Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.; 1.2.22.1.2.; 1.2.22.4.2.; 2.1.7.3.; 2.1.14.1.; 2.4.6.1

2025 m. gegužės 29 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Pašilio, Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir nuteistojo Ž. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

-pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

-pagal BK 254 straipsnio 2 dalį – 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme;

-pagal BK 253 straipsnio 2 dalį – 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, bei ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalies 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio A. G. sulaikymo pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2023 m. sausio 4 d. iki 2023 m. sausio 6 d. (dvi paros), vieną sulaikymo parą, prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

-pagal BK 138 straipsnio 1 dalį 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant per laisvės apribojimo bausmės terminą vartoti psichiką veikiančias medžiagas ir įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programose;

-pagal BK 254 straipsnio 2 dalį – 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme;

-pagal BK 253 straipsnio 2 dalį – 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 254 straipsnio 2 dalį bei dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, nustatyta, kad Ž. U. privalo nedelsiant atlikti 1 (vienerius) metus šiuo nuosprendžiu paskirtos 6 (šešerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, o likusios 5 (penkerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant nuteistąjį tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio Ž. U. sulaikymo pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. sausio 4 d. iki 2023 m. sausio 6 d. (dvi paros), vieną sulaikymo parą, prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Nuteistiesiems A. G. ir Ž. U. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos – paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam V. S. solidariai iš A. G. ir Ž. U. priteista 3 000 (trys tūkstančiai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

V. S. iš nuteistųjų A. G. ir Ž. S. nuspręsta išieškoti po 975 (devynis šimtus septyniasdešimt penkis) Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu A. G. ir Ž. U. nuteisti už tai, kad jie 2023 m. sausio 3 d., apie 22.00 val., būdami V. S. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), vykusių išgertuvių metu kilus tarpusavio žodiniam konfliktui su V. S., A. G. sudavė lėkšte V. S. į galvos sritį, tuo pat metu Ž. U. V. S., sėdėjusiam ant sofos, spyrė į kairės pusės krūtinės sritį, o šiam nukritus ant kairio šono, A. G. ir Ž. U. bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip du smūgius V. S. į galvos sritį, padarydami nukentėjusiajam V. S. nesunkų kūno sužalojimą. Tokie A. G. ir Ž. U. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

2. Be to, A. G. ir Ž. U., veikdami bendrai, 2023 m. sausio 3 d. apie 22 val. būdami V. S. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) pagrobė legaliai laikomus V. S. šaunamuosius ginklus ir šaudmenis: 1) lygiavamzdį šautuvą „TOZ – 34R“, Nr. U12654, skirtą šaudyti 12-o kalibro medžiokliniais šoviniais, priskiriamą B kategorijos ginklams; 2) graižtvinį šautuvą „Mauser 98“, Nr. R45012, skirtą šaudyti 308-o (7,62 mm) kalibro šoviniais, „.308 Winchester“ (7,62x51 mm), priskiriamas B kategorijos ginklams, kartu su optiniu taikikliu „Scmidt&Bender 3-12x50“; 3) du pramoninės gamybos „.308 Winchester“ medžioklinius šovinius, skirtus įvairių modelių .308 kalibro graižtviniams ilgavamzdžiams šaunamiesiems ginklams; 4) revolverį „Arminius HW5“ Nr. 1617977, skirtą šaudyti 5,5 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais, priskiriamas B kategorijos ginklams; 5) pistoletą „Blow F92“, Nr. 7045211, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir imitaciniais (garsiniais) šoviniais, priskiriamą C kategorijos ginklams; 6) startinį įtaisą „IŽ-37“, Nr. C4417, kuris nėra priskiriamas šaunamiesiems ginklams, kuriuos A. G. ir Ž. U., ne vėliau kaip iki 01.30 val. nugabeno į namo kieme stovėjusį Ž. U. naudojamą automobilį ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu A. G. ir Ž. U. bendrais veiksmais pagrobė 4 šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Šie A. G. ir Ž. U. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 254 straipsnio 2 dalį.

3. Be to, A. G. ir Ž. U. po to, kai 2023 m. sausio 3 d., laikotarpyje tarp 22.00 val. ir 01.30 val., bendrais veiksmais pagrobė šaunamuosius ginklus ir šaudmenis: 1) lygiavamzdį šautuvą „TOZ – 34R“, Nr. U12654, skirtą šaudyti 12-o kalibro medžiokliniais šoviniais, priskiriamą B kategorijos ginklams; 2) graižtvinį šautuvą „Mauser 98“, Nr. R45012, skirtą šaudyti 308-o (7,62mm) kalibro šoviniais, „.308 Winchester“ (7,62x51 mm), priskiriamą B kategorijos ginklams, kartu su optiniu taikikliu „Scmidt&Bender 3-12x50“; 3) du pramoninės gamybos „.308 Winchester“ medžioklinius šovinius, skirtus įvairių modelių .308 kalibro graižtviniams ilgavamzdžiams šaunamiesiems ginklams; 4) revolverį „Arminius HW5“ Nr. 1617977, skirtą šaudyti 5,5 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais, priskiriamas B kategorijos ginklams; 5) pistoletą „Blow F92“, Nr. 7045211, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir imitaciniais (garsiniais) šoviniais, priskiriamą C kategorijos ginklams; neteisėtai, neturėdami leidimo, abu laikė ir automobiliu ,,Audi A6“, valst. (duomenys neskelbtini) vairuojamu A. G., gabeno šiuos šaunamuosius ginklus iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), kur V. F. paprašė atvežtus paketus, kuriuose buvo suvynioti šie šaunamieji ginklai ir šoviniai (V. F. nieko nežinant apie paketų turinį) paslėpti, bei minėtos sodybos pagalbinėse patalpose šiuos pagrobtus šaunamuosius ginklus laikė iki 2023 m. sausio 5 d. 00.00 val., kuomet vykusios kratos metu pagrobtus šaunamuosius ginklus surado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Tokie A. G. ir Ž. U. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 2 dal į.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. U. prašo: 1) Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 2 dalį ir BK 254 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį; 2) arba sumažinti jam paskirtą bausmę.

4.1. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnį), pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

4.2. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam inkriminavo nesunkaus nusikaltimo padarymą. Ž. U. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad kai tarp A. G. ir V. S. kilo ginčas, jis, nenorėdamas veltis į konfliktą, išėjo namo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. G. patvirtino 2023 m. sausio 5 d. įtariamojo apklausos protokole užfiksuotus parodymus, kad muštynių metu jis (A. G.) nuo stalo pasiėmęs lėkštę trenkė V. S., o Ž. U. į jų konfliktą nesikišo. Tai, kad nukentėjusįjį sužalojo A. G., teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats nukentėjusysis.

4.3. 2023 m. sausio 31 d. valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G 49/2023 (02) nustatyta, kad V. S. muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, vertinant atskirai, yra nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes tokios apimties žaizda pilnai sugis per ilgesnį nei 10 parų laikotarpį. Visi kiti konstatuoti sužalojimai, tiek vertinant visumoje, tiek kiekvieną iš jų atskirai, atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijus. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino kaltės turinį ir nepagrįstai sprendė, jog jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

4.4. Skunde pažymima, kad nuteistųjų veiksmai pagal BK 253 straipsnį, BK 254 straipsnį sudaro idealiąją sutaptį, tačiau apygardos teismas bausmes už šių nusikaltimų padarymą subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nepasisakydamas, kada pasibaigė viena nusikalstama veika ir prasidėjo kita.

