- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-05
- Bylos Nr.
- 2K-67/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Viktoras Aidukas, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Nuteistasis
- R. B., V. G.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. kasacinį skundą, paduotą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžio, taip pat pagal nuteistojo V. G. kasacinius skundus, paduotus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžio ir 2007 m. spalio 25 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu:
V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyniolikai metų, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 3 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas septyniolikai metų. Pirmus penkerius metus bausmę paskirta atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas kardomajame kalinime – suėmime nuo 2005 m. vasario 24 d. iki rugsėjo 23 d. ir nuo 2006 m. balandžio 12 d. iki rugsėjo 8 d.;
R. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyniolikai metų, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 3 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 12 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gegužės 20 d. nuosprendžiais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 4 d. nutartimi paskirtomis pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas septyniolikai metų. Pirmus penkerius metus bausmę paskirta atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 12 d. nuosprendį, pakeistą Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 4 d. nutartimi, bei kardomojo kalinimo – suėmimo laikas nuo 2004 m. vasario 11 d. iki rugsėjo 3 d. ir nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. iki 2006 m. rugsėjo 8 d.
Žemesnės instancijos teismas
Iš nuteistųjų priteista solidariai nukentėjusiajai D. B. 50 000 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. G. ir R. B. taikytos BK 25 straipsnio 2 ir 3 dalys; jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nužudymą padarė veikdami organizuota grupe, pakeista kita atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jog šį nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupe. V. G., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki šešiolikos metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiolikai metų. Pirmus ketverius metus bausmę paskirta atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį paskirta atlikti pataisos namuose. R. B., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki šešiolikos metų. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, bei, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrinta apėmimo būdu su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 12 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gegužės 20 d. nuosprendžiais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 4 d. nutartimi paskirtomis bausmėmis pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų. Pirmus ketverius metus bausmę paskirta atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistųjų solidariai priteistos neturtinės žalos nukentėjusiajai D. B. atlyginimo dydis padidintas iki 90 000 Lt. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis nepakeista.
Nuteistojo V. G. skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 25 d. nutartimi atmestas šio nuteistojo skundas ir palikta galioti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, kuria, vadovaujantis BPK 347 ir 362 straipsniais subendrinus bausmes, V. G. paskirtas Vokietijos Federacinės Respublikos Limburg‘o an der Lahn žemės teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu ir Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžiu, jas iš dalies sudedant, nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyniolikai metų, pirmus ketverius šios bausmės metus atliekant kalėjime, o likusią bausmės dalį – pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta laisvės atėmimo bausmė, atlikta pagal VFR Limburg‘o an der Lahn žemės teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2004 m. vasario 18 d.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio nuteistojo R. B. kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro bei nukentėjusiosios, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. ir V. G. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe ir iš anksto 2003 m. gruodžio 27-28 dienomis susitarę dėl savanaudiškų paskatų nužudė V. B., kadangi jis rengėsi į nelegalų ir neteisėtą verslą gabenant narkotikus kontrabanda iš Olandijos į Vokietiją pritraukti savo draugus iš Šiaulių, o R. B., V. G. ir E. D. iš šio verslo pašalinti. Vykdydami šį susitarimą, R. B. ir V. G. 2003 m. gruodžio 28 d. kartu su E. D. susitarė susitikti su V. B. ir Kėdainių mieste visi keturi įsėdę į D. B. priklausantį automobilį „Mersedes-Benz 220“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo į susitikimą atvyko V. B., R. B. rodant kelią, o V. G. vairuojant automobilį, apie 15 val. nuvyko į Kėdainių r. Vencgalių k., kur V. B. iššokus iš automobilio ir bėgant, R. B. du kartus šovė į jį iš nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoleto su duslintuvu, pataikydamas viena kulka V. B. į dešinės kojos šlaunį, dėl ko V. B. suklupo, tada prie jo pribėgęs V. G. iš nenustatyto modelio 7,65 milimetrų kalibro pistoleto su duslintuvu šovė V. B. į kairį antakį, taip įvykdydamas susitarimą V. B. nužudyti.
