Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auteks“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-2747-324/2015 (Nr. e2-1182-324/2016) pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auteks“ ieškinį atsakovei BVBA „XDL Group“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Teismo motyvai nesuteikia pagrindo netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantė ieškinyje išsamiai nurodė visas aplinkybes, teisinius motyvus ir pateikė reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, todėl apeliantės reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Pirmoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatyta, o antroji sąlyga, apeliantės teigimu, šiuo atveju būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika yra preziumuojama, nes pareikštas turtinis reikalavimas (57 635,38 Eur) laikytinas didele suma. Grėsmę sustiprina tai, jog atsakovė yra užsienio valstybės (Belgijos) įmonė ir nėra duomenų apie jos turimą turtą. Todėl neatmestina tai, kad atsakovė sužinojusi apie reiškiamus reikalavimus gali imtis priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimui, t.y. gali pasinaudoti galimybe parduoti ar kitaip perleisti jai nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismo išvada, kad atsakovei ieškinio suma nėra didelė, nes yra įsigijusi du prabangius automobilius, yra nepagrįsta. Nėra žinoma, ar 51 490 Eur ir 92 000 Eur buvo atsakovės nuosavos lėšos, ar skolintos iš kitų asmenų. Be to, minėtos transporto priemonės buvo įsigytos 2014 m. kovo 19 d., t. y. prieš beveik dvejus metus. Per tokį laikotarpį atsakovės padėtis galėjo itin pablogėti, galbūt ji šiuo metu net nėra moki. Todėl ši aplinkybė negali būti laikoma paneigiančia didelės ieškinio sumos prezumpciją.Dėl to, kad atsakovė yra užsienio įmonė, ir tai, jog duomenų apie nuosavybės teise valdomą turtą, vykdomą veiklą, gaunamą pelną, įsipareigojimus kreditoriams neturima, yra būtinumas ir pagrindas taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją, kurią paneigti tenka atsakovei pateikus įrodymus apie gerą savo finansinę padėtį.Teismas nepagrįstai sprendė, kad negali įpareigoti privataus asmens ginti savo civilines teises kitame teisme kitaip nei pasirenka šis asmuo. Asmenys turi laikytis įstatymu, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principu, taip pat draudžiama piktnaudžiauti savo teise (CK 1.137 str. 2 d., 3 d.). Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Todėl atsakovės teisė laisvai naudotis civilinėmis teisėmis ir gynyba nėra absoliuti, ji gali būti apribota, jeigu yra tikėtina, jog tolimesnis naudojimasis teise ir jų gynyba sukels žalą kitam asmeniui. Laikinoji apsaugos priemonė dėl atsakovės įpareigojimo inicijuoti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą pasižymi prevenciniu pobūdžiu. Jos netaikius apeliantė toliau patirs nuostolius, nes jai priklausančio transporto priemonių junginio (vilkiko su puspriekabe, valst. Nr. GEV423/EN106) negali naudoti savo įprastinėje veikloje, kadangi jis yra areštuotas ir sulaikytas Nyderlanduose (valdymo ir naudojimo teisės yra apribotos). Šį sulaikymą ir areštą galimai neteisėtai inicijavo atsakovė. Jeigu išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų nustatyta, kad apeliantės teisės yra pažeistos ir žala jai padaryta, tai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo gali būti toliau tęsiamas apeliantės teisių pažeidimas ir jai daroma žala. Todėl yra būtina taikyti įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti.Jeigu apeliantė kreiptųsi į Nyderlandų teismą, labiau tikėtinas naujas teisminis ginčas, kuris gali užsitęsti, negu laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas. Tai apeliantei sukurtų tik papildomų nuostolių, todėl atsakovė įpareigotina panaikinti perteklines, neproporcingas ir nebūtinas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė inicijavo šias laikinąsias apsaugos priemones, todėl ji gali jas nesudėtingai panaikinti, nepatiriant jokių didelių išlaidų bei nesukuriant naujų teisminių ginčų kitos valstybės teisme. Nustatytos abi būtinosios sąlygos abiems apeliantės prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms, kas suteikia pagrindą išvadai, jog skundžiama nutartis naikintina ir prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikytinos.

Skundas nepagrįstas, nes apeliantė nesąžiningai kvestionuoja įsiteisėjusias teismų nutartis. Apeliantė vis dar nėra atlyginusi žalos pagal BVBA „XDL Group“ ieškinį, nors ieškinį iš dalies pripažino. Įsiteisėjusiomis teismų nutartimis jau yra išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų Nyderlanduose, pagrįstumas, todėl nėra pagrindo taikyti apeliantės nepagrįstai prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės analogiški reikalavimai (prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų Nyderlanduose, panaikinimo) jau buvo išspręsti daugiau negu tris kartus įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Skundas ne tik turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, bet ir apeliantei turėtų būti skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, reiškiant akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus, pusę baudos priteisiant atsakovei (CPK 95 str. 2 d.).Nepagrįsti skundo teiginiai neva egzistuoja sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovės turto arešto, taikymui. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui apeliantė grindžia vienintele aplinkybe - didele ieškinio suma. Teismas pagrįstai paneigė prezumpciją dėl didelės ieškinio sumos. Be to, vyksta teisminis ginčas Kauno apygardos teisme, kuriame atsakovė iš apeliantės reikalauja kelis kartus didesnės sumos nei apeliantė reikalauja šiuo ieškiniu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių kiltų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nors pareiga įrodyti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui tenka apeliantei. Iš atsakovės 2015 m. balanso matyti, kad pajamos 2015 metais buvo 6 538 248,24 Eur, o grynasis pelnas 186 282,47 Eur. Tai įrodo, kad apeliantės pareikšto ieškinio suma atsakovei nėra didelė. Apeliantės reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti. Įsiteisėjusiomis teismo nutartimis nuspręsta, kad laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-484-390/2016 yra pritaikytos teisėtai ir pagrįstai, jos nebuvo pakeistos, nebuvo patenkintas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimo. Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusiomis nutartimis nusprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos teisėtai, o apeliantė neįrodė, kad buvo areštuota didesnė turto masė. Todėl apeliantės reikalavimai, kuriais iš esmės kvestionuojami įsiteisėję teismo sprendimai, ypač kai apeliantė iš dalies pripažino atsakovės ieškinį, yra nepagrįsti. Todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Jeigu apeliantė mano, kad Nyderlanduose pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, ji gali pati kreiptis į Nyderlandų teismą dėl jų panaikinimo ar pakeitimo. Tą konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kaip minėta, jos taikomos tada, 1) kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir 2) kai yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą.

