Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Bylos duomenys (b. l. 12–13, 17–19) patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose jo nurodytu laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. kovo 18 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 12).

Pareiškėjas skunde (b. l. 2, 5) ir atsikirtime (b. l. 28) nurodė, kad kamerose Nr. 1 ir Nr. 2 jam nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma; kamerose buvo laikoma po 6–7 asmenis, kameroje Nr. 2 buvo laikomi 6 asmenys, o po to – 7, be to, buvo baldai.

Dėl pareiškėjo teiginio atsikirtime, kad vertinant gyvenamojo ploto dydį, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam (nuteistajam) turi būti ne mažesnis kaip 7 kv. m, į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, toks skaičiavimas atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (b. l. 32), teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017); pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos. Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1367-624/2019, 2019 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2062-662/2019, 2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2029-525/2019).

Todėl nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktu – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punktas, jo 11¹.2 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Iš atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12–13) esančių paaiškinimų ir gyvenamųjų patalpų schemos (toliau – schema) (b. l. 24) duomenų matyti, kad kamera Nr. 1 (kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) schemoje pažymėta numeriu 2-27, schemoje nurodytas jos plotas – 20,53 kv. m, sanitarinis mazgas šioje kameroje schemoje pažymėtas atskiru numeriu 2-28, schemoje nurodytas jo plotas – 1,89 kv. m; kamera Nr. 2 (kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) schemoje pažymėta numeriu 2-29, schemoje nurodytas jos plotas – 24,66 kv. m, sanitarinis mazgas šioje kameroje pažymėtas atskiru numeriu 2-30, schemoje nurodytas jo plotas – 1,90 kv. m. Remiantis pirmiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto neturi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, į minėtų įrenginių plotą atsižvelgtina tik nustačius ploto reikalavimo pažeidimą. Todėl kameros plotas apskaičiuotinas toliau nurodytu būdu. Kadangi schemoje kameros ir sanitariniai mazgai schemoje pažymėti atskirais numeriais, prie kiekvieno numerio nurodant ir atskirą plotą, teismas sprendžia, kad kameros Nr. 1 plotas (įskaičiavus į jį ir sanitarinio mazgo užimamą plotą) yra 22,42 kv. m (20,53 + 1,89 = 22,42), o kameros Nr. 2 plotas (įskaičiavus į jį ir sanitarinio mazgo plotą) yra 26,56 kv. m plotas (24,66 + 1,90 = 26,56).

Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 12–13), Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. vasario 12 d. ir 2019 m. vasario 19 d. įsakymuose dėl pareiškėjo paskyrimo į kameras (b. l. 17–18), Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus specialisto 2019 m. balandžio 4 d. pažymoje (b. l. 19), schemoje (b. l. 24) esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. vasario 18 d. – kameroje Nr. 1, kurios plotas 22,42 kv. m, kurioje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos ir laikoma iki 6 asmenų, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 3,74 kv. m gyvenamojo ploto (22,42 / 6 = 3,74); nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 18 d. – kameroje Nr. 2, kurios plotas 26,56 kv. m, kurioje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos ir laikoma iki 6 asmenų, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 4,43 kv. m gyvenamojo ploto. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis). Dalį ploto kamerose užėmė baldai ir sanitarinis mazgas (b. l. 24), tačiau nenustačius minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo, nėra pagrindo atsižvelgti į kamerose buvusio sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Marijampolės pataisos namai nesilaikė nustatyto reikalavimo laikyti tik po vieną ar du nuteistuosius vienoje kameroje (b. l. 5).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad teisės aktai nenumato reikalavimo tuos nuteistuosius, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę kalėjimo režimo sąlygomis, laikyti kameroje po vieną ar po du (b. l. 12). Byloje buvo nustatyta, kad kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki šešių asmenų, įskaitant pareiškėją (b. l. 13, 19). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) nustatė, kad kalėjimuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji laikomi kamerose po vieną, o jų sutikimu – po du; pataisos namuose šie nuteistieji laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų (165 straipsnio 4 dalis). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-264-387/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-155-148/2015), pareiškėjui buvo paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, o ne iki gyvos galvos. Tad pareiškėjui netaikytina ši BVK 165 straipsnio 4 dalies nuostata dėl laikymo kamerose po vieną ar po du. BVK nenustato, kad terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi būti laikomi kamerose po vieną ar po du. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, 9 kv. m ploto, tai neatitiko teisės aktų reikalavimų; kėlė klausimą, kaip gali 5 ar 6 asmenys pasivaikščioti tokiame kiemelyje; teigė, kad jis negalėjo normaliai ir kokybiškai pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu, buvo apribotos jo teisės ir laisvės į laisvą plotą ir gryną orą (b. l. 3–5).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skyrius reglamentuoja pasivaikščiojimo kiemus, šio skyriaus 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra jokios nuostatos dėl pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemo. Nei nurodyti, nei kiti teisės aktai nenustato, koks turi būti pasivaikščiojimo kiemo plotas, ir kiek jame turi tekti ploto vienam nuteistajam.

