Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-772-621/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-05-16
Bylos Nr.: I-772-621/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01066-2015-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Žanas Kubeckas (pirm.), Jarūnė Sedalienė, Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus, B. M., G. M., V. M. P.
Trečiasis asmuo: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, A. S., V. M.
Advokatai: Arūnas Kontrimavičius

Administracinė byla Nr. I-772-621/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01066-2015-7Procesinio sprendimo kategorija: 1.4.5; 3.2.4; 3.21 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Žano Kubecko,

kolegijos narių teisėjų Jarūnės Sedalienės ir Laisvutės Kartanaitės,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus atstovei R. D.,

dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atstovui R. R.,

dalyvaujant atsakovams B. M., G. M., V. M. P. atstovui advokatui Arūnui Kontrimavičiui,

dalyvaujant trečiųjų suinteresuotų asmenų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atstovei V. V., uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Mažėnai forest“ atstovui advokatui G. M.,

nedalyvaujant atsakovui V. M. P.,nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S., V. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančio viešąjį interesą, patikslintą pareiškimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“ panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą patikslintą pareiškimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 13 d. gautas pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas, kurį patikslino prašydamas:

1. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvadą Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“;

2. Panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymą Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų;

3. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Radviliškio žemėtvarkos skyrius) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“;

5. Panaikinti 2013 m. rugsėjo 30 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. 1M13-2903);

6. Panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarės A. S. patvirtiną A. S., atstovaujančio V. M. P. pagal 2010 m. balandžio 1 d. įgaliojimą notarinio registro Nr. 1763, ir B. M. pirkimo–pardavimo sutartį notarinio registro Nr. 8063, kuria V. M. P. už 10 000 Lt pardavė B. M. žemės sklypus, kurių unikalūs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);

5. Taikyti restituciją – įpareigoti atsakovus B. M. ir G. M. grąžinti Lietuvos valstybei 3,90 ha žemės sklypą registro (duomenys neskelbtini), kadastrinis (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini) ir 6,30 ha žemės sklypą registro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. 7120/0006:154, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); įpareigoti V. M. P. grąžinti B. M. 10 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal 2013 m. spalio 3 d. žemės sklypų (unikalūs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį;

6. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovė 2015 m. spalio 6 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog atsisako dalies pareiškimo reikalavimų, t. y.: panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvadą Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“; panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymą Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (150–152 b. l., II tomas). Nurodė, jog pagrindinį reikalavimą panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Radviliškio skyrius) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“ (kiti reikalavimai yra išvestiniai iš pastarojo) prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 9, 10 straipsniais (Įstatymo 22 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario l d.) grindė tuo, kad pretendentui M. E. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į brolio E. D. nuosavybės teise valdytą žemę, ir byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, kad teismas galėtų spręsti, tenkinti, ar atmesti šį prokuroro prašymą. Pareiškėjo nuomone, Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažyma Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvada Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme patvirtintas nuostatas, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių teisės aktų, administracinių sprendimų, veiksmų (neveikimo), kuriais sukeliamos teisinės pasekmės, t. y. nustatomos pareigos, suteikiamos teisės, taikomos sankcijos (3 straipsnis, 15 straipsnis, 8 straipsnis). Nuosavybės teisių atkūrimo procese teisines pasekmes sukelia valstybės įgaliotos institucijos sprendimas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko nuosavybės teise valdytą turtą. Konkrečiu atveju tokiu dokumentu laikomas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“. Prašoma panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažyma Nr. VM.2-13 ir Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvada Nr.VM.4-11 buvo parengtos iki nurodyto sprendimo priėmimo, todėl jokių materialinių teisinių pasekmių nesukūrė ir yra tarpinio, procedūrinio pobūdžio. Nurodė, jog tokios pat nuomonės laikosi ir Panevėžio apygardos administracinis teismas, kuris, nagrinėdamas faktinėmis aplinkybėmis panašią administracinę bylą Nr. I-1074-282/2015 su atsakovu V. M. P., 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimą panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvadą Nr. VM.1-10 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria remiantis buvo priimtas 2011 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 39S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“, atsisakė priimti nagrinėti kaip materialinių teisinių pasekmių nesukuriančią, turinčią tarpinį, procedūrinį pobūdį ir nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. ABTĮ 52 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčas kilo dėl to, kad nuosavybės teisės M. E. nepagrįstai buvo atkurtos į buvusio savininko D. E. turėtą žemės valdą tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, nes teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į brolių turėtas žemių valdas, dėl šios priežasties neteisėtai buvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Radviliškio žemėtvarkos skyriaus) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“. Pareiškėjo nuomone, žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., žemės valdą tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime valdė M. E. brolis D. E., o ne tėvas D. E.. Šią išvadą daro šių dokumentų pagrindu: 1938 m. spalio 30 d. žemės perleidimo protokolu, surašytu matininko J. U. ir patvirtinto dviejų liudytojų, tėvas D. E. ir E. E. savo žemės ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) k., susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir augančiais medžiais, perleido savo sūnui D. E. nuosavybėn. Šis protokolas atitiko tuo metu galiojusį reglamentavimą, t. y. 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymo nuostatas, o būtent 91 straipsnyje buvo numatyta, jei kuris žemės savininkas dalį savo žemės yra atidalinęs savo būsimam įpėdiniui ir šis atidalintąją žemę faktinai valdo, tai išdirbant vienasėdžių projektą, atidalintasis įpėdinis laikomas atidalintosios žemės savininku; o 92 punkte numatyta, kad pasidalindami savininkai gali perleisti savo teises vieni kitiems, pareikšdami tatai prieš vienasėdžių projekto išdirbimą, prie dviejų liudytojų vykdančiam, bylą matininkui. Matininkas surašo įvykusio žemės perleidimo protokolą ir žemės perleidimą įtraukia į žemės tvarkymo projektą. Pažymėjo, kad teismų praktikoje (pvz., civilinė byla Nr. 3K-3-361/2000) laikomasi nuostatos, kad Žemės tvarkymo įstatymas yra specialusis įstatymas kito tuo metu galiojusio teisės akto – Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo atžvilgiu, todėl turi būti taikomos specialiojo įstatymo nuostatos. 1938 m. rugpjūčio 22 d. sklypų paskirstymo protokolo 2 punktu D. (D.) E. buvo skirtas Nr. 75 – 44,77 ha ploto žemės sklypas; 1942 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) kaimo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijoje nurodyta, kad 13 p. E. D., D. sūn., žemės sklypas Nr. 75 – plotas 44, 72 ha; 1944 m. lapkričio 11 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių vls. S. K. kaimo žemės vienasėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigai praneštinų Žinių lapo 34 p. nurodytas savininkas E. D., D. sūn., žemės sklypas Nr. 75, kuris turi išpildyti prievoles, nurodytas 1938 m. spalio 30 d. protokole; 1942 m. gegužės 27 d. buto-ūkio lape Nr. 19, t. y. D. E. nurodyta, kad šeimos galva – D. E., gim. 1900-11-15; motina E. E., gim. 1888, našlė; 1991 m. gruodžio 23 d. M. E. prašymas grąžinti žemę (išmokėti kompensacija) patvirtina, kad jis prašė grąžinti brolio, o ne tėvo žemę, taip leidžia manyti šie įrašai: 4.1. p. buvęs savininkas E. D., D. (miręs Sibire), 4.2. p., nurodyta sutuoktinė E. A.. Tėvo sutuoktinė buvo E., abejotina, kad sūnus būtų nežinojęs savo motinos vardo. Šie dokumentai patvirtina, kad 1940 m. liepos 22 d. žemės valdą tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime valdė M. E. brolis D. E., o ne tėvas D. E., todėl M. E. negalėjo pretenduoti į brolio turėtą žemės valdą, todėl administracinis aktas – sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Taip pat prašo pripažintini negaliojančiais: 2013 m. rugsėjo 30 d. paveldėjimo teisės liudijimą notarinio reg. Nr. 1M13-2903, kurio pagrindu V. M. P. paveldėjo M. E. turtą; 2013 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį notarinio registro Nr. 8063, kurios pagrindu V. M. P. pardavė ginčo žemės sklypus bendrosios nuosavybės teise B. ir G. M.. Kadangi iš neteisės neatsiranda teisė, V. M. P. negalėjo paveldėti turto, kurio teisėtu savininku nebuvo M. E.