Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-792-370/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-06
Bylos Nr.: 2A-792-370/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Gintaras Pečiulis, Jūratė Varanauskaitė
Atsakovas: J. S., M. C. D.
Trečiasis asmuo: M. C. D., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Ieškovas: V. S., Š. L., R. P., R. K.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. 2A-792-370/2019Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. ir trečiojo asmens M. C. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-470-560/2019 pagal ieškovų V. S., Š. L., R. P. ieškinį atsakovams J. S., M. C. D. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys ieškovų pusėje A. S., R. L.; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija; ir pagal atsakovės J. S. priešieškinį ieškovams dėl dalinės nuosavybės teisės gynimo bei valdymo teisės pažeidimų pašalinimo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais M. C. D. ieškinį ieškovams V. S., Š. L., R. K. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės gynimo bei valdymo teisės pažeidimų pašalinimo ir dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. S., Š. L., R. K. (teismo nutartimi pakeistas jo teisių perėmėja – R. P.), pareiškė ieškinį, kuriame prašė:

1.1. atidalyti ieškovų V. S., R. P. ir Š. L. dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių rūsio patalpų, pripažįstant:

1.1.1. ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisę proporcingai jų nuosavybės teise turimam naudingajam plotui į rūsio patalpas R-19 (25 kv. m) ir patalpų dalis, pažymėtas plane raidėmis (c) ir (f) (8,47 kv. m), kurių bendras plotas 33,47 kv. m;

1.1.2. atsakovei J. S. nuosavybės teisę į rūsio patalpų R-17 ir R-18 dalį, pažymėtą plane raide (a) (13,54 kv. m);

1.1.3. atsakovui M. C. D. nuosavybės teisę į rūsio patalpų R-17 ir R-18 dalį, pažymėtą plane raide (b) (5,96 kv. m);

1.2. atidalyti ieškovų V. S., R. P. ir Š. L. dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių palėpės patalpų, pripažįstant:

1.2.1. ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisę proporcingai jų nuosavybės teise turimam naudingajam plotui į palėpės patalpą 18-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į palėpės patalpos 17-1 dalį (4,67 kv. m), pažymėtą plane raide (m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

1.2.2. atsakovei J. S. nuosavybės teisę į savavališkai užimtas palėpės patalpas SUP1 ir SUP2 (14,55 kv. m.);

1.2.3. atsakovui M. C. D. nuosavybės teisę į palėpės patalpos 17-1 dalį (2,84 kv. m), pažymėtą plane raide (n), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

1.3. priteisti iš atsakovės J. S. kompensaciją pinigais: 4 208,10 Eur V. S. naudai; 4 206,02 Eur R. P. naudai, 2 462,36 Eur Š. L. naudai;

1.4. priteisti iš atsakovės ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šalies argumentai

2. Ieškovai paaiškino, kad ieškovams ir atsakovams priklauso butai, esantys name (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – pastatas). Pastate yra bendro naudojimo patalpos, kurios gali būti atidalytos tarp bendraturčių: palėpėje 18-1 (11,32 kv. m), 17-1 (7,51 kv. m), SUPI ir SUP2 (14,55 kv. m), rūsyje R-19 (25,00 kv. m), R-17 (19,47 kv. m.), R-18 (8,50 kv. m).

3. Ieškovai su atsakovais nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo, todėl pareiškė bendrą reikalavimą dėl jiems priklausančios dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatant bendrosios dalinės nuosavybės dalis, proporcingas jų nuosavybės teise turimam naudingajam plotui.

4. Ieškovai savo reikalavimus dėl rūsio patalpų grindė tuo, kad pastate yra 52,97 kv. m ploto bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams priklausančių rūsio patalpų, todėl, atsižvelgiant į bendraturčių dalių proporcijas, dalijant rūsio patalpas bendraturčiams natūra, ieškovams bendrai priklausytų 63,2 proc. rūsio patalpų, t. y. 33,47 kv. m. Iš ieškovo R. K. buto yra tiesioginis įėjimas į rūsio patalpą R-19, o iš ieškovo Š. L. buto yra tiesioginis įėjimas į rūsio patalpą plane pažymėtą raide (c). Į rūsio patalpą R-17 ir dalis, plane pažymėtas raidėmis (a) ir (b), galima patekti per įėjimą iš kiemo. Teismui atidalijus rūsio patalpas ieškovų nurodytu būdu, atsakovams atitektų 19,50 kv. m ploto rūsio patalpos, pažymėtos plane (a) ir (b). Kadangi atsakovai į jiems tenkančias rūsio patalpas galėtų patekti per įėjimą iš kiemo, jie galėtų nevaržomai ir nepriklausomai jomis naudotis.

5. Ieškovai savo reikalavimus dėl palėpės patalpų grindė tuo, kad pastate yra 33,38 kv. m ploto bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams priklausančių palėpės patalpų. Dalijant palėpės patalpas bendraturčiams natūra, ieškovams bendrai priklausytų 63,2 proc. palėpės patalpų, t. y. 21,10 kv. m. Atsakovė yra savavališkai ir neteisėtai, be kitų bendraturčių sutikimo, užėmusi bendro naudojimo palėpės dalis, sąlyginai pažymėtas SUPI ir SUP2, bendro 14,55 kv. m ploto, todėl likusių bendro naudojimo palėpės patalpų plotas sudaro 18,83 kv. m. Kadangi atsakovė yra įsirengusi neteisėtai užimtas patalpas, siekdami kompromiso, ieškovai sutinka gauti ieškinyje nurodyto dydžio piniginę kompensaciją už atsakovės neteisėtai užimtą bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams priklausantį plotą. Kadangi atsakovė yra užėmusi bei naudoja didesnę, negu jai teisėtai priklauso, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių palėpės patalpų dalį, likusi palėpės dalis, nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylose pažymėta 18-1 ir 17-1, dalytina tik tarp ieškovų ir atsakovo. Iš atsakovo buto į palėpės patalpą 17-1 yra langas, todėl atsakovui būtų patogiausia naudoti palėpės patalpos 17-1 dalį, esančią ties atsakovo langu, priede Nr. 2 pažymėtą raide (n). Likusią palėpės patalpos 17-1 dalį galėtų naudoti ieškovai, nes minėta palėpės patalpa yra virš ieškovei V. S. priklausančio buto. Palėpės patalpa 18-1 gali būti naudojama savarankiškai bet kurio bendraturčio, kadangi į ją yra įrengtas įėjimas iš bendros laiptinės. Ieškovai nurodė, kad jiems būtų patogu naudoti palėpės patalpą 18-1, patenkant į ją per iš bendros laiptinės įrengtą įėjimą. Atsakovai J. S. ir M. C. D. atsiliepime į ieškinį prašė ieškovų ieškinį atmesti. Nurodė, kad bendras rūsio plotas, užfiksuotas paskutinių kadastrinių matavimų metu, yra 52,17 kv. m, o ne 52,97 kv. m. Pastogės patalpų 15-1 ir 16-1 plotas, kurį ieškovai įvardija SUPI ir SUP2, yra ne 14,55 kv. m, o 12,12 kv. m. Pastogės patalpos 17-1 plotas yra ne 7,51 kv. m, o 3,93 kv. m, atitinkamai pastogės patalpos 18-1 plotas yra ne 11,32 kv. m, o 6,06 kv. m.

6. Skaičiuojant pinigines kompensacijas už pastogės patalpas turi būti vertinamas ne J. S. buto vertė, o pastogės patalpų 17-1 ir 18-1 vertė, nes būtent tokios kokybės SUPI ir SUP2 (atsakovų įvardytų 15-1 ir 16-1) patalpų neteko ieškovai, kuomet šios pastogės (ne buto) patalpos buvo prijungtos prie J. S. buto.