Apeliantė prašo atsakovės atžvilgiu taikyti dviejų rūšių laikinąsias apsaugos priemones –atsakovės turto areštą pareikšto reikalavimo sumai bei įpareigojimą atsakovei inicijuoti Limburgo teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Pirmosios instancijos teismas apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių netaikė. Šį savo sprendimą grindė tuo, kad ieškinio suma atsakovei nėra didelė, todėl nėra pagrindo išvadai, jog apeliantei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomu. Atsakovės įpareigojimą įgyvendinti savo civilines teises teisme atsisakė taikyti, nes teismas negali įpareigoti privataus asmens ginti savo civilines teises kitame teisme kitaip nei pasirenka šis asmuo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės prašyme bei atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, sprendžia, kad jos nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo.

Kaip jau minėta, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai prima facie įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamoje nutartyje, sprendžiant taikyti ar ne laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio tikėtino nepagrįstumo (prima facie) klausimas nebuvo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindas, todėl esminę reikšmę turi antrosios sąlygos - teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų - įvertinimas.

Dėl atsakovės turto arešto. Apeliantės teigimu, būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika yra preziumuojama, nes pareikštas turtinis reikalavimas (57 635,38 Eur) laikytinas didele suma atsakovei.

Teismų praktikoje iš tikrųjų vyrauja nuostata, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes tai objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau pažymėtina ir tai, kad ši, kaip ir bet kuri kita, prezumpcija nėra nenuginčijama. Todėl reikalavimo sumos dydis vertintinas ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgiant į konkretaus asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, finansines galimybes.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dviejų prabangių automobilių įsigijimas, kurių abiejų vertė ne mažesnė nei 143 490 Eur, yra reikšminga aplinkybė išvadai, kad 57 635,38 Eur ieškinio suma atsakovei santykinai nėra didelė. Kita vertus, galima būtų sutikti ir su apeliante, kad vien paminėto turto įgijimas savaime negali būti vertinamas kaip pakankamas atsakovės geros turtinės padėties įrodymas. Tačiau pažymėtina, kad greta paminėtos aplinkybės atsakovės finansinį pajėgumą patvirtina ir su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti finansiniai duomenys, iš kurių matyti, kad atsakovės pajamos 2015 metais buvo 6,5 mln. eurų, o grynasis pelnas sudarė 186 282,47 Eur, t. y. vien grynasis pelnas daugiau kaip tris kartus viršijo apeliantės pareikšto atsakovei reikalavimo sumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bent jau šioje proceso stadijoje byloje esančių duomenų apie atsakovės finansinę padėtį pagrindu negalima daryti išvados apie realios grėsmės, kurią galėtų kelti ieškinio sumos dydžio aspektas, teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Tuo tarpu kitokių aplinkybių, kurios galėtų leisti daryti priešingą išvadą apie grėsmės egzistavimą, apeliantė faktiškai ir nenurodė.

Dėl atsakovės įpareigojimo inicijuoti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Apeliantės teigimu, būtina taikyti šią prevencinio pobūdžio priemonę, užkertančią kelią žalai atsirasti ar jai padidėti, nes nepanaikinus Limburgo teismo 2014 m. gegužės 9 d. pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantė negali savo veikloje naudoti areštuoto transporto priemonių junginio, dėl ko patiria nuostolius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atsisakyta taikyti tokį įpareigojimą.

Visų pirma, kaip pagrįstai pažymėjo teismas, negalima įpareigoti privataus asmens ginti savo civilines teises teisme kitaip nei šis asmuo pasirenka, o juo labiau negalima situacija, kad viena šalis turėtų galimybę įpareigoti priešingą šalį teikti teismui net ir sau, jos požiūriu, nepalankius procesinius prašymus. Limburgo teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina atsakovės reikalavimus apeliantei, pareikštus Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-484-390/2016 dėl 621 003,34 Lt (179 855 Eur) nuostolių atlyginimo, kurioje ginčą išnagrinėjus iš esmės 2016 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies ir iš apeliantės priteista 178 024,90 Eur nuostolių atlyginimo suma. Be to, minėtoje byloje apeliantė ieškinį iš dalies pripažino. Nors minėtas teismo sprendimas neįsiteisėjęs, tačiau vien jau dalinis ieškinio pripažinimas suponuoja išvadą dėl atsakovės (bent iš dalies) pagrįstų reikalavimų apeliantei pareiškimo. Antra, dėl minėto transporto priemonių junginio arešto apeliantės prašymai - dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pakeitimo bei nuostolių atlyginimo užtikrinimo - jau teismų buvo nagrinėti ir įsiteisėjusiomis teismo nutartimis atmesti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Todėl ji nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.