Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-284-875/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-20
Bylos Nr.: 1A-284-875/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-05011-2020-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: A. P., M. V., L. Š.
Advokatai: Dalius Vaičiulis, Irma Bekerė, Zoja Kastėnienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-284-875/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05011-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.5.2; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Ramintai Adomaitei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Budriui,nuteistojo A. P. gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,nuteistojo M. V. gynėjai advokatei Irmai Bekerei,nuteistojo L. Š. gynėjai advokatei Zojai Kastėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir jo gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio, M. V. ir jo gynėjos advokatės Irmos Bekerės, L. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį ir paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su 2019 m. lapkričio 27 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 35 MGL dydžio bauda, paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 35 MGL (1750 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 ir 8 punktais (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

M. V. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su 2019 m. kovo 29 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 1468,46 Eur dydžio bauda, paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 1468,46 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 ir 8 punktais (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. Š. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 ir 8 punktais (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. K. 1210 Eur atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteista solidariai iš A. P., M. V. ir L. Š. 1210 Eur proceso išlaidų nukentėjusiojo A. K. naudai.

Taip pat nutarta iš L. Š. išieškoti valstybės naudai 369 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Iš M. V. išieškoti valstybės naudai 387 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. P., M. V. ir L. Š. nuteisti už tai, kad veikdami kartu 2020 m. vasario 3 d. apie 13.40 val. (duomenys neskelbtini) namu, prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą A. P. tariamą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo A. K. teisėms ir teisėtiems interesams, o būtent: A. P. reikalaujant už automobilio detalę grąžinti sumokėtus pinigus - 15 eurų, M. V. ir L. Š., laikydami nukentėjusįjį A. K. suėmę už rankų, reikalavo sėstis į jų automobilį ir važiuoti kartu su jais nežinoma kryptimi, kas sukėlė nukentėjusiajam A. K. didelį išgąstį, po to, A. P. sugriebęs nukentėjusiajam A. K. už striukės krūtinės srityje iš galvos smūgiavo nukentėjusiajam A. K. vieną kartą į smakrą bei paleidęs striukę, sudavė du smūgius kumščiu nukentėjusiajam A. K. į krūtinės sritį, po to, L. Š., laikydamas nukentėjusiajam A. K. už kairės rankos, ją užlaužė už nugaros, o nukentėjusiajam A. K. išsilaisvinus ir bandant pabėgti į prekybos centrą pagalbos, M. V. laikant nukentėjusįjį A. K. už rankos, kad šis nepabėgtų, A. P. bandydamas nukentėjusįjį A. K. sulaikyti, sugriebęs už striukės kairės rankovės, traukė link savęs, taip nuplėšdamas striukės rankovę, o L. Š. sugriebęs abejomis rankomis nukentėjusiajam už dešinės rankos, nenustatytu aštriu daiktu ar nagais, nudrėskė dalį odos ties nykščiu, po ko, tęsdami savo nusikalstamą veiką, prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, L. Š. pagrasinęs, kad su nukentėjusiuoju A. K. susidoros, A. P. kartu su L. Š. sugriebę bendrai už rankų nukentėjusįjį A. K. bandė ištempti iš parduotuvės, tokiais savo bendrais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. K. fizinį skausmą, nepatogumus ir didelį išgąstį.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. ir jo gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 1 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apeliantas neneigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo kilę santykiai dėl įgytų naudotų autodetalių, bei, kad pati vieta ir būdas nebuvo tinkamai parinkti tokio klausimo reguliavimui, tačiau ir toliau laikosi nuostatos, kad savo veiksmais neatliko BK 294 straipsnyje numatytų veiksmų, o jei kuriuos nors atliko, tai jie nebuvo tokio mąsto, kad būtų galima vertinti, kaip sukėlusius didelę žalą. Skundžiamu nuosprendžiu grindžiant didelę žalą, teismas išimtinai vertino nukentėjusio asmens poziciją, tačiau visiškai nevertino ar apeliantas jam inkriminuojant savavaldžiavimą suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį ir be to, ar numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo.

2.2. Skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kokio lygio ir pavojingumo buvo situacija ir kiek ji objektyviai atitiko BK 294 straipsnio nuostatas, neaptaręs sąlygų, dėl galimos administracinės atsakomybės taikymo ar išvis tik civilinių santykių egzistavimo.

2.3. Nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu aptaria tik faktus, kad iš nukentėjusiojo buvo prašoma grąžinti už parduotą nekokybišką autodetalę 15 Eur, o šis aspektas pats savaime negali būti laikomas baudžiamąja prasme. Nukentėjusysis nenurodė grasinimo susidoroti, pakenkti šeimai, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Teismas nurodo, jog nukentėjusysis prarado saugumo jausmą, nes buvo reikalaujama vykti jam nežinoma kryptimi, girdėjo grasinimus, dėl ko suprato, kad jie gali būti realiai įgyvendinti, tačiau byloje nebuvo nustatyta iš apelianto ar kitų asmenų pusės jokių grasinimų.

2.4. Pažymima, jog byloje nebuvo įrodyta ir patvirtina fizinė prievarta: nukentėjusiajam nereikėjo jokios pagalbos, nebuvo kviečiama greitoji pagalba, pagalbos neprašyta iš apsaugos darbuotojo, kas įrodo, jog nebuvo matoma jokios grėsmės asmeniui. Nei vienas iš liudytojų nepatvirtino jokių smurtinių veiksmų iš apelianto ir kitų kaltinamųjų pusės. Tai, kad nukentėjusiajam suplyšo striukės rankovė, apeliantas nurodė, kad tai nebuvo smurto rezultatas, o tiesiog šalims susikibus, audinys neatlaikė patempimo jėgos.

2.5. Apelianto teigimu, iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis pats įeina į parduotuvę, kas paneigia jo prievartinio laikymo faktą. Parduotuvėje matomi lietimo veiksmai, bet ne fizinė prievarta. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad nukentėjusįjį iš ties būtų realiai ketinta ir siekta prieš jo valią kur nors išvežti. Pats nukentėjusysis nurodė iš bendro suvokimo, spėjo, kad kažkas ne taip, tačiau kaltinamųjų konkrečių veiksmų nenurodė. Byloje nenustatyta, kokioms nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala. Teismo išvados remiasi prielaidomis, kas yra neleistina. Nukentėjusiajam buvo suplėšyta striukės rankovė ir įdrėksta ranka, tačiau tai ne iš anksto suplanuotų veiksmų rezultatas, o spontaniško veikimo po apsižodžiavimo. Apeliantas jokio smurto nenaudojo, tik laikė nukentėjusįjį.