Šalies argumentai

7. Ieškovų nurodytos jiems tenkančios dalys niekada nebus izoliuotos, o jeigu taps, neaišku kaip kiekvienas jų pateks į savo dalį ir kaip jomis realiai naudosis. Be to, nėra aiškūs ieškovų motyvai, kodėl jų interesas naudotis pastogės patalpomis 17-1 (3,93 kv. m) ir 18-1 (6,06 kv. m), kurių negalima atidalyti tarp visų šių patalpų bendraturčių natūra ir realiai naudoti, yra svarbesnis už M. C. D. interesą šias pastogės patalpas prijungti prie savo buto taip, kad namo stogas taptų jo buto sienomis ir dėl to nebekiltų problemų dėl namo stogo.

8. Atsižvelgiant į tai, kad pastate jau yra įrengta mansarda, kurioje yra J. S. butas (Nr. 15) ir M. C. D. butas (Nr. 16), pastate nebėra jokių bendrojo naudojimo pastogės patalpų, todėl pastogės patalpos (mansarda) nuosavybės teise priklauso atsakovams. Statant pastatą šios erdvės buvo paliktos siekiant pagerinti mansardinio aukšto butų termoizoliaciją / šiluminę varžą dėka papildomo oro sluoksnio, todėl minėtos erdvės buvo ir yra šių butų priklausinys, o ne visų pastato savininkų bendroji dalinė.

9. Į anksčiau buvusią vientisą pastogės erdvę, dabar susidedančią iš dalių 15-1 ir 17-1, galėjo patekti tik buto Nr. 15 savininkas per jo bute buvusį įėjimą bei buto Nr. 16 savininkas per jo bute esantį langą. Atitinkamai į anksčiau buvusią vientisą pastogės erdvę, dabar susidedančią iš dalių 16-1 ir 18-1, buto Nr. 15 savininkas ir buto Nr. 16 savininkas galėjo patekti per vieną įėjimą, esantį mansardinio aukšto laiptinėje. Ginčo patalpos 15-1 ir 16-1, 17-1 ir 18-1 yra savo esme pagalbinės patalpos, kuriose yra išvesti namo šilumos vamzdynai / trasa, prie kurios negali būti laikomi ar sandėliuojami jokie daiktai, nes tai kelia grėsmę namo saugumui. Atsakovė J. S. pateikė priešieškinį, o trečiasis asmuo M. C. D. pareiškė savarankiškus reikalavimus, kuriuose prašė:

9.1. atmesti ieškovų ieškinį kaip nepagrįstą ir atidalyti bendrasavininkų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pastate (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), žymėjimas 3A2/p), esančiame adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Renova“ 2007 m. Atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektą, tokiomis sąlygomis:

9.1.1. atidalyti J. S. priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pastate (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), žymėjimas 3A2/p), esančiame adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), ir pripažinti J. S. privačios nuosavybės teisę į prijungtas prie buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini):0006), esančio adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini)-15 / (duomenys neskelbtini), buvusias pastogės patalpas UAB „Renova“ 2007 m. Atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte pažymėtas indeksais 15-1 ir 16-1 bei rūsio patalpą UAB „Renova“ 2007 m. Atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte pažymėtą indeksu R-18;

9.1.2. atidalyti M. C. D. priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pastate (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), žymėjimas 3A2/p), esančiame adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), ir pripažinti M. C. D. privačios nuosavybės teisę į pastogės patalpas UAB „Renova“ 2007 m. Atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte pažymėtas indeksais 17-1 ir 18-1 bei rūsio patalpą UAB „Renova“ 2007 m. Atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte pažymėtą indeksu 17.2;

9.1.3. atidalyti R. K. priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pastate (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), žymėjimas 3A2/p), esančiame adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), ir pripažinti R. K. privačios nuosavybės teisę į rūsio patalpą UAB „Renova“ 2007 m. Atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte pažymėtą indeksu R-19;

9.1.4. atidalyti Š. L. priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pastate (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), žymėjimas 3A2/p), esančiame adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), ir pripažinti Š. L. privačios nuosavybės teisę į rūsio patalpą UAB „Renova“ 2007 m. Atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte pažymėtą indeksu R-20;

9.1.5. atidalyti V. S. priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pastate (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), žymėjimas 3A2/p), esančiame adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), ir pripažinti V. S. privačios nuosavybės teisę į rūsio patalpą UAB „Renova“ 2007 m. Atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte pažymėtą indeksu 17.1;

9.1.6. atidalyti rūsio patalpą, priklausančią bendrąją dalinę nuosavybę, J. S., M. C. D., Š. L. ir V. S. šiomis dalimis - J. S. 339/1000 dalis, M. C. D. 148/1000 dalis, Š. L. 189/1000 dalis ir V. S. 324/1000 dalis;

9.1.7. priteisti iš Š. L. 247,99 Eur piniginę kompensaciją J. S. naudai;

9.1.8. priteisti iš Š. L. 1 040,42 Eur piniginę kompensaciją M. C. D. naudai;

9.1.9. priteisti iš R. K. 182,94 Eur piniginę kompensaciją J. S. naudai;

9.1.10. priteisti iš R. K. 1 657,02 Eur piniginę kompensaciją M. C. D. naudai;

9.1.11. priteisti iš J. S. 241,03 Eur piniginę kompensaciją V. S. naudai;

9.1.12. priteisti iš V. S. 1 450,65 Eur piniginę kompensaciją M. C. D. naudai.

9.2. priteisti atsakovės J. S. bei trečiojo asmens M. C. D. naudai iš ieškovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

9.3. priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Nurodė, kad J. S. privačios nuosavybės teise priklausantis butas buvo suformuotas sujungiant du butus, butą (duomenys neskelbtini) ir butą (duomenys neskelbtini), suteikiant jiems bendrą numerį 7/2-15. Jai perkant butą (duomenys neskelbtini) šio buto savininkas A. L. jau buvo pradėjęs buto ploto padidinimo darbus erdvių po stogu, buvusių šalia buto (duomenys neskelbtini), sąskaita, t. y. šiame bute jau buvo išardytos sienų pertvaros, perdengimo konstrukcijos, pradėti įrenginėti plokštuminiai stoglangiai, buvo pastatytos sienos erdvėse po stogu, atitveriančios prijungtas prie buto (duomenys neskelbtini) nuo likusiųjų erdvių po stogu, esančių šalia buto (duomenys neskelbtini). Bute (duomenys neskelbtini) dar nebuvo atlikti papildomai prijungtų patalpų apdailos darbai bei nebuvo atlikti stogo virš buto (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto darbai, nes stogas buvo avarinės būklės, tokios kaip kad šiuo metu yra stogas virš buto (duomenys neskelbtini). Stogo virš buto (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto darbus J. S. atliko savo sąskaita ir iki šios dienos nereikalavo šių išlaidų kompensavimo iš ieškovų. Stogo kapitalinio remonto išlaidų patvirtinančių rašytinių dokumentų atsakovė neišsaugojo, todėl jų dydį įrodinėjo pateikta į bylą sąmata.

11. Ieškovai atsakovei J. S. 1998 metų pirmoje pusėje buvo davę jai žodinį sutikimą atlikti buto (duomenys neskelbtini) baigiamuosius rekonstrukcijos darbus ir prisijungti prie buto palėpių patalpas 15-1 ir 16-1. Mainais už tai ji buvo davusi jiems šiuos žodinius sutikimus: Š. L. – prisijungti palėpės patalpas prie buto (duomenys neskelbtini) ir užimti dalį (apie 20 proc.) rūsio patalpų; R. K. – užimti didžiąją rūsio patalpų dalį (apie 50 proc.); V. S. – netrukdyti naudotis sandėliuku antro aukšto laiptinėje, nes butui (duomenys neskelbtini), kurį V. S. nuomojo iš Vilniaus miesto savivaldybės, tuo metu dar nebuvo priskirtos rūsio patalpos, tai buvo atlikta 2003 m. pabaigoje J. S. nežinomu būdu padarant įrašą buto (duomenys neskelbtini) nuosavybės pažymėjime „su rūsiu“, o butui (duomenys neskelbtini) dar iki šios dienos rūsio patalpos priskirtos nėra.

