- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-07
- Bylos Nr.
- e2S-517-368/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02157-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) D. J. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-2844-1081/2022.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. 2021 m. sausio 25 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų sprendimu pareiškėjos D. J. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo buvo atmestas. Pareiškėja D. J. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindais. Nurodė, jog po teismo sprendimo 2021 m. sausio 25 d. priėmimo, pareiškėja iš archyvo gavo naujų rašytinių įrodymų, susijusių su nuosavybės teisės į žemę patvirtinimu, kurie visų įrodymų visumoje paneigia teismo išvadas ir rodo, kad padarytos aiškios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atstatymo, taikymo klaidos, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą byloje.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriame su prašymu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta, kad nacionalizacijos metu ginčo žemės sklypą valdė ne tėvai D. E. ir E. E., o jų sūnus D. E., ir, kad pareiškėjos pateikti įrodymai neįrodo priešingo fakto. Taip pat pažymėjo, kad savo sprendime teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl teismų sprendimų prejudidinės galios ir suinteresuotas asmuo su šiais teismo argumentais visiškai sutinka. Atsižvelgiant į tai laiko, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjos D. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2YT-108-1139/2021 atmestas.
4. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje, kurioje pareiškėja prašo atnaujinti procesą, buvo priimtas 2021 m. sausio 25 d. Pareiškėja, nesutikdama su priimtu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuris 2021 m. birželio 2 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo atmestas, todėl 2021 m sausio 25 d. teismo sprendimas įsiteisėjo 2021 m birželio 2 d. Nuo šios datos turtėtų būti skaičiuojamas ir prašymo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pateikimo terminas. Tačiau kaip jau minėta, proceso atnaujinimas šiuo pagrindu yra galimas tik tuo atveju, jei teismo baigiamasis aktas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, o nagrinėjamu atveju pareiškėja pasinaudojo teismo sprendimo patikra instancine tvarka, todėl pareiškėja ne tik praleido terminą prašymui atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pateikimo terminą, bet procesas šiuo pagrindu negali būti atnaujinamas ir dėl to, kad teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
5. Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog naujai surasti ir teismui teikiami rašytiniai įrodymai duoda pagrindą tvirtinti, jog nors 1938 m. spalio 30 d. D. E. ir jo sutuoktinės E. E. buvo pasirašytas žemės perleidimo sūnui E. D. sandoris, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, nes sandoris iki žemės nacionalizacijos nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl neįgijo juridinės galios, ir, kad šie įrodymai vertinant juos su ankstesniais įrodymais, kad 1945-1949 m. žemę valdė E. E., mokėjo už ją valstybės nustatytus mokesčius, kad dalis žemės buvo perduota kitam žemės savininkui, patvirtina, jog ginčijamos žemės savininkai iki nacionalizacijos buvo E. D. ir jo žmona E. E., o ne jų sūnus D. E., neatitinka pirmiau aptartų įstatyme įtvirtintų bei teismų praktikoje išaiškintų naujai paaiškėjusių aplinkybių CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme kriterijų (CPK 185 straipsnis).
6. Teisme buvo tiriamos tiek kitų teismų nustatytos aplinkybės, t. y. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2016 m. gegužės 16 d. sprendime priimtame administracinėje byloje Nr. I-772-621/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. P-57-552/2018, nustatytos faktinės aplinkybės, jog žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. ir E. E. turėtus 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė jų sūnus D. E., gim. (duomenys neskelbtini)., tiek pareiškėjos naujai pateikti įrodymai, t. y. 1939 m. rugpjūčio 22 d. Sklypų paskirstymo protokolas; Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis; 2018 m. birželio 21 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo raštu; Mažeikių apskrities DŽDT VK 1948 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 790 „Dėl žemės ūkio mokesčio nepriemokų nurašymo (duomenys neskelbtini) valsčiuose“; Mažeikių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus DŽDT VK 1948 m. kovo 30 d. vykusios II sesijos protokolu ir Mažeikių apskrities DŽDT VK 1949 m. balandžio 2 d. prie sprendimu Nr. 186 „Dėl išvykusių ir likviduotų ūkių sąrašų užtvirtinimo su pridedamu „Išvykusių ir likviduotų ūkių (duomenys neskelbtini) valsčiuje Mažeikių apskrityje turinčių valstybinių prievolių nepriemoką“ sąrašu, tačiau teismas konstatavo, jog pareiškėjos pateikti dokumentai niekaip neįrodo ir nepagrindžia aplinkybės, jog D. E., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini) m. iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios Mažeikių apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime.
