimas vaikui reiškia, jog vaikas tampa savininku, o vaiko tėvas netenka turto dalies. Tokiu atveju vaikui tenka prisiimti turto savininko prievoles (mokėti mokesčius, susijusius su turtu, turėti lėšų jam prižiūrėti, išlaikyti ir kt.), todėl sprendžiant dėl tam tikro turto, kaip išlaikymo, perdavimo vertintina, ar vaikui iš tikrųjų naudinga turtą gauti dėl naujai atsirasiančių pareigų. Be to, dėl to, kad tėvas netenka turto ar jo dalies, turi būti įvertinta ir tai, ar nėra pernelyg pažeidžiamos jo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Apeliantės prašoma priteisti vaikui turto dalis yra nekilnojamasis turtas (poilsio patalpos). Kaip matyti iš bylos duomenų, šio nekilnojamojo turto išlaikymui reikalingos lėšos, o nepilnamečio vaiko galimybės išlaikyti tokį turtą yra ribotos. Taip pat svarbu pažymėti, kad bylos duomenimis nustatyta, jog poilsio patalpos (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra hipoteka įkeistos bankui kaip šalių paimto kredito grąžinimo užtikrinimas, todėl tokio turto realizavimas, gaunant pajamas dukros kasdieniam išlaikymui, teisiškai apsunkintas. Be to, ieškovės reikalavimo tenkinimas pažeistų net ir trečiojo asmens – įkaito turėtojo interesus (CK 3.189 str. 2 d.). Kita vertus, atsakovas yra darbingo amžiaus, periodiškai gauna pajamas – darbo užmokestį, todėl turi galimybes kiekvieną mėnesį teikti reguliarų išlaikymą vaiko poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje labiausiai nepilnamečio vaiko interesus atitinka išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Aplinkybė, kad atsakovas turi kreditinių įsipareigojimų nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

Tiek ieškovė A. Ž., tiek atsakovas V. Ž. apeliaciniais skundais prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatytas priteistinas nepilnametės dukters T. Ž. išlaikymo dydis – po 150 Eurų kas mėnesį. Ieškovė A. Ž. apeliaciniu skundu prašo nustatyti didesnį priteistino išlaikymo kas mėnesį dydį – 173,77 Eur (600 Lt), tuo tarpu atsakovas V. Ž. apeliaciniu skundu prašo nustatyti mažesnį priteistino išlaikymo kas mėnesį dydį – 100 Eur.

Pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 str.). Sprendžiant klausimą dėl vaikui teiktino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagrindiniai priteistino vaikui išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinės padėtis. Šių kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 str. 1 d. nustatytas prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas. Išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui vystytis sudarymą. Sprendžiant dėl išlaikymo dydžio vienas iš orientacinių kriterijų yra protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius. Nagrinėjamu atveju šalių nepilnametė duktė, gim. (duomenys neskelbtini), yra paauglė. Ieškovė nurodo, kad dukters poreikių tenkinimui reikalinga iš esmės 347,54 Eur (1 200 Lt) suma. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad duktė turi su jos gabumais susijusių poreikių, t. y. ji lanko dainavimo klasę, papildomas pamokas, taip pat sporto užsiėmimus, kuriems reikalingi rūbai. Byloje nėra duomenų, kad šalių nepilnametės dukters poreikiai būtų didesni dėl sveikatos ar kokių kitų objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nepilnametės šalių dukters poreikiams reikalinga pinigų suma yra 300 Eur per mėnesį, ir jos pusė – 150 Eur priteista iš atsakovo, kaip vaiko tėvo. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga buvo 300 Eur. Skundžiamu sprendimu nustatytas išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis atitiko šį orientacinį kriterijų. Nors apeliantė pažymi, kad jos apeliacinio skundo padavimo metu minimali mėnesinė alga yra didesnė, tačiau pažymėtina, kad minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis kriterijus, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Nustatant vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą vertintina, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Nors sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio tėvų turtinės padėties kriterijus yra nelemiantis, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, tačiau šis kriterijus yra reikšmingas, vertinant vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad gauna pajamas iš individualios veiklos, pajamų dydis įvairus. Iš apelianto V. Ž. pateiktos 2015-06-22 pažymos apie jam priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad jo gaunamos pajamos yra minimalios ir sudaro vidutiniškai apie 201,51 Eur/mėn. Apeliantas nurodo, kad iš gaunamo minimalaus mėnesinio atlyginimo turės dengti ½ banko paskolos, taip pat dengti įsiskolinimą Sodrai ir dar kiekvieną mėnesį turi mokėti komunalinius mokesčius už patarnavimus, kuriais naudojasi gyvendamas pas savo mamą, kitų pajamų ir kito turto neturi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į protingus vaiko poreikius, įvertinus bylos duomenis apie šalių turimą turtą, pajamas bei kreditinius įsipareigojimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta vaiko poreikiams patenkinti pakankama suma – 300 Eur per mėnesį – yra teisinga, atitinka bylos duomenis, protingumo ir sąžiningumo principus.