Be to, V. G., R. B. ir E. D., kuriam byla nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, veikdami bendrininkų grupe, V. G. pasiūlius, o R. B. ir E. D. sutikus sudeginti automobilį, kuriuo buvo atvykęs nužudytasis, E. D. automobilio padegimui nupirkus degalinėje Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), penkis litrus A-95 benzino ir nužudymo vietoje jį perdavus V. G., E. D. su R. B. automobiliu „Audi-80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu A. B., o V. G. automobiliu „Mersedes-Benz 220“ iš V. B. nužudymo vietos nuvyko iki R. B. nurodyto miškelio Radviliškio r. Vakarų k. ribose ir panaudoję E. D. perduotą benziną, apie 17 val. padegė ir taip tyčia sunaikino D. B. priklausantį automobilį „Mersedes-Benz 220“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame buvusius daiktus, kurių bendra vertė 51 450 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo pirmą kartą už veikas, susijusias su V. B. nužudymu, buvęs nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu, kurį Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 9 d. nutartimi panaikino, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, ir perdavė ją iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nagrinėdama bylą iš naujo, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu jį nuteisė pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei 25 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį. Šį nuosprendį jis su gynėju apskundė. Tačiau, kasatoriaus manymu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą pagal jo ir gynėjo apeliacinį skundą, iš esmės pažeidė BPK normas, suvaržė įstatymų garantuotas jo teises, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti skundą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, buvo netinkamai pritaikytos BK normos. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinis teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kasatorius, pateikęs nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl teismų praktikos nagrinėjant bylas apeliacine tvarka, daro išvadą, jog atsakymai į apeliacinio skundo argumentus neturi būti formalūs ir neapsiriboti teiginiais, kad skundo motyvai nepagrįsti ir kad pirmosios instancijos teismas viską padarė gerai, o jei ko nors ir nepadarė arba padarė ne taip, tai nėra esminis pažeidimas. Motyvuotas skundo argumentų, su kuriais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, paneigimas reiškia, jog privalu pateikti ir skundo teiginių analizę, ir juos paneigiančių bylos faktinių duomenų tyrimą. Išvados turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde pabrėžtas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos ne vienu atveju pademonstruotas šališkumas, pateikiant tai pagrindžiančius argumentus. Kadangi aukštesnės instancijos teismas vieną kartą jau buvo pripažinęs faktą, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija neobjektyviai nagrinėjo šią baudžiamąją bylą, apeliacinis teismas juos turėjo vertinti itin kruopščiai, bet to nepadarė.
Apeliaciniame skunde nurodyta, jog Panevėžio apygardos teisme 2006 m. gegužės 10 d. teisėjų kolegija dėl jai pareikšto nušalinimo sprendimą priėmė ne pasitarimų kambaryje, taip pažeisdama BPK 59 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Kitu atveju teisėjų kolegija išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo dėl prašymo skirti ekspertizę ir, grįžusi į posėdžių salę, tęsė posėdį, nors po pertraukos jame nepasirodė kito kaltinamojo gynėja. Dėl to teismui pareiškus nušalinimą, kolegija išėjo į pasitarimų kambarį, neišklausiusi dalyvaujančių byloje asmenų nuomonės. Apeliacinės instancijos teismas tą nepagrįstai pripažino formaliu ir neesminiu BPK nuostatų pažeidimu, nurodydamas, kad po pertraukos į posėdį neatvykus gynėjai, byloje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, tik paskelbti sprendimai dėl anksčiau pareikštų proceso dalyvių prašymų.
Šalies argumentai
Kasatorius su tuo nesutinka ir nurodo, kad proceso tęsimas nedalyvaujant gynėjai esmingai pažeidžia kaltinamojo teises, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Iš gynėjos faktiškai buvo atimta teisė pareikšti nepasitikėjimą teisėjų kolegija, o svarstant itin svarbų kaltinamajam klausimą dėl teisės į nešališką teismą, iš jo buvo atimta galimybė gauti reikiamą teisinę pagalbą realizuojant BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytas teises. Apeliacinio teismo nuomonę, kad nėra pagrindo įtarti apygardos teismo teisėjus buvus šališkais, paneigia faktas, kad apeliacinis teismas buvo priverstas atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti naują kompleksinę teismo medicinos, trasologinę, balistinę ekspertizę. Prašymą dėl šios ekspertizės, kasatoriaus manymu, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija atmetė tik dėl išankstinio nusistatymo. Pirmosios instancijos teismo atliktas neišsamus ir paviršutiniškas įrodymų ištyrimas kaip tik ir demonstruoja išankstinį šio teismo nusistatymą byloje. Be to, šis teismas nuosprendyje konstatavo, kad į susitikimo vietą V. G. atsivežė du nenustatytų modelių 7,65 mm kalibro pistoletus su duslintuvais. Kaltinamajame akte ši aplinkybė nebuvo paminėta, ji paneigta apeliaciniame nuosprendyje, tačiau tame neįžvelgta pirmosios instancijos teismo suinteresuotumo akivaizdžiai pabloginti V. G. padėtį.
Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodė, jog negalėjo būti teisiamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes Heseno žemės prokuratūra prie Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo sutiko jį išduoti Lietuvos teisėsaugos institucijoms vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tik už nužudymą be sunkinančių aplinkybių ir už padegimą. Apeliacinis teismas atmetė šį argumentą ir nuosprendyje nurodė, jog Lietuvos įgaliotos teisėsaugos institucijos kreipėsi į Vokietijos institucijas dėl baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo. Byloje yra 2005 m. gegužės 4 d. Heseno žemės prokuratūros prie Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo raštas dėl išdavimo, iš kurio matyti, kad Vokietija sutinka, jog V. G. būtų persekiojamas ir pagal BK 129 str. 2 d. 7 p., 9 p. (t. 7, b. l. 113). Vis dėlto teismas, prieš darydamas tokią išvadą, nesvarstė, ar tas raštas atitinka BPK 70 straipsnyje numatytą išdavusios užsienio valstybės sutikimo sampratą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinis teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų BK 63 straipsnio 9 dalies ir 66 straipsnio nuostatų taikymo klaidų. Kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, jog asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Vokietijos Federacinės Respublikos Limburg an der Lahn Žemės teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu kasatorius nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams ir dešimčiai mėnesių, o veika, dėl kurios jis nuteistas skundžiamais nuosprendžiais, padaryta 2003 m. gruodžio 28 d., t.y. anksčiau. Be to, Panevėžio apygardos teismas į bausmės atlikimo laiką įskaitė tik kardomojo kalinimo laiką nuo 2005 m. vasario 24 d. iki rugsėjo 23 d. ir nuo 2006 m. balandžio 12 d. iki rugsėjo 8 d. Laikas, kurį kasatorius buvo suimtas Vokietijoje, nuosprendyje neatsispindi, nors į Lietuvą jis buvo grąžintas pagal Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją Vokietijos Limburg an der Lahn Žemės teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimui ir Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo nutartimi, gavus Lietuvos Respublikos prašymą perduoti jį Lietuvai, buvo suimtas iki ekstradicijos vykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal tarptautinę sutartį ar Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui į ikiteisminio tyrimo suėmimo terminą įskaitomas visas mūsų valstybės prašymo pagrindu suimto asmens užsienio valstybėje suėmime išbūtas laikas.
Kasatorius tvirtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Apeliaciniame skunde akcentuota, kad pirmosios instancijos teismas V. G. kaltę grindė E. D. parodymais, kurių dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima patikrinti teisiamajame posėdyje, nors jie nenuoseklūs, prieštaringi ir nepatvirtinti kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, todėl neteisinga jais paremti apkaltinamojo nuosprendžio teiginius. BPK 376 straipsnio nuostatos leidžia teisiamajame posėdyje perskaityti dėl svarbių priežasčių į teismą neatvykusių asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taip ištirti parodymai gali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu. Tačiau šiuo atveju E. D. parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu, negalima pripažinti pilnaverčiais įrodymais. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d) punktas be jokių išlygų suteikia teisę kaltinamajam apklausti kaltinimo liudytojus. Konvencijos nuostatos yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis ir pagal Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio nuostatas turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus. Panašus principas įtvirtintas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, suteikiant kaltinamajam bylos nagrinėjimo teisme metu dalyvauti įrodymų tyrime, užduoti klausimus. E. D. apklausoje nei V. G., nei jo gynėjas nedalyvavo. Lietuvos apeliacinis teismas laikė, kad nėra procesinių kliūčių remtis E. D. parodymais, užfiksuotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jis parodymus davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šis E. D. apklausė prokuroro prašymu, kadangi buvo manoma, jog bylą nagrinėjant teisme tas asmuo gali pakeisti parodymus arba atsisakyti juos duoti. Apklausoje dalyvavo prokuroras ir įtariamojo gynėjas, apklausos eiga ir rezultatai užfiksuoti protokole, surašytame laikantis BPK reikalavimų. Tokios apklausos, baiminantis dėl E. D. neprognozuojamo elgesio tolimesnio proceso metu, faktas rodo šį