Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Radviliškio rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

3.1. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas iš ŽŪB Kalno Gražioniai“, šiam priėmus protokolinį sprendimą, nusipirko statinį, už kurį sumokėjo sutartą sumą, tačiau laiku pirkimo-pardavimo sandorio neįregistravo. Nors pareiškėjas V. M. nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad jo nurodyti statiniai buvo sukurti ir įforminti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų, tačiau taip pat tuo metu galiojo teisės aktai, numatantys atsakomybę už savavališką statybą, todėl darytina tikėtina prielaida, kad pastato statybai ŽŪB „Kalno Gražioniai“ turėjo išduotą statybos leidimą bei pastato statybą užbaigus – valstybės priėmimo komisijos aktą, kitu atveju bendrovė nebūtų galėjusi pastato perleisti kitam asmeniui.

3.2. Be to, tokių dokumentų pareiškėjui nėra ir galimybės pateikti, kadangi pastatas pastatytas 1977 metais, o ŽŪB „Kalno Gražioniai“ likviduota. Pareiškėjo pateikti dokumentai, patvirtina, kad pareiškėjas 1993 metais sąžiningai įgijo pastatą (san-vet. praleidėją), pastato nerekonstravo, atvirai kreipėsi į valstybės institucijas dėl pastato įregistravimo, daugiau kaip 10 metų nepertraukiamai valdė nusipirktą statinį, iki teismo posėdžio dienos nebuvo ginčijamas jo valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas (Civilinio proceso kodekso 533 straipsnio 1 dalis), suinteresuotų asmenų duomenimis nustatyta, kad pastatas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, kitų asmenų, kurie pretenduotų į pastatą, nėra, duomenų, kad pastato statyba nelegali byloje taip pat nėra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

4. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Inspekcija prašo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavo jog statiniai pastatyti teisėtai atsižvelgdamas į tai, kad nėra nustatytas savavališkos statybos faktas, taip pat nenagrinėjo ir nesiaiškino aplinkybių ar pagrįstai ir kuomet san-vet. praleidėjas tapo stalių dirbtuvėmis bei kitu inžineriniu statiniu – dūmtraukiu. Byloje esančių dokumentų pagrindu negalima vienareikšmiškai teigti, kad žemės ūkio bendrovė „Kalno Gražioniai“ buvo teisėta statinių savininkė, o iš byloje pateikto Radviliškio rajono savivaldybės administracijos rašto konstatuoti, kad bendrovės „Kalno Gražioniai“ dokumentai nėra išlikę, nes minėtame rašte nurodyta, kad jie nebuvo perduoti, tačiau tai nereiškia, kad jų apskritai nėra.

4.2. Pareiškėjas nurodo, kad 1999-03-19 buvo nutarta bendrovę likviduoti ir tik 2015-12-09 ji buvo likviduota, tačiau tai patvirtinančių dokumentų byloje nėra, teismas nesiaiškino, kam buvo pavesta vykdyti likvidavimo procesą ir ar pareiškėjas išnaudojo visas galimybes ir kreipėsi raštu ir ieškojo minėtų dokumentų pas tuos asmenis, kurie buvo atsakingi už bendrovės likvidavimo procedūras. Tos aplinkybės, kad pareiškėjo ir bendrovės sudarytas sandoris liko neįregistruotas kaip tik leidžia daryti prielaidą, kad statiniai nebuvo sukurti teisėtu būdu, todėl ir nebuvo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti notarinio sandorio. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos formuojamos bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, nepilnai ir neišsamiai išnagrinėjo civilinę bylą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

2. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

4. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo į statinį – stalių dirbtuves ir kitus inžinerinius statinius – dūmtraukį pagal gyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos esmės

5. Byloje nustatyta, kad 1992-10-27 išrašu Nr. 217 iš ŽŪB „Kalno Gražioniai“ 1992-10-23 valdybos posėdžio Nr. 9 V. M. nutarta perduoti „san-vet. praleidėją, esantį (fermos) teritorijoje, už 400 tūkstančių talonų“. 1997-12-15 Aukštelkų agrarinės reformos tarnyba pateikė pažymą, kad V. M. nupirktos Ip 1/p bl stalių dirbtuvės yra (kaimo) teritorijoje. Iš kvito Nr. 636872, išduoto 1993-06-02, matyti, kad „už san. praleidėją-pirtį“ V. M. sumokėjo 230000 rublių kvitu Nr. 637128, išduotu 1993 m. liepos 12, „už pastatą V. M. sumokėjo 2700 litų“. 2019-02-11 pareiškėjo valdomam pastatui pareiškėjo prašymu savivaldybės administracijos įsakymu buvo suteiktas adresas. Pareiškėjas kreipėsi dėl dokumentų pateikimo į savivaldybės administraciją, tačiau jų nebuvo išlikę. Neturėdamas jokių kitų dokumentų, pareiškėjas kreipėsi į Valstybės įmonę Registrų centras, bei kreipdamasis savo lėšomis suformavo kadastrinę bylą, tačiau nesant duomenų, patvirtinančių jo nuosavybę, Valstybės įmonė Registrų centras atsisakė įregistruoti statinius. Iš UAB „Medilana“ paaiškinimo matyti, kad (adresu: duomenys neskelbtini), esančių statinių nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla parengta vadovaujantis 2002-12-20 ministro įsakymu Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“. Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento pateiktų duomenų matyti, kad pastato, esančio (adresu: duomenys neskelbtini), statybos pradžios ir pabaigos metai – 1977. Minėtas pastatas priklauso neypatingųjų statinių grupei, jo paskirtis – gamybos, pramonės, nekilnojamojo turto registre teisiškai neįregistruotos, duomenų, kad pastato statybai buvo išduotas statybos leidimas, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad pastato statybai užbaigus buvo išduotas valstybinės priėmimo komisijos aktas.

