Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Larosta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Larosta“ iškėlimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos ribų

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva.) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl atskirojo skundo netenkinimo

10. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įspėjimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, jog ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis yra skirta bendrovės, kuriai norima kelti bankroto bylą, interesų apsaugai, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių, be to, šia norma siekiama, jog ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015; 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1467-370/2017; 2018 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-825-798/2018). Tokiu atveju, jeigu kreditorius (kreditoriai) nesilaikė pareigos įstatyme nustatyta tvarka iš anksto informuoti įmonę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsisakoma priimti pareiškimą, o jeigu ši aplinkybė paaiškėja jau priėmus pareiškimą, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

12. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką juridinio asmens buveinė yra itin reikšminga informacija apie jį patį, nes būtent ši informacija yra vienas iš duomenų, užtikrinančių galimybę susisiekti su juridiniu asmeniu, taip pat ir nuspėjamumą bei teisinį tikrumą teisinių santykių dalyviams. Ši informacija turi reikšmės ir užtikrinant kreditoriaus interesus. Pareiga atskleisti duomenis juridinių asmenų registrui taikoma juridiniam asmeniui.

13. VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro teikiamais duomenimis, UAB „Larosta“ registruota buveinės vieta yra Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Naugarduko g. 91. Iš kartu su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų dokumentų nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius išsiuntė UAB „Larosta“ registracijos adresu – Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Naugarduko g. 91. – 2018 m. gruodžio 18 d. pranešimą Nr. (8.1) 3-67758 (toliau – pirmasis pranešimas), kuriame nurodė neįvykdytus įsipareigojimus (4 775,26 Eur skolą) ir įspėjo, jeigu per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos skolininkė įsipareigojimų neįvykdys, kreditorius VSDRV Vilniaus skyrius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmasis pranešimas, išsiųstas apeliantei registruotu laišku, neįsiteikė. VSDFV Vilniaus skyrius pakartotinai išsiuntė 2019 m. sausio 21 d. pranešimą Nr. (8.1) PV_S-4837 (toliau – pakartotinis pranešimas) bendrovės registruotos buveinės adresu Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Naugarduko g. 91. Pakartotinis pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų visumą ir nurodytą teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nebuvo pažeista ikiteisminė ginčo sprendimo ne teisme tvarka – kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešė bendrovei pirmuoju pranešimu (įspėjimu), išsiųstu registruotu laišku bendrovės registruotos buveinės adresu, kurio įteikti nepavyko. Taip pat kreditorius išsiuntė pakartotinį pranešimą UAB „Larosta“ registruotos buveinės adresu, kuris laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo, t. y. 2019 m. sausio 26 d. Pareiškimo ir jo priedų nuorašai irgi buvo išsiųsti apelianei 2019 m. vasario 14 d. registruotos buveinės adresu (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis). EPP sistema ieškinys teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Larosta“ pateiktas 2019 m. kovo 27 d. Taigi, UAB „Larosta“ buvo tinkamai informuota apie kreditoriaus ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o pranešimų (įspėjimų) neatsiėmimo registruotos buveinės adresu pasekmės tenka UAB „Larosta“, kadangi juridinis asmuo turėtų ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją. Juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018).

15. Dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Larosta“. Kreditorius, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti (ĮBĮ 3 straipsnio 1 dalis), – gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu: a) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų (ĮBĮ 4 straipsnio 3 punktas), b) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 4 straipsnio 5 punktas).

16. Šiuo atveju į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Larosta“ kreipėsi kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius, kadangi skolininkė nuo 2018 m. rugsėjo mėn. nesilaikė nustatytos VSD įmokų mokėjimo tvarkos ir iki šiol priverstine tvarka nesumoka susidariusios skolos.

17. Bankroto byla bendrovei iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) bendrovė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) bendrovė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai).

18. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nemokumo būsenai šios normos (pažodinio) taikymo prasme konstatuoti yra būtini du elementai: 1) prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas; 2) pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis, kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę tokio turto vertės. Tačiau teisinio nemokumo būsena turi būti aiškinama plačiau, negu pažodžiui yra įtvirtinta aptariamoje teisės normoje. Taigi, klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus pirmiau nurodytus kriterijus. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

19. VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Larosta“ yra pateikusi tik 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentus. Pirmosios instancijos teismas iš 2017 m. balanso duomenų nustatė, kad bendrovės turto vertė sudarė 156 031,00 Eur (2 580,00 Eur ilgalaiko turto ir 153 238,00 Eur trumpalaikio turto), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 71 228,00 Eur. Taigi, formaliai vertinant nurodyto balanso duomenis, spręstina, jog 2017 m. apeliantė buvo moki, nes jos pradelsti įsipareigojimai (71 228,00 Eur) neviršijo pusės balanse įrašytos turto vertės (156 031,00 Eur).

20. Tam, jog išsiaiškinti įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis Nr. 2-2599/2013), 2012 m. gegužės 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-393/2012). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui nėra pateikti naujausi finansinės atskaitomybės dokumentai (CPK 178 straipsnis).

21. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl mokumo / nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, byloje turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014).

22. Nustatyta, jog 2017 m. balanso trumpalaikį turtą (153 238,00 Eur) sudaro ir 31 181,00 Eur per vienerius metus gautinos sumos (debitorinės skolos). Pagal teismų formuojamą praktiką, nesant byloje konkrečių įrodymų, pagrindžiančių realias bendrovės galimybes atgauti debitorių skolas, debitorių skolos negali būti vertinamos kaip bendrovės turimas realus turtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-902-370/2018). Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių realias bendrovės galimybes atgauti debitorių skolas (31 181,00 Eur), todėl atskirojo skundo teiginys, jog turimų ir atgautinų debitorinių įsiskolinimų pakanka patenkinti didžiąją dalį kreditorių reikalavimų atmetamas kaip neįrodytas. Iš 2017 m. balansinės turto vertės minusuojamos debitorių skolos (156 031,00 Eur - 31 181,00 Eur = 124 850,00 Eur likusi balansinė vertė).

23. Taip pat nustatyta, kad 2017 m. balanso trumpalaikį turtą (153 238,00 Eur) sudaro ir 118 908,00 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai. Šiai aplinkybei pagrįsti įrodymų nepateikta (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius taikė apeliantei priverstinio poveikio priemones – nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikė mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms nukreipti skolą į apeliantės atsiskaitomąsias sąskaitas, tačiau mokėjimo nurodymai neįvykdyti. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1140-823/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1140-823/2018; 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1189-798/2018). Šiuo atveju apeliantė neįrodė aplinkybės, jog realiai turi 118 908,00 Eur pinigus ir pinigų ekvivalentus, todėl iš 2017 m. likusios balansinės turto vertės ši suma taip pat minusuojama (124 850,00 Eur - 118 908,00 Eur = 5 942,00 Eur likusi turo vertė).

24. Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog 2019 m. gegužės 20 d. apeliantės skola sudarė 3 833,67 Eur (3 693,95 Eur VSD įmokų ir 139,72 Eur delspinigių). Iš viešai teikiamų duomenų nustatyta, kad UAB „Larosta“ nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. birželio 6 d. turėjo 3 910,13 Eur socialinio draudimo skolą. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VMI nurodė, kad pagal 2019 m. balandžio 23 d. mokesčių mokėtojo balansą apeliantės skola sudarė 8 945,36 Eur (455,29 gyventojų pajamų mokesčio ir 2,70 Eur šio mokesčio delspinigių bei 8 211,55 Eur pelno mokesčio bei šio mokesčio 275,82 Eur delspinigių). Taigi, pagal byloje surinkus įrodymus UAB „Larosta“ skola kreditoriams VSDFV Vilniaus skyrius ir VMI sudaro iš viso 12 855,49 Eur sumą (3 910,13 Eur VSDFV Vilniaus skyriaus + 8 945,36 Eur VMI). Priešingų įrodymų į bylą nepateikta.