4.5. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek teisės teorija, tiek teismų praktika, apibūdindama bet kokio turto pagrobimą, nurodo, jog asmuo, paėmęs svetimą turtą, turi įtvirtinti savo (kitų asmenų) viešpatavimą turto atžvilgiu, o turto paėmimo momentu kartais to įtvirtinti neįmanoma, todėl veiksmai atlikti su pagrobtu turtu – slėpimas, sunaikinimas ir kt. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi. Apelianto nuomone, šios aplinkybės leidžia teigti, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas klydo vertindamas nusikalstamos veikos dinamiką, nusikalstamo sumanymo turinį, nes nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius, tačiau būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius.

4.6. Šioje byloje vertinant įrodymus akivaizdu, kad nuteistojo Ž. U. veiksmuose pavojingos veikos požymis grindžiamas tik prielaidomis ir spėjimu. Nors ant pistoleto iš tiesų buvo rasti Ž. U. biologiniai pėdsakai, tačiau, apelianto nuomone, biologiniai pėdsakai tepatvirtina faktą, kad nukentėjusysis ginklus demonstravo nuteistiesiems ir jie buvo apžiūrimi. Todėl šie pėdsakai neturi nieko bendro su ginklų grobimu, pakavimu ar slėpimu.

4.7. Apeliantas viso proceso metu kaltės nepripažino, teigė, kad ginklų negrobė. A. G. pradėjus konfliktuoti su V. S. jis nuėjo į lauke stovintį automobilį, kuriame užmigo. Atsibudo Jurbarke. Po kelių dienų atsiėmus automobilį po priekine sėdyne ant kilimėlio rado pistoletą, kurį perdavė pareigūnams. Tokį Ž. U. aiškinimą patvirtina 2023 m. sausio 24 d. kitų objektų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad atlikus Body kamerų apžiūrą, užfiksuota, kad 2023 m. sausio 4 d. 03:31:16 pažadinamas automobilyje miegojęs vyras (Ž. U.). Iš fiksuoto bendravimo nekyla abejonių, kad Ž. U. nesiorientuoja, kur randasi ir kas atsitiko. Taigi tikėtina, kad teisingi Ž. U. parodymai, jog jis veikė „autopilotu“, nesuvokdamas savo veiksmų esmės. Byloje nėra nustatyta neginčytinų duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog Ž. U. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti.

4.8. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas jo kaltę preziumavo, tokiu būdu nesilaikydamas baudžiamojo proceso paskirties, asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu ir baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką ir nurodo, kad vertinant surinktus įrodymus bei principinę aplinkybę, jog kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos ir dėl kaltės priimant nuosprendį neturi kilti jokių abejonių, nėra įrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. prašo Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nuosprendį pakeisti ir jam paskirti švelnesnę bausmę.

5.1. Apelianto nuomone, jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas neteisingai. Nuteistasis A. G. pripažįsta, kad jis paėmė nukentėjusiajam priklausančius ginklus, tačiau tvirtina, kad tai padarė tik norėdamas V. S. paerzinti. Apelianto teigimu, jis neturėjo tikslo ginklus panaudoti ar juos parduoti. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo parodymai keitėsi dėl daromo pareigūnų ir nukentėjusiojo draugų spaudimo.

5.2. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo V. S. melagingais parodymais. Tai, kad nukentėjusysis meluoja, patvirtina aplinkybė, jog, jam sugrįžus iš ligoninės ir policijos pareigūnams jo paprašius parodyti ginklus, V. S. ginklų ieškojo ne seife, bet savo kambaryje, virtuvėje, taip pat vyko pas savo sugyventinę į (duomenys neskelbtini). Pasak apelianto, tuo atveju, jei jis iš tikrųjų būtų buvęs įsitikinęs, kad ginklus paėmė būtent nuteistieji, ginklų nebūtų ieškojęs.

5.3. Apelianto teigimu, V. S. melavo, sakydamas, kad jis nepiktnaudžiauja alkoholiu. Iš tiesų nukentėjusysis ne kartą gydėsi priklausomybę alkoholiui. Teisiamojo posėdžio metu V. S. patvirtino, kad jis miegojo, todėl neatsimena, kaip dingo jam priklausantys ginklai. Todėl, apelianto įsitikinimu, nukentėjusysis melagingai nurodo, kad jis padavė raktus ir matė kaip nuteistieji atrakino seifą. Pasak apelianto, nei jis, nei Ž. U. nežino, kur nukentėjusiojo namuose yra rūsys ir kaip atrodo seifas. Jei V. S. pats nebūtų atnešęs ir parodęs ginklų, nuteistajam A. G. nebūtų kilusi mintis jį paerzinti ir paimti ginklus.

5.4. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais, kad Ž. U. prieš V. S. nesmurtavo. Be to, nuteistasis A. G. ne kartą sulaukė nukentėjusiojo grasinimų, kad kaltę verstų Ž. U.. Dėl šios priežasties apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė, kad jis ir V. S. būtų patikrinti melo detektoriumi, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas.

5.5. Apeliantas pripažįsta, kad jis turi alkoholio vartojimo problemų. Nuteistasis A. G. yra įsitikinęs, kad nusikalto būtent dėl to, jog buvo neblaivus. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad gydosi priklausomybę alkoholiui, dalyvauja „Minesotos“ programoje, lankosi pas gydytoją psichiatrą, taip pat psichologo konsultacijose. Jis dėl padarytų nusikaltimų gailisi. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nepagrįstai šių aplinkybių neįvertino. Apygardos teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybes, kad jis yra vedęs, turi tris nepilnamečius vaikus.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. G. ir Ž. U. prašė skirti švelnesnes bausmes, jų gynėjai nuteistųjų apeliacinius skundus palaikė ir prašė juos tenkinti skunduose nurodytais motyvais, o prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų A. G. ir Ž. U. apeliaciniai skundai atmetami.

4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, išklausiusi proceso dalyvių argumentus, daro išvadą, kad priešingai, nei skunde nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio reikalavimų ir, jais remdamasis, teisingai nuteistiesiems A. G. ir Ž. U. pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai sprendė, kad nuteistųjų veiksmai atitinka jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o byloje surinktų įrodymų visuma. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes, kurios nėra pernelyg griežtos. Taip pat priėmė teisingą sprendimą dėl pateikto civilinio ieškinio.

Dėl įrodymų vertinimo ir nukentėjusio parodymų patikimumo

5. Ž. U. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir tai lėmė nepagrįstą jo pripažinimą kaltu pagal visus tris BK straipsnius.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei susiejo juos į visumą, ir, priešingai nei teigiama nuteistojo Ž. U. apeliaciniame skunde, nepaisant to, kad A. G. visą kaltę – tiek dėl nukentėjusiojo sužalojimo, tiek dėl ginklų pagrobimo bei jų gabenimo, laikymo – prisiėmė sau, teismas išdėstė įrodymus, kurie pagrindžia Ž. U. kaltę. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

7. Nekyla abejonių, kad 2023 m. sausio 3 d. nukentėjusiojo V. S. namuose vyko išgertuvės, kuriose dalyvavo A. G., Ž. U. ir nukentėjusysis. Taip pat nėra ginčo ir dėl aplinkybių, kad įvykio metu buvo sužalotas šeimininkas, nukentėjusysis V. S. bei buvo pagrobti iš V. S. gyvenamojo namo legaliai jo laikomi šaunamieji ginklai ir šaudmenys, po to ginklai buvo nugabenti į liudytojo V. F. gyvenamąją vietą tikslu juos paslėpti.

8. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šioje byloje visi trys asmenys - nukentėjusysis V. S., nuteistieji A. G., Ž. U. buvo neblaivūs ir nė vienas šios aplinkybės neneigia. Nuteistasis A. G. aiškino, kad ne viską atsimena dėl girtumo. Tai patvirtina ir 2023 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio nuorašas baudžiamojoje byloje Nr. 1-323-523/2023, kuriuo A. G. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Iš šio nuosprendžio matyti, jog 2023 m. sausio 4 d. 2 val. 17 A. G. (duomenys neskelbtini) gatvėje vairavo automobilį ,,Audi A6” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį Ž. U., ir jam buvo nustatytas 2,82 promilių girtumas (t. 5, b. l. 77–81). Ž. U. teigė, kad ginklų negrobė ir prie nukentėjusiojo V. S. sužalojimo neprisidėjo, nes dėl girtumo veikė „autopilotu“, nesuvokdamas savo veiksmų esmės. 2023 m. sausio 4 d. 17.40val. alkoholio matavimo prietaisu Alcotest 7510, ARPK-0076, Ž. U. buvo nustatyta 2,09 promilių asmens girtumas (t. 2, b. l. 18–19). 2023 m. sausio 4 d. 12 val. 59 min. ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad V. S. nustatytas 1,62 promilių neblaivumas (t. 1, b. l. 135).

9. Šioje byloje vieni pagrindinių tiesioginių įrodymų yra nukentėjusiojo V. S. parodymai. Apeliantai A. G. ir Ž. U. nukentėjusiojo parodymus vertina kaip neteisingus ir netgi melagingus. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis ne iš karto po įvykio, o tik grįžęs iš ligoninės, pasidomėjus pareigūnams, 2023 m. sausio 4 d. pasigedo ginklų. Tai patvirtina 2023 m. sausio 4 d. tarnybiniai pranešimai (t. 1, b. l. 14, 50). Taip pat iš 2023 m. sausio 4 d. tarnybinio pranešimo turinio galima suprasti, kad Ž. U. ne tik keturis kartus smūgiavo ranka į galvą, bet ir lėkšte trenkė nukentėjusiajam į galvą. Nors kaip žinoma lėkšte į galvą trenkė A. G.. Taip teigė pats A. G. ir nukentėjusysis V. S..

10. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistųjų teiginiais, kad nukentėjusiojo V. S. parodymai nebuvo nuoseklūs. Į tai pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas dėl ko pašalino dalį nuteistiesiems inkriminuotų aplinkybių. Vis tik laikyti juos kaip nepatikimus ar melagingus pagrindo nėra. Būtina įvertinti, kad nukentėjusysis buvo ne tik neblaivus, bet ir sumuštas apeliantų. Kaip jau pirmiau paminėta ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad jam nustatytas 1,62 promilių neblaivumas (t. 1, b. l. 135). Remiantis tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija – V. S. buvo akivaizdžiai neblaivus, svirduliavo į šonus. Dėl lūpos sumušimo jam buvo sunku kalbėti (t. 1, b. l. 50). Tai patvirtino ir liudytoja R. S. (t. 5, b. l. 59–61). Pastaroji teigė, kad normaliai kalbėti V. S. trukdė nuplėšta lūpa, „tokie du gabalai mėsos, kurie irgi buvo kruvini“ (t. 1, b. l. 60). Ši liudytoja patvirtino ir tai, kad nukentėjusysis V. S. nuteistųjų bijojo. Be to, kai V. S. sužinojo, kad dingo ginklai, jis dar labiau išsigando. Liudytoja R. S. paaiškino, kad pirmą kartą pamatė jį tokį paklaikusį.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nukentėjusysis V. S. įvykio metu buvo neblaivus, taip pat buvo streso būsenoje dėl patirtų sužalojimų, jo parodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos

12. 2023 m. sausio 5 d. nukentėjusysis V. S. apklausiamas kaip liudytojas nurodė, kad jį mušė abu vyrai – Ž. U. ir tas, kurio nepažįsta (teisėjų kolegijos pastaba - A. G.). Nepažįstamas vyriškis trenkė lėkšte, o Ž. U. spyrė koja į krūtinę (t. 1, b. l. 64–65). 2023 m. sausio 10 d. analogiškai paaiškino, kad nepažįstamas vyras sudavė lėkšte į veidą, o Ž. U. kojos batu sudavė smūgį į kairę krūtinės pusę (t. 1, b. l. 70–71). 2023 m. rugsėjo 5 d. V. S. taip pat nurodė, kad jį mušė abu vyrai. A. G. trenkė lėkšte į veido sritį, o Ž. U. sudavė smūgį į kairės pusės krūtinės sritį dešine koja (t. 1, b. l. 82–85). Taigi sugretinus V. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nukentėjusysis šioje dalyje išliko nuoseklus – nurodė, kad tiek A. G., tiek ir Ž. U. sudavė jam smūgius.

13. Netikėti nukentėjusiojo parodymais ir juos vertinti kaip nepatikimus nėra pagrindo dar ir todėl, kad jie atitinka ir V. S. 2023 m. sausio 20 d. parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokole užfiksuotus duomenis apie tai, jog tada, kai gavo smūgį iš lėkštės, V. S. pamatė, kad priešais stalą stovintis Ž. U. spyrė jam tiesų smūgį į kairę krūtinės pusę. Kai jis nuvirto į kairę pusę, pajautė, kad jam yra suduodami smūgiai į galvą, kitas kūno vietas, jis rankomis dengėsi galvą, suprato, kad smūgius sudavė tiek Ž. U., tiek nepažįstamas vyras, nes jautė, kad jie abu buvo šalia sofos (t. 1, b. l. 112–124). Nukentėjusysis V. S. Kauno apygardos teisme taip pat neabejodamas tvirtino, kad po to, kad A. G. sudavė lėkštute, kuri suskilo į smilkius gabaliukus, Ž. U. sudavė tokį smūgį iš kojos, kad jis iš skausmo tiesiog susiėmė už krūtinės, paskui gavo smūgį į galvą (t. 5, b. l. 41–48). Pirmiau paminėti parodymai neprieštarauja ir pačiame pirminiame dokumente – ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodytoms aplinkybėms, kad pacientas (V. S.) gėrė su pažįstamais alkoholį ir buvo sumuštas (t. 1, b. l. 135). Taigi nors dokumente įvykio aplinkybės nedetalizuotos, tačiau sakinio konstrukcija nesudaro pagrindo spręsti, kad jį mušė tik A. G..

14. Teisėjų kolegija pastebi, kad Kauno apygardos teisme liudytoja R. S. nurodė, jog jį (V. S.) sumušė ne tas kaimynas (Ž. U.), bet kitas vyrukas (A. G.), kas atrodytų atitinka nuteistųjų paaiškinimus ir prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad pastaroji liudytoja nurodė, jog nukentėjusiojo su pareigūnais pokalbyje dalyvavo periodiškai, neišgirdo priežasties dėl ko jį sumušė. Sausio 4 d. jai atvykus pas nukentėjusįjį, pastarasis nurodė, kad buvo kaimynas su draugu ir kad jį mušė, o lūpą su lėkštute sužeidė (t. 5, b. l. 59–62). Teisėjų kolegijos vertinimu. R. S. parodymai gali būti netikslūs dėl tos priežasties, kad galimai V. S. tuo metu akcentavo tik pagrindinį sužalojimą - lūpos sumušimą, o pastarąjį tikrai padarė A. G..

