Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Versina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4967-653/2016 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Versina“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Energesman“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Versina“ (toliau – UAB ,,Versina“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Energesman“ (toliau – UAB ,,Energesman“) 185 538,01 Eur skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei UAB ,,Energesman“ priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, nekilnojamuosius bei kilnojamuosius daiktus, priklausančius atsakovei ir esančius pas ją arba trečiuosius asmenis, kurių vertė ar suma neviršija 185 538,01 Eur. Nurodė, kad atsakovės finansinė padėtis nėra gera, ji turi ir daugiau kreditorių, todėl galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog atsakovė ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, o pagal SODRA duomenis atsakovė 2016 m. birželio 6 d. nebuvo skolinga valstybės biudžetui. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl prašymą atmetė (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde ieškovė UAB „Versina“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundą grindžia šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nesivadovavo tiek Lietuvos apeliacinio, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota CPK 145 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika, kad vien didelė ieškinio suma leidžia preziumuoti, jog egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-592-178/2016; 2016 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-976-186/2016 ir kt.). Teismas ignoravo į bylą pateiktą įrodymą – atsakovės 2016 m. gegužės 4 d. raštą Nr. 01-16.05.04 Dėl skolos sumokėjimo, kuriuo atsakovė patvirtino, jog jos turinė padėtis yra bloga, bei aplinkybę, kad ji nėra pajėgi grąžinti net nedidelę paskolą. Mano, kad šios aplinkybės patvirtina blogą atsakovės turtinę padėtį bei riziką teismo sprendimo įvykdymui. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pareigą paneigti prezumpciją, kad ieškinio suma yra didelė tenka atsakovei, tačiau ši pareiga nepagrįstai perkelta ieškovei. Teismas pažeidė šalių rungimosi, procesinių teisių lygybės ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13, 17 straipsniai), nes savo iniciatyva rinko tik vienai šaliai – atsakovei, palankius įrodymus, tokius kaip informaciją apie skolą biudžetui, tačiau ignoravo ir nevertino kitų teismui prieinamų įrodymų – VĮ Registrų centro duomenų, iš kurių matyti, kad įmonė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015 m.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Energesman“ teismo prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:Teismas tinkamai taikė aktualių teismų praktiką, pagal kurią vien didelės ieškinio sumos nurodymas ir ieškovės deklaravimas apie grėsmę teismo sprendimo įvykdymui nėra pakankama sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1507-330/2015). Apeliantė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Ginčas byloje kilo dėl atsiskaitymo pagal šalių 2014 m. rugsėjo 30 d. sudarytą Generalinės statybos rangos sutartį Nr. 47-2, pagal kurią atsakovė ieškovei turėjo sumokėti 1 391 758,37 Eur. Likusi neapmokėta tik nedidelė dalis – 168 038,01 Eur, t. y. už darbus, kurie atlikti su defektais. Atsakovė šios sumos nesumokėjo pagrįstai, todėl negali būti konstatuotas jos nesąžiningumas. Atsakovė yra sąžininga, neketina slėpti ir / ar perleisti turto, todėl net pripažinus ieškinio sumą jai didele, pagrindo tenkinti prašymą nėra. Ieškinio suma nėra didelė, nes 2015 m. įmonė vien pelno gavo 3 059 877 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliantė, kvestionuodama teismo nutartį teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 144 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į aplinkybę, kad didelė ieškinio suma įrodo grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, neįvertino aplinkybės, jog atsakovės turtinė padėtis yra bloga, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.2-24-407/2016 ir kt.). Todėl nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju svarbus yra atsakovės elgesio vertinimas sąžiningumo aspektu.Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju, apeliantė nenurodė, kokie konkretūs atsakovės veiksmai leidžia teigti, jog ji yra nesąžininga. Tokių veiksmų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Rangos bei paskolos sutarčių sudarymas nėra įstatymo draudžiami sandoriai, kurie patys savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo. Taip pat pažymėtina tai, kad atsakovė pagal Rangos sutartį įsipareigojo ieškovei už atliktus darbus sumokėti 1 391 758,37 Eur, didžiąją šios sumos dalį – 1 223 720,36 Eur, sumokėjo, o likusios dalies mokėti nesutinka dėl, pasak jos, netinamai atliktų darbų. Taigi vien ieškinio padavimas, ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovei neįrodžius, o teismui nenustačius atsakovės nesąžiningų veiksmų, kurie sudarytų pagrįstą prielaidą spręsti, kad ji bylos nagrinėjimo metu ketintų slėpti, perleisti turtą, apeliacinės instancijos teismas nevertina atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su atsakovės finansinės padėties vertinimu, nes jie neturi reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Todėl teisinio pagrindo tenkinti ieškovės atskirąjį skundą ir naikinti teisėtą bei pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį nėra (CPK 329, 338 straipsniai). Nepasisakoma dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.