asmenį buvus nepatikimu informacijos šaltiniu. Tokį įspūdį kasatoriui sustiprina ir E. D. mirtis. Apeliacinis teismas buvo privestas sutikti su tuo, kad E. D., 2004 m. vasario 12 d. pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis, neužsiminė apie V. B. nužudymą ar automobilio sudeginimą, kovo 9 d. ranka rašytame nuoširdžiame prisipažinime paaiškino automobilio sudeginimo aplinkybes, o įtariamojo apklausoje nurodė, jog teisme atskleis, kodėl su V. G. ir R. B. sudegino automobilį, kuriuo naudojosi V. B.. E. D. ėmė kalbėti apie V. B. nužudymą tik apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurioje kasatorius ir jo gynėjas nedalyvavo, ir negalėjo išsiaiškinti daugelio svarbių ir veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą lemiančių klausimų. Be E. D. apklausos teisiamajame posėdyje nebuvo galimybės patikrinti jo parodymų teisingumo. Nors šie parodymai akivaizdžiai prieštarauja V. G. parodymams, bet akistata tarp jų nesurengta. E. D. buvo suinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymai po ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos vienodi tik dėl nereikalaujančių smulkaus apibūdinimo aplinkybių, dėl detalių jis painiojosi. Apeliacinio teismo prielaidos dėl jo sugebėjimų duoti parodymus negali atstoti paties apklausiamo asmens paaiškinimų.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, jog kelia abejonių specialisto išvados teiginių pagrįstumas, todėl baudžiamojoje byloje turėtų būti visi duomenys, kurių pagrindu išvados padarytos, nes tik tada galima patikrinti, ar tyrimų rezultatai yra objektyvūs. Jis nesutinka apeliacinio teismo išvada dėl pirmosios instancijos teismo netenkinto prašymo išreikalauti lenteles ir grafikus prie 2005 m. balandžio 26 d. specialisto išvados Nr. 1791, pagal kurią prie specialisto tyrimo akto nepateiktos visos diagramos nėra kliūtis palyginti tyrimo rezultatus, kadangi diagramos skirtos ir suprantamos tik specialistams.
Baudžiamosios teisės teorija bei nusistovėjusi teismų praktika traktuoja nužudymą kaip padarytą dėl savanaudiškų paskatų, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Tačiau negali būti pripažįstami savanaudiškomis paskatomis motyvai, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai (kerštas skolininkui dėl negrąžintos skolos, pyktis dėl prarasto turto, pavydas dėl praturtėjimo ar nukentėjusiojo atsisakymas įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu, ir pan.), bet dėl šios veikos kaltininkas negauna turtinės naudos. Kasatorius nesutinka su teismo argumentais, jog V. B. nužudytas dėl savanaudiškų paskatų, kaltininkams siekiant išlaikyti turimas pajamas iš nusikalstamos veiklos, t.y. siekiant turtinės naudos sau, o kaltininkų savanaudiškumas gali pasireikšti ne tik kokių nors materialinių vertybių ar turtinių teisių įgijimu, bet ir turimų turtinių vertybių išlaikymu ar turtinių prievolių išvengimu. Jis pažymi, kad byloje nenustatyta, jog kaltininkai prarado turtą ar jiems buvo iškilusi reali grėsmė to turto netekti. Teismo bandymas savanaudiškumą įžvelgti baimėje ateityje netekti pajamų nesiderina su tinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.
Šalies argumentai
Atskiru kasaciniu skundu, surašytu 2007 m. gruodžio 3 d., nuteistasis V. G. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 25 d. nutartį, kuria išspręstas V. G. Vokietijos Federacinės Respublikos Limburg‘o an der Lahn žemės teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu ir Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžiu, paskirtų bausmių subendrinimo klausimas. Nuteistojo manymu, skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir dėl to keistina, bausmes subendrinant apėmimo būdu ir paskiriant švelnesnę bausmę. Vokietijoje jis jau buvo sulaikytas, kai dėl sulaikymo buvo gautas Europos arešto orderis, kurio pagrindu ši kardomoji priemonė nebuvo pakeista. Vėliau, jau Lietuvos teismui skiriant bausmę niekas į tai neatsižvelgė ir neįvertino, kad Vokietijoje nuteistajam V. G. iki atliekamos bausmės vidurio buvo likę dveji metai. Suėjus pusei bausmės laiko jis būtų buvęs deportuotas į Lietuvą. Tą garantavo prokuroras ir patvirtina kitų nuteistojo bendrininkų patirtis, kai jie buvo deportuoti ir jau yra laisvėje. Todėl Vokietijoje jam būtų tekę atbūti dar dvejus metus laisvės atėmimo bausmės, o Lietuvos apeliacinis teismas jam pridėjo trejus metus, nepaisant to, kad perkvalifikuojant nusikaltimą pagal Lietuvos BK nenurodyta straipsnio dalis, todėl bendrinant bausmes nėra galimybės įvertinti nusikaltimo sunkumo.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti.