7. Naujai pateiktuose archyviniuose dokumentuose yra užfiksuotos teismų jau tirtos aplinkybės, kad 1938 m. spalio 30 d. buvo sudarytas žemės perleidimo sandoris tarp D. E. ir jo sutuoktinės E. E. bei jų sūnaus D. E., taip pat užfiksuoti vėlesni 1939-1948 m. duomenys apie žemės sklypų savininkus, tarp jų ir ginčo sklypo savininkus, tačiau teismo vertinimu šiuose naujai pateiktuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės neturi esminės reikšmės bylai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui. Priešingai, kaip matyti iš naujai pateiktų dokumentų, ne viename iš jų yra įrašytas žemės sklypo savininkas - E. D., sūnus Domininko, kituose dokumentuose nurodoma tik D. E. ir nėra duomenų, kad šiuose dokumentuose kaip žemės savininkas minimas būtent tėvas D. E., kas patvirtina, kad pareiškėjos naujai nurodytos aplinkybės, jeigu jos būtų buvusios žinomos bylos nagrinėjimo metu, nebūtų pakeitę teismo išvadų dėl žemės savininko nacionalizacijos momentu.
8. Nors teismas sutiko, kad pareiškėjos naujai nurodomos aplinkybės egzistavo bylos nagrinėjimo metu ir nebuvo žinomos pareiškėjai, kaip matyti iš pareiškėjos teiktų prašymų LCVA, prašymus atlikti paiešką ir išduoti patvirtinančius dokumentus bei pažymą ar LCVA saugomame Mažeikių apskrities hipotekos įstaigos fonde (F.1065) tarp 1148 saugomų bylų, datuojamų 1938-1940 metais yra E. (io) D. (D.), E. (io) (tėvo ar sūnaus) byla pareiškėja pateikė tik 2022 m. vasario 22 d. ir 2022 m. gegužės 5 d., t. y. tik po to kai byla buvo išnagrinėta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, o kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos kasacinius skundus.
9. Teismo vertinimu pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos, jos manymu esminę reikšmę turinčios aplinkybės, egzistavusios teismo sprendimo priėmimo metu ir nežinomos bei negalėjusios būti žinomos pareiškėjai, neatitinka įstatyme įtvirtintų bei teismų praktikoje išaiškintų naujai paaiškėjusių aplinkybių CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme kriterijų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
10. Skųsdama Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 5 d. nutartį, apeliantė (pareiškėja) D. J. prašo ją panaikinti ir klausimą išspęsti iš esmės - priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą patenkinti - atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-108-1139/2021, teisminio proceso Nr. 2-29-3-02157-2020-5. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
10.1. Nėra pagrindo abejoti apeliantės procesiniu sąžiningumu, nes byloje, kuria prašoma atnaujinti, pareiškėja ėmėsi visų priemonių nustatyti žemės nuosavybės valdymo faktą ir jo perleidimo teisėtumą. Pareiškėja kreipėsi į valstybinį archyvą, tačiau iš dviejų archyvų gautų dokumentų nebuvo gauta duomenų jog 1938 m. spalio 30 d. matininko J. U. surašyto protokolo pagrindu žemės savininkai D. E. ir jo sutuoktinė E. E. sudarė žemės su trobesiais perleidimo sūnui D. E. sandorį ir jį įtvirtino įstatymo nustatyta tvarka. Tik po pakartotino kreipimosi į archyvą gauti duomenys, kad minėtas sandoris nebuvo įregistruotas, ką patvirtino archyvo pažyma, jog Lietuvos Centriniame archyve saugomame Mažeikių apskrities hipotekos įstaigos fonde (F.1065) tarp 1148 saugomų bylų datuojamų 1938-1940 metais nėra E. (io) D. (D.), E. (io) (tėvo ar sūnaus) bylos. Ši aplinkybė rodo, kad pareiškėja elgėsi sąžiningai, nes naujai kreipdamasi į valstybės archyvą siekė užtikrinti savo nuosavybės teises, anksčiau valstybinis archyvas tokių duomenų nepateikė ir todėl jų ji negalėjo gauti, jų negavo, nors prašė pateikti visus archyve esančius duomenis apie D. ir E. E. valdytą žemę ir su valdymu susijusius dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai minėtose bylose vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nesant šioje byloje pateiktų archyvinių dokumentų, susijusių su nuosavybės teisės į žemę patvirtinimu, kurie surasti tik po bylų išnagrinėjimo, bei naujai Lietuvos centrinį valstybinio archyvo (toliau-LCVA) 2022-03-03 ir 2022-05-12 pateiktų dokumentų.