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduodamą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Šiuo atveju panaikinus administracinį aktą, kurio pagrindu M. E. įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, pagal kurį ginčo žemės sklypą po M. E. mirties paveldėjo V. M. P., nelieka jokio teisinio pagrindo ginčo žemės sklypus perleisti kitiems asmenims, t. y. asmuo negali kitam asmeniui perleisti nuosavybės teisių į daiktą, kurių jis neturėjo. Panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, taikytina restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos aprobuota nutartis 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pažymėjo, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą yra neatlygintinas sandoris, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 3 dalies prasme, pripažinus negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, minėti žemės sklypai turi būti išreikalaujami iš atsakovo V. M. P. ir grąžinti valstybei. Be to, kadangi šiuo atveju ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta ginčijamo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, restitucija laikytina ir šios sutarties atžvilgiu (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-523-03157-2012-3). CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra. Atsakovas V. M. P. žemės sklypus įgijo neatlygintinai ginčijamo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, todėl jis negali ginti savo teisių remdamasis sąžiningo įgijėjo instituto normomis. Restitucija taikytina natūra, t. y. įpareigojant atsakovus B. M. ir G. M. grąžinti ginčo žemės sklypus: 3,90 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), ir 6,30 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), į laisvos valstybinės žemės fondą, o atsakovą V. M. P. įpareigojant grąžinti B. M. 10 000 Lt (2 899 Eur), gautų už minėtus žemės sklypus pagal 2013 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, jog pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu asmeniui, kuriam nebuvo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teisę į žemę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo tinkamas ir teisės aktais pagrįstas vykdymas yra viešasis interesas. Tai, kad tinkamas ir skaidrus nuosavybės teisių atkūrimas, kaip specifinis procesas, kuriuo atkuriamos asmenų nuosavybės teisės į žemę, kaip ypatingą nuosavybės objektą, yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka, pažymima ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-05-06 nutartis Nr.A-552-348/2014). Teikiamu prašymu siekiama sugrąžinti valstybei 10,2 ha žemės, kuri neteisėtų sprendimų ir sandorių pagrindu yra tapusi fizinių asmenų nuosavybe, tokiu būdu apginant valstybės teises ir teisėtus interesus, t. y. viešąjį interesą. Administracinių teismų praktikoje prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, termino kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Tai grindžiama tuo, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, kuris Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka gavęs informacijos apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, jog administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą, ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Todėl tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335-2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. Al7-742/2007). Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius tam tikrą pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą sužinojo, kai 2015 m. kovo 19 d. iš Vilniaus apygardos prokuratūros gavo 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 2.S-(206)-l 6834 (su priedais), kuriuo buvo informuota apie galimus viešojo intereso pažeidimus atkuriant nuosavybės teises į žemę M. E.. Tačiau iš pateiktų duomenų nebuvo galima spręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, todėl Generalinė prokuratūra rinko papildomus duomenis: 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. 17.2.-3555 kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą, prašydama pateikti informaciją apie E. M., D. ir E. D., D.. 2015 m. kovo 25 d. gautas atsakymas (reg. Nr. 17.1-4313), kad Lietuvos Respublikos gyventojų registre duomenų apie šiuos asmenis nėra. 2015 m. kovo 31 d. raštu Nr. 17.2.-3890 – į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių, prašydama pateikti M. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos originalą arba tinkamai patvirtintą ir susiūtą jos kopiją. Dokumentų kopija gauta 2015 m. balandžio 3 d., reg. Nr. 17.1.-4913. 2015 m. kovo 25 d. raštu – į Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarę V. M.. Paveldėjimo pagal testamentą bylos dokumentų kopija gauta 2015 m. kovo 30 d., reg. Nr. 17.1-4575. 2015 m. kovo 25 d. raštu Nr.17.2.-3589 – į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašant pateikti duomenis apie buvusį savininką E. D.. Atsakymas gautas 2015 m. balandžio 1 d., reg. Nr. 17.1 -4696. Iš šių dokumentų galutinai tapo aišku, kad M. E. ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į brolio D. nuosavybės teise valdytą žemę. 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr.17.2.-3763 kreipėsi į Registrų centro Šiaulių filialą, paprašė pateikti V. M. P. ir B. M. 2013 m. spalio 3 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8063 kopiją. Dokumentai gauti 2015 m. balandžio 1 d., reg. Nr. 17.1.-4698. Tyrimui reikšmingi dokumentai buvo gauti 2015 m. balandžio 1 d., todėl terminas prokurorui kreiptis su prašymu į teismą skaičiuotinas nuo šių reikšmingų dokumentų gavimo dienos ir prašymo teismui pateikimo metu nėra praleistas. Pažymėjo, kad teismų formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad negalima sieti dviejų tyrimų – ikiteisminio tyrimo ir viešojo intereso, nes šių tyrimų tikslai yra visiškai kitokie. Ikiteisminiame tyrime tokio pobūdžio bylose siekiama nustatyti ir įvertinti galimą pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o ne administracinių teisės aktų prieštaravimą teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisės atkūrimą. Todėl pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis negalima spręsti, kad būtent tai tie duomenys, kurie reikalingi prokurorui, besikreipiančiam į teismą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS-525-251/2010 pažymėjo, kad administracinės bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo klausimas. Be to, teismui nesuteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminiu tyrimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi. Prašo pareiškėjo patikslintą pareiškimą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atsiliepime nurodoma ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjo reikalavimams prieštaravimų nereiškia. Tuometinis Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. kovo 31 d. raštu Nr.RM.2-652(1.24) „Dėl siunčiamos išvados“ Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui (toliau ir – Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius) atsiuntė 2010 m. kovo 31 d. patvirtintą išvadą Nr. VM.4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada), parengtą M. E. vardu, pagal kurią minėtas pilietis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 2,06 ha žemės (vertė 3664 Lt/1061 Eur) ir 0,21 ha miško (vertė 442 Lt/128 Eur). V. M. P., atstovaujamas A. S., veikiančio pagal Plungės rajono notaro biuro notarės A. V. 2010 m. balandžio 1 d. patvirtintą įgaliojimą (notarinio reg. Nr. 1763), Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui 2010 m. balandžio 7 d. pateikė prašymą suprojektuoti Gražionių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 2,06 ha žemės sklypą ir 0,21 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (kaimas prašyme nenurodytas). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 30VĮ-(14.30.2.)-805 „Dėl Radviliškio rajono Gražionių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtintas Radviliškio rajono Radviliškio seniūnijos Gražionių kadastro vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projekte asmenims suformuotų žemės sklypų sąrašas. Minėto sąrašo 2 ir 3 eilutėse įrašyta, kad M. E. suprojektuoti 3,90 ha (sklypo Nr. 1233) ir 6,30 ha (sklypo Nr. 1234) žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime gauti nuosavybėn neatlygintinai. Suprojektuoti žemės sklypai paženklinti vietoje 2011 m. rugpjūčio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“. M. E. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 5,95 ha (vertė 1243,00 (vienas tūkstantis du šimtai keturiasdešimt trys) Lt) žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 4,25 ha (vertė 2863,00 (du tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt trys) Lt) miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Minėtu sprendimu nuosavybės teisės į M. E. tenkančią nekilnojamojo turto dalį pagal Išvadą atkurtos pilnai.