12. Ieškovai nenurodė ir neįrodė aplinkybės, kad ginčo pastate apskritai yra palėpė, kaip bendro naudojimo patalpos. Pastate yra įrengta mansarda, kurioje yra J. S. butas Nr. 15 ir M. C. D. butas Nr. 16, todėl šiame pastate nebėra jokių bendrojo naudojimo pastogės patalpų. Visos pastogės patalpos (mansarda) privačios nuosavybės teise priklauso J. S. bei M. C. D.. Šalia J. S. buto Nr. 15 buvusios ir šiuo metu prijungtos prie buto erdvės 15-1 ir 16-1, o taip pat šalia M. C. D. buto Nr. 16 esančios erdvės 17-1 ir 18-1, neturėjo ir šiuo metu neturi bendrojo naudojimo patalpų statuso, nes statant pastatą šios erdvės buvo paliktos siekiant pagerinti mansardinio aukšto butų termoizoliaciją / šiluminę varžą dėka papildomo oro sluoksnio, t. y. šios erdvės buvo priskirtos tik mansardinio aukšto butų poreikiams tenkinti. Pastogės patalpas 15-1 ir 16-1 galima priskirti tik butui (duomenys neskelbtini), kadangi taip yra užtikrinama pastato stogo tinkama nuolatinė priežiūra, nes, išplėtus buto (duomenys neskelbtini) plotą minėtų erdvių sąskaita, pastato stogas tapo atsakovės J. S. buto sienomis. Minėtas erdves prijungus prie J. S. buto (duomenys neskelbtini), J. S. turėtų sumokėti kitiems atidalijamiems bendraturčiams kompensaciją pinigais, kurią turėtų nustatyti teismas, įvertinęs įrodymų šioje civilinėje byloje visumą. Apskaičiuojant faktiškai prijungtų prie buto (duomenys neskelbtini)/2-15 pastogės patalpų kainą ir kompensacijas būtina remtis 2011 m. lapkričio 21 d. papildomos ekspertizės aktu. Šio akto turto vertės nustatymo pažymoje Nr. A/SKR 643 nurodyta, kad patalpos Nr. 17-1, kurios plotas 4,73 kv. m, rinkos vertė yra 8 200 Lt / 2 374,88 Eur, o patalpos Nr. 18-1, kurios plotas 8,54 kv. m, rinkos vertė yra 15 300 Lt / 4 431,18 Eur. Tai reiškia, kad 1 kv. m pastogės patalpos rinkos vertė yra 1 770,91 Lt / 512,89 Eur. Tačiau Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. IK-10/2016, parengtu teismo ekspertės I. K., nustatyta, kad neįrengtų pastogės patalpų 17-1 ir 18-1 vienos kvadratinio metro rinkos vertė 2016 m. liepos 19 d. buvo 460 Eur, t. y. mažiau, nei nustatyta papildomos ekspertizės aktu, todėl turi būti remiamasi paskutiniu teismo eksperto apskaičiavimu.

13. Pastogės patalpas 17-1 ir 18-1 galima priskirti tik trečiajam asmeniui M. C. D. priklausančiam butui (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu būtų užtikrinta pastato stogo tinkama nuolatinė priežiūra, nes, išplėtus buto (duomenys neskelbtini) plotą minėtų erdvių sąskaita, pastato stogas taptų buto (duomenys neskelbtini) sienomis. Ieškovės V. S. siekis užimti pastogės patalpas 17-1 ir 18-1 ir jas prijungti prie butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) neturi pakankamo logiško ir praktinio paaiškinimo ar pagrindimo. Minėtas erdves prijungus prie buto (duomenys neskelbtini) šio buto savininkas M. C. D. sutinka sumokėti kitiems atidalijamiems bendraturčiams kompensaciją pinigais.

14. Siūlė atidalyti R. K. priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant jam privačios nuosavybės teisę į rūsio patalpą R-19 ir priteisti pinigines kompensacijas, nes patalpa R-20 šią dieną yra R. K. naudojama dalis, ten įrengtas tualetas, dušo kabina. Siūlo atidalyti Š. L. priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant jam privačios nuosavybės teisę į rūsio patalpą R-20 ir priteisti pinigines kompensacijas.

15. Siūlė atidalyti V. S. priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant jai privačios nuosavybės teisę į rūsio patalpą Atsidalinimo projekte pažymėtą indeksu 17.1 ir priteisti pinigines kompensacijas. Atsidalinimo projekte rūsio patalpą, pažymėtą indeksu 17.3, būtina atidalyti J. S., M. C. D., Š. L. ir V. S. naudai, nes šis rūsio plotas yra būtinas praeiti į rūsio patalpas R-20, R-18,17.1 ir 17.2.

Atsiliepimas

16. Ieškovai atsiliepime į priešieškinį prašė atsakovės J. S. ir trečiojo asmens M. C. D. reikalavimus atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad J. S. ir M. C. D. neigdami aplinkybę, jog palėpė nėra ir nebuvo bendro naudojimo patalpos, prieštarauja CK 4.82 straipsniui bei jų pačių procesiniuose dokumentuose deklaruojamai pozicijai ir reikalavimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. J. S. ir M. C. D. nurodomi argumentai dėl palėpių buvimo tariamai jų butų priklausiniais taip pat nėra pagrįsti nei faktine situacija, nei teisės normomis, ir tiesiogiai prieštarauja CK 4.82 straipsnio normoms. Minėti objektai nėra įregistruoti kurio nors iš ginče dalyvaujančių asmenų butų dalimi, todėl jie priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems gyvenamųjų patalpų savininkams.

17. Nesutiko su J. S. ir M. C. D. argumentais, kad palėpės patalpomis gali naudotis tik J. S. ir M. C. D. Į palėpės patalpą 17-1, susisiekiančią su J. S. neteisėtai užimta patalpa SUP1, yra galimybė patekti iš ieškovės V. S. buto. Į palėpės patalpą 18-1, susisiekiančia su J. S. neteisėtai užimta patalpa SUP2, yra tiesioginis įėjimas iš bendro naudojimo laiptinės. Esant minėtoms aplinkybėms, objektyviai būtų įmanoma visas palėpės patalpas padalyti tarp bendraturčių natūrą, nepriteisiant kompensacijos ir tokiu būdu maksimaliai įgyvendinant CK 4.80 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Ieškovai, atsižvelgiant į aplinkybę, kad J. S. (nors ir neteisėtai) jau užėmė ir įsirengė dalį bendrosios dalinės nuosavybės, nukrypti nuo palėpės atidalinimo natūra sutinka tik gaudami ieškinyje nurodyto dydžio kompensacijas. Ieškovai nesutinka nukrypti nuo turto atidalijimo natūra principo kompensacijas skaičiuojant pagal J. S. ir M.C. D. nurodytą nerealiai menką palėpės kainą. Siūlydami bendro naudojimo palėpės patalpų atidalijimo variantus, J. S. ir M. C. D. nepagrįstai nurodė mažesnį, negu yra iš tikrųjų, palėpės plotą. Aplinkybė, kad galbūt dėl vėliau atliktų rekonstrukcijos darbų ir bute pastatytų sienų bendras buto plotas pasikeitė, nedaro įtakos neteisėtai užimtos bendro naudojimo palėpės dalies dydžiui. Ieškovai neigia bet kokių žodinių sutikimų J. S. davimą dėl palėpės patalpų naudojimo.

