Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. balandžio 18 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, aplinkybių konstatavimo, žalos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (minėta, toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2019-01-07 rašto Nr.(2.3) NO-2-96 „Dėl prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą” (minėta, toliau – ir ginčijamas raštas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Panaikinus ginčijamą raštą, pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimą; konstatuoti, jog Tarnyba tyčia pažeidė terminą, nepagrįstai užvilkino klausimą dėl 2019-01-02 prašymo išnagrinėjimo ir pakenkė pareiškėjos interesams; priteisti turtinę žalą ir neturtinę žalą, bei 5 procentų metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos ir bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą raštą

Pareiškėja prašo panaikinti Tarnybos raštą, kuriuo jos buvo prašoma per 30 dienų pateikti patvirtinimą apie apmokėtas valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Tarnybos Klaipėdos skyriuje 2019-01-02 gauti pareiškėjos prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018. Pareiškėja prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą prašė skirti advokatą Klaipėdos apygardos teisme apeliacinio skundo paruošimui dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018-12-31 sprendimo panaikinimo.

Nustatyta, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019-01-28 sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-6-1562 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų administracinėje byloje Nr. eI-3462-609/2019.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012-04-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012, 2018-01-04 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018, ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (žr. Konstitucinio Teismo 2004-12-29 nutarimą). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015, 2018-01-04 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., LVAT 2017-07-26 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-550-525/2017, 2017-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-820-492/2017, 2018-01-04 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.). Atitinkamai viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2016-11-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3060-575/2016, 2017-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-820-492/2017, 2018-01-04 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.).

Viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina administracinių teismų ir turi būti nutraukiama (žr., pvz., 2010-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-483/2010; 2010-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-511/2010; 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010; 2013-09-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1206/2013 ir kt.).

Ginčo teisinius santykius, susijusius su antrinės teisinės pagalbos skyrimu reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (minėta, toliau – ir VGTPĮ).

VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pažymėtina, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (žr., pvz., LVAT 2013-05-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1268-13).

VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir šio įstatymo 17straipsnio 5dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 14dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos.

VGTPĮ 4 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjų pareigos. Pareiškėjas, be kita ko, privalo: bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (VGTPĮ 4 straipsnio 1 punktas); teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją pagalbą (VGTPĮ 4 straipsnio 2 punktas).

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio Tarnybos raštai, kuriuose vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, prašoma pateikti papildomus dokumentus, yra administracinės procedūros tarpiniai dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tik sprendimas atsisakyti vienokiu ar kitokiu pagrindu teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turėtų realų poveikį pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Tik dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto akto, įvertinus jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektus, galėtų būti administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas, kuriuo realiai būtų apginamos asmens teisės, nagrinėjamu atveju – teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (žr., pvz., LVAT 2017-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-820-492/2017, 2018-01-04 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Teismo vertinimu, aptartų motyvų pagrindu nagrinėjama byla dalyje dėl Tarnybos 2019-01-07 rašto Nr.(2.3) NO-2-96 „Dėl prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą” panaikinimo, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl šioje dalyje nutrauktina, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu.

Dėl reikalavimų įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus, konstatuoti aplinkybes

Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Tarnybą nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Klaipėdos apylinkės teismo 2018-12-31 civilinėje byloje Nr.e2-93-512/2018 bei konstatuoti, jog Tarnyba tyčia pažeidė terminą, nepagrįstai užvilkino klausimą dėl 2019-01-02 prašymo išnagrinėjimo dėl advokato paskyrimo apeliacinės instancijos teismo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 ir tyčia pakenkė pareiškėjos interesams.

Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., LVAT 2006-10-19 nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., LVAT 2007-03-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007). LVAT taip pat yra išaiškinęs, jog tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, nes neatitinka ABTĮ 24 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus, ir pan. (žr., pvz., 2011-07-01 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011; 2012-11-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-480/2012; 2014-12-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-939/2014; ir kt.).