Atsakovas V. M. P. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka (121 b. l., III tomas).

Atsiliepimas

Atsakovo V. M. P. atstovas advokatas Arūnas Kontrimavičius teismo posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis dėl ginčo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad V. M. E. nuosavybės teisės buvo atkurtos į brolio D. E., D. sūnaus žemę. Neaišku, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjas teigia, jog nuosavybės teisės buvo atkurto į brolio žemę. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. kovo 30 d. pažymos Nr. R4-380 duomenimis, kur nurodyta, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde Mažeikių aps. Tirkšlių vls. (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje žemės tvarkymo projekto ir jo pakeitimo 1941 m. lapkričio 22 d. protokole įrašytas žemės savininkas E. D., D. s., po išskirstymo gavęs 44 ha 72 a žemės sklypą Nr. 75 (pagrindas. F. 1250, ap. 2, b. 604, 1. 368 a. p., 369). Šis dokumentas nepatvirtina, kas buvo žemės savininkas iki jos nacionalizacijos. Pažymėjo, kad šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo 1940-1941 m. byloje Tirkšlių valsčiaus suvestinės žiniose (be datos) apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą, įrašytas (duomenys neskelbtini) kaimo 44,64 ha žemės savininkas E. D.. Į valstybinį žemės fondą paimta 14,64 ha žemės. Šie duomenys patvirtina, kad žemė nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos priklausė E. D. (D.), t. y. M. D. tėvui, o ne broliui. Minėti duomenys byloje nepateikti, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai. Šie duomenys taip pat patvirtinti ir 1943 m. sausio 28 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo viensėdžiais išskirstymo plano eksplikacija, kuria remiantis ir buvo atstatytos nuosavybės teisės į tėvo D. nuosavybės teise valdytą žemę: 44,72 ha bendro ploto ir iš to skaičiaus 4,04 ha miško. Mano, jog pateikti dokumentai neįrodo to fakto, kad žemė buvo perduota sūnui D. E., o ją valdė tėvas. Pareiškėjas vadovaujasi sklypų paskirstymo protokolu, surašytu 1939-08-22 Žemės tvarkymo departamento matininko J. U., konstatuota, kad „savininkai susipažinę su vietoje laikinais matavimo ženklais pažymėtų viensėdžių projektu, jo kelių tinklu ir sklypų plotais, laisvu noru kiekvienas asmeniškai ar per savo įgaliotinius paėmė nuosavybėn žemės sklypus, kaip žemiau pažymėta“. Protokolo 2 punkte nurodyta, kad žemės savininkas E. D. laisvu noru sutinka paimti jam priklausantį 44,64 ha sklypą. Šis dokumentas patvirtina, kad žemė, kurios nuosavybė buvo atstatyta M. E. vardu, tuo metu priklausė E. D. (tėvui), ką patvirtina ir 1938-10-30 to paties matininko surašytas protokolas. Pateiktas 1938 m. spalio 30 d. surašytas protokolas yra ankstesnis už duomenis, esančius Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo 1940-1941 m. byloje, kurioje nurodyta, kad į valstybinį žemės fondą paimta žemė iš E. D.. Būtent paskutiniais duomenimis iki perimant žemę (ją nacionalizuojant) būtina vadovautis sprendžiant, kas valdė turtą nuosavybės teise. Minėtame 1938-10-30 protokole yra duomenys, kad tėvas D. E. perdavė savo žemės ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, valdyti sūnui D. E., kuris ūkį valdo, dokumentų nėra sudarę. Šiuo protokolu tvirtinama, kad ūkis perleidžiamas sūnui E. D. numatant įsipareigojimus tėvams D. ir E. E.. Šis dokumentas neatitinka tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimų, nustatančių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo tvarką. Pagal tuo metu Lietuvoje galiojusio Ipotekos įstatymo 30 straipsnį, nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, buvo įgyjama įrašymu įgijėjo į hipotekos knygas nuo įrašymo laiko. Taigi nuosavybės teisės atsiradimo faktas siejamas būtent su juridinio fakto įrašymu į hipotekos knygą nuo įrašymo momento. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nuosavybės teisę į D. E. (tėvo) žemę sūnus D. E. įgijo tuo metu galiojusių įstatymų pagrindu ir kad įgyta nuosavybės teisė buvo įregistruota nustatyta tvarka. Tiek iš protokolo, tiek iš byloje esančių dokumentų negalima konstruoti to fakto, kad buvo vykdomas žemės atidalijimas. Žemės sklypas perduotas valdyti tėvo sūnui, tačiau jokio atidalinimo pagal minėtą protokolą neįvyko. Faktinis valdymas, nuosavybės teisės faktas pagal pateiktus dokumentus nėra įrodytas. Kadangi, kaip nurodyta įstatymuose ir teismų jurisprudencijoje, nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiant administracine tvarka turi būti vadovaujamasi dokumentais, patvirtinančiais turto valdymo nuosavybės teise faktą, tokie dokumentai sprendžiant nuosavybės teisių į M. E. priklausančią žemę atstatymo klausimą buvo pateikti, M. E. turėjo teisę pretenduoti į tėvo D. E. žemę, (duomenys neskelbtini) k., pateiktų dokumentų pakako nuosavybės teisių atkūrimui, todėl sprendimai, susiję su nuosavybės teisių atstatymu, kuriuos ginčija pareiškėjas, laikytini teisėtais ir pagrįstais. Nuosavybės teisių į žemę atstatymo apskrities viršininko sprendimu negali lemti ankstesnių administracinių aktų neteisėtumas, nes V. M. P. 2000 m. kovo 25 d., t. y. Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių skyriui parengus pažymą „Dėl nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų“, tebeturėdamas teisę atkurti nuosavybės teises į 44,72 ha žemės, turėjo teisę ir perleisti ją būtent šioje apimtyje kitam asmeniui, šią teisę realizuoti pateikiant prašymą atskiriems žemėtvarkos skyriams. Ta aplinkybė, kad po 2000 m. kovo 25 d. V. P. toliau tęsė pradėtą nuosavybės teisių atkūrimą, būtent šiuos veiksmus ir jų pagrindu priimtus sprendimus daro neteisėtais, bet ne nuosavybės teisių atkūrimą M. E. vardu. Tai reiškia, jog pagal byloje suformuluotą ieškinio dalyką, ieškovui atsisakius dalies reikalavimo dėl Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių skyriaus parengtos pažymos pripažinimo negaliojančia, gali būti sprendžiama tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo Telšių apskrities viršininko 2010-03-31 patvirtintos išvados. Vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“, kuriuo patvirtino Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarką. Vyriausybės nutarime nurodyta 2.1 punkte: asmenims, kurie pateikė prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę ar mišką po 1992 m. kovo 31 d. (kai turėtoji žemė ir miškas yra miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse) arba po 1992 m. gegužės 31 d. (kai turėtoji žemė ir miškas yra kaimo vietovėje), bet ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisė atstatoma: 2.1.2 jeigu iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos (imtinai) apylinkių agrarinės reformos tarnybos nėra padariusios išvadų dėl nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę atstatymo kitiems pretendentams. Iš to darytina išvada, kad išvados yra juridinę galią turintis dokumentas, sąlygojantis nuosavybės teisių į žemę atstatymą, todėl nepripažinus tokių išvadų neteisėtomis, neatsiranda teisinės pasekmės pagal vėlesnius šio akto realizavimo veiksmus. Kadangi pareiškėjas neginčija savivaldybės administravimo subjektų priimtų administracinių aktų, kuriais remdamasis atsakovas NŽT Mažeikių skyrius (tuo metu Telšių apskrities viršininkas) priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo M. E. turto paveldėtojui V. P. (patvirtino išvadą VM 4-10), esant minėtoms aplinkybėms teismas neturi teisinio pagrindo tikrinti savivaldybės administravimo subjekto administracinių aktų, kuriais remdamasi Telšių apskrities viršininko administracija priėmė pareiškėjo skundžiamą 2010 m. kovo 31 d. sprendimą, pagrįstumo bei teisėtumo, bei jos realizavimo neteisėtumo tuo aspektu. LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatos numato, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. LR generalinio prokuroro 2014 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1-25 patvirtintų rekomendacijų „Dėl viešojo intereso gynimo“ 12 punkte yra nustatyta, jog prokuroras, turėdamas informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą, dėl kurio tyrimas prokuratūroje neatliekamas, pateikia Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiajam prokurorui ar kitam aukštesniajam prokurorui tarnybinį pranešimą. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei į LR prokuratūros įstatymo, LR generalinio prokuroro rekomendacijų reglamentavimą, atsakovas mano, jog ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras, turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai ir dėl to spręstinas klausimas dėl viešojo intereso gynimo, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. ilgą laiką nepateikė tarnybinio pranešimo (informacija gauta 2013-08-12 bei 2014-03-21, o tarnybinis pranešimas pateiktas tik 2015-03-06), todėl terminas paduoti pareiškimą administraciniam teismui turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, t. y. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teismų praktikoje tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo bei kiti principai reikalauja nustačius viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje nedelsiant informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus. Atsakovas nesutinka su pareiškime nurodytu argumentu, kad terminas prokurorui paduoti pareiškimą yra skaičiuotinas nuo 2015-04-01 ar 2015-04-20, t. y. nuo tada, kai buvo gauti tyrimui reikšmingi dokumentai. Visi nuo 2015-03-19 LR generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės gauti dokumentai, atsakovo nuomone, nesuteikia jokios informacijos, kuri būtų esminė sprendžiant dėl viešojo intereso gynimo. Atkreipė dėmesį, kad su 2015-03-06 Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybiniu pranešimu buvo pateiktas vokas su M. E. nuosavybės teisių atkūrimo bylų originalais, tačiau pareiškėjas vėl kreipėsi 2015-03-31 raštu Nr. 17.2.-3890 į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių, prašydamas pateikti M. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos originalą arba kopiją. Pareiškėjas susipažinęs su papildomai gautais dokumentais pareiškime patvirtino (4 ir 5 psl.), kad jo išvadą, jog 2011-07-13 sprendimas Nr. 39S-164 priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, patvirtina ir minėti pareiškimo priede Nr. 14 esantys dokumentai, kurie buvo gauti dar 2013 bei 2014 metais ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, nurodytų papildomų dokumentų tam, jog nuspręstų, ar yra viešojo intereso pažeidimas, nereikėjo, kadangi šią informaciją jau atskleidė esantys ikiteisminio tyrimo metu gauti dokumentai. Pareiškėjo prašomi notarų patvirtinti dokumentai taip pat nepateikia jokios informacijos, ar buvo pažeistas viešasis interesas. Taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio skundo (prašymo) padavimo administraciniam teismui terminas yra praleistas. Atsakovo nuomone, ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos pakako, turėjo pakakti duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo nustatymo, todėl termino kreiptis į teismą pradžia turėtų būti ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00688-11 nutraukimo diena, nes reikiami duomenys buvo surinkti bei galėjo būti įvertinti. Skaičiuojant pareiškimo terminą nuo paskutinio pareiškėjo reikalauto dokumento gavimo dienos, prokurorai nepagrįstai iškeliami privačių asmenų atžvilgiu, o tai pažeidžia teisinių santykių stabilumą ir prieštarauja proceso įstatymų sistemai. Net nevertinant ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro delsimo, mano, kad pareiškėjas taip pat praleido ABTI 33 straipsnyje numatytą terminą, kadangi visi reikalingi duomenys apie galimą viešojo intereso pažeidimą iš esmės buvo surinkti minėto ikiteisminio tyrimo metu ir pateikti pareiškėjui kartu su minėtu tarnybiniu pranešimu, kurį pareiškėjas gavo 2015 m. kovo 19 d., todėl šiuo atveju laikytina, jog pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, su pareiškimu į teismą turėjo kreiptis iki 2015 m. balandžio 19 d. Kadangi pareiškėjas nepagrindė nuosavybės teisių į M. E. priklausančią žemę atkūrimo neteisėtumo, jo reikalavimai dėl 2013 m. rugsėjo 30 d. paveldėjimo teisės liudijimo, dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, bylinėjimosi išlaidų valstybei priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovė B. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka su pareiškėjo pareiškimu.

