- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-11
- Bylos Nr.
- eI-3462-609/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00082-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- T.Ž.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T.Ž. skundą atsakovėms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja T.Ž. (toliau – ir pareiškėja) prašo panaikinti atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2019 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas), atsakovę įpareigoti priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos jai teikimo, iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, jai priteisti 127 000 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be to, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. KT20-N11/2018 bei LVAT 2018 m. gruodžio 19 nutarties administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 ir 6 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nurodo, jog 2019 m. sausio 2 d. kreipėsi su prašymu jai suteikti antrinę teisinę pagalbą apeliacinio skundo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 surašymui. Pažymi, jog įstatymo nustatytu terminu Tarnyba sprendimo nepriėmė, tačiau 2019 m. sausio 7 d. raštu įpareigojo pateikti informaciją, ar ji yra sumokėjusi anksčiau patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas kitose bylose. Pabrėžia, jog Tarnybai pateikė Gyventojų metinę pajamų ir turto deklaracijas, nurodydama, jog dėl sunkios materialinės padėties neturi realios galimybės apmokėti anksčiau nesuteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Akcentuoja, jog 2019 m. sausio 18 d. kreipėsi su prašymu kiek galima skubiau priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Mano, jog sprendimo priėmimas buvo vilkinamas, aiškiai žinant, jog apeliacinio skundo parengimui yra nustatytas vieno mėnesio terminas. Teigia, jog nuo 2013 metų ji yra registruota Užimtumo tarnyboje kaip bedarbė, sunkiai serga, yra nedarbinga, gydosi reabilitacijoje, 10 metų yra socialiai remiamas asmuo, dėl darbdavių bankrotų tapo visiškai nemokia, neturi nei turto, nei pajamų, todėl neišgali susimokėti už advokato teikiamas paslaugas, sumokėti žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, jog dėl turimų finansinių problemų jai teisinė pagalba yra neprieinama. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu konstituciniu teisinės valstybės principu, teigdama, jog asmuo turi teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia teisę turėti advokatą, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, kas reiškia, jog kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas. Mano, jog atsakovė privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. KT20-N11/2018 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 ir jai suteikti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į tai, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos nėra sumokėtos. Teigia, jog civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 visas nekilnojamasis turtas buvo priteistas jos buvusiam sutuoktiniui, todėl mano, jog Tarnyba prisidėjo prie jos turto netekimo. Pažymi, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pablogėjo jos sveikata, kamuoja fiziniai skausmai, nemiga, ji patyrė dvasinį sukrėtimą, jaučiasi morališkai pažeminta, pablogėjo santykiai artimoje aplinkoje ir su pažįstamais. Patirtą turtinę žalą vertina 127 000 Eur, neturtinę žalą –100 000 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsiliepime į skundą nurodyta, kad ji su skundo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodoma, jog ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 2018 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 apeliacine tvarka apskundimo, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Teigiama, jog anksčiau priimtais sprendimais pareiškėjai buvo nutraukta antrinė teisinė pagalba bei priteistos valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos. Teigia, jog gavus pareiškėjos 2019 m. sausio 2 d. prašymą gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, 2019 m. sausio 7 d. raštu buvo pareikalauta pateikti patvirtinimą, kad pareiškėja yra apmokėjusi visas anksčiau teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas bei kreiptasi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu pateikti informaciją ar yra įvykdytos/vykdomos išskaitos iš pareiškėjos pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus priimtus dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Nurodoma, jog 2019 m. sausio 28 d. buvo gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas, kuriame buvo pažymėta, jog antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų skolos išieškojimas iš pareiškėjos nėra baigtas. Pažymi, jog teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia. Argumentuoja, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Remiasi 2016 m. vasario 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, kurioje konstatuota, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Pabrėžia, jog pareiškėja prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, todėl atsakovė neturėjo pagrindo nevykdyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme numatytos pareigos ir netaikyti minėtame punkte numatyto antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindo. Nesutinka su pareiškėjos reikalavimu jai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Mano, jog nėra įrodytos Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Pažymi, jog pareiškėja 2019 m. sausio 29 d. pakartotinai kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 11 dalimi, t.y. įvertinti pareiškėjos individualią situaciją papildomai. Kadangi pareiškėja nepateikė papildomų dokumentų, sprendimas nėra priimtas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Tarnyba, atsakovė) 2019 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo T.Ž. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėja prašo atsakovę įpareigoti atlikti veiksmus – priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos jai teikimo.
Be to, pareiškėja prašo jai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Bylos medžiaga nustatyta, jog 2019 m. sausio 2 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, prašydama jai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 apeliacinio skundo parengimui (į bylą pateiktame pareiškėjos prašyme nurodyta data – 2018 m. sausio 2 d. vertintina kaip techninė klaida).
Tarnybos 2019 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu.
