Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal ieškovo J. Š. ieškinį atsakovei D. Ž., trečiajam asmeniui N. Ž., dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą

Apeliantas pateikė prašymą atsakovei grąžinti atsiliepimą į apeliacinį skundą, kaip pateiktą praleidus terminą.

CPK 318 str. 1 d. nustato, kad šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Vadovaujantis CPK 318 str. 2 d. atsiliepimų į apeliacinius skundus priėmimo klausimą išsprendžia pirmos instancijos teismas.

Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovės D. Ž. atstovui advokatui A. N. pranešimas dėl atsiliepimų į pareikštą apeliacinį skundą pateikimo per EPP sistemą įteiktas 2015 m. birželio 13 d., tačiau atsakovės atstovui minėtas pranešimas taip pat buvo išsiųstas registruotu paštu ir įteiktas jam asmeniškai 2015 m. birželio 17 d.

Dėl atsakovės kaltės ir veiksmų neteisėtumo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo, kuri apelianto teigimu, kilo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų šiai laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 17 d. neteisėtai naudojantis apeliantui priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini).

CK 6.245 str. 1 d. civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246 str. – 6.249 str.).

Nagrinėjamoje byloje kilo deliktinės atsakomybės klausimas. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 str., kuriame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012).

Apeliantas įrodinėja, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė šiai be teisinio pagrindo gyvenant jam nuosavybės teise priklausančiame bute. J. Š. nurodytas aplinkybes patvirtina antstolio 2013 m. balandžio 4 d. protokolas, iš kurio matyti, jog atsakovė ieškovo neįsileido į butą ir nesuteikė jam galimybės pasigaminti raktus, už ką D. Ž. pagal LR ATPK 188 str. (už 2013 m. balandžio 3 d. apie 20.45 val., (duomenys neskelbtini), neleidimą patekti buto savininkui J. Š., atsisakymą suteikti jam galimybę pasidaryti buto durų raktus), paskirta 150 Lt bauda. Atsakovei ir toliau kliudant apeliantui naudotis jo įsigyta buto dalimi, jis kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu apelianto ieškinį patenkinto ir įpareigojo atsakovę nekliudyti ieškovui ir jo šeimos nariams patekti į butą ir leisti juo naudotis, sprendimo įvykdymui nustatė 30 d. terminą. D. Ž. nevykdant minėto teismo sprendimo, 2014 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi atsakovė buvo nubausta 2000 Lt bauda, ją išieškant J. Š. naudai. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad J. Š. kartu su D. Ž. gali naudotis tik vienu buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambariu pirmame aukšte, tuo tarpu J. Š. negali patekti ir naudotis buto patalpomis, esančiomis antrame aukšte, kuriame yra trys kambariai, nes šias patalpas užima skolininkė D. Ž.. Šalims toliau nesutariant dėl buto naudojimosi, apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, o D. Ž. su priešieškiniu dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu J. Š. ieškinį patenkino ir bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą butą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė J. Š., o atsakovei D. Ž. už jai priklausančią buto dalį iš ieškovo priteisė 300 000 Lt piniginę kompensaciją; atsakovės priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo atmetė, nes nustatė, kad šalis sieja aiškiai nedraugiški tarpusavio santykiai, todėl ši aplinkybė dar labiau apsunkintų šalių galimybes efektyviai de facto valdyti ir naudotis priklausančia ginčo buto dalimi, be to, tokiu atveju būtų sudarytos prielaidos šalių konfliktams dėl ginčo turto valdymo ir naudojimo kilti bei tolimesniam šalių bylinėjimuisi, todėl teismas laikė, kad geriausiai šalių interesus atitinkantis atidalinimo būdas – atidalinimas išmokant kompensaciją pinigais. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Nors nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pats ieškovas pasirinko netinkamą procesinį savo teisių gynimo būdą, kartu ignoruodamas ir atsakovės teisę naudotis butu, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti tikėtinas išvadas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų be pagrindo neatlaisvinant apeliantui priklausančių patalpų, o atsakovės nurodoma aplinkybė, kad apeliantas jos neinformavo ir nenurodė, kad ji turinti atlaisvinti kambarį, vertintina kritiškai, kaip prieštaraujanti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Dėl žalos atlyginimo realumo ir jos dydžio

CK 6.245 str. 1 d. civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 str. 1 d., yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Dėl neteisėtų kito asmens veiksmų žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginami tiesioginiai nuostoliai, taip pat netiesioginiai nuostoliai - pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (negauta nauda) (CK 6.249 str.). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Pagal CK 6.288 str. 1 d. žala atlyginama nuo jos padarymo dienos. Pagal CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str. šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį. Taigi žala nepreziumuojama, jos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad ją patyrė. Pažymėtina, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su neteisėtais veiksmais taip, kad yra pagrindas konstatuoti teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį – nuostolius, kurie pagal civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.).

Apeliantas žalą kildina iš neteisėtų atsakovės veiksmų, kurie pasireiškė jam negalint naudotis nuosavybės teise priklausančiu butu, bei reikalauja priteisti 10715,94 Eur žalos, patirtos jam besinuomojant kitą būstą ir iš esmės žalą grindžia 2013 m. vasario 28 d. Patalpų nuomos sutartimi ir mokėjimo nurodymais. Iš minėtos nuomos sutarties matyti, kad apeliantas 12 mėn. laikotarpiui nuo 2013 m. kovo 2 d. nuomojosi butą, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos mokestis – 2000 Lt per vieną mėnesį. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka, jog ieškovas negalėdamas valdyti jam priklausančio nekilnojamojo turto dėl neteisėtų atsakovės veiksmų neabejotinai patyrė nuostolių, kurie privalo būti jam atlyginti (CK 6.249 str., 6.251 str.), tačiau kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nesutinka su prašoma priteisti nuostolių suma – 10715,94 Eur.