18. J. S. ir M.C. D. siūlomas rūsio padalijimo projektas taip pat reikalauja kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo. Ieškovų nuomone, J. S. ir M. C. D. siūlomas rūsio patalpų padalijimo variantas atmestinas vien todėl, kad ieškovų pasiūlytas variantas geriau atitinka CK 4.80 straipsnio reikalavimus.

19. J. S. reikalavimas atlyginti tariamu stogo remontu patirtas išlaidas, įskaičiuojant jas į mokėtinas kompensacijas, yra nepagrįstas. Asmuo, reikalaudamas išlaidų atlyginimo, pirmiausia turi įrodyti, kad išlaidas yra pagrįstos. Sąmata, kuria J. S. bando įrodinėti stogo remonto išlaidas, atmestina, nes ši sąmata nepatvirtina nei aplinkybės, jog J. S. patyrė tokio dydžio išlaidas, nei aplinkybės, kad ji stogą remontavo. J. S. pažeidė bendraturčių bendradarbiavimo pareigą ir neužtikrino bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl turi viena prisiimti visą su tariamai atliktais darbais susijusią riziką ir neturi teisės reikalauti kokių nors kompensacijų iš ieškovų.

Atsiliepimas

20. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į priešieškinį. Nurodė, kad atsakovė pripažįsta, jog ieškovai 1998 m. pirmoje pusėje buvo davę žodinį sutikimą atlikti buto (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini) baigiamuosius rekonstrukcijos darbus ir prisijungti prie buto palėpių patalpas. Atsižvelgiant į tai, nėra aiški tiksli data, kuomet atsakovė prisijungė palėpės patalpas prie jai nuosavybės teise priklausančių patalpų ((duomenys neskelbtini), Vilniuje), tačiau pagal galiojantį Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, manytina, kad atsakovė turėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą bei vykdyti minėto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nustatytas pareigas. Atliekant darbus, priskirtinus statinio rekonstrukcijai, kuomet iš esmės pertvarkomas esamas statinys, sukuriant jo naują kokybę, kai atliekamas bet kuris iš šių darbų: pastogėje (palėpėje) įrengiamos naudojimo paskirtį turinčios patalpos, ar pašalinamos ar naujai įrengiamos bet kurios laikančiosios konstrukcijos ar jų dalys ir kt. Atsakovė nurodė, kad visi šie darbai buvo suderinti žodiniu susitarimu su pastato (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo patalpų bendrasavininkais, tačiau šiuo atveju statinio bendraturčių sutikimai turėjo būti rašytiniai, taip pat be minėtų rašytinių sutikimų, jeigu buvo atliekami pastato / patalpų rekonstrukcijos darbai, atsakovė privalėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siekiant gauti Statybą leidžiantį dokumentą rekonstruoti statinį / jo dalį, pateikiant reikalingus dokumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

21. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmetė:

21.1. Atidalijo ieškovų V. S., R. P. ir Š. L. dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių rūsio patalpų pripažįstant:

21.1.1. ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisę proporcingai jų nuosavybės teise turimam naudingajam plotui į rūsio patalpas R-19 (25 kv. m) ir patalpų R-17 ir R-18 dalis, pažymėtas plane (patikslinto ieškinio priedas Nr. 1) raidėmis (c) ir (f) (8,47 kv. m), kurių bendras plotas 33,47 kv. m;

21.1.2. atsakovei J. S. nuosavybės teisę į rūsio patalpų R-17 ir R-18 dalį, pažymėtą plane raide (a) (13,54 kv. m);

21.1.3. atsakovui M. C. D. nuosavybės teisę į rūsio patalpų R-17 ir R-18 dalį, pažymėtą plane raide (b) (5,96 kv. m);

21.2. atidalijo ieškovų V. S., R. P. ir Š. L. dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių palėpės patalpų pripažįstant:

21.2.1. ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisę proporcingai jų nuosavybės teise turimam naudingajam plotui į palėpės patalpą 18-1, ir į palėpės patalpos 17-1 dalį (4,67 kv .m), pažymėtą plane raide (m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

21.2.2. atsakovei J. S. nuosavybės teisę į savavališkai užimtas palėpės patalpas SUP1 ir SUP2 (14,55 kv. m);

21.2.3. atsakovui M.C. D. nuosavybės teisę į palėpės patalpos 17-1 dalį (2,84 kv. m), pažymėtą plane (patikslinto ieškinio priedas Nr. 2) raide (n).

21.3. priteisė iš atsakovės J. S. kompensaciją pinigais:

21.3.1. V. S. – 907,14 Eur;

21.3.2. R. P. – 908,14 Eur;

21.3.3. Š. L. – 531,05 Eur.

21.4. paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

22. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakove J. S. ir trečiuoju asmeniu M. C. D., kad palėpės patalpos yra jų butų priklausiniai. Teismo vertinimu, į bylą nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti tokį palėpės ir atsakovės bei trečiojo asmens butų funkcinį ryšį. Priešingai, Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. rugpjūčio 12 d. į atsakovės paklausimą atsakė, kad šiluminė varža 15 ir 16 bute nesumažėjo dėl ginčo palėpėse atliktų darbų. Nustatęs, kad ginčo palėpės 17-1, 18-1, SUP1 (15-1) ir SUP2 (16-1) yra bendro naudojimo objektai, teismas padarė išvadą, kad minėtos palėpės priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems butų savininkams.

23. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nors atsakovė įrodinėjo, kad turi būti atimtas jos bute įrengtos antresolės plotas, tačiau teismas pažymėjo, jog tokį patį, kaip ir ieškovų nurodytą 14,55 kv. m užimtų palėpių, plotą savo priešieškinyje nurodė ir ji pati. Be to, byloje yra keli atsakovės iniciatyva atlikti jos buto Nr. 15 kadastriniai matavimai tiek 91,28 kv. m plotui, tiek 91,85 kv. m plotui, įskaitant 3 kv. m antresolę. Byloje nėra duomenų, kad antresolei įrengti būtų gautas statybą leidžiantis dokumentas ar statybos užbaigimo aktas, nors dėl papildomai įrengiamo perdengimo (laikančiosios konstrukcijos) toks leidimas yra reikalingas. Teismo vertinimu, nustatyti ginčo palėpių SUP1 ir SUP2 tikslų plotą nėra galimybės ir dėl tos priežasties, kad atsakovė šias palėpes jau yra neteisėtai prijungusi prie savo buto Nr. 15. Be to, skirtingų to paties objekto kadastrinių matavimų užsakymą ir gavimą, taip pat kaip ir skirtingų ginčo palėpių 17-1 ir 18-1 kadastrinių matavimų, užsakytų atsakovės, gavimą, teismas vertino kaip atsakovės manipuliavimą bylos faktinėmis aplinkybėmis, dėl to vadovavosi tik kadastriniuose matavimuose nustatytais ir kompetentingų institucijų patvirtintais skaičiavimais, kad bendro naudojimo palėpių, priklausančių butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise SUP1 ir SUP2 bendras plotas yra 14,55 kv. m.