10.3. Naujai surasti ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai duoda pagrindą tvirtinti, kad jais įrodytos esminės aplinkybės, jog nors 1938 m. spalio 30 d. D. E. ir jo sutuoktinės E. E. buvo pasirašytas žemės perleidimo sūnui E. D. sandoris, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, nes sandoris iki žemės nacionalizacijos nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl neįgijo juridinės galios. Naujai nustatyta esminę reikšmę turinti aplinkybė, kad duomenų apie tai, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, nėra ir nebuvo, nes, kaip nurodyta LCVA 2022 m. kovo 3 d. rašte Nr. R4-742 LCVA- Archyve saugomame Mažeikių apskrities ipotekos įstaigos archyviniame fonde (F. 1065) nėra, šių asmenų nekilnojamojo turto bylos neįrašytos. Šis dokumentas įrodo esminę sandorio nebuvimo aplinkybę. Kad iki nacionalizacijos šis sandoris nebuvo įregistruotas ir neįgavo juridinės galios patvirtina ir Mažeikių apsk. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities ipotekos įstaigai praneštinų „Žinių lapas“ patvirtintas 1944 m. lapkričio 11 d.. Savaime suprantama, kad toks raštas ipotekos įstaigai nebūtų ruoštas, jei sandoris iki žemės nacionalizacijos būtų įregistruotas ipotekos įstaigoje. Įvertinus kitus byloje esančius aukščiau nurodytus įrodymus, kad 1945-1949 m. žemę valdė E. E., mokėjo už ją valstybės nustatytus mokesčius, kad dalis žemės buvo perduota kitam žemės savininkui, darytina išvada, kad ginčijamos žemės savininkai iki nacionalizacijos buvo E. D. ir jo žmona E. E., o ne jų sūnus D. E., kas sudaro pagrindą proceso atnaujinimui šioje byloje.
10.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad iš naujai pateiktų dokumentų, ne viename iš jų yra įrašytas žemės sklypo savininkas - E. D., sūnus D., kituose dokumentuose nurodoma tik D. E. ir nėra duomenų, kad šiuose dokumentuose kaip žemės savininkas minimas būtent tėvas D. E., kas patvirtina, kad pareiškėjos naujai nurodytos aplinkybės, jeigu jos būtų buvusios žinomos bylos nagrinėjimo metu, nebūtų pakeitę teismo išvadų dėl žemės savininko nacionalizacijos momentu. Teismas nutartyje nurodė, kad sutinka, kad pareiškėjos naujai nurodomos aplinkybės egzistavo bylos nagrinėjimo metu ir nebuvo žinomos pareiškėjai, kaip matyti iš pareiškėjos teiktų prašymų LCVA, prašymus atlikti paiešką ir išduoti patvirtinančius dokumentus bei pažymą ar LCVA saugomame Mažeikių apskrities hipotekos įstaigos fonde (F.1065) tarp 1148 saugomų bylų, datuojamų 1938-1940 metais yra E. (io) D. (D.), E. (io) (tėvo ar sūnaus) byla pareiškėja pateikė tik 2022 m. vasario 22 d. ir 2022 m. gegužės 5 d., t. y. tik po to kai byla buvo išnagrinėta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, o kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos kasacinius skundus.