26. Nustatyta, jog apeliantės skola 2018-09-01–2019-02-08 metų laikotarpiu sudarė 4 302,96 Eur (4 238,24 VSD įmokų ir 64,62 Eur delspinigių), kuri 2019 m. gegužės 20 d. sumažėjo iki 3 833,67 Eur (3 693,95 Eur VSD įmokų ir 139,72 Eur delspinigių), 2019-05-22–2019-06-06 metų laikotarpiu vėl padidėjo iki 3 910,13 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskutinį kartą 600,00 Eur dydžio socialinio draudimo įmoką bendrovė sumokėjo 2019 m. vasario 1 d., tačiau prie 2019 m. balandžio 23 d. prašymo dėl bylos sustabdymo yra pateikta UAB „Larosta“ Lumiror banko sąskaitos išrašas, kurio duomenimis, 2019 m. balandžio 15 d. buvo atliktas 544,39 Eur pavedimas VSDFV. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2019 m. balandžio 15 d. UAB „Larosta“ sumokėtos skolos dalis buvusio finansinio įsipareigojimo iš esmės nesumažino (pagal viešai skelbiamus duomenis nuo 2019-02-07 turėjo 4 241,28 Eur skolą, o nuo 2019 m. balandžio 15 d. bendrovės skola sudarė 3 758,75 Eur). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ir toliau apeliantė dalimis dengė / dengia skolą. Taigi, nuo 2019 m. balandžio mėn. iki 2016 m. birželio mėn. UAB „Larosta“ jokių mokėjimų kreditoriui VSDFV Vilniaus skyriui neatliko.

27. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 22, 23, 24 punktus) darytina išvada, jog UAB „Larosta“ turi ilgalaikių finansinių sunkumų ir yra nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai (12 855,49 Eur) viršija visą likusią balansinę turto vertę (5 942,00 Eur). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad apeliantė turi likvidaus turto arba lėšų, kurių pakanka kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Priešingai, byloje nustatyta, jog apeliantė nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio negali padengti socialinio draudimo skolos ir ši skola priverstine tvarka neišieškota, nes UAB „Larosta“ neturi nekilnojamojo turto ir lėšų atsiskaitomosiose sąskaitose, o turimų transporto priemonių buvimo vieta nenustatyta. Apeliantės argumentai, kad vykdo veiklą, turi pasirašytas statybos rangos sutartis su užsakovais UAB „Uolys“, UAB „Grista“, UAB „Menardis“, UAB „Citus Construction“ yra deklaratyvūs, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui nėra pateikti nei paaiškinimai, nei įrodymai, pirma, patvirtinantys minėtų sutarčių sudarymą ir antra, kokiu būdu bendrovė vykdo veiklą bei ketina vykdyti statybos rangos sutartis, kai nuo 2019 m. vasario 21 d. bendrovėje darbuotojų (apdraustųjų) nėra.

28. Bankroto bylų nagrinėjimas turi viešąjį interesą iš verslo rinkos pašalinti būtent realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, o taip pat paties skolininko interesus – užkirsti kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui. Nustačius, kad įmonė eilę metu nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1665/2011).

29. Apibendrinus nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškėlė bankroto bylą UAB „Larosta“, nes bendrovė nemoki ir negali įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Iš verslo rinkos pašalinama UAB „Larosta“ su tikslu efektyviau apginti kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus bei pačios skolininkės interesus – užkirsti kelią tolesniam skolų didėjimui.

30. Išaiškintina, jog ĮBĮ 27 straipsnis numato, jog bankroto byla gali būti nutraukta, kai visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas nutartimi priima atsisakymus; kai bankrutuojanti bendrovė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus; kai pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina (taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti bendrovę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 27 straipsnio 4 dalis). Bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog bendrovė yra pajėgi vykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015).

Dėl bylos procesinės baigties

31. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.