Atsakovas G. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog neturi nuomonės dėl pareiškėjo pareiškimo.

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atstovė nurodė, kad dokumentai buvo vertinti pateikimo momentu. Dabar vertinant pareiškėjo pateiktus duomenis 2015 metais iš archyvo, jeigu jie būtų buvę pateikti pretendento prašymo pateikimo momentu situacija būtų buvusi kitokia. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos į brolio žemę. Su pareiškėjo patikslintu pareiškimu sutinka.

UAB „Mažėnai forest“ ir UAB „Ignalina agrar“ atstovas advokatas G. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją. Mano, jog pareiškėjas praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio pareiškimo pateikimo administraciniam teismui terminą. Atsiliepime nurodė, jog nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos 2013-08-12 raštą Nr. lSD-(7.3)-2158 „Dėl informacijos pateikimo“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriui buvo žinoma, kad Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-03-25 pažyma Nr. VM.2-2-13 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ buvo parengta tariamai neįrodžius, kad M. E. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko D. E. iki nacionalizacijos turėtą žemę ir galimai pažeidžiant LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 ir 10 straipsnių reikalavimus. Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus turimuose dokumentuose galimai nėra M. E. giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku D. E. (sūnumi D.) įrodančių dokumentų, t. y. dokumentų, kuriais būtų įrodyta, kad M. E. yra sūnus D. E. (sūnaus D.) ir kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį turi teisę atkurti nuosavybės teises į D. E., sūnaus D. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Taip pat prie pareiškimo yra pridėta specialisto apklausos protokolo, surašyto 2014-03-21, kopija, kuriame B. K. yra nurodžiusi analogiškas, kaip ir minėtame Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos 2013-08-12 rašte Nr. lSD-(7.3)-2158, aplinkybes, t.y. nesant nurodytų dokumentų, patvirtinančių M. E. ir D. E. (sūnaus D.) giminystės ryšius, Mažeikių rajono darbuotojai neturėjo teisinio pagrindo parengti atitinkamų išvadų bei sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl to M. E. įpėdiniams buvo neteisėtai perduoti žemės sklypai bei valstybei padaryta turtinė žala. Tai, jog aplinkybės, kad M. E. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimais buvo nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00688-11 (kuris buvo nutrauktas) metu, patvirtina pareiškimo priede Nr. 2 esantis 2015 m. kovo 6 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybinis raštas. Vadovaujantis LR baudžiamojo proceso kodekso 170 straipsnio nuostatomis ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00688-11 kontroliavusiam prokurorui ši informacija turėjo būti žinoma dar 2013/2014 metais. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, minėtame Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos 2013-08-12 rašte Nr. lSD-(7.3)-2158 „Dėl informacijos pateikimo“ bei specialisto apklausos protokole (Pareiškimo priedas Nr. 14) nurodytos informacijos pakanka priimti sprendimui dėl viešojo intereso gynimo. Tretieji suinteresuoti asmenys mano, jog ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras, turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai ir dėl to spręstinas klausimas dėl viešojo intereso gynimo, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. ilgą laiką nepateikė tarnybinio pranešimo (informacija gauta 2013-08-12 bei 2014-03-21, o tarnybinis pranešimas pateiktas tik 2015-03-06), todėl terminas paduoti pareiškimą administraciniam teismui turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, t. y. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Net nevertinant ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro delsimo, mano, kad pareiškėjas taip pat praleido ABTI 33 straipsnyje numatytą terminą, kadangi visi reikalingi duomenys apie galimą viešojo intereso pažeidimą iš esmės buvo surinkti minėto ikiteisminio tyrimo metu ir pateikti pareiškėjui kartu su minėtu tarnybiniu pranešimu, kurį pareiškėjas gavo 2015 m. kovo 19 d., todėl šiuo atveju laikytina, jog pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, su pareiškimu į teismą turėjo kreiptis iki 2015 m. balandžio 19 dienos. Taip pat pažymėjo, jog šioje byloje svarbu išsiaiškinti ginčo sklypo savininką nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.). Byloje nėra dokumentų patvirtinančių, jog tėvas E. D. buvo perleidęs nuosavybę sūnui D.. Taip pat nesutinka, jog restitucija turėtų būti taikoma natūra. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teisę grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos (CK 6.153 str. 1 d.). Šia nuostata LR civilinis kodeksas numato sąžiningų asmenų apsaugą. Iš sąžiningo įgijėjo daikto, esančio restitucijos objektu ir įgyto pagal atlygintiną sandorį, negalima išreikalauti išskyrus LR civilinio kodekso 4.96 straipsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis LR civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas atlygintino sandorio pagrindu įgytas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pareiškime nėra nurodyta CK 4.96 straipsnio 2 dalyje paminėtų aplinkybių, todėl šiuo atveju restitucija natūra negalima. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teismų praktikoje pripažįstama, kad asmenys pagrįstai ginasi nekilnojamojo daikto sąžiningo įgijėjo institutu, todėl nėra galimybės taikyti restituciją natūra (CK 4.96 straipsnio 2 dalis, 6.153 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymėjo, kad atsakovų įsigyti žemės sklypai pagal jų teisinį režimą nepriskirtini išimtinei valstybės nuosavybės teisei (kaip, pavyzdžiui, miesto miško žemė) ir gali būti civilinės apyvartos objektas. Prašo pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka (123 b. l., III tomas). Teismui pateikė atsiliepimą, prašo spręsti teismo nuožiūra (157 b. l., II tomas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka (122 b. l., III tomas). Teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog jeigu bus nustatyta, kad ginčijamas sprendimas ir kiti dokumentai, kurių pagrindu išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, yra neteisėti, tai suprantama, ir paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą – naikintinas (159 b. l., II tomas).