Kasatoriaus tvirtinimu, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendis neteisėti, priimti netinkamai pritaikius BK normas ir padarius esminius BPK nuostatų pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendyje aprašydamas įrodymų vertinimą ir veikos kvalifikavimą, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą išdėstyti įrodymus, kuriais ne tik grindžiamos teismo išvados, bet ir argumentai bei motyvai, remiantis kuriais teismas atmeta kitus įrodymus. Šiame nuosprendyje iš esmės remiamasi subjektyvios kilmės duomenimis, t.y. E. D. parodymais apie nusikalstamas veikas, rengimąsi joms, šių veikų darymo bei paskesnių veiksmų detales. Teismas apsiriboja formuluote, kad „jo parodymai atitinka kitus bylos įrodymus", tuo tarpu tų kitų įrodymų nedetalizuoja ir plačiau nenagrinėja. Kiti įrodymai taip pat kelia abejonių, ypač kiek jie susiję su ant kelio (V. B. nužudymo vietoje) rastu maišeliu ir jame esančiomis guminėmis pirštinėmis. Šios klaidos nepašalino ir Lietuvos apeliacinis teismas, nuosprendyje neišaiškinęs tikrųjų maišelio su pirštinėmis atsiradimo nusikaltimo vietoje aplinkybių ir šiuo klausimu apsiribojęs vien spėjimais, vertindamas E. D. parodymus. Tai, kad nukentėjusiosios M. B. ir D. B. automobilyje „Mercedes Benz 220" anksčiau nebuvo mačiusios maišelio su pirštinėmis, dar neleidžia konstatuoti, kad jas paliko V. B. nužudę asmenys. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nužudymo vietoje buvo būtent tas žmogus, kurio biologiniai pėdsakai liko ant pirštinės Nr. 6, neteisėta. Šių aplinkybių paviršutiniškas vertinimas sutrukdė teismui teisingai nustatyti faktus. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus tikrino taip pat paviršutiniškai, apsiribodamas tais pačiais argumentais. Aprašydamas įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, jis nenurodė, kodėl netiki V. G. parodymais, jog pirštinės galėjo likti automobilyje nuo jo pardavimo. Pagrindinis teismo motyvas, kuriuo grindžiami kiti įrodymai, tėra tik toks, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių V. G. parodymus.
Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuosprendį, pažeidė ir iš nekaltumo prezumpcijos principo kylantį abejonių aiškinimą kaltinamojo naudai. Antai, teismas išvadas grindžia netiesioginiu įrodymu, t.y. kad E. D., išvažiuodamas iš Kėdainių, sustojo prie parduotuvės „Iki" ir nuėjęs į vaistinę nupirko V. G. vaistų nuo nudegimų. Tėra tik teismo nepagrįstos ir priešingos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime esantiems išaiškinimams prielaidos, kad pirkti būtent vaistai „Panthenol“, naudojami nudegimams gydyti; kad liudytojo R. M. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, vertintini kaip dėl siekimas prisiderinti prie R. B. parodymų. Kasatoriui abejonių kelia apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis pateisinami kulkos parketlentėje suradimo įforminimo trūkumai, duodamas vertinimas E. D. parodymų apie tai, kad V. G. jo telefonu skambino D. J., subjektyviai spėjama, kad 2003 m. gruodžio 28 d. maždaug nuo 11 val. 41 min. iki 17 val. 30 min. V. G. telefonas buvo išjungtas ir kt.