24. Pirmosios instancijos teismas analogiškai nurodė, kad byloje yra skirtingi duomenys ir apie palėpių 17-1 bei 18-1 plotą. VĮ Registrų centras atsakovės prašymu atliktų kadastrinių matavimų metu nustatyta, kad palėpės 18-1 plotas yra 11,32 kv. m, o 17-1 plotas yra 7,51 kv. m. Taip pat atsakovės prašymu UAB „Pastatų matavimo grupė“ kadastrinių matavimų metu nustatytas palėpių plotas 18-1 sudaro 6,06 kv. m, 17-1 sudaro 3,93 kv. m. Didesnį (11,32 kv. m ir 7,51 kv. m) plotą patvirtina ir VĮ Registrų centras atsiliepime į patikslintą ieškinį, o teismo ekspertas S. R. nurodė 8,54 kv. m ir 4,73 kv. m plotą. Atliktos vietos apžiūros metu teismas vizualiai įsitikino, kad palėpės 18-1 erdvė gana didelė, patalpa aukšta, todėl teismas, vadovaudamasis ir savo vidiniu įsitikinimu, teisingu ir pagrįstu laikė VĮ Registrų centras kadastrinių matavimų metu užfiksuotą palėpės 18-1 plotą – 11,32 kv. m, o 17-1 plotą - 7,51 kv. m. Teismas nesivadovavo eksperto S. R. ekspertizės metu pateiktais duomenimis, kadangi ekspertas skaičiavo ne realų egzistuojančių palėpių plotą, o hipotetinį galimą palėpių plotą, pritaikius eksperto parinktos 0,25 m storio izoliacijos sluoksnį iš visų pusių, t. y. taip dirbtinai sumažinant palėpės plotą.

25. Spręsdamas atidalijimo klausimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas tarp bendraturčių dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kilo ir nebuvo išspręstas geranoriškai, nes atsakovė savavališkai ir neteisėtai užėmė dalį palėpės patalpų. Dėl tų pačių neteisėtų atsakovės veiksmų objektyviai neliko galimybės atidalyti bendro naudojimo patalpas natūra, nes atsakovei priklauso 25,56 proc. bendrosios dalinės nuosavybės dalis, o atsakovė jau yra neteisėtai užėmusi 14,55 kv. m palėpės ploto iš bendro 33,38 kv. m palėpės ploto, t. y. 43,59 proc. palėpės. Teismo vertinimu, ieškovų siūlomas palėpės atidalijimo variantas yra artimesnis atidalijimui natūra, t. y. šalys gautų kuo didesnę likusio atsakovės J. S. neužimto palėpių ploto dalį, todėl teismas atidalijo palėpės patalpas pagal ieškovų siūlomą atidalijimo variantą. Nors ieškovai ieškinyje nurodė, kad pageidauja gauti 2 129,85 Eur kompensaciją už trūkstamą atidalijamų palėpių plotą, teismas vadovavosi teismo ekspertės I. K. teismo ekspertizės metu nustatyta palėpės patalpų vidutine rinkos verte – 460 Eur / kv. m.

26. Spręsdamas rūsio patalpų padalijimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems butų savininkams pagal aukščiau nurodytas bendrosios dalinės nuosavybės dalių proporcijas. Teismas nustatė, kad rūsio plotas nuo pagal 2004 m. rūsio planą buvusių 52,97 kv. m iki pagal 2006 m. planą iki 52,17 kv. m sumažėjo dėl pastatytų pertvarų. Teismo vertinimu, kadangi tiek ieškovai, tiek atsakovė, siūlydami rūsio atidalijimo planus, nesivadovauja 2006 m. plane numatytomis pertvaromis, tokių pertvarų užimamas plotas neturėtų būti atmetamas, todėl turi būti dalijamas visas 52,97 kv. m rūsio plotas. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus atidalijimo planus, sprendė, kad ieškovų siūlomas atidalijimo būdas yra patogesnis ir efektyvesnis, nes neprarandamas plotas bendro naudojimo koridoriui suformuoti. Nors atsakovė ir trečiasis asmuo teigė, kad ieškovams bus nepatogu naudotis jiems atidalijama dalimi, teismas pažymėjo, jog atsakovė ir trečiasis asmuo nėra įgalioti ginti ieškovų interesų, o patys ieškovai ne tik prašo taip atidalyti, bet ir patvirtina, kad jiems bus patogu naudoti prašoma atidalyti dalimi.

27. Spręsdamas dėl atsakovės reikalavimo priteisti stogo remonto išlaidas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė pažeidė bendraturčių bendradarbiavimo pareigą ir įstatymo nustatyta tvarka neužtikrino bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, todėl turi prisiimti visą su galbūt atliktais darbais susijusią riziką ir neturi teisės reikalauti kompensacijos priteisimo iš ieškovų. Reikalaudama išlaidų atlyginimo iš ieškovų, atsakovė taip pat turėjo įrodyti, kad tokias išlaidas patyrė. Atsakovės pateikta sąmata ar ekspertinis skaičiavimas nepatvirtina nei aplinkybės, kad atsakovė patyrė tokio dydžio išlaidas, nei aplinkybės, kad stogas apskritai buvo remontuotas. Tuo labiau, reikalavimas dėl 1998 m. stogo remonto išlaidų kompensavimo ieškovės R. P. atžvilgiu atmestinas ir tuo pagrindu, kad ieškovė R. P. 1998 m. nebuvo ginčo patalpų savininkė ir neturėjo pareigos prisiimti kokias nors stogo remonto išlaidas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

28. Apeliaciniame skunde atsakovė ir trečiasis asmuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atmesti ieškovų R. P., Š. L. ir V. S. ieškinį ir patenkinti atsakovės J. S. priešieškinį ir trečiojo asmens M. C. D. savarankiškus reikalavimus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Patalpos SUP1, SUP2, 17-1 ir 18-1 negali būti laikomos pastato bendrojo naudojimo patalpomis ir yra buto (duomenys neskelbtini) ir buto (duomenys neskelbtini) dalys. Pastato pastogėje jau nuo privatizavimo laikų buvo suformuoti butai, taip pat pastogėje nėra bendro naudojimo pastogės patalpų, o erdvės, esančios tarp buto Nr. 15 ir stogo šlaito bei atitinkamai tarp buto Nr. 16 ir stogo šlaito, laikytinos šių butų dalimis, o ne atskiromis patalpomis, maža to, į šias erdvines dalis neįmanoma patekti kitaip, kaip tik per atsakovės ir trečiojo asmens butus. Anksčiau į šias erdves buvo patenkama tik per atsakovei priklausantį butą Nr. 15, o ne iš bendro naudojimo laiptinės, todėl neaišku, kokiais duomenimis vadovavosi teismas, teigdamas, kad toks patekimas praeityje buvo.

28.2. Statant pastatą palėpės erdvės buvo paliktos siekiant pagerinti mansardinio aukšto butų termoizoliaciją / šiluminę varžą dėka papildomo oro sluoksnio, todėl šios erdvės buvo priskirtos tik mansardinio aukšto butų poreikiams tenkinti, šių erdvių dėka mansardinio aukšto butų savininkai galėjo tinkamai prižiūrėti savo buto išorines sienas, todėl minėtos erdvės buvo ir yra šių butų priklausinys, o ne visų pastato savininkų bendroji dalinė nuosavybė – bendrojo naudojimo patalpos.

28.3. Nors teismas nurodė, kad palėpių patalpų SUP1 ir SUP2 ploto skaičiavimas, atimant antresolės plotą, neteisingas, nes antresolė buvo įrengta neteisėtai, tačiau, sprendžiant atidalytinų pastogės patalpų klausimą, svarbu nustatyti būtent šių patalpų plotą, o ne jų įrengimo teisėtumą. Pažymėjo, jog tokie darbai pagal savo pobūdį priskiriami paprastojo remonto darbams, dėl kurių vykdymo tereikia buto savininko valios, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad remontas atliktas neteisėtai.

