Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 1 dalį) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimt) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, pirmus 8 (aštuonerius) metus laisvės atėmimo paskiriant atlikti kalėjime, o likusią bausmės dalį - pataisos namuose.

A. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 178 straipsnio 2 dalį (2013-09-11 pinigų vagystė) išteisintas, nepadarius jam šių veikų.

Priteista iš A. Š. A. G. 6 926 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą šioje byloje iš A. Š. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis nužudė bejėgiškos būklės žmogų, pagrobė svetimą turtą iš saugyklos ir pagrobė dokumentą.

A. Š. padarė nusikalstamas veikas tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis:

A. Š. 2013-09-14, laikotarpiu nuo 20.30 iki 22.30 val., patekęs į M. F. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, būdamas nepatenkintas, kad nukentėjusysis jį varo iš nuomojamo buto, priėjo prie savo kambaryje lovoje miegančio M. F., gim. (duomenys neskelbtini), ir jam būnant bejėgiškos būklės dėl jo senyvo amžiaus, nutraukė nuo šalia stovėjusio stalinio šviestuvo laidą ir juo tyčia apvijo M. F. kaklą ir įtempdamas laido galus jį smaugė, ko pasėkoje nuo mechaninės asfikcijos suspaudus kaklą kilpa nukentėjusysis mirė, taip tyčia nužudė M. F..

Po nužudymo A. Š. iš nukentėjusiojo nužudytojo švarko kišenės pagrobė piniginę, su joje buvusiais 96 Lt, auksinę grandinėlę su kryželio formos pakabuku 1500 Lt vertės, M. F. asmens dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), o iš kambaryje rastos saugyklos – rakinamos medinės dėžutės, ją atrakinęs kambaryje rastais raktais, pagrobė 2800 Lt ir tris medalius, iš koridoriaus pagrobė stacionarų telefono apartą 30 Lt vertės ir 3 vnt. buto raktų, tuo padarydamas M. F. 3626 Lt materialinę žalą.

Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. buvo kaltinamas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2013-09-11, laikotarpiu nuo 16.00 iki 18.00 val., būdamas M. F. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur nuomojosi vieną kambarį, savininkui nesant namuose, įsibrovė į M. F. priklausantį kambarį, kur iš saugyklos – rakinamos medinės dėžutės, ją atrakinęs kambaryje rastais raktais, pagrobė 800 Lt, tuo padarydamas M. F. 800 Lt materialinę žalą.

Taip pat, prokuroro teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal byloje surinktais įrodymus nustatyta, kad A. Š. nužudė M. F. siekdamas įgyti nukentėjusiojo turtą, vadovaujantis anksčiau paminėta teismų praktika, A. Š. padaryta veika turėjo būti kvalifikuojama ne kaip vagystė, o kaip plėšimas.