BVK 73 straipsnio 5 punkte yra įtvirtinta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti tris valandas. BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore.

Vidaus tvarkos taisyklių 233 punktas nustato, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje arba kameroje esantys nuteistieji. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pateko į Vidaus tvarkos taisyklių 232 punkte išvardintų asmenų kategoriją, t. y. kad jis sirgo aktyvia tuberkulioze ar kitomis užkrečiamosiomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis, dėl ko turėjo būti vedamas pasivaikščioti atskirai nuo kitų asmenų. Pareiškėjas skunde to ir neteigė. Tad vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 233 punktu, pareiškėjas galėjo būti vedamas pasivaikščioti kartu su toje pačioje kameroje laikomais nuteistaisiais. Bylos duomenimis, kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki šešių asmenų, įskaitant pareiškėją (b. l. 13, 19), ir pareiškėjas skunde patvirtino, kad kieme vienu metu vaikščiojo penki ar šeši asmenys (b. l. 3), todėl teismas sprendžia, kad tai atitinka Vidaus tvarkos taisyklių 233 punkto reikalavimus.

Be to, pareiškėjas savo skunde neteigė, kad jam iš viso nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, numatyta BVK 73 straipsnio 5 punkte, 103 straipsnio 1 dalyje. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto, per didelio asmenų skaičiaus kieme ir to įtakos pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore įgyvendinimui.

Iš patektų į bylą pasivaikščiojimo kiemo fotografijų (b. l. 45–54) nematyti, ar pasivaikščiojimo kieme buvo suoliukai. Teismas pažymi, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje (reglamentuojančiame pasivaikščiojimo kiemus) nėra nurodyta, kad pasivaikščiojimo kieme turi būti suolelis, stalas, skersinis ir iškvietimo mygtukas. Kiti teisės aktai tokių reikalavimų taip pat nenustato. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus 20 punkte tik nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Kadangi teisės aktai nenustato pataisos įstaigoms pareigos įrengti pasivaikščiojimo kiemuose suoliukus, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad suoliukas galimai nebuvo įrengtas pasivaikščiojimo kieme. Pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą konstatavo, kad atsižvelgiant į Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punkto ir 19 punkto reikalavimus, Marijampolės pataisos namuose teisėtai buvo įrengti stogeliai virš pasivaikščiojimo kiemų, todėl nėra pagrindo atsakovo veiksmus dėl jų įrengimo pripažinti neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-620-442/2015).

Taisyklių 19 punkte rašoma apie atvirą stogą, kuris uždengiamas metaliniu tinklu, todėl teismas daro išvadą, kad ši nuostata reiškia, jog virš pasivaikščiojimo kiemo turi būti stogas, o po juo – metalinis tinklas, tačiau pasivaikščiojimo kiemas turi būti uždengtas stogu nesandariai, t. y. neaklinai, o tokiu būdu, kad į kiemą patektų grynas oras. Iš pateiktų į bylą pasivaikščiojimo kiemo fotografijų (b. l. 49, 54) matyti, kad pasivaikščiojimo kiemo viršus yra uždengtas tinklu, virš šio tinklo yra lentos. Pareiškėjas neteigė, kad virš lentų buvo ir stogas. Iš fotografijų to nematyti. Teismas, atsižvelgdamas ir į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju toks pasivaikščiojimo kiemo įrengimas atitinka Taisyklių 19 punkto reikalavimus. Taisyklių 19 punkte nėra nurodyta, kad virš pasivaikščiojimo kiemo apskritai neturi būti stogo, todėl nėra pagrindo teigti, kad kiemas turi būti po atviru dangumi (pareiškėjas atsikirtime teigė, kad nesimatė saulės). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas atsikirtimuose taip pat nurodė kitas aplinkybes, tačiau neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo su jomis nesiejo. Pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, patirtą neužtikrinus jam laisvo ploto kamerose ir teisės į gryną orą pasivaikščiojimo kiemelyje (b. l. 4, 32, 34).

Tad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje M. S. prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Byloje nenustatytas pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Marijampolės PN ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Be to, Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyriaus pažymos (b. l. 21) ir Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus psichologo pažymos (b. l. 20) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų, kildinamų iš netinkamų kalinimo sąlygų, Marijampolės pataisos namuose į medikus ir į psichologus nesikreipė. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.

Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.