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančio viešąjį interesą, patikslintas pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Šalies argumentai

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino prašydamas:

1. Panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvadą Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“;

2. Panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymą Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų;

4. Panaikinti 2013 m. rugsėjo 30 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. 1M13-2903);

5. Panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarės A. S. patvirtiną A. S., atstovaujančio V. M. P. pagal 2010 m. balandžio 1 d. įgaliojimą notarinio registro Nr. 1763, ir B. M. pirkimo–pardavimo sutartį notarinio registro Nr. 8063, kuria V. M. P. už 10 000 Lt pardavė B. M. žemės sklypus, kurių unikalūs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);

6. Taikyti restituciją – įpareigoti atsakovus B. M. ir G. M. grąžinti Lietuvos valstybei 3,90 ha žemės sklypą registro (duomenys neskelbtini), kadastrinis (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini) ir 6,30 ha žemės sklypą registro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. 7120/0006:154, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); įpareigoti V. M. P. grąžinti B. M. 10 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal 2013 m. spalio 3 d. žemės sklypų (unikalūs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį;

7. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2016 m. spalio 6 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė įteikė teismui pareiškimą dėl dalies pareiškimo reikalavimų atsisakymo. Pareiškime nurodyta, kad pagal ABTĮ 52 straipsnį, pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Vadovaujantis minėta teisės norma pareiškėjas atsisako dalies pareiškimo reikalavimų dėl Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvados Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ panaikinimo ir Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymos Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų panaikinimo. Nurodė, jog Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažyma Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvada Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas nuostatas, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių teisės aktų, administracinių sprendimų, veiksmų (neveikimo), kuriais sukeliamos teisinės pasekmės, t. y. nustatomos pareigos, suteikiamos teisės, taikomos sankcijos (3 straipsnis, 15 straipsnis, 8 straipsnis). Nuosavybės teisių atkūrimo procese teisines pasekmes sukelia valstybės įgaliotos institucijos sprendimas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko nuosavybės teise valdytą turtą. Konkrečiu atveju tokiu dokumentu laikomas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“. Prašoma panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažyma Nr. VM.2-13 ir Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvada Nr.VM.4-11 buvo parengtos iki nurodyto sprendimo priėmimo, todėl jokių materialinių teisinių pasekmių nesukūrė ir yra tarpinio, procedūrinio pobūdžio.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo) yra įtvirtinta ABTĮ 52 straipsnyje, pagal kurį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. ABTĮ 101 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus šio įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 2 dalį, teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktas atsisakymas nuo dalies patikslinto pareiškimo reikalavimų atitinka ABTĮ reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, administracinės bylos dalis dėl Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvados Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ panaikinimo ir Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymos Nr. V.M.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų panaikinimo nutrauktina pareiškėjui atsisakius dalies patikslinto pareiškimo.

Prokuroras, kuris kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, laikytinas viena iš proceso šalių, kuriai taikomos tos pačios proceso teisės normos, kaip ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat ir dėl skundo (prašymo) padavimo termino. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Kitaip tariant, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą.

Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama visuma aplinkybių: pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis ir apimtis; ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis; kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo; ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1164/2009 ir kt.).

Šioje byloje nustatyta, kad Generalinė prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 19 d. gavusi Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 2.S-(206)-16834 (su priedais, t. y. ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 10-2-00688, 27 tomai, 2015-03-06 tarnybinis pranešimas su priedais, vokai, prašymai pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą), kuriuo buvo informuota apie galimus viešojo intereso pažeidimus atkuriant nuosavybės teises į žemę M. E. (13 b. l., I tomas). Generalinė prokuratūra 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. 17.2.-3555 kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą, prašydama pateikti informaciją apie E. M., D., ir E. D., D. (98 b. l., I tomas). 2015 m. kovo 25 d. Generalinėje prokuratūroje gautos 2015 m. kovo 25 d. pažymos apie asmenų duomenis Nr. 3A-226-2, Nr. 3A-226-1, kuriose nurodyta, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registre duomenų apie asmenis – D. E., M. E. nėra (99 b. l., I tomas). 2015 m. kovo 25 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarę V. M. (16 b. l., I tomas). Generalinėje prokuratūroje paveldėjimo pagal testamentą bylos dokumentų kopijos gautos 2015 m. kovo 30 d. (17 b. l., I tomas). 2015 m. kovo 25 d. raštu Nr. 17.2.-3589 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašant pateikti duomenis apie buvusį savininką E. D., D. (77 b. l., I tomas). Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 2015-03-30 pažymą Nr. R4-380 apie D. (D.) E. (E.), D. s., nekilnojamąjį turtą ir jo šeimos narius, viso 17 lapų, Generalinei prokuratūrai; medžiaga gauta 2015 m. balandžio 1 d. (79 b. l., I tomas). 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 17.2.-3763 kreipėsi į Registrų centro Šiaulių filialą, prašė pateikti V. M. P. ir B. M. 2013 m. spalio 3 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8063 kopiją (51 b. l., I tomas). Dokumentai gauti 2015 m. balandžio 1 d. (53 b. l., I tomas). Generalinė prokuratūra 2015 m. kovo 31 d. raštu Nr. 17.2.-3890 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių, prašydama pateikti M. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos originalą arba tinkamai patvirtintą ir susiūtą jos kopiją, prašymą atkurti į šio savininko nuosavybės teise valdytą žemę (44,72 ha) (100 b. l., I tomas). Generalinėje prokuratūroje dokumentų kopijos gautos 2015 m. balandžio 3 d. (101 b. l., I tomas). 2015 m. kovo 25 d. raštu Nr. 17.2.-3590 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių, prašė pateikti M. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos Nr. 50 originalą arba tinkamai patvirtintą ir susiūtą jos kopiją (67 b. l., I tomas). Dokumentai gauti 2015 m. kovo 30 d. (68 b. l., I tomas).

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Mažėnai forest“ ir UAB „Ignalina agrar“ atsiliepime (2–11 b. l., III tomas) nurodė, kad ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras, turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai ir dėl to spręstinas klausimas dėl viešojo intereso gynimo, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. ilgą laiką nepateikė tarnybinio pranešimo (informacija gauta 2013-08-12 bei 2014-03-21, o tarnybinis pranešimas pateiktas tik 2015-03-06), todėl terminas paduoti pareiškimą administraciniam teismui turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, t. y. priėmus nutarimą nutraukti ikiteismini tyrimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamos bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo vertinimas. Be to, teismui nesuteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminio tyrimo atlikimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-251/2010). Be to, pažymėtina, jog M. E. nuosavybės teisių atkūrimo byla nebuvo pateikta atliekant ikiteisminį tyrimą.

Įvertinusi ginčo pobūdį (viešojo intereso gynimas, susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu, ginčo išsprendimui svarbus žemės savininko nacionalizacijos momentu nustatymas) bei tai, kokius duomenis (dokumentus) Generalinei prokuratūrai pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iki kreipimosi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą Generalinė prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Darytina išvada, jog pareiškėjas operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 13 d. (2 b. l., I tomas) nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2015 m. balandžio 1 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad nuosavybės teisės M. E. nepagrįstai buvo atkurtos į buvusios savininko D. E. turėtą žemės valdą tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, nes teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į brolių turėtas žemių valdas.

