Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos L. S.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „PlusPlus Capital“ AS, veikiančio per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą (toliau – ieškovas „PlusPlus Capital“ AS) apeliacinę skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo pagal ieškovo „PlusPlus Capital“ AS, veikiančio per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei J. T. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 326 str. 1 d. 1 p.)Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Byloje keliamas ginčas dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo ir jos neįvykdymo padarinių.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kilus ginčui dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012).Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens, kuris daiktą pirko savo asmeniniams poreikiams, daiktas – automobilis yra kilnojamasis daiktas, todėl šalių sudaryta lizingo) išperkamosios nuomos sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga, tame tarpe teismo teisė ex officio spręsti dėl sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams pagal CK 6.228 ⁴ straipsnio nuostatas. Byloje nustatyta, kad atsakovė 2015 gegužės 5 d. pateikė uždarajai akcinei bendrovei mogo LT“ (toliau - UAB „mogo LT“) paraišką, kurioje nurodė, kad pageidauja gauti 1050 Eur paskolos/lizingo sumą 36 mėnesiams. 2015 m. gegužės 11 d. UAB „mogo LT“ ir atsakovė J. T. sudarė lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį, kurios pagrindu UAB „mogo LT“ įsigijo iš UAB „Astela Lt„ transporto priemonę BMW318 ir perdavė atsakovei ją valdyti ir naudotis. Atsakovė įsipareigojo mokėti įmokas ir taip per 36 mėnesius išpirkti automobilį ir jį perimti už simbolinį 1 Eur mokestį. Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą. Šios sutarties pagrindu kredito gavėjas pagrįstai tikisi, padengęs daikto vertę ir įvykdęs kitus sutartyje numatytus papildomus mokėjimus (už naudojimąsi paskolintomis lėšomis ir pan.), įsigyti nuosavybėn konkretų daiktą.Iš ginčo sutarties formalaus turinio galima daryti išvadą, kad sutarties šalys, sudarydamos sutartį, pagrįstai tikėjosi, jog po trijų metų, pasibaigus sutarties laikotarpiui, atsakovė tinkamai atlikdama įmokas, perims automobilio nuosavybės teisę, nes po to išsipirks turtą už 1 Eur mokestį, o sumokėtos nuomos įmokos bus įskaitytos į turto kainą. Taigi šie šalių ketinimai patvirtina šalis tiesiogiai norėjus sudaryti išperkamosios nuomos sutartį (CK 6.503 str.), nes buvo susitarta finansuoti įgyto automobilio kainą.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių sudarytą sutartį kvalifikavo vartojimo kredito sutartimi, nes atsakovė netapo automobilio savininke, be to, sutartyje nėra pareiga įsigyti sutarties objekto. Su šiais apelianto argumentais negalima sutikti.CK 6.886 straipsnio dalis numato, kad Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.Fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2013).Kasacinis teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013 konstatavo, kad sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai šalys sudaro Civiliniame kodekse nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos. Vartojimo kredito įstatyme nurodyta, kad įstatymas netaikomas sutartims, kuriose nėra įpareigojimo nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto (Vartojimo kredito įstatymo 3 str.2 d. 4 p.). Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, todėl įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti Įstatymo nuostatų taikymo. Nors šalių sudarytoje sutartyje 2.1.2 yra sąlyga, kurioje neįtvirtinama sąlyga privalomai pirkti automobilio, tačiau teismas šią sąlygą pripažino nesąžininga ir įtraukta į sutartį, siekiant išvengti Vartojimo kredito sutarties keliamų reikalavimų. Nustatyta, kad sutarties tikrasis tikslas visgi yra ne sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o vartojimo kredito (finansavimo) klientui suteikimas, todėl tokiai sutarčiai yra taikytini vartojimo kreditų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokios nuomonės laikosi ir kasacinis teismas nurodęs, kad išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties atveju vyraujantis yra kredito gavėjo interesas įgyti į sutarties dalyką nuosavybės teisę (ne tik jį valdyti ir juo naudotis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad tarp šalių sudaryta išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis. Kadangi atsakovė su pradiniu kreditoriumi UAB „mogo LT“ buvo sudariusi išperkamosios nuomos (vartojimo kredito sutartį), laikytina, jog tarp šalių – ieškovo ir atsakovės susidarę prievoliniai teisiniai santykiai kvalifikuojami kaip nuomos (vartojimo kredito sutartį) vartojimo, kadangi reikalavimo teisė į atsakovę ieškovas įgijo iš neįvykdytos išperkamosios nuomos ( pagal vartojimo kredito sutartį) sutarties (CK 6.1 – 6.4, 6.107 str.).Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neatitinkančius kasacinio teismo išaiškinimų ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjamas neteisingas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei ginčo sutarties teisinis kvalifikavimas vartojimo kredito sutartimi (CPK 12 str. ir 178 str.).Byloje nustatyta, kad šalių išperkamosios nuomos sutartis nutraukta 2017 m. sausio 3 d. atsakovei nemokant nustatytų periodinių įmokų ir palūkanų pagal sutartį t.y. dėl atsakovės kaltės. Atsakovė liko skolinga 707,63 Eur neišmokėtos finansavimo dalies. Apelianto teigimu, dėl sutarties nutraukimo jis patyrė 429,16 Eur nuostolių, kuriuos sudaro palūkanos, delspinigiai, automobilio nuomos, saugojimo išlaidos, pašto išlaidos), kurios turi būti atlygintos.CK nereglamentuojami išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo padariniai ir šalių atsakomybė pagal šią sutartį, todėl, sprendžiant nagrinėjamu atveju kilusį ginčą dėl šalių atsakomybės pagal išperkamosios nuomos sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties ir bendrosiomis civilinę bei sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis nuostatomis (CK 6.245–6.262 str.).Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant išperkamosios nuomos davėjo dėl išperkamosios nuomos gavėjo kaltės nutrauktos išperkamosios nuomos sutarties patirtų nuostolių dydį, bendroji taikytina taisyklė turėtų būti tokia, jog išperkamosios nuomos davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius sudaro neišpirktos išperkamosios nuomos sutarties dalyko vertės ir pinigų sumos, gautos jį pardavus (jei sugrąžintas nuomos sutarties dalykas buvo parduodamas), skirtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).Sutarties 14.7 punkte šalys susitarė, kad jeigu sutartis nutraukiama dėl lizingo gavėjo kaltės (atsakovės), nuo jo priklausančių priežasčių ar jam priskirtų rizikų, įskaitant priežastis ir rizikas nurodytas Bendrųjų nuostatų 14.3 ir sutartyje nenumatytos kitokios sutarties nutraukimo/atsisakymo nuo sutarties pasekmės, greta kitų tokiu atveju taikomų lizingo gavėjo pareigų, įskaitant ir pareigą mokėti 13.5 įtvirtintas netesybas. Lizingo gavėjas taip pat privalo sumokėti (atlyginti) mogo netesybas viršijančius tokio dydžio nuostolius/kompensaciją, kuriuos sumokėjus mogo būtų grąžintas į tokią padėtį, kurioje būtų buvęs, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi ieškovas gali prašyti priteisti iš atsakovės tik tokius nuostolius, kuriuos jis patyrė atsakovei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nesumokėjo ieškovui 893 Eur įmokų, šią sumą teismas pripažino ieškovo negautomis pajamomis, jeigu sutarties būtų tinkamai laikomasi. Tačiau ieškovui pardavus transporto priemonę už 250 Eur, šia suma sumažino skolos dydį ir priteisė 643 Eur skolos iš atsakovės. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo skaičiavimu ir nurodo, kad bendra įsiskolinimo suma sudarė 1136,79 Eur, o pardavus turtą – 886,79 Eur, nes skaičiavimus atliko kita tvarka.Iš šalių sudarytos sutarties 1 punkto matyti, kad lizingo (finansavimo) suma ir valiuta yra 1100 Eur, iš šios sumos atėmus atsakovės nesumokėtą ir ieškovo nurodytą pranešimuose atsakovei finansavimo nesumokėtą dalį 707,63 Eur, laikoma, kad atsakovė grąžino 392,37 Eur kredito ir 413,83 Eur palūkanų. Šio paskaičiavimo ieškovas neginčija, tik nesutinka su lėšų, gavus pardavus transporto priemonę, paskirstymu. Kadangi ieškovas nepateikė teismui skolos detalizacijos, skaičiavimų, duomenų kaip atsakovė mokėjo kreditą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo nuostolius paskaičiavo iš atsakovės nesumokėtos skolos sumos atimdamas parduoto turto kainą.Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovo prašomos priteisti papildomos išlaidos - transporto priemonės paieškos išlaidos, automobilio saugojimo išlaidos, pirkimo-pardavimo mokestis ir kt., yra nepagrįstos ir negali būti vertintinos kaip ieškovo nuostoliai. Šios ieškovo nurodytos išlaidos pagrįstai nepriteistos iš atsakovės, nes transporto priemonė buvo ieškovo susigrąžinta ir buvo jo valdyme ir naudojime, o UAB „mogo LT“ yra transporto priemonės savininkas. Tuo metu transporto priemonė buvo jos žinioje, nepateikta įrodymų, pagrindžiančių šių išlaidų realumą.Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad teismas nepriteisė 30,83 proc. palūkanų nuo ieškinio pateikimo teismui iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Kasacinio teismo praktikoje nustatyta, kad iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys sudarydamos lizingo/išperkamosios nuomos sutartį, pagal šios sutarties 5 punktą susitarė, kad palūkanų norma 30,83 proc. per metus. Šios sutarties 7 punktu šalys sutarė, kad lizingo gavėjas moka įmokas nuo neišmokėtos lizingo sumos per lizingo terminą, nurodytą grafike. Sutarties 13.5 punktu šalys, aptardamos šalių atsakomybę, susitarė, kad sutartį nutraukus dėl lizingo gavėjo kaltės ir dėl nuo jo priklausančių priežasčių, lizingo gavėjas moka 5 procentų netesybas nuo transporto priemonės pirkimo kainos. Taigi šalys nesusitarė, kad pelno palūkanos turi būti mokamos iki visiško kredito grąžinimo dienos, todėl nuo ieškinio pateikimo dienos kompensacinės 30,83 proc. palūkanos iš atsakovės nepriteistinos. Palūkanas už pinigų skolinimą sutarties galiojimo terminu pirmosios instancijos teismas iš atsakovės priteisė. Įvertinus visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010). Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis, vadovaudamasis šalių interesų pusiausvyros principu, sprendžia netenkinti pateikto apeliacinio skundo.Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.