Ginčijamas sprendimas grindžiamas įsiteisėjusiais teismų priimtais sprendimais, patvirtinančiais pareiškėjos prievolę sumokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas: Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-315-283/2013 (įsiteisėjęs) priteisė iš pareiškėjos į valstybės biudžetą 240,00 Lt įmoką už antrinę teisinę pagalbą (nutraukta Tarnybos 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.3)-TPD-153-10); Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (įsiteisėjęs) administracinėje byloje Nr. I-314-279/2013 priteisė iš pareiškėjos į valstybės biudžetą 1584,00 Lt įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (nutraukta Tarnybos 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-154-10); Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-337-739/2013 (įsiteisėjęs) iš pareiškėjos į valstybės biudžetą priteisė 215,50 Lt įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą; Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-486-609/2011 konstatavo Tarnybos 2011 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-87-11, kuriuo nutraukta antrinė teisinė pagalba ir pareiškėja įpareigota sumokėti 440,00 Lt į valstybės biudžetą, teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, Tarnyba 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-12-12, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai (pagal 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1077-11) ir įpareigojo sumokėti į valstybės biudžetą 61,50 Lt, o 2012 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-31-12, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą (pagal 2012 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-19-12) ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 200,00 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Pagal bylos medžiagą matyti, jog T gavusi pareiškėjos 2019 m. sausio 2 d. prašymą, Tarnyba 2019 m. sausio 7 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-96 pareiškėją įpareigojo per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos atsiųsti patvirtinimą, ar ji yra apmokėjusi visas valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tos pačios dienos raštu Nr. (2.3)NO-2-98 „Dėl informacijos pateikimo“ Tarnyba kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydama pateikti informaciją, ar yra įvykdytos/vykdomos T.Ž. išskaitos pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus už antrinę teisinę pagalbą. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. sausio 28 d. rašte Nr. (20.2-06 E)RMA-56000 nurodyta, jog pareiškėjos vardu į biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. sausio 27 d. išskaitytos įmokos: 2017 m. balandžio 11 d. – 18,47 Eur (pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-315-283/2013 išduotą vykdomąjį dokumentą), 2017 m. balandžio 11 d. – 123,69 Eur (pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-314-279/2013 išduotą vykdomąjį dokumentą), 2017 m. balandžio 26 d. – 16,83 Eur (pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-337-739/2013 išduotą vykdomąjį dokumentą). Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. sausio 28 d. rašte Nr. (20.2-06 E)RMA-56000 pažymėta, jog apie pareiškėjos atliktus mokėjimus pagal Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. byloje Nr. I-486-609/2011 išduotą vykdomąjį dokumentą duomenų nėra.
Pareiškėja antrinės teisinės pagalbos teikimo ir nustatytų tos pagalbos išlaidų neapmokėjimo fakto neginčija, neneigia, jog kartu su prašymu nepateikė dokumentų, patvirtinančių antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumokėjimą, tačiau nurodo, jog jai tenkančios prievolės atlyginti antrinės tisinės pagalbos teikimo išlaidas įvykdyti ji negali dėl sunkios materialinės padėties.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).
Vienas iš apribojimų yra nustatytas į Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte – antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 pažymėjo, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.
Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nors nurodytoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, o nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai teikimo civilinėje byloje, vertintina, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje.
Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi, jas išdėstant taip:
1.1. „10. Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.“
2. „11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“
Taigi pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Bylos duomenys patvirtina, jog po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, pareiškėja motyvuotu rašytiniu prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl jos individualios situacijos papildomo įvertinimo. Kadangi byloje nėra duomenų apie procedūrinio sprendimo dėl aukščiau nurodyto pareiškėjos prašymo priėmimą ir šiuo aspektu Tarnybos veiksmai nėra ginčijami, reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai teikimo laikytinas nepagrįstu.
Įvertinus tai, jog nėra nuginčyta, kad pareiškėja nėra sumokėjusi antrinės teisinės pagalbos išlaidų (634,60 Eur), vertintina, jog skundžiamu sprendimu pareiškėjai antrinė teisinė pagalba nesuteikta pagrįstai. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra.
Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas kildinamas iš atsakovės veiksmų (neveikimo) skundžiamu sprendimu atsisakant teikti teisinę pagalbą, nurodant, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų pareiškėjai pablogėjo sveikata, kamuoja fiziniai skausmai, kamuoja nemiga, dvasinis sukrėtimas, jaučiasi morališkai pažeminta, pablogėjo santykiai šeimoje, tarp pažįstamų, o Tarnyba savo veiksmai prisidėjo prie turto netekimo, kadangi nėra suteiktas advokatas civilinėje byloje e2-93-512/2018 apeliaciniam skundui paduoti.
Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Kadangi konstatuota, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 yra teisėtas ir pagrįstas, nenustačius vienos iš pagrindinių civilinei atsakomybei kilti sąlygų, reikalavimas pareiškėjai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo netenkintinas.
Dėl pareiškėjos prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. KT20-N11/2018 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 ir 6 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui pažymėtina, kad ginčas dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) II skyriuje nustatyta tvarka. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. KT20-N11/2018 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 nėra norminai administraciniai aktai, kurių teisėtumas gali būti tiriamas teisme. Kadangi teismui nekyla abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo, prašymas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu - 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.