Toliau skunde kasatorius R. B. dėsto argumentus, susijusius su BPK nuostatų pažeidimais dėl teismo šališkumo, išryškėjančio įvairiais aspektais, tokiais kaip proceso metu formuluojamų ir kaltinamiesiems užduodamų klausimų pobūdis, frazių struktūra, jų intonacija, taip pat pozicija, užimta sprendžiant įvairius klausimus, tokius kaip prašymas skirti naują ekspertizę, posėdžio tęsimas nepaisant to, kad nebuvo atvykusi kasatoriaus gynėja, ką ignoravo ir apeliacinės instancijos teismas. Tai argumentai, iš esmės analogiški tiems, kurie šiuo klausimu išdėstyti nuteistojo V. G. skunde, tačiau kai kurie iš jų skirtingi. Antai kasatorius išsako abejones dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo šio teismo kolegijos pirmininkei užduodant klausimą kaltinamajam R. B. klausimą „kodėl pasitvirtina E. D. nurodyti faktai dėl pirktų vaistų, rasto benzino bako dangtelio...". Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo argumentacija šiuo klausimu, nors ir pripažįstanti tam tikrus pirmosios instancijos teismo darbo trūkumus, yra klaidinga. Jis ypač išskiria teisės į gynybą įgyvendinimą ir pažymi, kad šios teisės realizavimas negali būti pertraukiamas net ir tuo atveju, kuomet teismas iš esmės netiria įrodymų ar nesiaiškina naujų aplinkybių. Gynėjo dalyvavimo esmė siejama ir su kitais klausimais, t.y. tuomet, kai teismas priima vieną ar kitą sprendimą, dėl kurio gynybos šalis turi turėti galimybes tą sprendimą vertinti bei kvestionuoti tokio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Tokios pozicijos laikomasi ir viename iš Europos Teisingumo Teismo sprendimų, kuriame sakoma, kad advokato, kaip gynėjo, veikla apima konsultacijas dėl proceso inicijavimo ar vengimo, nepaisant to, ar tai yra daroma prieš procesą, tokio proceso metu ar po jo (Judgment of the Court (Grand Chamber) of 26 June, 2007, Case No. C-305/05 // Official Journal of the European Union, No. C 199 of 25.08.2007). Todėl kasatorius reiškia įsitikinimą, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas iš esmės suvaržė jo teises baudžiamajame procese.
Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio trūkumai tokie, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, turėjo kruopščiai patikrinti jo pagrįstumą ir teisėtumą, byloje surinktus įrodymus ir jų vertinimą, tačiau tai padarė nepilnai.
Skunde nuteistasis taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taigi pripažino, kad jame neteisingai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Bausmės už neva padarytas nusikalstamas veikas paskirtos atsižvelgiant į BK 54 straipsnio nuostatas bei vieną baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė bendrininkų grupė. Nuosprendyje nurodyta, jog kasatoriui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nustatoma laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei sankcijos vidurkis. Paskirta šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri dėl baudžiamojo teisinio vertinimo pakeitimo nuo bausmės, skirtos Panevėžio apygardos teismo, skiriasi tik vieneriais metais. Su tuo kasatorius nesutinka, nurodydamas, kad laisvės atėmimo bausmės vidurkis už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, yra 12 metų ir 6 mėnesiai, todėl jam neaišku, kodėl paskirta būtent šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Jis mano, kad teismas nepakankamai įvertino atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį bei pobūdį, jo amžių ir užsiėmimą, todėl paskyrė neteisingą ir aiškiai per griežtą bausmę.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl skunduose išdėstytų nenagrinėtinų prašymų ir argumentų
Nuteistasis V. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžio surašė 2007 m. rugsėjo 26 d. Dalis šio skundo argumentų, susijusių su bausmių subendrinimu, suėmimo įskaitymu ir nuosprendžių vykdymu, iškelia tokius klausimus, kurie jau išspręsti po skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo priimtais atskirais teismų sprendimais. Vėliausias iš jų yra Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 25 d. nutartis. Dėl jos nuteistasis V. G. 2007 m. gruodžio 3 d. surašė atskirą skundą, kuriame minėtus argumentus pakartojo. Šis skundas, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas gruodžio 5 d., kasacine tvarka negali būti nagrinėjamas. Skundžiama nutartis priimta sprendžiant klausimus, kuriuos reglamentuoja BPK VI dalies nuostatos, skirtos nuosprendžio ir nutarties vykdymui. BPK 364 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad tokiais klausimais priimta Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama. Atitinkamas įrašas apie tai Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra. Tai rodo, jog kasatorius 2007 m. gruodžio 3 d. skundą padavė žinodamas, kad nutartis neskundžiama. Nesant teisinio pagrindo nagrinėti šį skundą, negali būti pasisakoma ir dėl kasatoriaus jame pakartotų argumentų bei suformuluotų prašymų.
Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, nustatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, nesuteikia šiam teismui kompetencijos byloje pačiam nustatinėti ar paneiginėti faktus, tirti bylai reikšmingas aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus. Skunduose išdėstytas nesutikimas su teismų duotu įrodymų vertinimu ir argumentai, kuriais kasatoriai grindžia savąją poziciją dėl įrodymų vertinimo, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jais pirmiausia ginčijami teismų konstatuoti faktai, ir tik po to, faktams suteikus kitokią traktuotę, keliami teisės taikymo klausimai. Būtent taip vertintina kasatorių pozicija dėl E. D., R. M. parodymų turinio, specialisto išvados Nr. 1791 pagrįstumo, vaistų pirkimo, maišelio su guminėmis pirštinėmis įrodomosios reikšmės, taip pat aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgė skirdamas bausmę nuteistajam R. B. Šiai pozicijai pagrįsti skiriami skundų argumentai nenagrinėtini.