Apeliaciniame skundė J. Š. nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinų nuostolių dydį 2000 Lt, motyvuodamas, kad ieškovui iš atsakovės priteista nurodyto dydžio bauda. Teisėjų kolegija sutinka su nurodytu argumentu, nes kaip teisingai nurodė apeliantas, jis prašo atlyginti žalą, patirtą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų neleidžiant jam naudotis butu, bet ne dėl atsakovės veiksmų nevykdant teismo sprendimo, todėl atitinkamai, priteistinų nuostolių dydis negali būti mažinamas nurodyta suma. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas, sudarydamas 2013 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ dalies buto įsigijimo, žinojo, jog butas yra nedalus ir tai, kad atsakovei bei jos buvusiam sutuoktiniui Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartimi buvo nustatytos tik idealinės buto dalys. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad buto raktą atsakovė apeliantui perdavė pasirašytinai 2013 m. spalio 22 d. ir nors apeliantas nurodo, kad po raktų perdavimo atsakovė ir toliau pažeidinėjo jo teises savavališkai užrakindama didžiąją dalį buto gyvenamųjų patalpų ir neleisdama jam jomis naudotis, tačiau pažymėtina, kad jis turėjo realią galimybę naudotis 10 kv. m. ploto izoliuotu kambariu, kuris nebuvo užrakintas ir jame nebuvo daiktų, tačiau apeliantas tokia galimybe nepasinaudojo, o 2013 m. vasario 28 d. nuomos sutarties pagrindu toliau nuomojosi butą, adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas nuomos sutartį sudarė 2013 m. vasario 28 d., t. y. dar iki 2013 m. kovo 6 d. pirkimo - pardavimo sutarties, kuria įsigijo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), sudarymo, nors niekaip negalėjo numatyti, kad atsakovė jam neleis naudotis įsigytu turtu. Pažymėtina ir tai, kad įsiteisėjus 2014 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutarčiai dėl buto atidalijimo, apeliantui dar pačiam nesumokėjus priteistos kompensacijos atsakovei, jis pakeitė buto spynas, kas rodo tarp abiejų šalių buvusius konfliktinius santykius ir abi šalis pakankamai nebendradarbiavus.

Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad apeliantas nedeklaravo savo gyvenamosios vietos įsigytame bute, o savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Nidoje, nėra reikšminga bylai, nes pagal CK 2.16 str. 1 d., fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 2.17 str., kuriame nurodoma, kad, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Taigi, gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, o įstatymo leidėjas nesieja asmens deklaruotos gyvenamosios vietos su šio asmens faktine gyvenamąja vieta.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į šalis siejusius konfliktinius santykius, į abiejų šalių nebendradarbiavimą, sutinkant su atsakovės argumentu, kad apeliantas nepagrįstai prašo priteisti nuomos mokestį, mokėtą už visą atskirą butą, nors buvo įgijęs tik ½ dalį buto su bendrais patogumais, J. Š. iš atsakovės turėtų būti priteista ½ dalis nuostolių už nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 6 d. (nuo ½ dalies buto įsigijimo) iki 2013 m. spalio 22 d. (iki raktų atidavimo) - 2172,15 Eur, tačiau atsižvelgiant į non reformato in pejus principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui pabloginti apelianto padėtį (CPK 313 str.), į aplinkybę, jog atsakovė D. Ž. neskundė 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl nuostolių priteisimo nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantas taip pat nurodė, kad teismo priimtas sprendimas yra ne tik neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir iš esmės nemotyvuotas. Nesutikdamas su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 str. 4 d., tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Be to, pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino ieškovo pateiktų faktinių ir teisinių argumentų. Kaip minėta, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas įvertina juos atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą bei kitas įrodinėjimo taisykles. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Nagrinėjamu atveju, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šio reikalavimo laikėsi ir atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Pagal CPK 93 str. 2 d., jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas, teikdamas ieškinį, sumokėjo 241,25 Eur žyminio mokesčio bei patyrė 668,34 Eur atstovavimo išlaidų, o atsakovė pateikė įrodymus dėl 530 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendimu patenkinta 23,33 proc. ieškinio reikalavimų, iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 212,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, o proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš ieškovo atsakovei priteisė 406,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešpriešinį bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, iš ieškovo atsakovės naudai priteisė 194,49 Eur.

Apelianto teigimu, atsakovės patirtos 530 Eur bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos ir viršija bet kokius teisingumo ir protingumo reikalavimus, nes išlaidos priteistos už advokato dalyvavimą viename teismo posėdyje ir iš esmės nepilno vieno puslapio atsiliepimą į ieškinį. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentais, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos ir viršija bet kokius teisingumo ir protingumo reikalavimus, kadangi jų būtinumą lėmė ieškovo inicijuota civilinė byla ir teismo įpareigojimai bei CPK imperatyvas (CPK 142 str. 1 d.) atsakovei pateikti atsiliepimą į pareikštą ieškinį. Atsakovės patirtos išlaidos taip pat neviršijo rekomenduojamų priteisti dydžių (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.2, 8.19 p.), t. y. buvo pagrįstos, todėl, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai paskirstė tarp šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylinėjimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliacinį skundą, apelianto (ieškovo) J. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsakovė D. Ž. prašė jos naudai priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus. Teismas, įvertinęs, kad apelianto apeliacinis skundas netenkintinas, advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, jų apimtį, ginčo sudėtingumą, bylos apimtį bei remdamasis 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 8.11 p., prieina prie išvados, kad yra pagrindas prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas priteisti prašoma apimtimi, jas atlyginant iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto (ieškovo) J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400,00 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės D. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.