15. Vis tik byloje esanti 2023 m. sausio 9 d. specialisto išvada Nr. G 49/2023 (02) patvirtina, kad V. S. konstatuoti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, jie išsivystė nuo mažiausiai aštuonių poveikių. Išskyrus muštinę lūpos žaizdą bei kraujosruvas akių vokuose kiti sužalojimai galėjo išsivystyti ir pačiam V. S. griuvinėjant (t. 1, b. l. 132–134). Minkštųjų audinių sumušimai ir poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose išsivystė nuo dviejų smūgių, greičiausiai smūgiuojant ranka ar spiriant. Juosmens nugariniame paviršiuje odos įbrėžimai galėjo atsirasti nuo vienintelio poveikio ir neatmetama vilkimo žeme galimybė. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad namuose nukentėjusysis buvo sumuštas dviejų asmenų į įvairias kūno vietas. 2023 m. rugpjūčio 1 d. specialisto išvadoje Nr. pG1565/2023 (02) papildomai susipažinus su pateiktais dokumentais nurodyta, kad paviršiniai odos nubrozdinimai sėdmenų viršutinėse dalyse, juosmens nugariniame paviršiuje galėjo būti padaryti V. S. velkant laiptais 2023 m. sausio 3 d. (t. 1, b. l. 150–152). Kauno apygardos teisme apklaustas ekspertas Ą. S. patvirtino abi išvadas (t. 5, b. l. 53–56).

16. Ž. U. remiasi specialisto išvada Nr. G 49/2023 (02) ir teigia, kad V. S. muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, vertinant atskirai, yra nesunkus sveikatos sutrikdymas, visi kiti konstatuoti sužalojimai, tiek vertinant visumoje, tiek kiekvieną iš jų atskirai, atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijus, dėl ko nepagrįstai apygardos teismas pripažino, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Nurodydamas šį argumentą galimai apeliantas akcentuoja A. G. pripažįstamą sudavimą lėkšte nukentėjusiajam į galvos sritį, nukentėjusiojo labiausiai pabrėžiamą lūpos sužalojimą. Nors Ž. U. neigia sudavęs kokius nors smūgius, tačiau leidžia suprasti, kad net nukentėjusiojo nurodomas jo spyris batu apauta koja į kairę krūtinės pusę atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti.

17. Specialisto išvada Nr. G 49/2023 (02) patvirtina, jog muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimai kaktoje, kairės ausies kaušelyje, kairiame žande padaryti kietu, briaunuotu daiktu ir galėjo išsivystyti nuo vienintelio smūgio į viršutinę lūpą lėkšte ar panašiu dūžtančiu daiktu, kuris nuo smūgio sudužo ir sužalojo aplinkinius audinius (t. y. smūgis į viršutinę lūpą galėjo būti padarytas ir lėkšte), tačiau buvo nustatyta ir daugiau sužalojimų, nuteistieji bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip du smūgius V. S. į galvos sritį. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas ekspertas Ą. S. nurodė, kad galima svarstyti kaip atsirado sužalojimai, bet akiduobės srityje sužalojimų pats nukentėjusysis nepasidarė. Lūpos žaizda buvo siūta, ji buvo apie trijų su puse centimetrų ilgio, gana didelė, buvo susiūta tiek išorėje, tiek viduje, negalima teigti, kad čia yra nežymus sveikatos sutrikdymas.

18. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad būtent kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir laiku nukentėjusįjį V. S. sužalojo abu nuteistieji. Kelis kartus apklausto nukentėjusiojo V. S. parodymus patvirtina byloje esančios eksperto Ą. S. specialisto išvados, pastarosiose išvadose nurodyti nukentėjusiojo nusiskundimai, iš dalies pirminiame dokumente – ambulatorinio apsilankymo aprašyme fiksuota informacija. Vien tai, kad neliko spyrio batu apauta koja suduoto smūgio į kairę krūtinės pusę žymių, nenustatyta liekamųjų reiškinių, nepaneigia, kad Ž. U. sudavė V. S. jo nurodytomis aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiriamojoje specialisto išvados Nr. G 49/2023 (02) dalyje nurodyta, kad V. S. skundėsi skausmu, ypač kairėje krūtinės pusėje. Čiuopiant labai skausminga kairėje krūtinės pusėje. Kas atitinka nukentėjusiojo paaiškinimus, kad Ž. U. sudavė jam kojos batu smūgį į kairę krūtinės pusę.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų nuteistųjų veiksmai (jie abu sudavė nukentėjusiajam smūgius, matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė) yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – V. S. patirtu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veikos ir nukentėjusiajam atsiradusių padarinių, todėl baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir BK 138 straipsnio 1 dalį pritaikė tinkamai.

Dėl ginklų ir šaudmenų pagrobimo, jų laikymo ir gabenimo

20. Ž. U. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nei dėl vieno jam inkriminuoto kaltinimo kaltės nepripažino. 2023 m. sausio 5 d. parodymus duoti atsisakė (t. 3, b. l. 59). 2023 m. vasario 8 d. paaiškino, kad prieš V. S. smurto nenaudojo, ginklų iš jo negrobė (t. 3, b. l. 62–64). Bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme Ž. U. kaltės taip pat nepripažino, nurodė, kad parodymus duos ištyrus visą bylos medžiagą (t. 5. b. l. 41, 68–72). Nekyla abejonių, kad įtariamasis/kaltinamasis turi teisę neduoti parodymų prieš save, taip pat turi teisę duoti parodymus po visų įrodymų ištyrimo ir tokia jų pozicija niekaip nepagrindžia kaltės, tačiau, tai nereiškia, kad teismas spręsdamas dėl asmens parodymų patikimumo bei juos vertindamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, negali vertinti to kada, kaip ir kokius asmuo parodymus duoda, kiek jie yra nuoseklūs ir pan. Šiuo atveju teigti, kad Ž. U. paaiškinimai buvo nuoširdūs ir/ar nuoseklūs viso proceso metu, nėra galimybės. Priešingai, teisėjų kolegija vertina, kad jis parodymus davė ir gynybinę versiją pateikė, ją pritaikydamas prie byloje nustatytų konkrečių faktinių aplinkybių. Ž. U. ir apeliaciniame skunde siūlo remtis tais A. G., nukentėjusiojo V. S. parodymais, kurie naudingi jam, tačiau nutyli, eliminuoja pastarųjų asmenų parodymus, kurie patvirtina jo kaltę.

21. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Ž. U. parodymai prieštarauja ne tik nukentėjusiojo V. S. parodymams, bet ir A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotiems paaiškinimams dalyje apie pagrobtus, laikytus ir gabentus ginklus, o taip pat ir liudytojo V. F. parodymams. A. G. taip pat ne viso proceso metu buvo sąžiningas ir nuoširdžiai paaiškino visas nusikaltimų padarymo aplinkybes, keitė parodymus, prisiėmė visą kaltę sau, siekė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės Ž. U., tačiau jo parodymus dalyje, kurią patvirtina kiti bylos duomenys yra pagrindas laikyti sąžiningais ir teisingais.