2.6. Skunde pažymima, kad liudytojai V. M. ir G. G. patvirtino santykių aiškinimąsi, bet ne nusikaltimo sudėtį, nematė nei smurto nei girdėjo grasinimų. Jų pastebėjimas ir tikslas buvo nenoras šurmulio parduotuvėje, o ne smurto veiksmų patvirtinimas.

2.7. Apibendrindamas apeliantas vertina, kad įstatymas nedraudžia iš pardavėjo reikalauti pateikti mokėjimo dokumentų, reikšti pretenzijas dėl prekės kokybės. Nukentėjusiojo elgesys net vaizdo įraše liudija, kad jis nebuvo neigiamai paveiktas, turėjo ir galėjo laisvai naudotis telefonu, nebuvo užsiėmęs jokių galimai skausmingų vietų, nesiskundė ir skambučio į pagalbos centrą metu. Šalių kilęs ginčas pats savaime negalėjo būti laikomas nusikaltimu, nes kaip minėta, tiesioginiai grasinimai nepareikšti, smurto faktas nepagrįstas, apsiribota tik nukentėjusiojo asmens teiginiais, kurie nebuvo nuoseklūs ir patikimi.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti.

3.1. Skunde teigia, jog M. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, bei kaltės įrodymų. M. V. pareikštame kaltinime dėl veikos prieš nukentėjusįjį A. K. yra nurodyta, jog jis ir L. Š. laikė nukentėjusįjį A. K. suėmę už rankų, reikalavo sėsti į jų automobilį. Pabrėžtina, kad M. V. šias aplinkybes neigia. Jų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, tačiau bylą nagrinėjęs teismas vis tiek jas nustatė, todėl toks nuosprendis yra visiškai nepagrįstas. M. V. ėjo į parduotuvę apsipirkti ir atsitiktinai pamatė savo mamos pažįstamą A. P., kuris ginčijosi su A. K. ir stabtelėjo pažiūrėti šio ginčo. M. V. nei nukentėjusiojo, nei kitų asmenų fiziškai nebuvo palietęs nei vieno jų už rankų nelaikė, o tik stovėjo šalia apie 2 metrų atstumu ir stebėjo įvykį iš smalsumo, nes pamatė jame dalyvaujantį pažįstamą asmenį. Konflikto priežasčių jis nežinojo ir dėl ko šie asmenys ginčijasi nesuprato. Tik vėliau, bendraujant su A. P., šis jam papasakojo apie nesėkmingai įsigytą kažkokią auto detalę. Tą dieną M. V. į parduotuvę buvo atėjęs ir iš jos išėjo pėsčiomis, todėl jokio automobilio neturėjo ir niekam neliepė ir negalėjo liepti sėstis į joki automobilį, negirdėjo, kad kas būtų liepęs.

3.2. Skunde pažymi, kad M. V. nebuvo susitaręs padėti A. P. įgyvendinti jo tikrą ar tariamą teisę nukentėjusiojo atžvilgiu ir negalėjo to padaryti, nes įvykio metu jis nežinojo apie jokią A. P. teisę, nukentėjusiojo apskritai nepažinojo, nežinojo, kad A. P. bus prie parduotuvės ir ten susitiks su nukentėjusiuoju ir, kad tarp jų kils konfliktas. Visi veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo atlikti be M. V. žinios, jam nedalyvaujant ir jam nesusitarus dėl jų. Tai, kad nukentėjusysis nurodė buvęs užpultas 4 asmenų, parduotuvės apsaugos darbuotojas nurodė, kad paskui jį į parduotuvę įėjo 3 vyrai, teisme patikslino, jog 1 bėgo 2 vijosi - nepakanka M. V. kaltei nustatyti, nes kiekvieno asmens kaltė turi būti analizuojama ir įrodyta atskirai pagal subjektyviuosius ir objektyviuosius kriterijus.

3.3. Nurodo, kad nukentėjusysis A. K. teisme aiškino, kad M. V. skausmo nesukėlė, o tik trukdė jam patekti į parduotuvę. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad M. V. sugriebė už rankos, kurios neprisimena, neleido eiti. Tačiau jo parodymų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad M. V. būtų naudojęs fizinę ar psichologinę prievartą prieš nukentėjusįjį ir taip padėjęs A. P. įgyvendinti jo kokią nors teisę. Kaltinamasis A. P. teisme parodė, kad su M. V. įvykio metu nebendravo, M. V. niekur nesikišo ir jis jo nepastebėjo esant. Jis paneigė išankstinio susitarimo bei palaukimo aplinkybes, nurodė, jog to nebuvo. Kaltinamasis L. Š. teisme parodė nesąs tikras ar M. V. buvo įvykio metu, jo nematęs. Teigė su juo nebendraujantis, paneigė išankstinį susitarimą. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas T. S. teisme nurodė nepamenantis, kad įvykio dieną nukentėjusysis būtų konkretizavęs visų kaltinamųjų veiksmus. Palyginus šiuos parodymus su vaizdo įrašu akivaizdu, jog liudytojas kalbėjo apie nukentėjusįjį A. K. ir kaltinamuosius A. P. bei L. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas kalbėjo apie paskui nukentėjusįjį įbėgusius tris vyrus, tačiau teisme šių parodymų nepatvirtino, nurodė matęs tik du vyrus. Nuotrauka iš vaizdo įrašo, kurią pateikė nukentėjusiojo atstovas su nuoroda į M. V., jo buvimo būtent toje nurodytoje vietoje nepatvirtina (neįmanoma nustatyti ar tai daiktas ar asmuo, o jei asmuo, kas konkrečiai). Skundžiamu nuosprendžiu teismas nurodė, kad iš vaizdo kameros (fotoaparatas8) matyti, kad prie nukentėjusiojo A. K. yra visi trys kaltinamieji, t. y. ir M. V., kuris priėjus liudytojui V. M., nueina nuo likusių kaltinamųjų. Kita vertus, M. V. niekada neneigė įėjęs į parduotuvę paskui konfliktuojančius asmenis, tačiau vien stovėjimas šalia ir stebėjimas įvykio, neįrodo asmens kaltės darant nusikaltimą. Liudytoja V. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusįjį į parduotuvę įstūmė trys vyrai, tačiau jos parodymai nebuvo patikrinti teisme. Darytina išvada, kad jie gali būti tokie pat netikslūs ir nekonkretūs kaip liudytojo V. M., nes šis teisme kalbėjo tik apie du vyrus. Be to, liudytojos V. G. nurodytos aplinkybės, jog vyrai „įstūmė“ nukentėjusįjį į parduotuvę prieštarauja nukentėjusiojo parodymams apie trukdymą jam patekti į parduotuvę. Apibendrinus darytina išvada, kad nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina ir neįrodo, jog M. V. nukentėjusiojo atžvilgiu būtų atlikęs kokius nors veiksmus: laikęs jį, trukdęs jam, įstūmęs kur nors ar pan.