28.4. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad patalpos 18-1 plotas yra 11,32 kv. m, o patalpos 17-1 plotas yra 7,51 kv. m. Tokią išvadą teismas padarė po atliktos vietos apžiūros ir nurodė, kad patalpa 18-1 vizualiai yra pakankamai aukšta ir didelė, todėl vertino, kad turi būti nurodomas didesnis šios patalpos plotas. Apeliantų vertinimu, tokie teismo argumentai yra nepakankami nustatant patalpų plotą. Teismas nepagrįstai nevertino, kodėl yra skirtingi kadastrinių matavimų duomenys apie pastogės patalpų plotus, o tai yra esminės aplinkybės, siekiant tinkamai įvertinti, koks šių patalpų plotas turėtų būti skaičiuojamas. Teismas turėjo vadovautis kvalifikaciją turinčio eksperto nustatytais pastogės patalpų plotais ir laikyti, kad patalpos 17-1 plotas yra 4,73 kv. m, o patalpos 18-1 plotas yra 8,54 kv. m, nes šiose patalpose turės būti atstatyta termoizoliacija.

28.5. Ieškovai nurodė, kad patalpos 17-1 4.67 kv. m ploto dalis pažymėta (m) turėtų būti priskirta visiems ieškovams bendrai, t. y. V. S., Š. L. ir R. P., tačiau patekti į šią patalpą planuojama per butą, kuris priklauso tik vienam iš ieškovų – V. S.. Šiuo metu išvis nėra numatytas joks patekimas į patalpą 17-1, todėl tokio daikto, kaip jis atidalijamas teismo sprendimu, pagal teisės aktų reikalavimus suformuoti nėra galimybės. Ieškovai nenurodė ir kokiu būdu bus atskirtos plane pažymėtos erdvės, ar jos bus atitvertos siena ar kita atitvara, taip pat nenurodė, kokiu būdu bus formuojamos atskiros patalpos (n) ir (m) – ar šios patalpos bus formuojamos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, ar bus prijungiamos atitinkamai (n) patalpa prie buto Nr. 16, o (m) patalpa prie po ja esančio buto Nr. 14. Atitinkamai (m) patalpą prijungus prie vienos iš ieškovių buto Nr. 14, šia patalpa negalės naudotis kiti ieškovai ir iš esmės praras savo teises į šią patalpą.

28.6. Ieškovams siekiant patekti į prašomą atidalyti patalpos 17-1 dalį, pažymėtą (m), tektų įrenginėti laiptus (patekimą) iš po šia patalpa esančio buto Nr. 14 bei įrengti sieną tarp dalijamų patalpų. Taigi, patalpos 17-1 dalies, pažymėtos (m) atskyrimas ir priskyrimas ieškovams laikytinas neproporcingu, nes išlaidos šio daikto atskyrimui ir pritaikymui naudoti kelis kartus viršytų jo vertę. Kita vertus, ieškovai apskritai neįrodinėjo, kad atidalijimas pagal jų prašomą schemą yra galimas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad atidalyti galima tik pagal teisės aktų reikalavimus parengtus statybos normatyvinius techninius dokumentus, t. y. atidalijimo projektus, kurio ieškovai net nėra parengę, ir ši aplinkybė yra visiškai pakankamas teisinis pagrindas ieškiniui atmesti.

28.7. Teismas dėl visiško atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nepasisakė, o santykinį atidalijimą grindė tik ieškovų pozicija, neatsižvelgiant į atsakovės ir trečiojo asmens argumentus ir motyvus, todėl buvo netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės ir nepagrįstai atsisakyta visiškai atidalyti bendraturčius iš bendrosios dalinės nuosavybės, nors toks reikalavimas buvo pareikštas atsakovės ir trečiojo asmens.

28.8. Skaičiuojant pinigines kompensacijas turėjo būti įskaitytos bendros namo konstrukcijos – stogo virš buto Nr. 15 – kapitalinio remonto išlaidos, kurios pagal 2008 m. sausio 17 d. nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės aktą 1998 metais sudarė 4 430,78 Eur sumą. Atlikti stogo remonto darbai buvo neatidėliotini ir juos reikėjo atlikti skubiai, kitu atveju būtų padaryta žala atsakovės butui Nr. 15 ir kitam turtui pastate, todėl remontas buvo atliktas vadovaujantis CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį esant būtinybei darbus atlikti neatidėliotinai nėra reikalaujama šiuos darbus ir jų apimtį suderinti su kitais bendraturčiais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovė turi teisę reikalauti stogo remonto išlaidų atlyginimo iš kitų bendraturčių ir šios išlaidos turėjo būti priteisiamos. Atsakovė teismui pateikė stogo remonto darbų sąmatą bei ekspertinį skaičiavimą, kuriuose yra aiškiai nurodytos remontui būtinos išlaidos. Teismui reikalauti pateikti ir statybinių medžiagų bei darbų apmokėjimo dokumentus yra neproporcinga, vertinant tai, kad remonto darbai yra atlikti dar 1998 metais ir tokie dokumentai per ilgą laiką neišliko. Ginčo, ar tokius stogo remonto darbus atsakovė atliko, iš esmės šioje byloje net ir nėra, be to, teismas apžiūros metu taip pat įsitikino, jog stogo remonto darbai virš 15 buto yra atlikti.

28.9. Teismas skundžiamame sprendime tinkamai nepagrindė ieškovų pasiūlyto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tarp pastato bendraturčių pagrįstumo, racionalumo ir teisėtumo (formuojamų patalpų atitikties teisės aktų reikalavimams), todėl teismo sprendimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovų pasiūlytą variantą yra nepagrįstas. Ieškovai nenurodė, koks konkretus daiktas (jo paskirtis, naudojimo tikslas, priklausomumas ir pan.) bus suformuotas atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl negalima tiksliai nustatyti, ar toks daiktas po atidalijimo galės atitikti teisės aktų reikalavimus ir ar apskritai galės būti formuojamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

30. Ginčas byloje kilo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Byloje nustatyta, kad ieškovams ir atsakovei ir savarankiškus reikalavimus pareiškusiam trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklauso butai, esantys gyvenamajame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini).

31. Ieškovė V. S. nuosavybės teise valdo butus Nr. 14 ir Nr. 14a ir jos dalis bendrojoje namo savininkų dalinėje nuosavybėje sudaro 26,65 proc.; ieškovas R. K. (jo teisių perėmėja – R. P.) nuosavybės teise valdo butą Nr. 17 ir jos dalis bendrojoje namo savininkų dalinėje nuosavybėje sudaro 24,43 proc.; ieškovas Š. L. nuosavybės teise valdo butą Nr. 12 ir jo dalis bendrojoje namo savininkų dalinėje nuosavybėje sudaro 14,3 proc.; atsakovė J. S. nuosavybės teise valdo butą Nr. 15 ir jos dalis bendrojoje namo savininkų dalinėje nuosavybėje sudaro 25,56 proc.; trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais M. C. D. nuosavybės teise valdo butą Nr. 16 ir jo dalis bendrojoje namo savininkų dalinėje nuosavybėje sudaro 11,25 proc.