22. A. G. 2023 m. sausio 5 d. paaiškino ne tik apie tai, kad sudavė nukentėjusiajam V. S., tame tarpe ir tai, jog jis trenkė nukentėjusiajam per galvą lėkšte, kuri sutrūko (subyrėjo), bet ir apie pagrobtus ginklus. Jis pamatė Ž. U. stovintį lauke su ginklais, pastarasis jo paklausė, kur būtų galima būtų ginklus paslėpti. Jis (V. S.) pasiūlė ginklus paslėpti pas pažįstamą V. F.. Šios apklausos metu nurodė, kad gailisi, jog padėjo Ž. U., tikėjosi kažkokios naudos (t. 4. b. l. 21–22). 2023 m. sausio 6 d. sprendžiant A. G. kardomosios priemonės skyrimo klausimą, pastarasis paaiškino, kad ne vietoje ir ne laiku papuolė, buvo veika, bet jis tų ginklų neėmė ir nematė. Ginklus paėmė Ž. U.. Jie kartu gėrė, o ką jis (Ž. U.) sugalvojo, jis (A. G.) nežino (t. 4, b. l. 7– 8, 57). Vėliau, galimai Ž. U. paprašytas, įtakotas, nes A. G. tuo metu dirbo pas Ž. U., jis parodymus pakeitė ir jau 2023 m. sausio 13 d. (ši data nurodyta ant dokumento) pateikė kompiuteriu spausdintus rašytinius paaiškinimus apie tai, kad A. G. vienas sudavė smūgius nukentėjusiajam V. S. ir jis vienas, be Ž. U., pastarajam nežinant, miegant automobilyje, išsinešė V. S. priklausančius ginklus (t. 4, b. l. 29–30). Pradėjus pareigūnams domėtis raštu išdėstytais parodymais, A. G. paaiškino, kad atsakys į klausimus raštu, kai klausimai bus pateikti raštu (t. 4, b. l. 31–33).

23. 2025 m. vasario 6 d. registruoti (ant dokumento parašyta 2024 m. sausio 30 d. data) ranka surašyti A. G. paaiškinimai (t. 4, b. l. 187–193). Šiame dokumente A. G. detaliai išdėstė įvykių eigą – paaiškino, kad 2025 m. sausio 3 d. jie pas Ž. U. dviese gėrė degtinę, su buteliu atėjo kaimynas V. S. ir jie tarpusavyje pradėjo ginčytis dėl kažkokios apgadintos mašinos ir tą kaimyną išvarė. Toliau begeriant, jam Ž. U. sakė, kad jam seniai rūpi tie šautuvai, vėliau prie jų vėl su buteliu prisijungė kaimynas V. S.. Vėliau kaimynas paprašė jį palydėti namo, einant V. S. nukrito žemyn galva ant nugaros nuo laiptų. Vėliau vėl gėrė pas V. S.. A. G. susiginčijo su V. S. ir susimušė. Jis (A. G.) paėmė lėkštę ir trenkė nukentėjusiajam į galvą. U. (Ž.) nei skyrė juos, nei kišosi, jis tiesiog dingo. Ž. U. pasakė, kad einam ir jie išėjo. Jis pamatė, kad Ž. U. turi ginklus, juos nusinešė į mašiną, vežė ginklus pas „V.“ (liudytojas V. F.), jis jo paprašė palaikyti iki rytojaus, įvardindamas kaip draugo daiktus. Iš pradžių automobilį vairavo Ž. U.. Kai sustabdė policija vairavo jis, o Ž. U. apsimetė, kad miega. Advokatą pasamdė Ž. U., kad jis (A. G.) prisiimtų kaltę. Ž. U. žadėjo aukso kalnus, bet kuo toliau, tuo įžūliau pradėjo elgtis (t. 4, b. l. 187–193).

24. Teisiamojo posėdžio metu A. G. nurodė, kad jis susimušė su nukentėjusiuoju ir būdamas girtas „iš kvailumo“, paėmė tuos ginklus. Ž. U. nei mušė (nukentėjusįjį), nei nešė (ginklus), proceso dalyviams uždavus klausimus apie ankstesnius parodymus, A. G. neįtikinamai paaiškino, kad gal kokia klaida įsivėlusi, jei parašyta, kad Ž. U. padėjo ginklus nešti (t. 5, b. l. 72–76). Dėl jo paties 2024 m. sausio 30 d. raštu pateiktų paaiškinimų A. G. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis visa tai surašė po to, kai kažkokie du S. (teismo pastaba: nukentėjusiojo V. S.) asmenys atvažiavo, jį pasigavo (duomenys neskelbtini) kaime, pagal juos viską ir surašė ranka. Sakė, kad „nevarysiu ant U., tai tuoj iš viso šitam kaime negyvensiu“. Jis tai turėjo parašyti, kad būtų blogiau U. (t. 5, b. l. 74). Šiais A. G. parodymais teisėjų kolegija netiki, nes jie ne tik, kad yra neįtikinantys, bet ir prieštarauja liudytojos R. S. parodymams. Pastaroji paaiškino, kad jis (V. S.) be fizinių sužalojimų ir skausmų, jautė baimę, stresą, bijojo sutikti tuos žmones, jog vėl fiziškai nenukentėtų. Net į kapines, kur yra palaidotas jo sūnus, važiuoja per aplinkui (t. 5, b. l. 60).

25. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais, o ne teisminio nagrinėjimo metu pakeistais parodymais, kadangi, kaip jau pirmiau minėta, pastaruosius (2023 m. sausio 5 d., sausio 6 d., o taip pat jo 2024 m. sausio 30 d. raštu pateiktus paaiškinimus) patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, iš dalies ir liudytojo V. F. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad krovė daiktus (ginklus) asmenys. Taip pat 2023 m. vasario 17 d. specialisto išvada, kurioje be kitų duomenų nurodyta, jog ant vieno iš ginklų, o būtent pistoleto Blow F 92 nuleistuko ir jo skliautelio, kriaunų, gaiduko ir rantų (10–13 mėginiai) rasta Ž. U. DNR profiliai, sutampantys su Ž. U. genotipu (t. 2, b. l. 114–120).

26. Liudytojas V. F. ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. sausio 10 d. nurodė, kad įvykio naktį, prieš tai neįspėjęs, atvyko A. G. su jam nepažįstamu vyru, negali pasakyti, kuris iš jų vairavo automobilį, abu vyrai buvo girti, labai skubėjo. A. G. paprašė kažką paslėpti, būtent ką, nesakė. Daiktai buvo suvynioti į audeklą, kiti į polietileno maišelį. Daiktus krovė abu vyrai „patikslinu, kad tuos daiktus iš automobilio iškrovė abu“ (t. 2, b. l. 83–84). Teisiamajame posėdyje liudytojas V. F. pakeitė parodymus ir nurodė, kad negali pasakyti, ar buvo antras asmuo, matė tik kontūrus, nes buvo tamsu. Aivaras nešė, o kitas nenešė, tačiau, pagarsinus jo ankstesnius parodymus (t. 2, b. l. 83–84), atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, paaiškino kad buvo taip, kaip perskaitė. Dabar visko neatsimena, tai gal ir abu (A. G. ir Ž. U.) iškrovė tuos daiktus (t. 5, b. l. 57–58).