Ginčo teisiniai santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje yra išvardinti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o būtent – tai 1) turto savininkas (2 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą (2 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė tos šalies pilietybę, sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) į jiems tenkančią nekilnojamojo turto dalį (2 straipsnio 1 dalies 3 punktas); 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (2 straipsnio 1 dalies 4 punktas); 5) asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu arba sutartimis, taip pat asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą (2 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, „savininkas“ – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais nustatytina, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Atkūrimo įstatymą sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2010 m. spalio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr. A444‑2093/2010; 2010 m. spalio 4 d. Nr. A146-799/2010; 2010 m. kovo 25 d. Nr. A261-364/2010; 2009 m. balandžio 27 d. Nr. A261-532/2009; 2008 m. liepos 21 d. Nr. A502-1310/2008; 2004 m. vasario 13 d. Nr. A3-178/2004; 2003 m. kovo 14 d. Nr. A3-232/2003 ir kt.).

Kadangi žemės Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija, todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2000 taip pat nurodė, kad sprendžiant klausimą, kas buvo nacionalizuotos žemės sklypo savininku, reikia remtis ne dabar, o iki žemės nacionalizavimo metu galiojusiais teisės aktais.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Minėtas įstatymo nuostatas detalizuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 11–14 punktai.

Iš byloje esančio 1938 m. spalio 30 d. protokolo, surašyto matininko J. U. ir patvirtinto dviejų liudytojų, matyti, kad „E. D., tėvas ir E. E. savo žemės ūkį esantį (duomenys neskelbtini) kaime yra atidavę valdyti sūnui D. E. nuo 1935 metų ir nuo tų metų minėtą ūkį D. E., sūnus, faktinai valdo, tik nebuvo sudarę dokumentų. Šiandieną E. D., tėvas ir E. E. savo žemės ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir augančiais medžiais, pažymėtą (duomenys neskelbtini) k. faktino valdymo plane 94 nr. perleidžia savo sūnui D. E. nuosavybėn <...> E. D. sūnus pareiškė, kad jis šiuo protokolu perleidžiamą žemės ūkį sutinka priimti nuosavybėn ir pažada išimtinės sąlygas sąžiningai pildyti. Šis protokolas surašytas dalyvaujant liudytojams B. B. ir J. S.. E. E. beraštė, jai prašant už ją pasirašo jos sūnus M.: (pas.) M. E., D. A., D. E.. Liudytojai: (pas.) B. B., J. S.. Matininkas (pas.) J. U.“ (81–83, 90–91 b. l., I tomas).

Bendrasavininkių valdomos žemės pasidalijimą reguliavo iki žemės nacionalizavimo galiojęs 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymas. Šio įstatymo 91 straipsnis nustatė, kad „Jei kuris nors žemės savininkas dalį savo žemės yra atidalinęs savo būsimajam įpėdiniui ir šis atidalintąją žemę faktinai valdo, tai, išdirbant vienasėdžių projektą, atidalintasis įpėdinis laikomas atidalintosios žemės savininku, nors atidalinta būtų buvę ir ne ta tvarka, kuri numatyta įstatyme“. Šio Įstatymo 92 straipsnis nustatė, kad bendrai valdoma žemė, visų jos savininkų susitarimu, gali būti pasidalinama. Šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad „pasidalindami savininkai gali perleisti savo teises vieni kitiems, pareikšdami apie tai prie dviejų liudytojų vykdančiam bylą matininkui. Matininkas surašo įvykusio žemės perleidimo protokolą ir žemės perleidimą įtraukia į žemės tvarkymo projektą”. Pažymėtina, kad bendrosios nuosavybės teisės į žemės sklypą padalijimą reguliavo specialus įstatymas, nustatęs specialią tokio sandorio formą, ir šiuo atveju turi būti taikomas specialus Žemės tvarkymo įstatymas, o ne iki nacionalizacijos galiojęs Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomas (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2000).

Byloje esantis 1938 m. spalio 30 d. protokolas (81–83, 90–91 b. l., I tomas) patvirtina, kad tėvas D. E. ir E. E. savo žemės ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir medžiais perleido savo sūnui D. E. nuosavybėn. Minėtas protokolas patvirtintas dviejų liudytojų B. B. ir J. S., jo forma atitinka Žemės tvarkymo įstatymo 92 straipsnio reikalavimus, nustatytus bendrai valdomų žemės plotų pasidalijimui, todėl protokolas laikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad tėvas D. E. ir E. E. Žemės tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka perleido jų bendrosios nuosavybės teise valdomą žemę sūnui D. E..

Taip pat iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 1939 m. rugpjūčio 22 d. sklypų paskirstymo protokolo 2 punktu D. (D.) E. buvo skirtas 44,77 ha ploto žemės sklypas (8–85 b. l., I tomas). 1944 m. lapkričio 11 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių vls. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienasėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigai praneštinų Žinių lapo 34 p. nurodytas savininkas E. D., sūn. D., žemės sklypas Nr. 75, kuris turi išpildyti prievoles, nurodytas 1938 m. spalio 30 d. protokole (86–89 b. l., I tomas). 1942 m. gegužės 27 d. Buto-ūkio lape Nr. 19, nurodyta buto-ūkio šeimininkas E. D., gim. 1900-11-15, Mažeikių apskritis, Tirkšlių valsčius, (duomenys neskelbtini) kaimas; motina E. E., gim. 1888, našlė. 1942 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) kaimo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijoje nurodyta 13 p. E. D., Dominyko sūn., žemės sklypas Nr. 75 – plotas 44, 72 ha (39 b. l., II tomas). Lietuvos valstybės istorijos archyvo civilinės metrikacijos įstaigos dokumentų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 11 d. archyvo pažymoje Nr. P6-1683/P10-2555 nurodyta, jog Tirkšlių valsčiaus civilinės būklės aktų įrašų archyviniame fonde mirties aktų įrašų knygoje įrašyta, kad 1941 m. vasario 8 d. Mažeikių apskrities (duomenys neskelbtini) kaime mirė D. E., D. s. (79 metų amžiaus) (12 b. l., III tomas). 1991 m. gruodžio 23 d. M. E. prašyme grąžinti žemę (išmokėti kompensacija) nurodyta, jog E. M., D. prašė grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) E. D., D. vardu. Šio prašymo 4.1. punkte nurodytas buvęs savininkas E. D., D. (mirė Sibire), sutuoktinis E. A.. (105 b. l., I tomas). Byloje esantis santuokos liudijimas patvirtina, jog E. A. buvo M. E. sutuoktinė (72 b. l., I tomas).

Atsižvelgiant į šioje byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. (tėvas) ir E. E. (motina) turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė tik jų sūnus D. E.. Be to, pažymėtina, jog M. E. dalyvavo 1938 m. spalio 30 d. protokolo surašyme, M. E. protokolą pasirašė už beraštę motiną E. E., todėl darytina išvada, jog žinojo, kad tėvas D. E. ir motina E. E. savo žemės ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir medžiais, perleido sūnui D. E.. M. E. 1991 m. gruodžio 23 d. teikdamas prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensacija) žinojo, jog žemę valdė jo brolis D. E., o ne tėvas, atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, darytina išvada, kad M. E. negalėjo pretenduoti į brolio turėtą žemės valdą, todėl administracinis aktas – sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007). Tos pačios taisyklės taikomos sandorio panaikinimo atveju. Taigi administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes prašo taikyti restituciją: įpareigoti atsakovus B. M. ir G. M. grąžinti Lietuvos valstybei 3,90 ha žemės sklypą registro (duomenys neskelbtini), kadastrinis (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini) ir 6,30 ha žemės sklypą registro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); įpareigoti V. M. P. grąžinti B. M. 10 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal 2013 m. spalio 3 d. žemės sklypų (unikalūs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai panaikinus administracinį aktą, ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens restitucija turi būti vykdoma pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1 J. 63/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1204/2003).