Dėl kasatorių argumentų apie teismo šališkumą
BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.
Kasatoriai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jų teisę į nešališką teismą, nekaltumo prezumpciją, nevertino visų abejonių kaltinamųjų naudai. Jie nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentais, kad šiuo požiūriu nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuosprendyje pripažino, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė tam tikrų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tačiau, įvertinusi juos, detaliai argumentavo išvadą, kad šis teismas nebuvo šališkas. Kasaciniuose skunduose nėra teigiama, kad apeliacine tvarka bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Įrašai apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokole rodo, kad nušalinimų pareikšta nebuvo. Šiuo konkrečiu atveju tai yra svarbi aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas, kurio nešališkumu nebuvo abejojama, patikrino bylos proceso eigą pirmosios instancijos teisme ir priimtą nuosprendį tiek faktų, tiek ir teisės taikymo aspektais, atlikęs įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismo kompetencija pašalinti iškeltas abejones dėl žemesnės instancijos teismo galimo šališkumo nagrinėjant bylą yra įgyvendinta. Tai visiškai atitinka BPK nuostatas, reglamentuojančias apeliacinį procesą ir, skyrium imant, nuosprendžio pakeitimo pagrindus, bei susiklosčiusią teismų praktiką. Teismo nešališkumo aspektu byloje nepažeistas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Taikydamas šio straipsnio 1 dalį, Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai reiškia poziciją, kad aukštesniosios ar aukščiausiosios instancijos teismas tam tikrais atvejais gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus nacionalinio baudžiamojo proceso įstatymo bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus. Tą patvirtina, pvz., tokiose bylose kaip De Cubber prieš Belgiją (1984 m. spalio 26 d. sprendimo § 33); Kyprianou prieš Kiprą (2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo § 134) priimti sprendimai, kuriuose išryškinta konvencinė jurisprudencija būtent teismo nešališkumo garantijų aspektu. Todėl kasatorių teiginiai dėl abejonių teismo šališkumu, vertinant juos baudžiamojo proceso kaip visumos požiūriu, neturi pagrindo.
Dėl teisės gintis padedamam gynėjo
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, nes proceso metu nebuvo užtikrintas nuolatinis ir nepertraukiamas gynėjo dalyvavimas. Šis argumentas buvo nurodytas ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose. Į jį motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Šio teismo nuomone tai, kad 2006 m. birželio 21 d. teismo posėdis po pertraukos buvo tęsiamas nedalyvaujant kaltinamojo R. B. gynėjai, laikytinas tokiu BPK nuostatų pažeidimu, kuris nėra esminis, nes nesuvaržė kaltinamųjų teisių. Tokia išvada grindžiama faktu, kad po pertraukos, į posėdį neatvykus gynėjai, byloje įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, naujos faktinės aplinkybės nebuvo nustatinėjamos, o teismas tik paskelbė sprendimus dėl proceso dalyvių pirmiau pareikštų prašymų. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pažeidimo nepripažinimas esminiu BPK nuostatų pažeidimu yra adekvatus.
Dėl galimybės užduoti klausimus kaltinimo liudytojui
Nuteistojo V. G. skunde tvirtinama, kad pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, taip pat nacionalinio įstatymo nuostatos, įtvirtinančios asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Šis teiginys Konvencijos aspektu pirmą kartą iškeliamas kasaciniame skunde ir siejamas su tuo, kad šis nuteistasis ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų E. D., kuriam baudžiamasis procesas yra nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir kurio parodymai buvo vienas iš įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Minėto asmens parodymų panaudojimas grindžiant teismų sprendimus, priimtus šioje byloje, nepažeidžia nei BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, nei kasatoriaus minimo Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, kurio interpretavimas ir taikymo praktika atskleisti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Tokių bylų kaip, pvz., Carta prieš Italiją (2006 m. balandžio 20 d. sprendimo § 48, 49) ir kt. sprendimuose šis teismas yra nurodęs, kad tam tikromis aplinkybėmis teisminėms institucijoms gali iškilti būtinybė pasinaudoti ikiteisminio tyrimo metu gautais parodymais. Jeigu kaltinamais turėjo tinkamą ir pakankamą galimybę ginčyti tokius parodymus tuo metu arba, kas svarbu šioje konkrečioje byloje, vėliau procese, jų panaudojimas savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies d punktui, o gynybos teisės apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio garantijomis nesuderinamu būdu tik tuomet, kai nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais, kuriuos davusio asmens kaltinamasis negalėjo apklausti arba neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas nei ikiteisminio metu, nei nagrinėjant bylą teisme. Šioje baudžiamojoje byloje teismų sprendimus, kaip rodo jų motyvai, lėmė ne vien E. D. parodymai. Manyti, kad yra pažeista kasatoriaus nurodyta konvencinė nuostata, nėra pagrindo.