Dėl palėpių (pastogių) erdvių statuso

32. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad palėpės (pastogės) SUP1, SUP2, 17-1 ir 18-1 negali būti laikomos pastato bendrojo naudojimo patalpomis ir yra buto (duomenys neskelbtini) ir buto (duomenys neskelbtini) dalys. Šį argumentą apeliantai grindžia tuo, kad pastogėje nėra daugiau bendro naudojimo pastogės patalpų, o erdvės, esančios tarp buto Nr. 15 ir stogo šlaito bei atitinkamai tarp buto Nr. 16 ir stogo šlaito, laikytinos šių butų dalimis, o ne atskiromis patalpomis; į šias erdvines dalis neįmanoma patekti kitaip, kaip tik per atsakovės ir trečiojo asmens butus. Statant pastatą palėpės ir pastogės erdvės buvo paliktos turint tikslą pagerinti mansardinio aukšto butų termoizoliaciją / šiluminę varžą dėka papildomo oro sluoksnio, todėl šios erdvės buvo priskirtos tik mansardinio aukšto butų poreikiams tenkinti, šių erdvių dėka mansardinio aukšto butų savininkai galėjo tinkamai prižiūrėti savo buto išorines sienas, todėl minėtos erdvės buvo ir yra šių butų priklausinys, o ne visų pastato savininkų bendroji dalinė nuosavybė – bendrojo naudojimo patalpos.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, su nurodytais apeliantų argumentais neturi pagrindo sutikti. Daugiabučių gyvenamųjų namų konstrukciniai ypatumai lemia tai, kad juose, be butų ar kitos paskirties patalpų, kaip pagrindinių daiktų, kurie yra asmeninės nuosavybės teisės objektai, yra ir kitų objektų: bendro naudojimo patalpų (pvz., laiptinėse, palėpėje esančios patalpos), taip pat įvairių namo konstrukcinių elementų (pvz., namo sienos, perdangos), mechaninės (liftai), elektros (pvz., elektros kabeliai), sanitarinės–techninės (pvz., nuotekų vamzdžiai) įrangos ir kt., kurie funkcine paskirtimi susiję ne su vienu, bet su keliais ar net visais tokiame name esančiais butais ar kitos paskirties patalpomis. Dėl to šie objektai pagal nustatytą teisinį reguliavimą butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Kadangi nurodytų objektų įvairovė (rūšys), jų dydžiai (apimtys) tiesiogiai priklauso nuo name esančių butų ir kitos paskirties patalpų ne tik skaičiaus, bet ir dydžio, todėl butų ir kitų patalpų savininkams šie objektai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buto ar kitų patalpų savininkui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų (buto savininkui – buto patalpų, o kitų patalpų savininkui – tų kitų patalpų) naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018).

34. Nagrinėjamu atveju, nors apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kad palėpės patalpos, mansardinio III-ojo aukšto plane pažymėtos SUP1 ir SUP2 (t. I, b. l. 34) bei pastogės patalpos, Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje pažymėtos 17-1 ir 18-1 (Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos Nr. 44/190404 t. XVII, b. l. 15; t. XVIII, b. l. 13), yra bendrojo naudojimo patalpos, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantai savo pirminiuose procesiniuose dokumentuose pripažino, kad visos palėpės yra bendro naudojimo patalpos, priklausančios butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (t. I, b. l. 60, 160–164; t. II, b. l. 111). Vien ši aplinkybė yra pakankama apeliantų poziciją nurodytu klausimu vertinti kaip prieštaringą, o vėlesnius pateiktus duomenis – kaip jų gynybinę poziciją.

35. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodytos ginčo palėpės ir pastogės patalpos nėra registruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos Nr. 44/190404 t. XVII, b. l. 14; t. XVIII, b. l. 12). Be to, kaip vėlgi teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad kuris nors byloje dalyvaujantis ar kitas asmuo būtų įgijęs nuosavybės teises į jas.

36. Tuo labiau, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad patekimas į nurodytas patalpas arba egzistuoja, arba yra apsunkintas – užblokuotas arba patekimas į jas panaikintas dėl savavališkų veiksmų (palėpės, pažymėtos SUP1 ir SUP2 atveju). Taigi vien tai, kad faktinis patekimas į šias patalpas sprendimo priėmimo metu buvo apsunkintas nepašalina teismo nustatytų aplinkybių, kad patekimas į šias patalpas egzistavo.

37. Nors apeliantai itin akcentuoja nurodytų patalpų termoizoliacinę funkciją, tačiau šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, teisingai konstatuodamas, kad į bylą nepateikta įrodymų, leidžiančių patvirtinti apeliantų nurodomą ginčo patalpų ir apeliantų butų šiluminės varžos funkcinį ryšį. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliaciniame skunde nepaneigtos (CPK 178, 185 straipsniai).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, tuo pažeisdamas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

39. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami argumentai dėl ginčo palėpės ir pastogės teisinio statuso, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas išsamiai, remdamasis bylos duomenimis, išnagrinėjo, o jokių kitų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliantai nepateikė. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Dėl palėpių ir pastogių ploto

40. Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai nustatydamas palėpių patalpų, pažymėtų SUP1 ir SUP2, plotą neatėmė antresolės ploto, o skaičiuodamas pastogių patalpų, pažymėtų 17-1 ir 18-1, plotus turėjo vadovautis kvalifikaciją turinčio eksperto nustatytais pastogės patalpų plotais.

41. Teisėjų kolegija šiems argumentams taip pat neturi pagrindo pritarti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nustatyti ginčo palėpių SUP1 ir SUP2 tikslų plotą nėra galimybės, nes atsakovė šias patalpas yra prijungusi prie savo buto Nr. 15 (t. I, b. l. 32–33; b. l. 77; b. l. 84–85; b. l. 86–89). Tokį patį (14,55 kv. m) užimtų palėpių plotą savo priešieškinyje nurodė ir atsakovė (t. I, b. l. 64.). Taigi, byloje nėra galimybių tiksliai nustatyti palėpių SUP1 ir SUP2 plotą dėl atsakovės veiksmų, o pastarajai teikiant skirtingus kadastrinių matavimų duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jų ploto.

42. Sprendžiant dėl pastogių patalpų, pažymėtų 17-1 bei 18-1, ploto teisėjų kolegija vėlgi sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ekspertizės rezultatai šiuo atveju nesudaro pagrindo jais vadovautis. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui (CPK 218 straipsnis), ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje.

43. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik vizualios apžiūros rezultatais, bet ir tuo, kad ekspertas palėpių plotą nustatė taikęs eksperto pasirinktą 0,25 m storio izoliacijos sluoksnį iš visų pusių, tokiu būdu, sumažinant pastogės plotą. Teisėjų kolegija tik atskirai pažymi, kad ekspertizės išvados yra neaktualios ir dėl kitos priežasties – ekspertizės akto 6 lape yra nurodyti neįskaičiuoti plotai, kurie yra taikomi įrengtoms pastogėms. Šiuo atveju atidalytinas objektas yra neįrengta pastogė (nutarties 35 punktas), todėl eksperto nurodyti išskaičiavimai iš ploto, taikomi įrengtoms pastogės patalpoms, negali būti taikomi. Atidalijus patalpas, pastogės įrengimo sprendimas (ar prijungti ją prie esamo buto, ar suformuoti atskirą pastogės patalpą) tenka jau asmeniui, kuriam atidalijama ši patalpa.

44. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas eksperto išvadą vertino kartu su kitais įrodymais, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Visuma byloje esančių rašytinių įrodymų teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo padaryti kitokią išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad palėpės ir pastogių plotus pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl atidalijimo būdo

45. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas tinkamai nepagrindė ieškovų pasiūlyto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tarp pastato bendraturčių varianto pagrįstumo, racionalumo ir teisėtumo (formuojamų patalpų atitikties teisės aktų reikalavimams).

46. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

47. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016 26 punktą).

48. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014), laikomasi nuostatos, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę pateikti savo atidalijimo variantą, teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl atidalijimo būdo, visų pirma atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde iš esmės nėra nė vieno argumento, susijusio su apeliantų interesų pažeidimu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovams ne kartą nurodžius, kad jų pateiktas atsidalijimo projektas jiems yra visiškai priimtinas, teisėjų kolegija neturi pagrindo apeliantų iniciatyva vertinti plano atitiktį ieškovų interesams, kai šie jau yra deklaravę savo sutikimą su juo (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra atidalijamos patalpos iš esmės tarp grupės ieškovų, atsakovės ir trečiojo asmens. Ieškovai nagrinėjamoje byloje ir neprašė dalyti turtą kiekvienam atskirai asmenine nuosavybe, o kaip tik prašė jiems nuosavybę dalyti kaip bendraturčiams, todėl, kaip bus toliau įgyvendinamos šių bendraturčių teisės, jiems išreiškus sutikimą su atidalijimo planu, šioje byloje nėra teisiškai aktualu.