6. Apeliantė Inspekcija apeliaciniame skunde nurodo esminį argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavo jog statiniai pastatyti teisėtai, nes byloje esančių dokumentų pagrindu negalima vienareikšmiškai teigti, kad žemės ūkio bendrovė „Kalno Gražioniai“, kuri perleido pareiškėjui statinius, buvo teisėta statinių savininkė. Nesant duomenų apie teisėtą statinių statybą, apeliantės nuomone, nėra išpildytos visos sąlygos daiktui pagal įgyjamąją senatį įgyti, todėl teismas, tenkindamas pareiškėjo pareiškimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos formuojamos bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, nepilnai ir neišsamiai išnagrinėjo civilinę bylą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

7. Dėl apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šie reikalavimai ne kartą aptarti ir apibendrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Taigi, nuosavybės valdymo faktas šiuo būdu gali būti patvirtinamas tik nustačius CK 4.68 str. 1 d. įtvirtintų teisiškai reikšmingų aplinkybių visetą.

8. Nepaisant apeliantės nurodomų argumentų, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie teisėtą statinių statybą, dėl ko apeliantės nuomone, nėra išpildytos visos sąlygos daiktui pagal įgyjamąją senatį įgyti, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, byloje esančių duomenų pakanka išvadai, jog pareiškėjas aptariamus statinius valdė teisėtai, kas yra viena iš būtinų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį, sąlygų ir juos valdydamas jis nepažeidė ir nepažeidžia kitų asmenų, ypač apeliantės, teisių, teisėtų interesų ir įstatymo reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog pareiškėjas V. M. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į statinį – stalių dirbtuves (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus inžinerinius statinius – dūmtraukį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (adresu: duomenys neskelbtini) hidrotechnikos statinį (užtvanką), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (adresu: duomenys neskelbtini) įgijo pagal įgyjamąją senatį. Tai, kad statiniai pervadinti iš san-vet. praleidėjo ir pastato į stalių dirbtuves ir kitus inžinierinius statinius (tikėtinai dėl suprantamesnio ir tikslesnio pavadinimo), nekeičia fakto, jog pareiškėjas teisėtai įgijo minėtus statinius iš ŽŪB „Kalno Gražioniai“, statiniai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruoti viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu, statinius pareiškėjas sąžiningai valdė visą valdymo laiką, buvo įsitikinęs, jog visą valdymo laiką daiktą valdė teisėtai, t. y. turėjo susiformavusį teisėtą lūkestį, visą valdymo laiką daiktą valdė atvirai, nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų kaip savą ir, kad tų statinių paskirtis (ūkinė) išliko ta pati.

9. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės Inspekcijos pozicija, jog nepateikta duomenų, kad ŽŪB „Kalno Gražioniai“ parduodama pareiškėjui statinius buvo teisėta jų savininkė, t. y. nėra išlikusio ir perduoto įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui statybos leidimo, kadangi apeliantė kvestionuoja 43 metų (statinio statybos pradžios ir pabaigos metai – 1977) senumo pastato statybos teisėtumą, skaičiuojant laikotarpį nuo pastatų pastatymo iki pareiškėjo kreipimosi į teismą pareiškimu dienos. Logiška, kad tokie dokumentai, keičiantis santvarkoms, žemės ūkio bendrovių formoms, jų pavadinimams ir darbuotojams, galėjo ir neišlikti. Jeigu tokie dokumentai būtų išlikę, pareiškėjui nebūtų būtinybės kreiptis į teismą naudojantis įgyjamosios senaties institutu. Radviliškio rajono savivaldybės administracija patvirtino, jog ŽŪB „Kalno Gražioniai“ dokumentai Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus archyvą, perduoti nebuvo (4 b. l.), ir tai, jog dokumentai neperduoti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jų apskritai nebuvo, nes pareiškėjo įgyti statiniai buvo pastatyti neteisėtai ar buvo nelegalūs.