3.4. Teigia, jog byloje nėra įrodytas A. P. fizinės jėgos prieš A. K. panaudojimo tikslas - turimos ar tariamos teisės įgyvendinimui, todėl jo veika netinkamai kvalifikuota. A. K. teismui nurodė, kad A. P. reikalavo grąžinti 15 Eur. Tačiau kaltinamasis A. P. nurodė, kad prašė išrašyti kvitą už nupirktą prekę, nes ketino kreiptis į kompetentingas institucijas. Jei tikslas būtų atgauti 15 Eur, tai kaltinamieji būtų užvaldę nukentėjusiojo turimas pinigines lėšas ar bent jau pasikėsinę tai padaryti. Tačiau bylos medžiaga nerodo, kad kaltinamieji būtų bandę paimti nukentėjusiojo turimus pinigus, tikrinę jo kišenes, paėmę kokį nors kitą jo turėtą turtą, pvz. įgytas iš parduotuvės prekes ar kt. Reikalavimas pakeisti netinkamą auto detalę taip pat mažai tikėtinas, nes A. P. detalės su savimi neturėjo. Tai patvirtino ir nukentėjusysis. Todėl labiau tikėtina kaltinamojo A. P. nurodyta įvykių versija, kad jis, pamatęs nukentėjusįjį pradėjo aiškintis su juo ginčo aplinkybes, bet fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį jis panaudojo ne reikalaudamas kažko, o tiesiog neišlaikęs jo įžeidinėjimų. Tai, kad A. K. koliojo A. P. necenzūriniais žodžiais patvirtino visi kaltinamieji. Nukentėjusysis taip pat neneigė vartojęs necenzūrinius žodžius prieš A. P., tik sumenkino jų mastą nurodydamas „gal koks vienas išsprūdęs ir buvo“. Liudytoja V. G. patvirtino, kad „jie koliojosi, kokiais žodžiais ji nepasakys, nes nesiklausė“.

3.5. Akcentuoja, kad byloje taip pat nėra įrodytas didelės žalos nukentėjusiojo A. K. teisėms ar teisėtiems interesams padarymo faktas. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas, įvykis truko labai trumpai, tai buvo vienas vienintelis atvejis. Ilgalaikių sveikatos sutrikdymo pasekmių nukentėjusiajam neliko. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pareigūnas T. S. nurodė, kad „Pranešėjas aiškino įvykio aplinkybes ramiai, nesimatė, kad būtų susijaudinęs, išsigandęs“. Pareiškimą norėjo rašyti tik dėl suplėšytos striukės. Didelės žalos kriterijus vertinamojo pobūdžio, tačiau jo nepatvirtina byloje esanti medžiaga, o pirmos instancijos teismo išvada, jog nukentėjusysis patyrė didelę žalą - visiškai nepagrįsta.

3.6. Prokuroras kaltinimus M. V. grindė aplinkybe, kad jis su kitais kaltinamaisiais yra facebook‘o draugai ir, kad iš parduotuvės išėjo nieko nenusipirkęs, tačiau minėtos aplinkybės neįrodo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Priešingai, nei nurodė prokuroras savo baigiamojoje kalboje, M. V. su L. Š. neturi jokių bendrų nuotraukų. Į draugus facebook'e M. V. priima visus, kurie tik kreipiasi, tačiau bendrauja ne su visais. Tą dieną parduotuvėje galimai buvo ir daugiau pažįstamų asmenų, kaimynų, nes natūralu, kad tame rajone gyvenantys, dirbantys ar kitokių interesų turintys asmenys prekinasi toje pačioje parduotuvėje ir iš matymo vieni kitus pažįsta. Pamatytas įvykis M. V. sukrėtė, todėl jis iš parduotuvės išėjo neapsipirkęs. Tuoj po įvykio, išėjęs iš parduotuvės. M. V. su kitais kaltinamaisiais nebendravo, nuėjo skirtingu keliu.

3.7. Bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamųjų parodymai prieštarauja vieni kitiems, todėl vertino juos ta apimtimi, kuria neprieštarauja byloje esantiems ir teismo posėdžio metu ištirtiems parodymams, t. y. nukentėjusiojo įvykių versijai. Teismas nenurodė, kokie konkrečiai parodymai ir kam konkrečiai prieštarauja, todėl ši išvada abstrakti ir visiškai nepagrįsta. M. V. vertinimu, prieštaravimų tarp kaltinamųjų parodymų nėra. Tai nereiškia, kad šiais parodymais negalima remtis. M. V. neatsisako ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir jie neprieštarauja teisme duotiems parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, kad „konfliktas vyko dėl kažkokios detalės, jis suprato, kad A. apgavo tas vyras“. Tačiau tyrėja nesiaiškino kada tiksliai jis tai suprato, kad jau po įvykio, todėl sužinojimo apie konflikto priežastį laikas ir nėra nurodytas apklausos protokole. Teismas neteisingai išsiaiškino jo parodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog M. V. parodymus pakeitęs, nes paties konflikto metu jis nežinojo dėl ko nukentėjusysis su kaltinamuoju A. P. ginčijosi.