10.5. Pareiškimo atnaujinti bylos nagrinėjimo pagrindas yra naujai surastais dokumentais nustatyta aplinkybė, kad 1938 m. spalio 30 d. matininko J. U. surašytas protokolas, kuriame buvo nurodyta jog žemės savininkas D. E. ir jo sutuoktinė E. E. sudarė žemės su trobesiais perleidimo sūnui D. E. sandorį nepatvirtina žemės perleidimo sandorio fakto, toks sandoris nebuvo įgyvendintas įstatymų nustatyta tvarka ir įteisintas, todėl neturi juridinės galios. Naujai nustatyta esminę reikšmę turinti aplinkybė, kad duomenų apie tai, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, nėra ir nebuvo, nes , kaip nurodyta LCVA 2022 m. kovo 3 d. rašte Nr. R4-742 LCVA- Archyve saugomame Mažeikių apskrities hipotekos įstaigos archyviniame fonde (F.1065) nėra, šių asmenų nekilnojamojo turto bylos neįrašytos. Skirtingai nei nurodyta ankstesniuose teismo sprendimuose pateikti dokumentai patvirtino, kad jokie hipotekų dokumentai istorijos eigoje nebuvo pamesti, jie visi yra archyve, todėl ši aplinkybė patvirtina faktą, kad minimas sandoris nebuvo įgyvendintas ir ginčo žemės savininkai liko D. E. ir E. E.. Šis dokumentas įrodo esminę sandorio nebuvimo aplinkybę. Kad iki nacionalizacijos šis sandoris nebuvo įregistruotas ir neįgavo juridinės galios patvirtina ir Mažeikių apsk. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities ipotekos įstaigai praneštinų „Žinių lapas“ patvirtintas 1944 m. lapkričio 11 d., kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtinantys, kad po žemės savininko D. E. mirties žemę valdė jo sutuoktinė E. E., kuri minima įvairiuose dokumentuose, kaip žemės savininkė, ji mokėjo valstybės nustatytus mokesčius. Įvertinus kitus byloje esančius aukščiau nurodytus įrodymus, kad 1945-1949 m. žemę valdė E. E., mokėjo už ją valstybės nustatytus mokesčius, kad dalis žemės buvo perduota kitam žemės savininkui, darytina išvada, kad ginčijamos žemės savininkai iki nacionalizacijos buvo E. D. ir jo žmona E. E., o ne jų sūnus D. E., kas sudaro pagrindą proceso atnaujinimui šioje byloje.
10.6. Ginčijamo teismo sprendime minėti administraciniai teismai, nesant pareiškėjų reikalavimų, savarankiškai nagrinėjo juridinio fakto dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis klausimą, kas nėra numatyta įstatymais ir tai prieštaravo teismų kompetencijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje pažymėjo, kad pateiktuose archyviniuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės, kad sovietinės valdžios institucijos 1944-1948 metais laikė E. E. žemės savininke, užfiksuoti duomenys yra prieštaringi, liečiantys M. E. ir E. E. santykius su tuometine okupacine valdžia. Šie teismo motyvai duoda pagrindą manyti, kad teismas netikėjo sovietinės valdžios dokumentais ir bet kokie tokios valdžios išduoti dokumentai, kokie jie bebūtų, net ir patvirtinantys gimimo, santuokos, paveldėjimo juridinius faktus, laikytini nepagrįstais, kas prieštarauja įstatymais įvirtintam protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliantės atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Sutinka su 2021-01-25 teismo išvada, jog pareiškėjos tariamai naujai gauti dokumentai (1939 m. rugpjūčio 22 d. Sklypų paskirstymo protokolas; Lietuvos ypatingojo archyvo duomenys; 2018 m. birželio 21 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo raštas; Mažeikių apskrities DŽDT VK 1948 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 790 „Dėl žemės ūkio mokesčio nepriemokų nurašymo (duomenys neskelbtini) valsčiuose“; Mažeikių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus DŽDT VK 1948 m. kovo 30 d. vykusios II sesijos protokolas ir Mažeikių apskrities DŽDT VK 1949 m. balandžio 2 d. prie sprendimas Nr. 186 „Dėl išvykusių ir likviduotų ūkių sąrašų užtvirtinimo su pridedamu „Išvykusių ir likviduotų ūkių (duomenys neskelbtini) valsčiuje Mažeikių apskrityje turinčių valstybinių prievolių nepriemoką“ sąrašu) niekaip neįrodo ir nepagrindžia aplinkybės, jog D. E., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini) m. iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios Mažeikių apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
13. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose: Brumarescu v. Romania, no. 28342/95, judgement of 28 October 1999; S. H. v. Ukraine, no. 48553/99; judgement of 25 July 2002; kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. K. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-303/2007; kt.). Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. AB „Energetinės statybos pramonė“ ir kt., bylos Nr 3K-3-121/2011; kt.). Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir kt. v. UAB „E. D.“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2007). Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. ir kt. v. Vilniaus bažnyčia ,,Tikėjimo žodis“, bylos Nr. 3K-3-265/2004; kt.).
15. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis). Proceso atnaujinimo institutą galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
16. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu. Siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu pareiškėjas turi įrodyti, kad tokios nurodomos aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Pareiškėjui tenka procesinė pareiga įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus nurodytus kriterijus.
17. Vienas iš CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti keliamų kriterijų yra tai, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės privalo turėti esminę reikšmę bylai. Tokios aplinkybės turėtų fiksuoti žymų konkrečių faktinių duomenų skirtumą nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (žr., pvz.2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015; ir kt.).
18. Apeliantė teigia, kad naujai surasti ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai duoda pagrindą tvirtinti, kad jais įrodytos esminės aplinkybės, jog nors 1938 m. spalio 30 d. D. E. ir jo sutuoktinės E. E. buvo pasirašytas žemės perleidimo sūnui E. D. sandoris, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, nes sandoris iki žemės nacionalizacijos nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl neįgijo juridinės galios. Naujai nustatyta esminę reikšmę turinti aplinkybė, kad duomenų apie tai, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, nėra ir nebuvo. Įvertinus, kad 1945-1949 m. žemę valdė E. E., mokėjo už ją valstybės nustatytus mokesčius, kad dalis žemės buvo perduota kitam žemės savininkui, apeliantė daro išvadą, kad ginčijamos žemės savininkai iki nacionalizacijos buvo E. D. ir jo žmona E. E., o ne jų sūnus D. E., kas sudaro pagrindą proceso atnaujinimui šioje byloje.
19. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantės pateiktuose archyviniuose dokumentuose yra užfiksuotos teismų jau tirtos aplinkybės, jog 1938 m. spalio 30 d. buvo sudarytas žemės perleidimo sandoris tarp D. E. ir jo sutuoktinės E. E. bei jų sūnaus D. E., taip pat užfiksuoti vėlesni 1939-1948 m. duomenys apie žemės sklypų savininkus, tarp jų ir ginčo sklypo savininkus, tačiau teismo vertinimu šiuose naujai pateiktuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės neturi esminės reikšmės bylai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui ir kad jeigu jos būtų buvusios žinomos bylos nagrinėjimo metu, nebūtų pakeitę teismo išvadų dėl žemės savininko nacionalizacijos momentu.
20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. reikšminga aplinkybė šiuo atveju yra ta, kad pareiškėja, teikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, teikė duomenis, dėl kurių į jas išduodančią įstaigą kreipėsi tik 2022 m. vasario 22 d. ir 2022 m. gegužės 5 d., t. y. tik po to kai byla buvo išnagrinėta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, o kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos kasacinius skundus. Pareiškėja turėjo visas galimybes dėl šių duomenų kreiptis ir savo reikalavimus šiais duomenimis įrodinėti nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, tačiau to ji nedarė, t.y. nors šios aplinkybės pareiškėjai ir nebuvo žinomos nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau jos galėjo būti žinomos.
21. Atskirojo skundo argumentai, kad ginčijamo teismo sprendime minėti administraciniai teismai savarankiškai nagrinėjo juridinio fakto dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis klausimą, kas nėra numatyta įstatymais ir tai prieštaravo teismų kompetencijai, atmestini, nes pareiškėja prašo atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, o ne dėl teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos. Nors prašymu dėl proceso atnaujinimo pareiškėja ir prašė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismui netenkinus šios prašymo dalies, apeliacine tvarka šios nutarties dalies pareiškėja neskundė.
22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso atnaujinimo pagrindus reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai pripažino, jog ieškovės nurodomos aplinkybės neatitinka anksčiau nurodytų naujai paaiškėjusioms esminėms bylos aplinkybėms keliamų požymių visumos ir negali būti pripažinta naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.