Apeliantas V. Ž. savo poziciją dėl mažesnio nei skundžiame sprendime išlaikymo periodinių išmokų dydžio nustatymo (t. y. 100 Eur kas mėnesį) motyvuoja tuo, kad gauna minimalų mėnesinį atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Tad nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009 ir kt.). Išlaikymas privalo užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jo nepilnametės dukters poreikiams užtikrinti reikia mažesnės sumos, nei nustatyta skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo gaunamos minimalios pajamos šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovui turėtų tekti mažesnė teismo nustatyto dydžio dukters išlaikymo prievolės dalis. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Apelianto su apeliaciniu skundu pateikti duomenys apie jo pajamas pateikti tik už tris mėnesius, atsakovas nepateikė duomenų, kad siekė susirasti geriau apmokamą ar papildomą darbą, ar kad to padaryti negali dėl objektyvių veiksnių, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas nurodė, kad seniau uždirbdavo daugiau. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovui nustatytas mokėti kas mėnesį 150 Eur išlaikymo dydis yra racionalus, atitinka vaiko poreikių ir vaiko tėvų turtinės padėties pusiausvyrą ir užtikrina būtinas sąlygas vaikui vystytis. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti nei ieškovės, nei atsakovo apeliacinius skundus dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio nustatymo.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės A. Ž. apeliacinio skundo argumentais dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo momento. Skundžiamu sprendimu išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis šalių nepilnametei dukrai priteistas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Vadovaujantis CK 3.200 str., išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo metu vaiko teisės į išlaikymą prielaidos jau egzistuoja, o teismo sprendimu tik patvirtinamas tokios vaiko teisės buvimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį dėl išlaikymo nepilnametei šalių dukrai priteisimo pateikė 2011-02-25, todėl ši diena laikytina vaiko teisės į išlaikymą atsiradimo diena.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialinių teisės normų, susijusių su išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo momentu bei prievolės kreditorei UAB „Ginvita“ pobūdžio nustatymu, taikymo yra pagrindas pakeisti nurodytas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantė A. Ž., remdamasi Palangos miesto apylinkės teismo 2015-07-02 nutartimi, už apeliacinį skundą sumokėjo 102,35 Eur žyminio mokesčio. Išnagrinėjus ieškovės apeliacinį skundą, tenkintas skundo reikalavimas pakeisti dalį skundžiamo sprendimo ir nustatytas kitas išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo momentas. Tačiau šis reikalavimas iš esmės laikytinas išvestiniu iš ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų dėl išlaikymo formos ir dydžio pakeitimo. Apeliaciniu skundu ieškovė prašė nustatyti didesnį vaiko išlaikymo periodinių išmokų dydį ir tokį išlaikymą priteisti turtu. Kadangi šie apeliacinio skundo materialiniai reikalavimai atmesti, žyminis mokestis už ieškovės apeliacinį skundą atskirai nepaskirstytinas (CPK 83 str. 1 d. 2 p., 93 str. 2–3 d., 96 str.). Atsakovas V. Ž. už apeliacinį skundą sumokėjo 54 Eur žyminio mokesčio, Palangos miesto apylinkės teismo 2015‑07‑02 nutartimi atsakovas atleistas nuo likusios 826 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. Tenkinta dalis (98 proc.) atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė A. Ž. Palangos miesto apylinkės teismo 2011‑03-07 nutartimi iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (taip pat ir už turtinį reikalavimą) bei šios nutarties pagrindu Palangos miesto apylinkės teismo 2015-07-02 nutartimi iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paskirstytina tik atsakovo už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio dalis (CPK 96 str. 4 d.). Iš ieškovės A. Ž. priteistina 52,92 Eur atsakovui jo už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1–3 d.). Atsižvelgiant į paminėtus motyvus bei teisinį reglamentavimą, bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstytinos (CPK 93 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2015-05-26 sprendimą pakeisti.

Nurodyti, kad T. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. Ž. išlaikymas po 150 Eur kas mėnesį iki jos pilnametystės priteisiamas nuo ieškinio padavimo dienos – 2011-02-25.

Pripažinti prievolę kreditorei UAB „Ginvita“ pagal Klaipėdos apygardos teismo 2010-11-16 sprendimą už akių solidaria ieškovės A. Ž. ir atsakovo V. Ž. prievole.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. Ž. 52,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. Ž..