Dėl BPK 70 straipsnio nuostatų taikymo
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra vykdė intensyvų susirašinėjimą su Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministerija ir kitomis kompetentingomis institucijomis dėl V. G. perdavimo Lietuvos Respublikai vadovaujantis 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos, pradžioje dėl minėto asmens baudžiamojo persekiojimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, o vėliau, nustačius pagrindą įtarti, kad padarytas nužudymas kvalifikuotinas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atsižvelgiant į tai, kad V. G. nesutinka dėl baudžiamojo persekiojimo už sunkesnį nusikaltimą, kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingas institucijas sutikimo dėl baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo ir tokį sutikimą gavo. Kompetentinga Vokietijos Federacinės Respublikos institucija 2005 m. gegužės 4 d. davė aiškų sutikimą dėl V. G. baudžiamojo persekiojimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus. Abiejų valstybių kompetentingų institucijų susižinojimo taisyklės nėra pažeistos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į atitinkamą apeliantų argumentą dėl baudžiamojo persekiojimo ribų peržengimo atsakyta motyvuotai. Pagrindo teigti, kad pažeistos BPK 70 straipsnio nuostatos, nėra.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo
Skunde nuteistasis V. G. teisingai nurodo, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip padarytas dėl savanaudiškų paskatų, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims, kaip antai gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan. Negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų nužudymai tokiais motyvais, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai (kerštas skolininkui dėl negrąžintos skolos, pyktis dėl prarasto turto, pavydas dėl praturtėjimo ar nukentėjusiojo atsisakymas įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu, ir pan.), bet dėl šios veikos kaltininkas negauna turtinės naudos. Remdamasis tokiu įstatymo ir jo taikymo praktikos traktavimu kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo argumentais, jog V. B. nužudytas dėl savanaudiškų paskatų, kaltininkams siekiant išlaikyti pajamas, turimas iš nusikalstamos veiklos, t.y. siekiant sau turtinės naudos, pasireiškiančios ne tik kokių nors materialinių vertybių ar turtinių teisių įgijimu, bet ir turimų turtinių vertybių išlaikymu ar turtinių prievolių išvengimu. Byloje teismų sprendimais nustatyta, kad R. B. ir V. G. V. B. nužudė dėl to, kad šis rengėsi į nelegalų ir neteisėtą verslą gabenant narkotikus kontrabanda iš Olandijos į Vokietiją pritraukti savo draugus iš Šiaulių, o R. B., V. G. ir E. D. iš šio verslo pašalinti. Tai reiškia, kad kaltininkai veikė siekdami išlaikyti gaunamą turtinę naudą. Savanaudiškų paskatų požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, tokį siekį apima. Pagal byloje teismo konstatuotas faktines aplinkybes savanaudiškų paskatų požymis inkriminuotas tinkamai.
Nuteistasis R. B. ginčija bausmę, paskirtą jam už nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Už šį nusikaltimą skiriamos bausmės dydžio klausimu teismas pasisakė išdėstydamas savo sprendimo motyvus. Įstatyme nustatytos sankcijos ribos individualizuojant laisvės atėmimo bausmės dydį šiuo konkrečiu atveju nepažeistos. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos skiriant bausmę už kvalifikuotą nužudymą nėra.
Dėl apeliacinių skundų išnagrinėjimo
Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinių skundų, yra atmestini. Iš šioje byloje priimto Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, nuosprendžio surašymo, E. D., kuriam baudžiamasis procesas yra nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, parodymų leistinumo, sąsajumo, pripažinimo įrodymais bei vertinimo pagrįstumo, teismo nešališkumo, daiktinių įrodymų, kaltinimo pakeitimo ir veikos kvalifikavimo, o taip pat apeliaciniame procese ištaisė kai kuriuos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus. Apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės įgyvendintos.
Darytina bendra išvada, jog kasaciniuose skunduose nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų V. G. ir R. B. kasacinius skundus atmesti.