10. Apeliaciniame skunde apeliantė remiasi kasacinės instancijos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šioje nutartyje esančių išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės nurodomos bylos ir šios bylos ratio decidendi skiriasi. Apeliantės nurodomoje byloje pareiškėjas buvo individualus statytojas, kuris pats statė statinius. Šioje byloje pareiškėjas įgijo pastatus iš žemės ūkio bendrovės 1992 m., kuriai minimi pastatai tikėtinai perėjo iš kitos formos žemės ūkio bendrovės (kolūkio), ir tikėtinai, jog pastatai pastatyti teisėtai, nes apie neteisėtas statybas, byloje duomenų nėra, juo labiau pareiškėjas jokių statybos darbų pats neatliko, todėl remtis nurodoma nutartimi ir atsižvelgti į joje pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

11. Pabrėžtina, jog įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti, o ne formaliai, neatsižvelgiant į protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), sudaryti dirbtinėms kliūtims, taip neleidžiant asmeniui, sąžiningai įgijusiam, sumokant atitinkamą sumą, ir valdžiusiam statinius daugiau nei 10 metų nuosavybės teisėms įregistruoti. Galimybė įgyjamąja senatimi fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn įgyti daiktą yra vienas iš nuosavybės teisių į daiktą įgijimo teisinių pagrindų, ji įtvirtinta CK 4.47 straipsnio 11 punkte. Iš dalies sutiktina su apeliante, jog šiai galimybei įgyvendinti nepakanka vien daikto valdymo tam tikrą laikotarpį fakto, bet būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal suformuotą teisminę praktiką daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu – tai turi būti teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Taigi, nuosavybės valdymo faktas šiuo būdu gali būti patvirtinamas tik nustačius CK 4.68 str. 1 d. įtvirtintų teisiškai reikšmingų aplinkybių visetą, o taip pat ir atsižvelgiant ir į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus bei užtikrinant šalių interesų pusiausvyros ir teisėtų lūkesčių principus.

12. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

13. Įvertinęs skundžiamą sprendimą, apeliacinio skundo argumentus, faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgdamas į įgyjamąją senatį reguliuojančias teisės normas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad pareiškėjas įgyjamąją senatimi įgijo jo nurodomus statinius, nei materialiųjų teisės normų, nei įrodymų ir įrodinėjimo taisyklių byloje nepažeidė bei atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, bei tinkamai išlaikydamas šalių interesų pusiausvyros ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių principus, priėmė teisiškai pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Šiuo atveju egzistuoja visos CK 4.69 – 4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, kurių visumai esant, pareiškėjas laikytinas įgijusiu statinius įgyjamąja senatimi.

14. Apeliantė apeliuoja ir į tai, jog pasak pareiškėjo, 1999-03-19 buvo nutarta bendrovę likviduoti ir tik 2015-12-09 ji buvo likviduota, tačiau tai patvirtinančių dokumentų byloje nėra, teismas nesiaiškino, kam buvo pavesta vykdyti likvidavimo procesą ir ar pareiškėjas išnaudojo visas galimybes ir kreipėsi raštu ir ieškojo minėtų dokumentų pas tuos asmenis, kurie buvo atsakingi už bendrovės likvidavimo procedūras. Pasak apeliantės, tos aplinkybės, kad pareiškėjo ir bendrovės sudarytas sandoris liko neįregistruotas kaip tik leidžia daryti prielaidą, kad statiniai nebuvo sukurti teisėtu būdu, todėl ir nebuvo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti notarinio sandorio.

15. Atsakant į šiuos apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog pagal Civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 1 dalį, teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.

16. Šiuo nagrinėjamu atveju, nenustatyta, kad teismo nesiaiškinimas kam buvo pavesta vykdyti ŽŪB „Kalno Gražioniai“ likvidavimo procedūrą, kuri tikėtinai truko ilgą laiką ir (ar) kokiomis aplinkybės ir (ar) pagrįstai „san-vet. praleidėjas“ tapo stalių dirbtuvėmis bei kitu inžineriniu statiniu – dūmtraukiu nekenkė tinkamam bylos išnagrinėjimui, priešingai, užtikrino proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus. O apeliantės argumentai, jog aplinkybės, kad pareiškėjo ir bendrovės sudarytas sandoris liko neįregistruotas kaip tik leidžia daryti prielaidą, kad statiniai nebuvo sukurti teisėtu būdu, todėl ir nebuvo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti notarinio sandorio, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytini subjektyviais ir nepagrįstais.

17. Apibendrinant tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. kovo 5 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės Radviliškio apylinkės teismo 2021 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.