27. Teisėjų kolegija pastebi, kad A. G. akivaizdžiai siekia padėti išvengti Ž. U. baudžiamosios atsakomybės, todėl jo parodymai ne tik apie tai, kad jis vienas sudavė nukentėjusiajam V. S., bet ir tai, jog jis vienas pagrobė, laikė ir gabeno ginklus, yra neteisingi, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jo parodymų dalimi, kuri prieštarauja kitai bylos medžiagai.

28. Nėra pagrindo sutikti su apelianto Ž. U. apeliacinio skundo argumentu, kad jo nekaltumą patvirtina objektų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, jog atlikus „Body“ kamerų apžiūrą (t. 5, b. l. 84–87), užfiksuota, kad 2023 m. sausio 4 d. 03:31:16 pažadinamas automobilyje miegojęs vyras (Ž. U.). Nekyla abejonių, kad Ž. U. buvo neblaivus, sunkiai orientavosi aplinkoje, bet vertinti, kad jis nesuvokė savo veiksmų nėra pagrindo. Pastebėtina, jog apsvaigimas jei jis turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ne tik neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ją ir sunkina, nes tai yra asmens atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kaip pagrįstai šiuo atveju ir buvo konstatuota (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į A. G. ranka surašytus paaiškinimus (t. 4, b. l. 187–193). Šiuose paaiškinimuose A. G. be kita ko nurodė, kad kai juos sustabdė policija Ž. U. apsimetė, kad miegojo ir nieko nežino bei nesupranta (t. 5, b. l. 191).

29. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. G. ir Ž. U. veikdami bendrai pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis pagrobė legaliai laikomus V. S. skundžiamame nuosprendyje nurodytus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje. Taip pat pagrobtus ginklus ir šaudmenis bendru sutarimu gabeno, laikė iki kol paėmė policijos pareigūnai ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje.

30. Nuteistasis Ž. U. teigia, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas klydo vertindamas nusikalstamos veikos dinamiką, nusikalstamo sumanymo turinį, nes nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius, tačiau būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.

31. BK 253 straipsnio 2 dalis numato alternatyvias veikas, t. y. baudžiamas tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po to, kai A. G. ir Ž. U. 2023 m. sausio 3 d., bendrais veiksmais pagrobė (BK 254 straipsnio 2 d.) kaltinime nurodytus, pirmosios instancijos teismo nustatytus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis (įgijo teisę jais disponuoti). Jie gabeno pagrobtus ginklus ir šaudmenis iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), kur V. F. paprašė atvežtus paketus paslėpti ir šiuos pagrobtus šaunamuosius ginklus šaudmenis laikė iki kol kratos metu pagrobtus šaunamuosius ginklus surado ir paėmė policijos pareigūnai.

33. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų laikymo pradžios momento, t. y. jų turėjimo neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymo), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje savo pasirinktoje vietoje. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme apibrėžto leidimo, disponavo šaunamaisiais ginklais ar šaudmenimis, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-895/2017, Nr. 2K-77-489/2022 ir kt.). Šio nusikaltimo dalykas – tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatymu įtvirtintą reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

34. Byloje neabejotinai nustatytas ir subjektyvusis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, būtinasis požymis – tyčia. Tiek A. G., tiek Ž. U. veikė tiesiogine tyčia, t. y. neteisėtai disponavo (gabeno, laikė) šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, suvokdami, kad tam reikalingi atitinkami leidimai, jog neturi tokių leidimų ir norėjo taip veikti. Atkreiptinas dėmesys, kad prieš tai jie ginklus ir šaudmenis neteisėtai įgijo – pagrobė, t. y. padarė sunkesnę nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 254 straipsnio 2 dalyje.

35. BK 254 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas arba bet kokiu būdu pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. BK 254 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios medžiagos pagrobiamas iš valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų, juridinių ar fizinių asmenų, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo valdomi teisėtai, ar ne. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrobimas – tai šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų užvaldymas bet kokiu neteisėtu būdu, turint tikslą juos pasisavinti ar perduoti kitiems asmenims, ar kitokiu būdu užvaldytais daiktais savarankiškai disponuoti. Pagrobimas gali būti padarytas įvairiais būdais: vagiant, plėšiant, sukčiaujant ir pan. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo nurodytus daiktus ir turi galimybę jais disponuoti. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda už pagrobimą tinkamų naudoti šaunamojo ginklo, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, taip pat ir netinkamų naudoti nurodytų daiktų, jeigu kaltininkas norėjo ir turėjo galimybę padaryti juos tinkamus. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad siekia užvaldyti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantį šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti. BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuotą nusikaltimo sudėtį apibūdina keli alternatyvūs požymiai, vienas iš kurių yra nusikaltimo padarymo būdas – šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas panaudojant psichinį ar fizinį smurtą. Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Veika (šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas) kvalifikuojama pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir tais atvejais, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtininko veiksmai sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Svarbu tai, kad šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimo ir užvaldymo procese prievartos priemonės, taip pat ir fizinis smurtas, būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento.

36. Nors šioje byloje ir buvo panaudotas smurtas prieš nukentėjusįjį V. S., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybes, jog „A. G. ir Ž. U. po panaudoto fizinio smurto, pareikalavo, kad V. S. pasakytų kur yra raktai nuo seifo, kuriame yra jo laikomi šaunamieji ginklai, bei tęsdami bendrus nusikalstamus veiksmus, sugriebę V. S. už drabužių, A. G. ir Ž. U. nutempė jį į rūsio patalpą, kurią nurodė V. S., kur, naudoto fizinio smurto pasėkoje įbaugintas V. S. parodė, kurioje vietoje yra laikomi raktai nuo seifo“. Teisėjų kolegijos vertinimu iš tiesų nepakako duomenų išvadai, jog smurtas prieš nukentėjusįjį buvo vartotas turint tikslą atimti ginklus, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento. Visos abejonės vertintos nuteistųjų naudai.

37. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė juos nuosprendyje, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino įrodymų visumą ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad nuteistieji nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pagrobė ginklus ir šaudmenis, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje, po to nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis ginklus ir šaudmenis gabeno, laikė, tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje.

38. Apeliantas Ž. U. apeliaciniame skunde vertina, kad veiksmai pagal BK 253 straipsnį, BK 254 straipsnį sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Sutiktina su apeliantu, kad šios veikos kažkiek yra susijusios, neatsitiktinai Kauno apygardos teismas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir BK 254 straipsnio 2 dalį bendrino ne visiško, o dalinio sudėjimo būdu tačiau laikyti, kad jos sudaro idealiąją sutaptį nėra pagrindo.

39. Įstatyme nepateiktas idealiosios nusikalstamų veikų sutapties apibrėžimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra nustatoma, kai asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-32-719/2021, Nr. 2K-88-1073/2024 ir kt.). Nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealiąja, jei, įgyvendinant bendrą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, Nr. 2K-185-976/2021, Nr. 2K-88-1073/2024 ir kt.).

40. Šiuo gi atveju apeliantų nusikalstama veika (ginklų ir šaudmenų pagrobimas) buvo baigtas iš karto, kai apeliantai ginklus išnešė iš nukentėjusiojo V. S. namų. Jau nuo šio momento ginklai ir šaudmenys buvo jų dispozicijoje, jų nereikėjo niekur vežti, tartis su liudytoju V. F., kad paslėptų ir laikytų. Tuo tarpu BK 253 straipsnio 2 dalyje, kaip minėta pirmiau, įtvirtintos alternatyvios veikos (tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus <...>) ir tam, kad veika būtų kvalifikuojama pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vieną iš jų. Pastaroji veika – ginklų ir šaudmenų laikymas tęsėsi sąlyginai neilgai, nes kratos metu juos paėmė policijos pareigūnai. Vis tik veiksmai nebuvo padaryti tuo pačiu metu ir viena veika. Kita vertus, nors visi šie veiksmai buvo atlikti per trumpą laiką, bet jie nėra nei neatskiriami, nei padaryti įgyvendinant bendrą sumanymą.

Dėl civilinio ieškinio

41. Teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistieji, apeliantai apeliaciniuose skunduose nėra išdėstę nesutikimo su nukentėjusiajam V. S. pirmosios instancijos teismo priteistais 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Visgi įvertinus tai, kad apeliantas Ž. U. skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, o jo gynėja, advokatė Rūta Danutė Paltarokaitė baigiamųjų kalbų metu prašė Ž. U. civilinį ieškinį atmesti, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu.

42. BPK 44 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Taigi abejonių nekyla, kad pripažinus tiek A. G., tiek Ž. U. kaltais, padarius skundžiamu nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas, nukentėjusysis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

43. Šioje byloje nukentėjusiojo atstovas advokatas D. R. pateikė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašė, iš tuo metu dar kaltinamųjų statusą turėjusių asmenų A. G. ir Ž. U., priteisti 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 5, b. l. 35–37). Padarytą neturtinę žalą siejo su nukentėjusiajam padarytais sužalojimais, patirtu fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais ir sukrėtimais, nerimu, nepatogumais, susijusiais su dalyvavimu apklausose, akistatose, parodymų patikrinimais vietoje, ilgu negalėjimu dalyvauti medžioklėje.

44. Pirmosios instancijos teismas prašomą priteisti sumą sumažino iki 3000 Eur. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas įvertino visas neturtinės žalos atlyginimo dydžiui reikšmingas aplinkybes, taip pat tai, jog bylos nagrinėjimo eigoje nenustatyta, kad visi nukentėjusiojo kūne konstatuoti sužalojimai padaryti kaltinamųjų veiksmais, atsižvelgęs į kaltinamųjų turtinę ir šeiminę padėtį (abu jauni, sveiki ir darbingi), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose. Teisėjų kolegija nemato pagrindo tenkinti nuteistojo Ž. U. gynėjos Rūtos Danutės Paltarokaitės baigiamųjų kalbų metu išdėstyto prašymo – atmesti civilinį ieškinį.

45. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2021). Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis sąrašas nėra baigtinis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltųjų asmenų interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-331-976/2018, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-85-594/2024).

46. Abejonių nekyla, kad dėl abiejų nuteistųjų A. G. ir Ž. U. skundžiamu nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veiksmų - padarytų trijų nusikaltimų, nukentėjusysis V. S. patyrė neturtinę žalą. Nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl patirtų sužalojimų jis kentė fizinį skausmą. Nukentėjusysis V. S. buvo medžiotojas. Nuteistųjų pagrobti ginklai neabejotinai sukėlė ne tik stresą, bet ir kitus nepatogumus.

47. Nors teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra neanalogiškos, kita vertus, teismų praktikos analizė nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (BK 138 straipsnio 1 dalis) taip pat neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam priteista suma neturtinei žalai atlyginti reikšmingai skiriasi nuo įprastai tokio pobūdžio bylose priteisiamų sumų. Pagal teismų praktiką, nustatomas neturtinės žalos dydis už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą svyruoja nuo 1000 iki 4000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289-693/2019, Nr. 2K-105-222/2019, Nr. 2K-227-697/2022, Nr. 2K-207-628/2023, Nr. 2K-85-594/2024). Vis tik teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistieji ne tik nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, bet ir pagrobė iš nukentėjusiojo V. S. šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, pastaroji veika sukėlė nukentėjusiajam ne tik daug išgąsčio, bet ir vykstant ikiteisminiam tyrimui, ilgai nebuvo jam grąžinti ginklai, dėl ko neturėjo nukentėjusysis galimybės vykti į medžioklę.

48. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir CK 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijais, formuojama teismų praktika ir nustatė individualizuotą atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Dėl nuteistiesiems A. G. ir Ž. U. paskirtų bausmių

49. Apeliaciniame skunde Ž. U. teikė alternatyvius prašymus – priimti priešingą sprendimą nei priėmė pirmosios instancijos teismas, t. y. apeliantą išteisinti dėl visų trijų nusikalstamų veikų arba sumažinti jam paskirtą bausmę. Baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme prašė skirti švelnesnę bausmę. Nuteistasis A. G. taip pat prašė skirti švelnesnę bausmę.

50. Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad skiriama bausmė turi atitikti proporcingumo principą – tai yra būti subalansuota tarp veikos pavojingumo, kaltininko asmenybės ypatumų, bausmės rūšies bei dydžio ir jos paskirties. Bausmė turi būti nei per griežta, nei per švelni, tačiau pakankama užtikrinti baudžiamojo įstatymo tikslus.

51. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; nusikalstamos veikos stadiją; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis, 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Toks reguliavimas buvo numatytas veikos padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu.

52. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apeliantai Ž. U. ir A. G. pagrįstai pripažinti įvykdę tris tyčinius nusikaltimus, priskiriamus nesunkių (BK 138 straipsnio 1 dalis) ir sunkių (BK 254 straipsnio 2 dalis, 253 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijoms, visi nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors A. G. iš esmės kaltę pripažino, tačiau ne viską nuoširdžiai papasakojo, nurodė, kad visas tris veikas padarė vienas, siekė padėti Ž. U., keitė parodymus galimai įtakotas Ž. U., dėl ko taip pat pagrįstai Kauno apygardos teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Abiejų apeliantų atsakomybę sunkina tai, kad visas tris veikas jie padarė apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), veikos padarytos veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už nesunkų sveikatos sutrikdymą numatyta galimybė skirti laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmę. Už BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato vienintelę terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo ketverių iki aštuonerių metų. BK 254 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta taip pat vienintelė terminuoto laisvės atėmimo bausmė nuo šešerių iki dešimties metų.

54. Pirmosios instancijos teismas vertino ir pagrįstai nusprendė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip pagrindas abiem ar kuriam nors nuteistajam taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tai yra skirti švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę. Kauno apygardos teismas įvertino, kad veikos padarytos spontaniškai, iš anksto nesirengiant nei pagrobti, nei disponuoti pagrobtais ginklais, jais disponuojama buvo pakankamai neilgą laiką, A. G. iš karto parodė jų slėpimo vietą, už sunkius nusikaltimus abiem nuteistiesiems paskyrė sankcijų minimumą atitinkančias bausmes, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – A. G. paskyrė mažesnę nei sankcijoje numatyta bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija pastebi, kad net jeigu nebūtų paskirta jokia bausmė nei vienam nuteistajam už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymą, galutinės bausmės neįtakotų, nes šiuo atveju, už šį nusikaltimą paskirtos bausmės su kitomis bausmėmis (paskirtomis už ginklų ir šaudmenų pagrobimą, gabenimą ir laikymą) nuteistiesiems pagrįstai bendrintos apėmimo būdu.

55. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 62 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, tikrinant pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę nuteistiesiems A. G. ir Ž. U. bei nustatant bausmių dydžius, bus vadovaujamasi nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistųjų teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taip pat buvo pakeistos nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais BK pakeitimais (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573). Nors naujasis baudžiamasis įstatymas ir išplėtė galimybes šių straipsnių pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar išskirtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistiesiems A. G. ir Ž. U. skirti švelnesnes bausmes, nei numatyta įstatyme, ar švelninti paskirtas bausmes. Nagrinėjamoje byloje sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nenustatyta, o pagal suformuotą teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma, esant visumai išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamuoju atveju taip pat nenustatė.

57. Pažymėtina, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 75 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

58. Pirmosios instancijos teismas, nežiūrint į tai, kad nustatė dvi Ž. U. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, jam pagal BK 254 straipsnio 2 dalį paskyrė minimalią įstatyme įtvirtintą bausmę – šešerius metus laisvės atėmimo, pagal BK 253 straipsnio 2 dalį – ketverius metus laisvės atėmimo, tačiau galutinė bausmė – 6 (šešeri) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, t. y. bendrindamas bausmes pridėjo tik tris mėnesius laisvės atėmimo bausmės. Skirdamas bausmę Ž. U. pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nors pastarasis padarė sunkias nusikalstamas veikas, tačiau yra teigiamai charakterizuojamas, todėl pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtosios subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėjo BK 75 straipsnio 3 dalies pagrindu. Nedelsiant atlikus laisvės atėmimo bausmės dalį – 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo, likusią neatliktą bausmės dalį atidėjo 2 (dvejų) metų laikotarpiui. Dar labiau švelninti nuteistojo Ž. U. teisinę padėtį nėra pagrindo.

59. Teisėjų kolegija jau pirmiau pasisakė dėl Ž. U. apeliacinio skundo argumento, kad, jo nuomone, veikos, numatytos BK 253 straipsnį ir BK 254 straipsnį sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl nesikartoja, tik atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas veikas parinko patį palankiausią abiem nuteistiesiems bausmių bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą.

60. A. G. daug kartų teistas (t. 4, b. l. 81–100). Taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Be to, A. G. ne kartą baustas administracine tvarka už šiurkščius viešosios tvarkos pažeidimus, transporto priemonių variavimą apsvaigus, nusižengimus nuosavybei (t. 4, b. l. 108–118). Vis tik pastarosios aplinkybės patvirtina, kad jis tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, poelgių neanalizuoja. Nėra pagrindo sutikti su A. G. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog jis vedęs ir turi tris nepilnamečius vaikus. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ne tik nurodė, bet ir įvertino. Kauno apygardos teismas A. G. paskyrė analogiškai kaip ir Ž. U. minimalias bausmes, taip pat subendrino su Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė 6 (šešerius) metus 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo.

61. Pritartina apelianto A. G. apeliacinio skundo argumentams, kad jis nusikalto būtent dėl to, kad turi problemų su alkoholio vartojimu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatė, kad Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. teismas A. G. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką dėl svetimo turto vagystės, įsibraunant į patalpą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Susipažinus su nuosprendžio turiniu matyti, kad šią nusikalstamą veiką įvykdė taip pat būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tauragės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje. Šias nusikalstamas veikas (prieš savo motiną D. G., nukentėjusįjį J. K.) A. G. taip pat padarė būdamas neblaivus.

62. Kolegija vertina A. G. pastangas taisytis, jo dalyvavimą „Minesotos“ programoje, suvokimą ir norą spręsti pirmiausia priklausomybės nuo nesaikingo alkoholio vartojimo problemą, vis tik pastaroji aplinkybė negali lemti švelnesnės bausmės paskyrimą. Pastebėtina, kad A. G. bylos nagrinėjimo metu pripažinęs, kad būtent jis nukentėjusiajam į galvos sritį sudavė lėkšte, kuri sudužo, sužalojo nukentėjusįjį V. S. jo paties namuose, tačiau apeliaciniame skunde pastarąjį kaltina neva tai sulaukęs jo (V. S.) grasinimų, prašymų kaltę versti Ž. U., kas tik dar kartą patvirtina jo deklaratyvų gailestį ir polinkį rūpintis savimi.

63. Pirmiau paminėtos nuteistojo A. G. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, dėl kurio taikymo galimybės pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ankstesnių teistumų kiekį, plačiau nepasisakė, tačiau priėmė pagrįstą sprendimą A. G. taikyti realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad sprendimas taikyti A. G. BK 75 straipsnio nuostatas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo.

64. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistųjų elgesys ir siekis pasitaisyti bei daugiau nenusikalsti yra labai svarbus, tačiau jis negali būti deklaratyvus, todėl paskyrus laisvės atėmimo bausmę elgesys galės būti vertinamas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu (bausmės atlikimo metu, esant nuoširdžioms nuteistųjų pastangoms, jie galės dalyvauti įvairiose nusikalstamą elgesį koreguojančiose programose, be to, įstatyme yra įtvirtinta galimybė esant tam tikroms sąlygoms nuteistajam, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, taikyti lygtinį paleidimą). Teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas.

65. Taigi, įvertinus nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų ir jų asmenybių pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tiek A. G., tiek Ž. U. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė tinkamai individualizuotas ir teisingas bausmes, taip pat ir galutinę subendrintą bausmę. Įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir šioje dalyje laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

66. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kadangi nuteistieji A. G. ir Ž. U. teisinių paslaugų sutarčių su pasirinktais gynėjais nesudarė, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį A. G. ginti parinktas advokatas Rimantas Prėskienis, nuteistąjį Ž. U. parinkta advokatė Rūta Danutė Paltarokaitė (t. 6, b. l. 29), kurie Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi paskirti nuteistųjų gynėjais (t. 6, b. l. 30) ir dalyvavo teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme.

67. Lietuvos apeliaciniame teisme dėl patirtų išlaidų gauta 2025 m. gegužės 9 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. APD-2025-05594 su advokato Rimanto Prėskienio prašymu Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo A. G. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 183,33 Eur (t. 6, b. l. 34–37).

68. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 118-489/2019, Nr. 2K-162-648/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015, Nr. 2K-24-654/2023). Pagal kasacinio teismo praktiką teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą paprastai tik tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-56-495/2022, Nr. 2K-240-489/2022).

69. Nors baudžiamoji byla dėl A. G. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ir pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris atmetamas, tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad A. G. skundžiamu nuosprendžiu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Pastaroji aplinkybė apsunkina nuteistojo galimybes realizuoti savo teisę į gynybą vien tik savo pastangomis ir sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytą sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra tikslinga iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 183,33 Eur dydžio išlaidas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

70. Lietuvos apeliaciniame teisme dėl patirtų išlaidų gauta 2025 m. gegužės 13 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. APD-2025-05640 su advokatės R. D. Paltarokaitės prašymu Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo Ž. U. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 281,25 Eur (t. 6, b. l. 46–49). Teismo posėdyje advokatė Rūta Danutė Paltarokaitė prašė netenkinti prašymo Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, jeigu toks prašymas bus gautas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai jau išėjus priimti sprendimo, tai yra jau po teismo posėdžio (2025 m. gegužės 13 d.), kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, taip pat į tai, kad proceso dalyviai neturėjo galimybės su ja susipažinti ir dėl jos pasisakyti, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos dėl išlaidų už Ž. U. suteiktą teisinę pagalbą teisėjų kolegija palieka nenagrinėtą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų Ž. U. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nuteistajam A. G. apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo Ž. U. į valstybės biudžetą palikti nenagrinėtą.