3.8. Šioje byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, o abejones, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinant kaltinamojo naudai, teismas turėjo konstatuoti, jog byloje nepaneigta kaltinamojo M. V. iškelta versija, jog jis ėjo į parduotuvę ir atsitiktinai pamatęs jam pažįstamą A. P., konfliktuojantį su A. K., stabtelėjo pažiūrėti. Jis nukentėjusiojo fiziškai nelietė ir jokių paliepimų jam neišsakė, dėl ko vyko konfliktas jo metu nežinojo, pats šiame konflikte nedalyvavo ir A. P. niekuo nepadėjo. M. V. veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 2 d. numatyto nusikaltimo požymių, konkrečiai - tyčios įgyvendinti turimą ar tariamą A. P. teisę ir kaip priemonę tam panaudojant smurtą.

3.9. Teismas priteisė iš M. V. 387 Eur už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atkreipia dėmesį į tai, kad gynėjas kaltinamajam buvo paskirtas teismo iniciatyva ir buvo būtinas pagal įstatymą - kaltinamojo nuomonės niekas neklausė ir duotuoju atveju ji nėra svarbi. Be gynėjo, procesas apskritai nebūtų buvęs galimas. Tokiu būdu, kaltinamasis yra verčiamas nupirkti paslaugas, kurių neprašė, kurių jam nereikėjo, bei susimokėti už jo paties teismo procesą. Kita vertus, teismas nustatė, jog kaltinamasis turi du mažamečius vaikus, nuo 2019 m. turi neįvykdytą finansinę prievolę (nesumokėta bauda), nes neturi iš ko, tačiau į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė priteisdamas proceso išlaidas. Be to, šios aplinkybės nustatytos netiksliai, nes kaltinamasis M. V. turi tris nepilnamečius vaikus, kurių du gimę 2018 m., o vienas 2020 m. M. V. nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 1 d. buvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų, todėl nedirbo ir su darbo teisiniais santykiais pajamų negavo. Vien tai, kad kaltinamasis yra darbingas, nereiškia jo finansinio pajėgumo įvykdyti jam skirtas prievoles. Dėl nurodyto, teismas turėjo atleisti M. V. nuo visų proceso išlaidų atlyginimo ar bent jau ženkliai jas sumažinti.

Šalies argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

4.1. Nurodo, kad su A. P. nebuvo susitaręs, jo nieko neprašė, niekur nekvietė, šitoje vietoje atsidūrė atsitiktinai, dėl ko ginčijosi, nežinojo. Jam susidarė įspūdis, kad jaunesnis puola ant vyresnio asmens užgauliodamas necenzūriniais žodžiais, todėl norėjo juos išskirti. Nejuto, kad A. K. būtų įbrėžęs į ranką, tyčia to tikrai nedarė. Byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų.

4.2. Taip pat nesutinka su priteistomis išlaidomis už advokato pagalbą, kadangi jo neprašė ir jam jo nereikėjo. Turto neturi, ką tik įsidarbino, alga nedidelė, prašo nepriteisti jokių proceso išlaidų.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo M. V. gynėja advokatė I. Bekerė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo L. Š. gynėja advokatė Z. Kastėnienė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto, veikos kvalifikavimo ir asmenų kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės.

7. Apeliaciniuose skunduose keliamas įrodymų vertinimo klausimas ir tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, įrodymams atsietai suteikė kitokią teisinę reikšmę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad nors nuteistieji neigia dalį byloje nustatytų faktinių veikos aplinkybių, kelia savo įvykio versijas, kategoriškai neigdami savo kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, tačiau aukštesnysis teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje A. P., L. Š. ir M. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, susiejant juos į vientisą loginę grandinę.

8. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014 ir kt.). Kartu pažymėtina ir tai, kad teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundų argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Taigi, apeliacinių skundų argumentus teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jie susiję su tinkamu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir apeliacinės bylos nagrinėjimo pagrindais.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

10. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018 ir kt.). Psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu.

11. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. P. pirko iš nukentėjusiajam A. K. priklausančios automobilių detalių parduotuvės detalę, kurios vertė iš pačių proceso dalyvių nustatyta 15 Eur, t. y., šiuo atveju nustatyta viena BK 294 straipsnyje numatyta aplinkybė – nuteistojo A. P. teisė reikalauti iš nukentėjusiojo A. K. atlyginimą už jo manymu netinkamą detalę. Šioje vietoje ginčo nėra, todėl aukštesnysis teismas toliau analizuos duomenis tiek, kiek jie susiję su nuteistųjų atliktais neteisėtais veiksmais nukentėjusiojo atžvilgiu.

12. Atsižvelgiant į tai, kad visi nuteistieji iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą juos pripažįstant kaltais pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, aukštesnysis teismas, analizuodamas nuteistųjų veiksmus, pasisakys bendrai.

Žemesnės instancijos teismas

13. Visi nuteistieji neigia, jog tarp jų buvo susitarimas, teigdami, kad prie parduotuvės jie visi susitiko atsitiktinai, tačiau susipažinus su baudžiamosios bylos duomenimis, juos sugretinus tarpusavyje, aukštesnysis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, laiko, kad tai yra gynybinė visų nuteistųjų versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Faktą, kad nukentėjusįjį apstojo keturi asmenys, iš kurių kaip nustatyta vėliau, trys buvo nuteistieji šioje byloje ir vienas asmuo, vairavęs automobilį, patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir BPC pokalbio apžiūra, kur nustatyta, kad jau skambindamas BPC nukentėjusysis nurodė, kad buvo keturi asmenys, vienas daugmaž 50 metų amžiaus, kiti daugmaž 35 metų. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir A. K. protokole-pareiškime, kad prie jo priėjo keturi nepažįstami asmenys, iš kurių trys asmenys kitų žmonių akivaizdoje jį sumušė ir suplėšė striukę. Dėl suplėšytos striukės padaryta 280 Eur turtinė žala. Su vienu iš užpuolusių asmenų 2020 m. vasario 3 d. ryte buvo įvykęs konfliktas dėl jo įmonėje parduotos naudotos detalės (1 t. b. l. 8).

14. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. K. parodė, kad apsipirko parduotuvėje ir einant link automobilio, pamatė ateinančius keturis asmenis. Vienas jų buvo automobilio „VW Passat“ vairuotojas, kuris nesikišo ir stovėjo šone, o M. V., A. P. ir L. Š. jį apsupo, primygtinai liepė lipti į automobilį, sakydamas, kad važiuojam pasivažinėti. A. P. liepė grąžinti pinigus, nes nesutiko lipti į automobilį, pasakius, kad negrąžins, visi asmenys ėjo link jo, L. Š. ir M. V. priartėjo ir čiupo iš šonų, o A. P. už krūtinės srities bei smūgiavo iš kaktos į smakrą bei jį paleidęs dar smūgiavo 2 kartus į krūtinės ląstą. Kai ištrūko, L. Š. užlaužė kairę ranką, išsilaisvino traukdamas atgal, tada A. P. čiupo už kairės rankovės, o jis toliau traukė atgal link parduotuvės, A. P. nuplėšė rankovę. Tuomet minutei ištrūko, tačiau L. Š. dviem rankomis čiupo dešinę ranką, viena ranka laikydamas dilbį ir patį delną, bei kažkuo aštriu (nagu, žiedu ar kažkuo kitu) nudrėskė dešinio nykščio odą, dėl ko pradėjo bėgti kraujas. Pajutęs grėsmę ir išsigandęs, kuo greičiau ėjo atbulas į parduotuvę, kur yra filmuojama ir yra daug žmonių, kurie galėtų padėti. M. V. čiupo už kažkurios rankos ir neleido įgriūti į parduotuvę, todėl visi priartėję prie parduotuvės, į ją įkrito. M. V. stovėjo tarpduryje, bet jį paleido arba pats iš jo ištrūko, tačiau tada puolė vytis L. Š. ir A. P.. Eidamas atbulomis įsikibo į turėklus, kad jo neištemptų, bet L. Š. ir A. P. visa jėga bandė ištempti į lauką. Po to pribėgo apsaugos darbuotojas ir pradėjo skirti. Išeidamas L. Š. pagrasino, kad tai pasibaigs negerai (3 t. b. l. 70-74). Pastebėtina tai, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, nenustatytas nukentėjusiojo siekis apkalbėti nuteistuosius, kadangi pats A. K. neneigė aplinkybių dėl A. P. pas jį įsigytos detalės, neginčijo jos vertės ir neneigė buvus pokalbiui su A. P. dėl tos detalės pakeitimo.

15. Aiškindamas įvykio versiją A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykus apsižodžiavimui, jis nebeišlaikė, paėmė A. K. už rankos, jis traukėsi ir greičiausiai tada plyšo jo striukė. A. K. įsikibo į jį, pradėjo stumdytis ir tuo momentu pateko į parduotuvę, kurioje įsikišo apsaugos darbuotojas ir pasakė eiti į lauką spręsti savo konflikto. Iš matymo pažįstamas jaunuolis bandė juos išskirti, padėti, bet jie toliau aiškinosi santykius. Parduotuvėje L. Š. bandė išskirti, bet nepastebėjo, kada jis atsirado, tačiau jį pamatė parduotuvėje. L. Š. žinojo iš matymo, o M. V. pažinojo, bet nebendravo. Į parduotuvę įėjo, nes su A. K. buvo susikibę ir abu konfliktavo. Daugiau niekas nelaikė nukentėjusiojo už rankos, ketvirto asmens su jais nebuvo (3 t. b. l. 120-124).

16. Nuteistasis L. Š. pirmosios instancijos teismui parodė, kad pamatė prie parduotuvės įėjimo besiginčijančius du vyrus. Jaunesnis vyras keikė vyresnį vyrą, įsikibo už striukės, tai jiems pasakė išsiskirti. Tada patraukė to jaunesnio vyro rankas nuo vyresnio vyro striukės. Po to jaunesnis vyras tempėsi vyresnį vyrą į parduotuvės vidų ir jis ėjo jiems iš paskos. Jaunesnis vyras negražiai pavadino, dėl to sukilo pyktis, tai paėmė jį už rankos ir bandė išsitempti, tačiau nepavyko, nes tik vieną kartą su abiem rankomis patraukė ir paleido. Tuo metu jis buvo įsikabinęs į besisukančius turėklus prie įėjimo į pačią parduotuvę, tai kai jį patempė, jis atsikabino. Anksčiau A. P. yra sutikęs naktiniame klube, kai bendravo jo draugai su jo draugais. Kadangi buvo daug žmonių, tai negali atsakyti, ką darė M. V.. Nukentėjusiojo striukė buvo suplėšyta, tačiau nežino, kas ją suplėšė. Vienas iš parduotuvės neišėjo, nes konfliktas toliau vyko parduotuvėje, o kažkas turi būti pilietiškas ir į juos įsikišti (3 t. b. l. 62-65).

17. Nuteistasis M. V. aiškindamas savo įvykio versiją pirmosios instancijos teisme parodė, kad einant pamatė pažįstamą A. P. ir, kad prie jo kabinėjasi, todėl sustojo pažiūrėti. A. P. buvo užgauliojamas, asmenys buvo vienas į kitą įsikibę ir besistumdydami įėjo į parduotuvę. A. K. įsitempė A. P. į parduotuvę. Jis taip pat įėjo į parduotuvę ir matė, jog A. P. su kitu asmeniu nuėjo prie vartelių į parduotuvę. A. P. su kitu asmeniu buvo vienas į kitą įsikibę, bet apsaugos darbuotojas jiems liepė išeiti į lauką. L. Š. lauke nematė, matė viduje. L. Š. žinojo iš matymo, jis gyvena jo rajone, įvykio metu nebendraudavo, tačiau dabar bendrauja. A. P. žinojo iš senų laikų, jis buvo mamos pažįstamas. Nematė, kada plyšo nukentėjusiajam striukė, bet turbūt tampymosi metu, kai ėjo į parduotuvę. Nebandė įsikišti į konfliktą, nelaikė nukentėjusiajam už rankos. L. Š. nukentėjusiajam už rankos laikė parduotuvės viduje. Ėjo į parduotuvę, o ne paskui konfliktuojančius asmenis, bet kai apsaugos darbuotojas pasakė išeiti, tai ir išėjo į ją nebenuėjęs, nes buvo per daug įspūdžių (3 t. b. l. 120-124).

