Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. sausio 7 d. raštą Nr.(2.3) NO-2-96 „Dėl prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą” (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Tarnybą nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Klaipėdos apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018; 3) konstatuoti, jog Tarnyba tyčia pažeidė terminą, nepagrįstai užvilkino klausimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018; 4) priteisti iš Tarnybos ir iš Lietuvos valstybės 127 000 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš Tarnybos ir Lietuvos valstybės 100 000 Eur dydžio neturtinės (moralinės) žalos atlyginimą; 6) priteisti iš Tarnybos ir Lietuvos valstybės 5 proc. procesinių metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 7) priteisti visas šioje byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktų dokumentų pagrindų.

2. Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-93-512/2018 ir 2018 m. gruodžio 31 d. paskelbtas sprendimas. Pareiškėja nesutiko su šiuo Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu, siekė jį apskųsti, todėl apeliacinį skundą būtinai turėjo parengti ir pasirašyti advokatas; už apeliacinio skundo padavimą reikėjo sumokėti valstybei 3 proc. dydžio žyminį mokestį nuo ieškinio sumos (126 000 Eur), kas sudaro 3 780 Eur be visų kitų reikalavimų ir bylinėjimosi išlaidų. Dėl nurodytų aplinkybių 2019 m. sausio 2 d. tinkamai ir laiku su nustatytos formos prašymu pareiškėja kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos skubaus suteikimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018, skundžiant teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą bei prašant paskirti šioje byloje advokatę G. S. Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba 2019 m. sausio 7 d. įteikė ne sprendimą, kurį galėtų iš karto apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatyta tvarka, o 2019 m. sausio 7 d. nepagrįstą ir neteisėtą Raštą. Pareiškėjos vertinimu, Raštas yra atsisakymas skirti advokatą tada, kai tai būtinai reikalinga. Pareiškėja buvo teikusi Tarnybai Gyventojų metines pajamų ir turto deklaracijas bei nurodė, kad dėl sunkios materialinės padėties neturi galimybės padengti išlaidų už anksčiau nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose. Tarnyba ne kartą raštais kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) su prašymais suteikti informaciją apie vykdomą priverstinį įsiskolinimo už anksčiau suteiktą (faktiškai nesuteiktą) antrinę teisinę pagalbą išieškojimą. Tarnybos nurodytos sumos priteistos už realiai nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose nuo 2010–2013 metų.

3. Pareiškėja nuo 2013 metų iki šiol yra užregistruota Užimtumo tarnyboje kaip bedarbė, labai sunkiai serga, turi nedarbingumo pažymėjimus, jai nustatinėjamas invalidumas, 10 metų yra socialiai remiamas asmuo, gauna socialinę pašalpą iš rūpybos skyriaus, neturi turto ir pajamų, todėl negali pasisamdyti advokato ir neišgali sumokėti žyminio mokesčio. Pareiškėja neturi kompetencijos vesti civilinę bylą teisme; gintis pati negali. Tokiu Tarnybos elgesiu yra ignoruojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gruodžio 19 d. išnagrinėta administracine byla Nr. A-3189-556/2018.

4. Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba pažadėjo priimti sprendimą per 5 darbo dienas ir privalėjo tai atlikti iki 2019 m. sausio 25 d. (imtinai), tačiau nieko neatliko, tyčia vilkino šį klausimą, nors apeliacinio skundo padavimo paskutinė diena buvo 2019 m. sausio 30 d. ir Tarnybai tai buvo žinoma. Pareiškėja 2019 m. sausio 28 d. telefonu iš Tarnybos vyr. specialistės sužinojo, kad dėl nežinomų priežasčių sprendimas Tarnyboje nėra parengtas, tuo akivaizdžiai buvo vilkinamas jos pažeistų teisių gynimas.

5. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Rašte nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių, teisių ir pareigų, šiuo raštu pareiškėjos atžvilgiu nėra taikytos jokios neigiamo poveikio priemonės. Raštu prašoma pareiškėjos pateikti informaciją apie sumokėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tik tuo atveju, jei prašomi dokumentai nebus pateikti, pareiškėjos atžvilgiu bus priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas – atsisakyti teikti teisinę pagalbą. Todėl Raštas, kuriame nėra priimtas joks neigiamas sprendimas, pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia.