Ginčijamu raštu, skirtingai, nei skunde nurodo pareiškėja, nėra atsisakyta jai suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet, vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, pareiškėjos prašoma per 30 dienų pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, kad ji yra apmokėjusi valstybės patirtas išlaidas už anksčiau jai teiktą antrinę teisinę pagalbą. Minėtose VGTPĮ nuostatose yra įtvirtinta asmenų pareiga bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo bei teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą ir išsamią informaciją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų bendradarbiavusi su Tarnyba, teikusi prašomą informaciją; priešingai pareiškėja 2019-01-18 prašymu prašė nedelsiant priimti sprendimą dėl advokato suteikimo (nesuteikimo). Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019-01-28 sprendimu atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje Nr.e2-93-512/2018. Minėtas tarnybos sprendimas apskųstas Regionų apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-3462-609/2019). Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019-01-28 sprendimo priėmimo aplinkybės (procedūros, terminai, teisėtumas bei pagrįstumas ir pan.) yra administracinės bylos Nr. eI-3462-609/2019 nagrinėjimo dalykas, todėl nevertintinas šioje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjai ginčijamu raštu nustatyti įpareigojimai neturi būti tapatinami su sprendimu, kuriuo atsisakoma suteikti prašomą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, arba tokio sprendimo priėmimo vilkinimu.

Nagrinėjamoje byloje nenustačius aplinkybių, jog Tarnyba neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, pareiškėjos reikalavimai dėl įpareigojimo Tarnybą nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir konstatavimo, jog Tarnyba tyčia pažeidė terminą, nepagrįstai užvilkino klausimą dėl 2019-01-02 prašymo išnagrinėjimo dėl advokato paskyrimo apeliacinės instancijos teismo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 ir tyčia pakenkė pareiškėjos interesams, atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl reikalavimų priteisti turtinės neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų

Pareiškėja prašo priteisti iš Tarnybos ir Valstybės 127 000 Eur dydžio turtinę žalą bei 100 000 Eur dydžio padarytą neturtinės (moralinės) žalos kompensaciją, 5 proc. procesinių metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ( CK 6.210 str.1 d., 6.258 str., 6.37 str.2 d.).

Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pareiškėjos skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (minėta, toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t. y. padarytą žalą pareiškėja kildina iš Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr., pvz., LVAT 2012-01-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012 ir kt.), jog atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodytus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (žr., pvz., LVAT 2010-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-321/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2007-05-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-499/2007 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio žala nepreziumuojama, o jos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad ją patyrė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2012 ir kt.). Turtine žala pripažintinos tik realiai patirtos, pagrįstos, objektyviai būtinos išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir kt.). Tokiu atveju, pareiškėjas, siekdamas prisiteisti turtinę žalą, privalo įrodyti, kad patyrė nuostolių dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų.

Pareiškėja nurodo, kad turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl to, kad jai nėra suteiktas advokatas civilinėje byloje e2-93-512/2018 apeliaciniam skundui paduoti. Teismo vertinimu, pareiškėja tik abstrakčiai nurodo, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą, tačiau iš esmės nekonkretizuoja veiksmų, kuriuos ji laiko neteisėtais ir kurie jai sukėlė nurodomą žalą. Pareiškėja neteikia aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad Tarnybos darbuotojai neveikė pagal įstatymus ir netinkamai vykdė jiems teisės aktais priskirtas funkcijas. Pareiškėja į bylą nepateikė įrodymų dėl turtinių praradimų, dėl kurių nukentėtų jos turtinė padėtis, nepaaiškino ir negrindė, kodėl prašo priteisti būtent skunde nurodomą sumą. Atitinkamai, vien tik pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad ji dėl Tarnybos veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjai neįrodžius konkrečių neteisėtų atsakovų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos atsiradimo fakto, nesant visų būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta ir konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas, todėl atmestinas. Netenkinus skundo dalyje dėl šio reikalavimo, atmestinas reikalavimas priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Administracinę bylą dalyje nutraukus, o dalyje pareiškėjos skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dalyje dėl sprendimo panaikinimo nutraukti.

Pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, aplinkybių konstatavimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.