18. Susipažinus su nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymais, bei apeliaciniuose skunduose dėstomais argumentais akivaizdu, kad jie įvykio versijas interpretuoja savaip, tačiau tai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos tinkamai atlikto įrodymų vertinimo ir nuteistųjų kaltės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

19. Pastebėtinos kelios aplinkybės, patvirtinančios nukentėjusiojo versiją ir paneigiančios nuteistųjų versijas, kad kiekvienas iš jų atėjo atskirai ir, kad nebuvo jokio reikalavimo nukentėjusiajam. Akivaizdus prieštaravimas tarp A. P. ir L. Š. parodymų. A. P. teigė, jog A. K. niekas nelaikė ir nepastebėjo, kada atsirado L. Š., tačiau pats L. Š. nurodė, kad prie A. P. ir A. K. prisijungė jau jiems konfliktuojant lauke ir į vidų įėjo jiems iš paskos, po ko, tempė A. K.. M. V. parodė, kad A. P. su kitu asmeniu nuėjo prie vartelių į parduotuvę ir tai, kad L. Š. nukentėjusiajam už rankos laikė parduotuvės viduje. Šių duomenų analizė patvirtina skirtingas nuteistųjų versijas, kiekvienam siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o ir kartu pridengiant vienas kito veiksmus. O be to, visi nuteistieji neigė tarpusavyje bendravę, tačiau būtent įvykio vietoje visi trys atsidūrė vienu metu, visi trys dalyvavo konflikte. Pastebėtina aplinkybė ir tai, kad A. P. apklausiamas pirmosios instancijos teisme negalėjo pakomentuoti, kaip jie (jis, L. Š. ir M. V.), „Facebook“ draugai, atsidūrė prie parduotuvės vienu metu (3 t. b. l. 120-124).

20. Dar viena svarbi aplinkybė, paneigianti nuteistųjų versiją, kad A. K. įsitempė A. P. į parduotuvę. Nuteistasis L. Š. teisme parodė, kad tuo metu, kai A. K. buvo įsikabinęs į besisukančius turėklus prie įėjimo į pačią parduotuvę, jį patempė ir jis atsikabino. Vėl gi, nelogiška nuteistųjų versija, kad jei jau pats A. K. tempėsi A. P. į parduotuvę, tai kokiu tikslu jis laikėsi į turėklus, ir kokiu tikslu L. Š. jį tempė į lauką, jei neturėjo jokių asmeninių paskatų, o tik norėdamas išskirti konfliktuojančius asmenis. O be to, kaip teigė M. V., jis įėjo į parduotuvę, matė konfliktuojančius asmenis, tačiau nesikišo ir iš parduotuvės išėjo nieko nebeapsipirkęs, nes buvo per daug įspūdžių. Svarbu tai, kad M. V. nebuvo poreikio sekioti paskui konfliktuojančius asmenis nieko nedarant, t. y., jų neskiriant, nestabdant konflikto, neraminant, o be to, apsaugos darbuotojui paprašius jiems išeiti, jis kartu su kitais nuteistaisiais išėjo, nors kaip teigia, jis buvo atėjęs vienas ir jokio poreikio išeiti jam nebuvo. Nuteistųjų iškelta versija, kad pats nukentėjusysis įsitempė A. P. į parduotuvę yra visiškai nelogiška ir niekaip nepaaiškinama dar ir dėl to, kad jei jau pats A. K. buvo aktyvus grumtynėse, pats puolė prie A. P., tai kokiu tikslu jis turėjo temptis A. P. į parduotuvę, kuri yra filmuojama vaizdo kameromis, kurioje buvo kitų žmonių, jei jis pats atliko neteisėtus veiksmus. Dar viena aplinkybė, nuteistasis L. Š. nurodė, kad jaunesniam vyrui pasakė į ausį eiti į lauką. Nelogiška L. Š. nurodyta aplinkybė, kad jis nukentėjusiajam pasakė į ausį, kad eiti į lauką, nes jei jo tikslas buvo tik išskirti konfliktuojančius asmenis, tai jam nereikėjo priartėti tiek prie nukentėjusiojo, kad pasakyti į ausį. Toks fizinis priartėjimas tik galėjo kelti dar didesnį nesaugumo jausmą nukentėjusiajam. Faktą, kad L. Š. laikė ir tempė nukentėjusįjį patvirtina ir akistatos protokolas, kurios metu L. Š. pripažino, kad galėjo įbrėžti su nagu nukentėjusiajam (2 t. b. l. 135-136).

21. Aplinkybę, kad M. V. buvo kartu su jais patvirtina L. Š., apklausto įtariamuoju parodymai, kad ėjo pro parduotuvę, pamatė, kad jaunas vyras už peties paėmęs tampė pagyvenusį vyrą, priėjo ir tam jaunam vyrui pasakė, kad paleistų vyrą. Tuo metu iš kažkur atėjo dar vienas stambaus kūno sudėjimo vyras (M. V.), bet jis stovėjo šalia ir nieko nedarė (2 t. b. l. 85-86). Nors M. V. aktyviai nedalyvavo atliekant smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, ką darė kiti du nuteistieji, tačiau vien jo buvimas drauge su kitais, atsižvelgiant į asmenų skaičių (šiuo atveju trijų) prieš vieną nukentėjusįjį, jau savo buvimu kėlė didesnį pavojų ir baimę nukentėjusiajam, o be to, dar kaip ir nurodė nukentėjusysis, M. V. čiupo jį už kažkurios rankos ir neleido įgriūti į parduotuvę, todėl visi priartėję prie parduotuvės, į ją įkrito. M. V. stovėjo tarpduryje, bet jį paleido arba pats iš jo ištrūko, tačiau tada puolė vytis L. Š. ir A. P..