50. Nors apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jų pasiūlyto plano, tačiau iš skundžiamo sprendimo matyti priešingai. Teismas nurodė, kad ieškovų siūlomas palėpių atidalijimo variantas yra artimesnis atidalijimui natūra, t. y. šalys gauna kuo didesnę likusio atsakovės J. S. neužimto palėpių ploto dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų pateiktas atidalijimo variantas yra procedūriškai ir techniškai priimtinas: jis geriausiai atitinka bendraturčių dalis dalinant turtą natūra, nedaro neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeidžia kitų asmenų teisių (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Tai, kad apeliantų teigimu atidalijamoje pastogės patalpos, pažymėtos 17-1, dalyje reikėtų įrengti sieną tarp dalijamų patalpų, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tik viena iš nuosavybės teisės įgyvendinimo formuojant daiktą alternatyvų. Vien šis faktas nepagrindžia apeliantų pozicijos, kad ieškovų pateiktas atidalijimo variantas yra procedūriškai ar techniškai neįmanomas.

51. Apeliantų pateiktas projektas, taikant anksčiau nurodytus kriterijus, laikytinas mažiau priimtinu, nes dalijant palėpes nebūtų išlaikomos bendraturčių dalių proporcijos. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, dėl atsakovės savavališkų veiksmų prijungiant palėpių patalpas, pažymėtas SUP1 ir SUP2, prie savo buto, jų padalijimas yra neįmanomas. Atidalijus pastogės patalpą, pažymėtą 17-1, tik trečiajam asmeniui, ką siūlo apeliantai, bendraturčių dalių proporcija būtų pažeista dar labiau ir nebūtų išsaugotas atidalijimo natūra prioritetas (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

52. Dėl rūsio patalpų atidalijimo matyti, kad apeliantų siūlomas planas palieka rūsio patalpose bendro naudojimo koridorių, o pagal teismo patvirtintą ieškovų planą, bendro naudojimo dalies rūsyje nelieka. Pastarasis variantas teisėjų kolegijos vertinimu yra tinkamesnis, nes visiškas bendraturčio daikto dalies atidalijimas, kai nepaliekama bendrai naudojamų jo dalių, yra teisingas ir tinkamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011), o toks tikslas (kad neliktų jokių bendrai naudojamų daiktų) gali būti vertinamas kaip siekiamybė, jei yra atitinkamos bendraturčių interesus atitinkančios galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

53. Be to, apeliantų pateiktas rūsio planas yra ydingas ir tuo aspektu, kad jis reikalauja papildomų investicijų jo įgyvendinimui: pavyzdžiui, norint pasiekti UAB „RENOVA“ 2007 m. plane nurodytą R.20 rūsio patalpą turi būti įrengtas naujas atskiras įėjimas, tokioms papildomoms investicijoms ieškovas Š. L., kuriam pagal apeliantų pateiktą planą atitektų ši rūsio dalis, sutikimo neišreiškė. Atsižvelgtina ir į tai, kad rūsio patalpų atidalijimo planas yra parengtas jau nustačius jame atskyrimą sienomis, sumažinant bendrą rūsio plotą. Manytina, kad atidalytos nuosavybės atskyrimo nuo kitų asmenų klausimas turėtų būti paliktas spręsti savininkams pagal poreikį, kuo vėlgi ieškovų pateiktas planas yra pranašesnis.

54. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovų pasiūlytas turto atidalijimo variantas apeliantams atrodo nepriimtinas, nesant realios alternatyvos, neteikia pagrindo padaryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad šalys bendradarbiavimo ir kooperavimosi būdu galėjo tartis dėl atskirų atidalijimo detalių, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šalys konstruktyvaus dialogo neužmezgė ir tarpusavio nuolaidų būdu sprendimo nerado. Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turto atidalijimo būdą nustatė teisingai (CPK 185 straipsnis).

Dėl pastato stogo avarinės būklės šalinimo išlaidų

55. Apeliantų teigimu, skaičiuojant pinigines kompensacijas turėjo būti įskaitytos atsakovės patirtos bendros namo konstrukcijos – stogo virš buto Nr. 15 – kapitalinio remonto išlaidos.

56. Apeliantai teigia, kad atsakovė teismui pateikė stogo remonto darbų sąmatą bei ekspertinį skaičiavimą, kuriuose yra nurodytos remontui būtinos išlaidos. Jų vertinimu, reikalavimas pateikti ir statybinių medžiagų bei darbų apmokėjimo dokumentus yra neproporcingas, vertinant tai, kad remonto darbai yra atlikti dar 1998 metais ir tokie dokumentai per ilgą laiką neišliko. Ginčo, ar tokius stogo remonto darbus atsakovė atliko, iš esmės šioje byloje net ir nėra, be to, teismas apžiūros metu taip pat įsitikino, jog stogo remonto darbai virš 15 buto yra atlikti.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Remiantis CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktu butų savininkas turi teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal aptariamą normą atsakovė turėjo pateikti duomenis: 1) kad egzistavo reali grėsmė bendrojo naudojimo objektams; 2) kilusią grėsmę reikėjo neatidėliotinai pašalinti. Įrodžius nurodytas aplinkybes grėsmę pašalinęs bendraturtis turi pateikti duomenis, kurie patvirtintų patirtų išlaidų realumą ir pagrįstumą (CPK 178 straipsnis).

58. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovė nepagrindė nė vienos iš anksčiau nurodytų sąlygų, sudarančių pagrindą kitiems bendraturčiams atlyginti jos patirtas išlaidas šalinant grėsmę bendrojo naudojimo objektui (stogui). Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įrodymų apie remonto būtinumą ir skubumą bei galimą žalą atsakovė nepateikė. Kaip paaiškino pati atsakovė, ji vienašališkai nusprendė dėl bendrosios dalinės nuosavybės tvarkymo bei atliko bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus. Be to, atsakovė taip pat turėjo įrodyti išlaidų realumą ir pagrįstumą. Atsakovės pateikta sąmata ar ekspertinis skaičiavimas išlaidų realumo ir / ar jų pagrįstumo nepatvirtina. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija ir šioje dalyje neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu.

Dėl proceso šalies pakeitimo

59. Valstybės įmonės Registrų centro valdybos 2018 m. spalio 16 d. sprendimu nuo 2019 m. kovo 1 d. pakeista valstybės įmonės Registrų centro struktūra – panaikinti valstybės įmonės Registrų centro teritoriniai padaliniai – filialai. Šioje byloje trečiasis asmuo yra VĮ Registrų centro Vilniaus filialas.

60. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas faktines aplinkybes, į tai, kad nagrinėjamoje byloje viena iš ginčo šalių (trečiasis asmuo) iš bylos pasitraukė (buvo pertvarkyta), pripažįsta įvykusį šio asmens procesinių teisių bei pareigų perėmimą kaip pagrindą pakeisti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą jo teisių perėmėja – VĮ Registrų centru (CPK 48 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas; jo panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinį skundą atmetus apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos tenka jiems patiems (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Valstybės įmonę Registrų centro Vilniaus filialą pakeisti jo teisių perėmėja – valstybės įmone Registrų centru.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėGintaras PečiulisJūratė Varanauskaitė