Prokuroras skunde taip pat mano, kad teismas turėjo A. Š. pripažinti pavojingu recidyvistu. Tokią išvadą, prokuroro teigimu, leidžia daryti visa eilė aplinkybių. A. Š. yra teistas 7 kartus, teistumai neišnykę. A. Š. anksčiau padaryti nusikaltimai yra vagystės ir plėšimai, todėl galima teigti, kad jis sistemingai daro nusikaltimus nuosavybei. Paskutinį kartą 2007-02-21 Ukmergės rajono apylinkės teismo jis nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, tai yra pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą. Todėl, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kurį prokuroras pacituoja skunde (t. 2, b. l. 191), atsižvelgiant į tai, kad A. Š., prieš pripažįstant jį padarius kvalifikuotą nužudymą, buvo ne kartą teistas (2005-01-18 Jonavos rajono apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį 2 (dvejų) metų 2 (mėnesių) laisvės atėmimo bausme, 2007-02-21 Ukmergės rajono apylinkės teismo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį 6 (šešerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme), dėl ko yra pagrindas laikyti ji recidyvistu, yra visos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos A. Š. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Prokuroras skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti keičiamas ir dėl neteisingos bausmės paskyrimo A. Š. Prokuroro teigimu, teismas, skirdamas A. Š. bausmę už kvalifikuotą nužudymą nepakankamai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę – padaryto nusikaltimo pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas, kaip yra nurodoma teismų praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga Nr. 28), turėjo atsižvelgti į tai, kad padarytas nužudymas šaltakraujiškai atimant gyvybę senyvo amžiaus asmeniui, kuris negalėjo pasipriešinti nuteistajam bei buvo užpultas kai miegojo. Nukentėjusysis nieko blogo užpuolikui nėra padaręs ir neturėjo įtakos tokiam jo elgesiui. Pasirinktas nužudymo būdas (šaltakraujiškumas) rodo didesnį padaryto nužudymo pavojingumą. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad A. Š. yra teistas net 7 kartus (teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka), kas parodo aiškų nuteistojo polinkį nesilaikyti visuomenėje priimtų socialinių normų, elgtis ne pagal įstatymus, jis yra linkęs nusikalsti ir yra pasirinkęs kriminalinio pobūdžio gyvenimo būdą, tinkamų išvadų nedaro ir savo elgesio nekeičia, taip pat į tą faktą, kad yra visos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos A. Š. pripažinti pavojingu recidyvistu, o pavojingam recidyvistui pagal BK 56 straipsnio 2 dalies nuostatas už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, vadovaujantis anksčiau paminėta teismų praktika, kad jeigu byloje nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, A. Š. turėtų būti už tyčinį kvalifikuotą nužudymą skiriama artima maksimaliam bausmės dydžiui artima laisvės atėmimo bausmė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Pradinė veikų kvalifikacija, pateikta kaltinamajame akte, pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą, pasikeitė. Teismas, priimdamas nuosprendį, A. Š. pripažino kaltu padarius veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisė. A. Š. išteisino nepadarius veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 178 straipsnio 2 dalyje (2013 09 11 pinigų vagystės). Teismas nurodė išsamius motyvus dėl tokio savo sprendimo. Pagal teismą A. Š. nužudė bejėgiškos būklės M. F. dėl asmeninių motyvų, sumanymas užvaldyti svetimą turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai A. Š. nužudė nukentėjusįjį. Dėl A. Š. inkriminuotos pinigų vagystės teismas nurodė, jog kaltinime nurodytą dieną – 2013-09-11 A. Š. vagystės nepadarė, jis pagrobė 800 Lt, tačiau kitu laiku, t. y. po M. F. nužudymo kartu su kitais jo asmeniniais daiktais ir pinigais. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog A. Š. kaltumas negali būti grindžiamas vien jo parodymais, kai jų nepatvirtina kiti įrodymai ir jis pats teisme. Prokuroras, nesutikdamas su teismo išvada dėl įrodymų vertinimo, nurodo 2013-12-27 papildomos apklausos įtariamojo A. Š. protokolą, kuriame A. Š. savo anksčiau duotus parodymus papildė nauja aplinkybe, jog prieš tris dienas iki nužudymo jis grįžo į nuomojamą kambarį pas M. F., šiam nesant, apkraustė buto kambarį. Spintelėje rado medinę rakinamą dėžutę. Vėliau rado nuo dėžutės sekcijoje raktus. Atrakino dėžutę su raktais ir iš jos pagrobė 800 Lt po 200 Lt kupiūromis. Dėžutėje buvo daugiau pinigų, bet jis jų neėmė. Dėžutę užrakino. Pinigus išleido, pirko maistą, naują antklodę, ją nuvežė motinai ir padovanojo (t. 1, b. l. 160-161). 2014-03-03 įtariamojo apklausos protokole parodė, kad 2013-09-11 vagystė galėjo būti padaryta nuo 20.30 val. iki 22.30 val. (t. 1, b. l. 165). Prokuroro nuomone, šių parodymų pakanka pripažinti A. Š. kaltu dėl minėtos vagystės, nes jį davus tokius parodymus patvirtino tyrėja, teisme apklausta kaip liudytoja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo tokiais A. Š. parodymais, nes jo parodymuose nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys (liudytojų A. Š., G. Š. parodymai). Apeliacine tvarka apklausus minėtus liudytojus ir ištaisius teismo padarytą BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimą (jų parodymus vertino ir savo išvadas grindė neiškvietęs ir neapklausęs teisiamajame posėdyje), naujų duomenų nepaaiškėjo. Liudytoja M. Š. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu A. Š. nurodytos aplinkybės, jog jis motinai iš 2013-09-11 pavogtų pinigų nupirko ir padovanojo antklodę (t. 1, b. l. 115, 116-117). Liudytojas G. Š. taip pat patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 118-119). Jis apie 2013-09-11 vagystę nieko nežino. Jokių daiktų ar pinigų tokiu laiku A. Š. nedovanojo. Šiuo atveju A. Š. apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusios pareigūnės, teisme apklaustos kaip liudytoja, parodymai neturi jokios išankstinės ar didesnės galios palyginus su kitais faktiniais duomenims. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo/įtariamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą, jei jo nepatvirtina kiti įrodymai. Šiuo atveju reikalaujama priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl išteisinamosios dalies, kai byloje nesurinkta jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų A. Š. prisipažinimą ikiteisminio tyrimo metu.