Taigi, pripažinus administracinius aktus negaliojančiais, t. y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, taikytina restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos aprobuota nutartis 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003), atsižvelgiant į tai, E. M. privalėtų grąžinti žemės sklypus, įgytus neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybės dispozicijon, tačiau minėti žemės sklypai buvo perleisti atsakovams.

E. M. mirė 1992 m. sausio 30 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, notarinio registro Nr. 1-32, patvirtinto 1990 m. sausio 5 d. Mažeikių rajono 1-o notaro biuro notarės V. M., patvirtino, kad V. M. P. paveldi turtą, kuriam išduotas paveldėjimo teisės liudijimas: 3,90 ha (vidutinė rinkos vertė 8039 Lt, 2330 Eur) žemės sklypą, kurio registro (duomenys neskelbtini), kadastrinis (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), ir 6,30 ha (vidutinė rinkos vertė 14250 Lt, 4130 Eur) žemės sklypą, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

2013 m. spalio 3 d. Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarė A. S. patvirtino A. S., atstovaujančio V. M. P. pagal 2010 m. balandžio 1 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. 1763, ir B. M. pirkimo–pardavimo sutartį notarinio registro Nr. 8063, pagal kurią V. M. P. pardavė, o B. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu G. M. nupirko 3,90 ha (vidutinė rinkos vertė 8039 Lt, 2330 Eur) žemės sklypą, kurio unikalus (duomenys neskelbtini) ir 6,30 ha (vidutinė rinkos vertė 14250 Lt, 4130 Eur) žemės sklypą, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta (3.2.1 .punktas), kad už 6,30 ha (vidutinė rinkos vertė 14250 Lt, 4130 Eur) žemės sklypą, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), pirkėja sumokėjo pardavėjui 7500 Lt, o už 3,90 ha (vidutinė rinkos vertė 8039 Lt, 2330 Eur) žemės sklypą, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), – 2500 Lt.

M. E. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas, dėl šios priežasties 2013 m. rugsėjo 30 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas notarinio registro Nr. 1M13-2903, patvirtintas Mažeikių rajono 1-o notaro biuro notarės V. M., yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnis, 4.48 straipsnis).

Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai panaikinus administracinį aktą, ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens restitucija turi būti vykdoma pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1 J. 63/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1204/2003). Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl restitucijos taikymo natūra, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra, nes nenustatytas atsakovų B. M. ir G. M. nesąžiningumas, todėl restitucija taikoma sumokant ekvivalentą pinigais iš atsakovo V. M. P.. Taip pat byloje minėta, kad atsakovas V. M. P. yra M. E., mirusio 1992 m. sausio 30 d., teisių perėmėjas, V. M. P. 2013 m. rugsėjo 30 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, notarinio registro Nr. 1M13-2903, patvirtinto Mažeikių rajono 1-o notarų biuro notarės V. M., pagrindu paveldėjo M. E. turtą. Atsakovas V. M. P. laikytinas sąžiningu įgijėju, todėl jis turi valstybei solidariai atlyginti mažiausią turto vertę – 2896,20 Eur (10 000 Lt).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra sprendžiama, ar administracinių aktų panaikinimas yra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013, 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-923/2013).

Vertinant tai, kad nuosavybės teisės ginčijamu administraciniu sprendimu (M. E.) apskritai buvo atkurtos nesant tam faktinių nei materialiųjų teisinių pagrindų, t. y. į turtą, į kurį jis neturėjo teisės pretenduoti, gintino privataus intereso šioje byloje negali būti ir šiuo aspektu toliau nepasisakytina.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad žemė, kaip ir miškai, vandens telkiniai nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypatingi objektai, nes šių objektų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisėtų lūkesčių principo esmė – asmens teisėtai įgytų teisių apsauga, t. y. teisėtų lūkesčių principu siekiama užtikrinti, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taigi teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Prokuroras, nustatęs, kad dėl valstybinės žemės priimtas administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, reglamentuojančioms valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisinius santykius, turi teisę kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 nurodoma, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimtų administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus. Priešingu atveju imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų tolesnis galiojimas keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę.

Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas taip pat yra viešojo intereso dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

Darytina išvada, kad šioje byloje prokuratūra pagrįstai ėmėsi pažeistų viešojo intereso gynimo priemonių, todėl ir argumentai, susiję su viešojo intereso nebuvimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Konstatavus, kad ginčijami aktai yra naikintini aukščiau nurodytais pagrindais bei remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kiti bylos šalių argumentai, teisėjų kolegijos manymu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šioje byloje skundžiamo administracinio akto panaikinimas neužkerta kelio atsakovui kreiptis dėl turtinės ar neturtinės žalos, jei, atsakovo manymu, jis ją patyrė dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo jiems atkuriant nuosavybės teises, atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-623/2010, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

Taip pat pareiškėjas prašo iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 44–45 straipsnių nuostatas, teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet šių išlaidų detalų apskaičiavimą bei jų pagrindimą (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis). Nesant įrodymų, pagrindžiančių faktiškai turėtas išlaidas, teismas neturi pagrindo jas priteisti (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2010 m. spalio 8 d. administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010).

Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta motyvuoto pareiškėjo prašymo dėl išlaidų atlyginimo bei šių išlaidų detalaus apskaičiavimo bei jų pagrindimo. Nesant motyvuoto prašymo su detaliu išlaidų apskaičiavimu, teismas neturi pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais gali pateikti motyvuotą prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su šių išlaidų detaliu apskaičiavimu bei jų pagrindimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo nenagrinės, palikdamas teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjo atsisakymą nuo pareiškimo dalies priimti ir administracinę bylą dėl Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. išvados Nr. VM4-11 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ panaikinimo; Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. pažymos Nr. VM.2-13 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų panaikinimo nutraukti pareiškėjui atsisakius pareiškimo.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Radviliškio žemėtvarkos skyrius) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. E.“;

Panaikinti 2013 m. rugsėjo 30 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. 1M13-2903);

Taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovo V. M. P. 2896,20 Eur (du tūkstančiai aštuoni šimtai devyniasdešimt šeši Eur 20 ct) (10 00 Lt) Lietuvos valstybei.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Žanas KubeckasJarūnė SedalienėLaisvutė Kartanaitė