7. Tarnyba pažymėjo, kad 2019 m. sausio 29 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas įvertinti pareiškėjos individualią situaciją papildomai ir suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 apskundimo. Tarnyba 2019 m. vasario 5 d. raštu Nr. (2.5)NO-2-818 kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti papildomus dokumentus tam, kad galėtų papildomai įvertinti pareiškėjos individualią situaciją ir spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo, tačiau pareiškėja papildomų dokumentų nėra pateikusi, todėl galutinis sprendimas nėra priimtas. Nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą atmesti skundo dalį dėl įpareigojimo suteikti jai antrinę teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 apskundimo, kadangi pareiškėjai pateikus prašomus dokumentus, Tarnyba įvertins individualią pareiškėjos situaciją pakartotinai.

8. Tarnyba nesutiko su reikalavimu priteisti turtinę ir neturinę žalą. Pareiškėja teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.

II.

9. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nusprendė nutraukti. Likusią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnybos Klaipėdos skyriuje 2019 m. sausio 2 d. gauti pareiškėjos prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018. Pareiškėja prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą prašė skirti advokatą Klaipėdos apygardos teisme apeliacinio skundo paruošimui dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo panaikinimo. Ginčijamu Raštu Tarnybos Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymus, pažymėjo, kad Klaipėdos skyrius iki šiol nėra gavęs duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra sumokėjusi visas ginčijamame Rašte nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Tarnybos Klaipėdos skyrius Raštu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) 4 straipsnio 1 ir 2 punktais, prašė pareiškėjos per 30 dienų nuo šio Rašto išsiuntimo dienos atsiųsti patvirtinimą, kad pareiškėja yra apmokėjusi visas valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. sausio 7 d. raštu kreipėsi į VMI, jog ji pateiktų, ar pareiškėja yra įvykdžiusi teismų sprendimus, kuriais jai buvo priteistos valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. pateikė prašymą Tarnybai, kuriuo prašė tuoj pat priimti sprendimą dėl advokato suteikimo (nesuteikimo), rengiant apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018, bei nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT praktiką dėl to, jog antrinė teisinė pagalba teikiama, neatsižvelgiant į skolą Tarnybai. 2019 m. sausio 28 d. Tarnyboje gautas VMI raštas, kuriame nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų skolos išieškojimas iš pareiškėjos nėra baigtas.

11. Tarnyba 2019 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų administracinėje byloje Nr. eI-3462-609/2019.

12. Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-820-492/2017, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.), nurodė, kad tokio pobūdžio Tarnybos raštai, kuriuose vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, prašoma pateikti papildomus dokumentus, yra administracinės procedūros tarpiniai dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tik sprendimas atsisakyti vienokiu ar kitokiu pagrindu teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turėtų realų poveikį pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Tik dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto akto, įvertinus jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektus, galėtų būti administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas, kuriuo realiai būtų apginamos asmens teisės, nagrinėjamu atveju – teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos dalis dėl Tarnybos 2019 m. sausio 7 d. rašto Nr.(2.3) NO-2-96 „Dėl prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą” panaikinimo nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl šią bylos dalį teismas nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu.

13. Teismas, nenustatęs aplinkybių, jog Tarnyba neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, pareiškėjos reikalavimus dėl įpareigojimo Tarnybą nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo atmetė. Teismas pažymėjo, kad Raštu, skirtingai, nei skunde nurodė pareiškėja, nėra atsisakyta jai suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet, vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, pareiškėjos prašoma per 30 dienų pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, kad ji yra apmokėjusi valstybės patirtas išlaidas už anksčiau jai teiktą antrinę teisinę pagalbą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų bendradarbiavusi su Tarnyba, teikusi prašomą informaciją; priešingai pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. prašymu prašė nedelsiant priimti sprendimą dėl advokato pagalbos suteikimo (nesuteikimo). Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018. Minėtas Tarnybos sprendimas apskųstas Regionų apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-3462-609/2019). Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 priėmimo aplinkybės (procedūros, terminai, teisėtumas bei pagrįstumas ir pan.) yra administracinės bylos Nr. eI-3462-609/2019 nagrinėjimo dalykas, todėl nevertinamos šioje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjai ginčijamu Raštu nustatyti įpareigojimai neturi būti tapatinami su sprendimu, kuriuo atsisakoma suteikti prašomą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, arba tokio sprendimo priėmimo vilkinimu.

14. Teismo vertinimu, pareiškėja tik abstrakčiai nurodo, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą, tačiau iš esmės nekonkretizuoja veiksmų, kuriuos ji laiko neteisėtais ir kurie jai sukėlė nurodomą žalą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių bei nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad Tarnybos darbuotojai neveikė pagal įstatymus ir netinkamai vykdė jiems teisės aktais priskirtas funkcijas. Pareiškėja nepateikė įrodymų dėl turtinių praradimų, dėl kurių nukentėtų jos turtinė padėtis, nepaaiškino ir negrindė, kodėl prašo priteisti būtent skunde nurodomą sumą. Atitinkamai vien tik pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad ji dėl Tarnybos veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjai neįrodžius konkrečių neteisėtų atsakovų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos atsiradimo fakto, nesant visų būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų, todėl pareiškėjos skundo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Netenkinęs skundo dalies dėl reikalavimo atlyginti žalą, teismas atmetė reikalavimą priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III.

15. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai nurodo, kad pati pateikti apeliacinio skundo civilinėje byloje negali, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalį apeliacinį skundą turi surašyti advokatas. Tam tikrais atvejais ir civilinėse bylose valstybei kyla pozityvi pareiga suteikti asmeniui nemokamą teisinę pagalbą atsižvelgiant į pareiškėjų interesus byloje, jų finansinę padėtį, civilinio pobūdžio ginčų perspektyvas teismuose, teisės sudėtingumą.

17. Pareiškėjos vertinimu, Tarnyba netinkamai arba laiku neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti. Pareiškėja patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl Tarnybos veiksmų, jog nebuvo suteiktas advokatas apeliaciniam skundui parengti ir byla buvo pralaimėta dėl Tarnybos kaltės, nesudarius pareiškėjai galimybės gintis.

18. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, nors asmeniui teisinė pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti būtina teisingumo interesais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos vertinimu, Tarnyba privalėjo vadovautis konstituciniu teisinės valstybės principu, tačiau tyčia, šališkai ir sąmoningai juo nesivadovavo, akivaizdžiai ir neabejotinai piktnaudžiavo savo teisėmis ir tokiu būdu pareiškėjai padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

19. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas pažymi, kad palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2019 m. sausio 7 d. rašto Nr. (2.3) NO-2-96 pagrįstumo ir teisėtumo.

22. Pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nutraukė. Likusią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, jog Raštas sukėlė teisines pasekmes, pažymi, kad Tarnyba turi teisę prašyti asmens pateikti trūkstamus dokumentus, kurie reikalingi sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti (VGTPĮ 18 str. 2 d.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skundžiamu Raštu nebuvo atsisakyta suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. LVAT praktikoje nurodoma, kad tokio pobūdžio Tarnybos raštai, kuriais, vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, prašoma pateikti papildomus dokumentus, yra administracinės procedūros tarpiniai dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tik sprendimas atsisakyti vienokiu ar kitokiu pagrindu teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turėtų realų poveikį pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Tik dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto akto, įvertinus jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektus, galėtų būti administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas, kuriuo realiai būtų apginamos asmens teisės, nagrinėjamu atveju – teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-820-492/2017, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Raštą nutraukė.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad šiuo atveju Tarnyba neatliko neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalį ir 4 straipsnio 1 ir 2 punktus Tarnyba turi teisę prašyti asmens pateikti trūkstamus dokumentus, todėl Tarnyba pagrįstai skundžiamu Raštu nurodė pareiškėjai pateikti reikalingą informaciją. Nors pareiškėja teigia, kad Tarnyba vilkino sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad Tarnyba Rašte nurodė per 30 dienų pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, kad ji yra apmokėjusi valstybės patirtas išlaidas už anksčiau jai teiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. pateikė prašymą Tarnybai nedelsiant priimti sprendimą dėl advokato pagalbos suteikimo (nesuteikimo). Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018. Atsižvelgus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Tarnyba vilkino priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Todėl šioje byloje, kurioje nevertinamas Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 teisėtumas ir pagrįstumas, nėra pagrindo įpareigoti Tarnybą nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtoje civilinėje byloje.

27. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti turtinę ir neturtinę žalą teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja patirtą žalą kildina iš Tarnybos Rašto, kuriuo nurodyta pateikti papildomą informaciją, dėl ko Tarnyba sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmė ne iš karto. Kaip minėta, šioje byloje neteisėti Tarnybos veiksmai, kuriais Raštu paprašyta pareiškėjos pateikti papildomą informaciją, nenustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pareiškėjai nepriteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

29. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

30. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja nepagrindė, dėl kokių priežasčių prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjos kvestionuojamas teisinis reguliavimas, t. y. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas, jau buvo įvertintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimu. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė VGTPĮ pakeitimo įstatymą Nr. VIII-1591, kuriuo papildė VGTPĮ 11 straipsnį nauja 11 dalimi, kurioje įtvirtino asmenų teisę kreiptis į Tarnybą, kad būtų įvertinta asmens individuali situacija teisinei pagalbai gauti po to, kai Tarnyba atsisakė suteikti antrinę teisinę, be kita ko, VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Tokia nuostata, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą, todėl nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tos pačios normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai įvertinimo, dėl to pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.