Konstatuotina, kad įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikytasi pirmosios instancijos teisme, ir teismo išvados pagrįstos įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu. Kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Pagal šį punktą veiką kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Tačiau šiuo atveju, kai teismo visiškai pagrįstai nustatyta, jog sumanymas užvaldyti turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai A. Š. nužudė bejėgiškos būklės M. F. (miegantį) iš keršto, kuris kilo dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 178 straipsnio 2 dalį bei 302 straipsnio 1 dalį. Veika kvalifikuojama kaip nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimo sutaptis, jei nužudoma plėšimo metu. Šiuo atveju tai nenustatyta. Kadangi byloje nebuvo kitų įrodymų, patvirtinančių pradinę A. Š. veikos kvalifikaciją, teismas tai ir nurodė nuosprendyje. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepaneigia motyvuotų teismo išvadų. Teismo išvados turi būti ir yra grindžiamos įrodymais, o ne prielaidomis.

Teismas, skirdamas bausmę šioje byloje, nuosprendyje aprašė byloje esamas svarbias aplinkybes, ir į jas atsižvelgęs, paskyrė už nužudymą nuteistajam 14 metų laisvės atėmimo bausmę. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, taip pat į kaltinamojo asmenybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nevisos minėtos aplinkybės yra šioje byloje. Kaip minėta, teismas nuosprendyje aprašė esamas svarbias: buvo teistas 7 kartus, psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į narkologinę ar psichiatro įskaitą neįrašytas, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra, padarytas labai sunkus ir du apysunkiai nusikaltimai, tyčinis labai sunkus nusikaltimas sukėlė negrįžtamus padarinius – žmogaus mirtį, nusikaltimas padarytas tyčia, prieš bejėgiškos būklės asmenį, nesant rimto preteksto. Atsižvelgęs į A. Š. asmenybę, nusikaltimo padarymo aplinkybes ir jo pavojingumą, teismas paskyrė dalį bausmės atlikti kalėjime. Teismas, nurodęs bausmės skyrimo motyvus, priėmė sprendimą skirti nuteistajam bausmę už nužudymą atitinkančią straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Teismo motyvai pakankamai išsamūs ir paremti bylos duomenimis. Teismas iš esmės nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Turint mintyje ir tai, kad A. Š. padarytas nužudymas turi vieną iš trylikos BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytų šią veiką sunkinančių požymių, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl paskirtos per švelnios bausmės vertintini kaip nepagrįsti.

Pagal BK 27 straipsnio 3 dalį teismas, priimdamas nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. Taigi, teismas turi teisę, bet ne pareigą asmenį pripažinti (ar nepripažinti) pavojingu recidyvistu. Šiuo atveju prokuroro apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas A. Š. pripažinti pavojingu recidyvistu privalėjo, prieštarauja minėto įstatymo nuostatoms. Teismas, nepripažindamas A. Š. pavojingu recidyvistu, nepažeidė minėto įstatymo, kuris net neįpareigoja teismo nuosprendyje išdėstyti tokio sprendimo motyvų. Prokuroras, akcentuodamas A. Š. 7 teistumus, jokių naujų bylos duomenų, į kuriuos nuosprendyje nebūtų atkreiptas dėmesys, skiriant bausmę ir jos atlikimo vietą, nepateikė. Be to prokuroras nėra pakankamai konkretus, nes nutyli kai kuriuos nemažiau reikšmingus apsisprendimui nepripažinti pavojingu recidyvistu, faktus: pirmi du teistumai už nusikaltimus, kuriuos A. Š. padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolikos metų, 2005 m. sausio 1d. nuosprendis priimtas dėl veikos, kuri buvo padaryta iki priimant 2004 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, t. y. jo teistumų skaičius mažesnis negu nurodo apeliantas, nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo įsidarbinęs, dirbo UAB „E“ pagalbiniu darbininku. A. Š., kaip recidyvistui, teismas paskyrė griežtą laisvės atėmimo bausmę ir apsunkintą bausmės atlikimą (kalėjimo sąlygomis). Pripažinimas ypatingu recidyvistu, nenulemtų griežtesnės bausmės pagal BK 56 straipsnio 2 dalį paskyrimą, kadangi minėtas straipsnis nustato laisvės atėmimo bausmės griežtesnio dydžio, negu BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, skyrimą, pavojingam recidyvistui, t. y. asmeniui, kuris veiką padarė būdamas pripažintas pavojingu recidyvistu ankstesniu nuosprendžiu. A. Š. neatitinka šios sąlygos.

Nenustačius (duomenys neskelbtini) straipsnyje, 329 straipsnio 2 punkte numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ir naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas netenkintinas, o teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.