22. Tai, kad įvykyje dalyvavo M. V. ir A. P. patvirtina ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kuriuose nurodyta, kad A. K. atpažino M. V. ir A. P. (1 t. b. l. 93-99, 101-107). Kitų objektų apžiūros protokoluose užfiksuota parduotuvės vaizdo kamerų apžiūra. Matyti pasirodantis vyriškis, apsirengęs tamsios spalvos striuke, bei tamsios spalvos ,,Adidas“ kepure (A. K.), matomas grumtynių veiksmas. 13:39:57 matomas kitas vyriškis, kuris dalyvauja grumtynėse, asmuo, apsirengęs tamsios spalvos striuke, bei užsidėjęs gaubtuvą. 13:40:01 matosi trečias vyriškis, kuris dalyvauja grumtynėse, asmuo apsirengęs tamsiais rūbais. Vyriškis su tamsios spalvos kepure išsitraukia telefoną, juo naudojasi, tuo momentu kiti du vyriškiai pasišalina iš vaizdo kamerų stebėjimo vietos. 13:39:31 pasirodo vyriškis su ,,Adidas“ kepure į kurio kairę ranką įsikabinęs kitas vyriškis su juo grumiasi. 13:39:57 į vyriškio su ,,Adidas“ kepure kairę ranką savo abiem rankomis grumtynių metu įsikabina vyriškis, kuris ant galvos užsidėjęs juodą gobtuvą. Vyriškis su juodu gobtuvu ir vyriškis be gobtuvo grumtynių metu bando už rankų tempti vyriškį su ,,Adidas“ kepure (1 t. b. l. 114-118, 120-123).

23. Liudytojas V. M. (apsaugos darbuotojas) teisme parodė, kad vienas asmuo įbėgo, o dviese jį gaudė. Asmenų paprašė nesusistumdyti parduotuvėje ir kuo greičiau išeiti, nes viskas yra filmuojama, kas jiems patiems nebus į naudą. Suprato, kad vienas asmuo, kuris į parduotuvę įbėgo pirmasis ir su suplėšyta rankove, buvo kažką skolingas tiems kitiems žmonėms, nes jie sakė grąžink pinigus ir kvietė išeiti į lauką. Iš tų asmenų, kurie įbėgo iš paskos, vienas buvo jaunas, o kitas vyresnio amžiaus, ir tas vyresnis prašė grąžinti pinigus. Matė nubrozdintą žaizdelę (3 t. b. l. 100-102). Tyrimo metu liudytojas V. M. parodė, kad matė kaip į parduotuvę įeina, gal net įbėga vyriškis, o iš paskos jo, įbėga dar trys vyrai, kurie šaukė, rėkė ir suprato, kad nori į lauką išsitempti tą vyriškį, kuris pats pirmas įbėgo į parduotuvę, nieko nelaukdamas iš karto nedelsiant bandė išskirti vyrus (1 t. b. l. 64-65). Liudytoja V. G. tyrimo metu parodė, kad matė, kaip vyrą į parduotuvę įstūmė trys vyrai, vienas jį laikė suėmęs už striukės, jie koliojosi. Po to iš to nukentėjusiojo pažįstamo girdėjo, kad dėl kažkokios automobilio detalės (1 t. b. l. 70-71).

24. Atkreiptina detalė dėl pačių nuteistųjų elgesio modelio pavojingumo. Nukentėjusysis nurodė, kad apie 13.15 val. išvažinėjo iš įmonės kiemo į prekybos centrą ir pamatė prieš įmonę ant kelio stovintį automobilį „VW Passat“, vėliau atsukęs įmonės vaizdo įrašus, matė, jog buvo atėjęs jų vienas žmogus pažiūrėti, ar jis yra įmonėje. Po to tas pats automobilis atvažiavo prie prekybos centro. Pats A. P. apklausiamas teisme neneigė, kad buvo privažiavęs prie A. K. darbovietės, tačiau nurodė, kad važiuojant pamatė jį prie parduotuvės, tai ir priėjo prie jo. Svarbu tai, kad klausimas dėl detalės keitimo vyko telefonu, vėliau pačioje parduotuvėje, tačiau nepavykus išspręsti klausimo iš esmės dėl detalės pakeitimo, A. P. veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais ėmėsi neteisėtų veiksmų, siekiant įgyvendinti savo teisę – bet kokiu būdu atgauti pinigus už jo manymu netinkamą detalę.

25. Šių duomenų visuma patvirtina A. P., M. V. ir L. Š. kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad jie visi trys veikė išvien ir jų nurodytos įvykių versijos bylos duomenimis paneigtos. A. P. turėjo interesą susigrąžinti pinigus už detalę, o be to, atsižvelgiant į tarp jo ir nukentėjusiojo įvykusį žodinį konfliktą dar iki įvykio prie parduotuvės, akivaizdu, kad A. P. veikdamas kartu su L. Š. ir M. V., bei dar vienu asmeniu (vairuotoju), pasekę A. K. iki parduotuvės, jį apstojo, o šiam nenusileidus, ėmėsi veiksmų siekdami jį sulaikyti ir įbauginti.

26. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pagrindžiant kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti atskleistas prievartos padarinių pobūdis, turinys, t. y. padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-40-1073/2018 ir kt.). Žalos turinį pagal BK 294 straipsnį gali sudaryti tiek turtinė, tiek neturtinė žala kitam asmeniui, kuri gali pasireikšti kaip kaltininkui sumokėti pinigai, atiduotas, atimtas ar sugadintas turtas, nukentėjusio nuo kaltininko veiksmų asmens sveikatos sutrikdymas, jo laisvės atėmimas ir pan. Pažymėtina, jog didelės žalos dydžio kriterijų įstatymas nenumatė, o tai reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju šis požymis įrodinėjamas atskirai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, t. y. turtinę nukentėjusiojo padėtį ir jam padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų interesų svarbą, fizinės žalos padarymo buvimą ar nebuvimą, moralinį veikos aspektą ir kt.

27. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog dėl nustatytų nuteistųjų veiksmų padaryta žala vertintina kaip didelė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl nukentėjusiesiems padaryta žala yra vertinama kaip didelė, su šiais motyvais apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija sutinka, todėl jų dar kartą nekartoja. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog dėl nuteistųjų veiksmų A. K. patyrė fizinį skausmą, taip pat jis patyrė stresą ir baimę, jautėsi nesaugus ir įbaugintas, kadangi būdamas vienas, buvo apstotas keturių asmenų, iš kurių trys asmenys siekė jį įsitempti į automobilį, naudodami tiek žodinius grasinimus, tiek fizinius veiksmus, dėl ko A. K. turėjo trauktis į parduotuvę, kur buvo filmuojama ir buvo kitų žmonių, iš kur jį buvo bandoma ištempti. Svarbu tai, kad jei asmenys taip elgiasi dėl detalės, kurios vertė 15 Eur, tai natūralu, kad tai galėjo sukelti dar didesnę baimę ir nesaugumą dėl savo gyvybės ir sveikatos nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad toks pakankamai intensyvios prievartos (tiek fizinės, tiek psichinės) vertinimas atitinka teismų praktiką savavaldžiavimo bylose (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-177/2014, 2K-351/2014 ir kt.).

28. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Įvertinus nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, atliktų veiksmų intensyvumą, konstatuotina, jog nuteistieji, suvokdami, jog savavališkai, nesilaikydami įstatymo nustatytos tvarkos, numatydami, kad dėl jų sąmoningų veiksmų įbauginant nukentėjusįjį, jį apstojant, numatant, jog dėl jo atžvilgiu naudojamo fizinio poveikio pastarasis gali pasiduoti, būdami abejingi galimiems padariniams, pastariesiems sąmoningai leidžiant kilti, numatydami, kad dėl jų veiksmų bus padaryta didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, šių padarinių norėjo, siekdami kuo greičiau tenkinti A. P. poreikį, susigrąžinti pinigus už detalę, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, jog nusikalstamais nuteistųjų veiksmais A. K. patyrė tiek turtinę žalą (suplėšyta striukė, kuri nukentėjusiojo įvertinta 280 Eur), tiek neturtinę žalą (išgąstį, neigiamus išgyvenimus, nesaugumo jausmą, skausmą). Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistiesiems A. P., L. Š. ir M. V. baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai, nes jų veikoje yra visi būtini šios nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai.

Dėl proceso išlaidų

29. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

30. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymomis dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (3 t. b. l. 8, 108; 82, 133) iš L. Š. valstybės naudai nutarė išieškoti 369 Eur, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš M. V. 387 Eur. Priteisdamas šias išlaidas teismas įvertino bylos apimtį, sudėtingumą, nagrinėjimo trukmę, teismo posėdžių skaičių, nuteistųjų turtinę padėtį (abu yra darbingi).

31. Skunde nuteistasis M. V. nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas iš jo nusprendė išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Nurodo, kad gynėjas jam buvo paskirtas teismo iniciatyva ir buvo būtinas pagal įstatymą. Teismas nustatė, jog jis turi du mažamečius vaikus, nuo 2019 m. turi neįvykdytą finansinę prievolę (nesumokėtą baudą), nes neturi iš ko, tačiau į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė priteisdamas proceso išlaidas. Be to, šios aplinkybės nustatytos netiksliai, nes kaltinamasis M. V. turi tris nepilnamečius vaikus, kurių du gimę 2018 m., o vienas 2020 m. M. V. nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 1 d. buvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų, todėl nedirbo ir su darbo teisiniais santykiais pajamų negavo. Vien tai, kad kaltinamasis yra darbingas, nereiškia jo finansinio pajėgumo įvykdyti jam skirtas prievoles. Dėl nurodyto, teismas turėjo atleisti M. V. nuo visų proceso išlaidų atlyginimo ar bent jau ženkliai jas sumažinti. Kaip matyti iš bylos duomenų, gynėja I. Bekerė M. V. buvo parinkta vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktu (esant gynybos interesų prieštaravimų). Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas jokios įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu M. V. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, byloje nėra jokių duomenų, kad jis neišgalėtų sumokėti iš jo išieškotinos išlaidų sumos ar kad šią sumą reikėtų sumažinti, o skunde nurodomos aplinkybės nelaikytinos itin svarbiomis, trukdančiomis M. V. dirbti ir tokiu būdu atlyginti proceso išlaidas. Pažymėtina ir tai, kad M. V. viso proceso metu neigė padaręs nusikalstamą veiką, dėl ko advokato paslaugų apimtis jam taip pat padidėjo. Nesant teisinių ir faktinių aplinkybių dėl neteisėto išlaidų išieškojimo iš nuteistojo M. V., kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo nusprendė išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei.

32. Nuteistasis L. Š. taip pat nesutinka su priteistomis išlaidomis už advokato pagalbą, kadangi jo neprašė ir jam jo nereikėjo. Turto neturi, ką tik įsidarbino, alga nedidelė, prašo nepriteisti jokių proceso išlaidų. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismo gynėja Z. Kastėnienė L. Š. buvo parinkta vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktu (esant gynybos interesų prieštaravimų). Analogiškai vertinant nuteistojo padėtį, teisėjų kolegija pažymi, kad L. Š. viso proceso metu neigė padaręs nusikalstamą veiką, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, byloje nėra jokių duomenų, kad jis neišgalėtų sumokėti iš jo išieškotinos išlaidų sumos ar kad šią sumą reikėtų sumažinti. Nesant teisinių ir faktinių aplinkybių dėl neteisėto išlaidų išieškojimo iš nuteistojo L. Š., kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo nusprendė išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei.

33. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

34. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. rugsėjo 15 d. gautos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad už nuteistajam L. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 68,94 Eur išlaidų, už nuteistajam M. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 90 Eur išlaidų,

35. Spręsdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš apeliantų klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie yra atmetami, kaip nepagrįsti. Svarbu įvertinti ir tai, kad apeliaciniuose skunduose nuteistieji kėlė jų kaltės įrodinėjimo klausimą, dėl ko apeliacinių skundų nagrinėjimas privalėjo vykti žodinio proceso tvarka dalyvaujant gynėjams. Jokių duomenų apie jų finansinę padėtį byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantai, tai nurodė tik apeliaciniuose skunduose, todėl konstatuoti jų sunkią finansinę padėtį, dėl kurių neišgalėtų sumokėti iš jų priteistinų išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, pagrindo nėra. Apygardos teismas taip pat neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistiesiems suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga, nepagrįsta ar neproporcinga. Nuteistieji yra darbingo amžiaus ir, nors nurodo, kad šiuo metu oficialių pajamų negauna arba gauna mažas, atsižvelgiant į tai, kad jie yra darbingi, tai neužkerta kelio dirbti ir gauti nuolatines pajamas ir tokiu būdu atlyginti valstybei priteistinas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistųjų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio, nuteistojo M. V. ir jo gynėjos advokatės Irmos Bekerės, nuteistojo L. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo M. V. valstybės naudai 90 Eur (devyniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išieškoti iš nuteistojo L. Š. valstybės naudai 68,94 Eur (šešiasdešimt aštuonis eurus 94 euro ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas