Telšių apylinkės teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. sausio 25 d. sprendime buvo nurodyta, kad prašymas atmetamas dėl to, kad atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, į tai, kad anksčiau žemės nuosavybės teisių atstatymo į E. D., D. ir E. E. nuosavybės teise valdytą turtą klausimus nagrinėjusių teismų yra nustatyta, jog nacionalizacijos metu 44,64 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), valdė D. ir E. E. sūnus D. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir nesant tai paneigiančių duomenų, pareiškėjos prašymas dėl juridinio fakto nustatymo atmestinas. Pareiškimas dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į D. ir E. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – 44,72 ha, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime atnaujinimo, paliktas nenagrinėtu, nes tokio pobūdžio pareiškimai nagrinėtini administraciniame teisme. Teismas vadovavosi Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, ir 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P-57-552/2018, nustatytomis aplinkybėmis, kuriose buvo konstatuota, kad sprendimu nuosavybės teisės M. E. buvo atkurtos ne į jo tėvo D. E., o į brolio D. E. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 39S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“ priimtas pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip prieštaraujantis aukštesnės teisinės galios teisės aktams, jis naikinamas kaip neteisėtas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartyje pažymėjo, kad nors duomenų apie tai, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, byloje nėra, aptartų faktinių bei istoriškai susiklosčiusių aplinkybių kontekste tai neturi būti vertinama kaip išskirtinai formali kliūtis nuosavybės teisių perdavimui tinkamai sudaryto sandorio pagrindu, bei juridinę reikšmę turinčio fakto byloje, kad ginčo žemės sklypą nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdė M. E. brolis D. E., sūnus D., gim. (duomenys neskelbtini), konstatavimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje pažymėjo, kad pateiktuose archyviniuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės, kad sovietinės valdžios institucijos 1944-1948 metais laikė E. E. žemės savininke, užfiksuoti duomenys yra prieštaringi, liečiantys M. E. ir E. E. santykius su tuometine okupacine valdžia.

Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai minėtose bylose vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nesant šioje byloje pateiktų archyvinių dokumentų, susijusių su nuosavybės teisės į žemę patvirtinimu, kurie surasti tik po bylų išnagrinėjimo, bei naujai Lietuvos centrinio valstybinio archyvo (toliau - LCVA) 2022 m. kovo 3 d. ir 2022 m. gegužės 12 d. pateiktų dokumentų.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius juridinį faktą, kad E. D., D., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), ir E. E., gimusi (duomenys neskelbtini) m., mirusi (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo -1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės buvusios Mažeikių apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime (pagal administracinį - teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d.). Šis faktas įrodytas 1939 m. rugpjūčio 22 d. Sklypų pasiskirstymo protokolu; Lietuvos ypatingajam archyve esančios M. E., D. ir jo šeimos ištrėmimo archyvinės bylos Nr. 14581 dokumentais; Mažeikių apskrities DŽDT VK Žemės ūkio skyriaus 1945 m. byloje esančiais „Žemę gavusių valstiečių sąrašais"; Mažeikių apskrities DŽDT VK 1948 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 790 „ Dėl žemės ūkio mokesčio nepriemokų nurašymo Laižuvos, Viekšnių, Židikų, Ylakių, Tirkšlių, Mažeikių, Akmenės, Klykolių, Sedos ir Barstyčių valsčiuose" priedu Nr. 6 ; Mažeikių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus DŽDT VK 1948 m. kovo 30d. vykusios II sesijos protokolu Nr. 2; Mažeikių apskrities DŽDT VK 1949 m. balandžio 2 d. prie sprendimu Nr. 186 „Dėl išvykusių ir likviduotų ūkių sąrašų užtvirtinimo", su pridedamu „Išvykusių ir likviduotų ūkių (duomenys neskelbtini) valsčiuje Mažeikių apskrityje turinčių valstybinių prievolių nepriemoką" sąrašu. Šį faktą taip pat patvirtina naujai gauti dokumentai, įrodantys, kad 1938 m. spalio 30 d. žemės perleidimo sandoris įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įgyvendintas. Byloje nėra pateikta jokių, įstatymais nustatyta tvarka surinktų įrodymų jog iki žemės nacionalizavimo -1940 m. liepos 22 d. ne E. D., D., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), ir ne E. E., gimusi (duomenys neskelbtini), o kiti asmenys, nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemę, buvusią Mažeikių apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime (pagal administracinį - teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d.). Teismas vadovavosi administracinių teismų priimtais sprendimais, kurie priimti dėl juridinių faktų nustatymo, nors juridinių faktų nustatymas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai, kuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, CPK 36 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos bendros teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tokios kategorijos bylų teismingumo. Teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi ankstesniuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. (tėvas) ir E. E. (motina) turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė tik jų sūnus D. E.. Teismas prejudiciniais faktais pripažino Šiaulių apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai) 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-772-621/2016, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-22-283/2019, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje, nustatytas aplinkybes, kad žemės nacionalizacijos metu D. E. ir E. E. turėtą žemę savininko teisėmis valdė jų sūnus D. E.. Pažymėjo, kad minėti teismai, nesant pareiškėjų reikalavimų, savarankiškai nagrinėjo juridinio fakto dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis klausimą, kas nėra numatyta įstatymais ir tai prieštaravo teismų kompetencijai. Visi sprendimai priimti konstatuojant neteisėtą žemės nuosavybės teisių atstatymą M. E., nurodant, kad jos buvo atkurtos ne į jo tėvo D. E., o į brolio D. E. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nors nagrinėjant minėtas bylas ir buvo vertinami byloje esantys įrodymai dėl to, kas buvo žemės savininkas ir ją valdė nacionalizacijos metu, tačiau, nesant įstatymais nustatytų įrodymų, juridinis žemės valdymo nuosavybės teise faktas, kaip tai numato įstatymai ir teismų jurisprudencija, nebuvo nustatinėjamas. Nei viename iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šioje byloje priimtuose sprendimuose nurodytų teismų sprendimų rezoliucinėse dalyse nėra pasisakyta dėl D. E. (tėvo) ir E. E. žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, todėl bylos nagrinėjimo metu motyvuojamose dalyse nurodyta aplinkybė, kad žemę jos nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė D. E. (sūnus) negalioja pareiškėjai, nedalyvavusiai teismo procesuose. Pareiškėjos manymu šio ginčo atveju, ankstesni teismų priimti sprendimai neturi prejudicinės galios ir dėl ankstesnių procesų defektų, jurisdikcijos klaidų, esminiai pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į turtą atstatymą, nukrypstant nuo teismų jurisprudencijos, pažeidžiant teismingumo principus, kas sąlygojo pareiškėjos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu garantuotą nuosavybės teisių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą teisinio tikrumo principų, pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat nurodė, kad teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo ypatumus bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos bendros teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Pagal teismų praktiką esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados. Pareiškėjos nuomone teismas negalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, byloje nėra, aptartų faktinių bei istoriškai susiklosčiusių aplinkybių kontekste tai neturi būti vertinama kaip išskirtinai formali kliūtis nuosavybės teisių perdavimui tinkamai sudaryto sandorio pagrindu, bei juridinę reikšmę turinčio fakto byloje, kad ginčo žemės sklypą nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdė M. E. brolis D. E., sūnus D., g. (duomenys neskelbtini), konstatavimui, nes byloje buvęs Mažeikių apsk. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities ipotekos įstaigai praneštinų „Žinių lapas“ patvirtintas 1944 m. lapkričio 11 d. patvirtino, kad sandoris net 1944 metais, t. y. iki nacionalizacijos nebuvo įregistruotas, ką patvirtina ir naujai pateikiamas prie šio pareiškimo LCVA 2022 m. kovo 3 d. raštas nurodantis, kad įrašų ipotekoje apie D. E. ir E. E. bei jų sūnaus D. sandorį nėra. Taip pat teismas nukrypo nuo teismų jurisprudencijos sprendžiant teisės normų, galiojusių sudarant sandorius taikymo klausimus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. liepos 21 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Žemės nuosavybės teisinių santykių iki jų nutraukimo neteisėta nacionalizacija metu Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo nuostatos. Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado trečiosios knygos skyriaus „Apie turtų įgijimą dovanai arba nemokamai“ normas, turto faktinis valdymas nuosavybės teisių perleidimo neįrodo (Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 70708, 713 str.). Pagal tuo metu Lietuvoje galiojusio Ipotekos įstatymo 30 straipsnį nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, buvo įgyjama įrašymu įgijėjo į ipotekos knygas nuo įrašymo laiko. 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymo 91 straipsnio ir 92 straipsnio nuostatos reglamentavo žemės savininko dalies savo žemės atidalinimą savo būsimajam įpėdiniui bei bendrai valdomos žemės pasidalijimą, visų jos savininkų susitarimu. Šio įstatymo 51 paragrafe buvo nurodyta, kad pažymėjus tokį turto perleidimą atitinkamose (ipotekos) knygose, toks aktas įgyja nuosavybės akto galią. Administraciniams teismams nagrinėjant bylas jokių duomenų apie šios, įstatymais nustatytos, tvarkos buvusį įgyvendinimą, susijusį su D. E. žemės nuosavybės teisių pasikeitimu ir įteisinimu administracinės bylos nagrinėjimo metu nepateikta, priešingai Mažeikių apskrities ipotekos įstaigai praneštinų „Žinių lapas“ patvirtintas 1944 m. lapkričio 11 d. paneigė 1938 m. sudaryto sandorio įgyvendinimo faktą. Juridinis žemės valdymo nuosavybės teise faktas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nustatytas. Teismas, nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nesant pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo, savarankiškai neturėjo teisės nustatinėti juridinius faktus, nes tokių faktų nustatymas galimas tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad 1938 m. spalio 30 d. matininko J. U. surašytas protokolas negali būti pripažintas teisėtu įvykusiu sandoriu, manytina, kad kitų byloje pateiktų dokumentų visuma nepatvirtina juridinio fakto, kad ne tėvas D. E. o jo sūnus D. E. nuosavybės teise valdė 44,64 ha žemės sklypą ir priešingai patvirtina juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. E. (tėvas ) ir E. E. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais valdė jiems nuosavybės teisėmis priklausančią žemę. Teismas, neįvertinęs visų nurodytų aplinkybių, pateiktų rašytinių įrodymų, nepaneigtų įstatymų nustatyta tvarka, visumos iki nacionalizacijos, jos nacionalizacijos ir po nacionalizacijos galiojusių teisės aktų kontekste, padarė nepagrįstą išvadą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą,

Naujai pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad 1938 m. spalio 30 d. žemės perleidimo sandoris nebuvo įgyvendintas įstatymų nustatyta tvarka, paneigia minėtų teismų išvadas ir rodo, kad padarytos aiškios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atstatymo taikymo klaidos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kurių neįvertino Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismas 2021 m. sausio 25 d. priimdamas sprendimą. Kadangi pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padaryti esminiai virš nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimai jas taikant, galėję turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, pareiškėjai gavus Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2022 m. kovo 3 d. ir 2022 m. gegužės 12 d. pateikus dokumentus, kurie patvirtina naujai paaiškėjusias aplinkybes, neištaisius klaidos bus paneigti Lietuvos Konstitucijos garantuoti nuosavybės neliečiamumo, teisės kreiptis į teismą bei teisingumo principai, todėl pareiškėja teikia šį prašymą dėl proceso atnaujinimo.