Kauno apylinkės teismo sprendimas

2019-02-06 · Civilinė byla Nr. e2YT-313-454/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-06Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-06-11Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-06
Bylos Nr.
e2YT-313-454/2019
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-14831-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Artūras Šafronas
Pareiškėjas
A. O. Š.
Suinteresuotas asmuo
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Advokatai
Vygaudas Molis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2YT-313-454/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14831-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.5; 3.2.3.2; 3.2.4.9.3.3; 3.2.6.1 (S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 6 d.Kaunas
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjas Artūras Šafronas,sekretoriaujant Ugnei Baliutytei,dalyvaujant pareiškėjai A. O. Š., jos atstovui advokatui Vygaudui Moliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. O. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja A. O. Š. (toliau – pareiškėja) pateikė pareiškimą (el. b. l. 1–8) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K. pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms buvo laisvės kovų dalyvis, tikslu A. O. Š. naudotis Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytomis pilietinėmis teisėmis – teise į našlaitės pensiją, taip pat teisę gauti paramą.

Pareiškėja pareiškime nurodė, kad jos tėvas J. K. buvo organizacijos „Priešhitlerinio komiteto“, kovojusios prieš okupantus, narys, jai priklausydamas kovojo prieš okupantus. Šį faktą patvirtina okupacinės struktūros nario K. G. 1943 m. spalio mėn. Žemaičių km. nužudymas. Taip pat teigiama ir P. Štaro 1953 m. liepos 22 d. pasirašytame dokumente. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – LGGRT centras) prašydama jos tėvui J. K. pripažinti laisvės kovų dalyvio statusą. LGGRT centras atsisakė pripažinti teisinį statusą J. K.. Atsisakydamas pareiškėjai pripažinti laisvės kovų dalyvio statusą, LGGRT centras atsakymuose pareiškėjai nurodė, kad LGGRT centras nesuteikia kario savanorio statuso J. K., nes yra trūkumas įrodymų dėl rezistencinės veiklos. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nuo kurio nustatymo priklauso jos asmeninių turtinių teisių atsiradimas. Pareiškėja neturi dokumento patvirtinančio jos tėvo J. K. laisvės kovų dalyvio statuso. Pareiškėja negali ne teismo tvarka gauti dokumento patvirtinančio J. K. laisvės kovų dalyvio statuso.

Kaip matyti iš P. Štaro 1953 m. liepos 22 d. pasirašyto dokumento, kad J. K. priklausė Didžiojo Tėvynės karo metu pogrindyje Dotnuvos rajone veikusiai organizacijos organizuotame diversiniame darbe ir literatūros platinime. Šios organizacijos nurodymu J. K., su V. V., K. R. ir V. Ū. 1943 m. spalio mėn. Žemaičių km. užmušė gestapo darbuotoją K. G.. Po to prasidėjus suėmimams, pareiškėjos tėvas buvo suimtas ir kalintas IX forte, kur 1943 m. gruodžio mėn. (saugumo policijos duomenimis – (duomenys neskelbtini)) buvo sušaudytas. 1980 m. birželio 19 d. archyvinėje pažymoje Nr. 369 nurodyta, kad J. K. Didžiojo Tėvynės karo metais dalyvavo pogrindiniame antifašistiniame partizaniniame judėjime Lietuvoje. Nuo 1943 metų J. K. buvo Dotnuvos pogrindinio antifašistinio komiteto narys. 1943 metų pabaigoje J. K. buvo hitlerininkų suimtas ir sušaudytas. Lietuvos generalinės prokuratūros 1997 m. vasario 6 d. pažymėjimu Nr. 12/1747-96, remiantis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ jis pripažintas nekaltu ir atstatomos visos jo teisės. Pažymėjime nurodyta, kad siunčiamas pažymėjimas apie J. K. neteisėtą kalinimą. Kadangi priimtas pažymėjimas, kad J. K. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir atstatomos visos jo pilietinės teisės, konstatuotina, kad J. K. 1943 m. dalyvavo ir kovojo pasipriešinime, kas buvo įvertinta kaip Lietuvos Respublikos gynimas ir tautos savigyna į suverenitetą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ J. K. pripažinimas nekaltu suponuoja, kad jo veiksmai, veikla nebuvo nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Konstatuotina, kad J. K. Didžiojo Tėvynės karo metais dalyvaudamas pogrindiniame antifašistiniame partizaniniame judėjime Lietuvoje, neatitinka Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, kad nebūtų galima pripažinti J. K. laisvės kovų dalyviu. Priešingai 1953 m. gruodžio 24 d. LKP Centro komiteto biuro nutarime „Dėl antihitlerinės organizacijos „Priešhitlerinis komitetas“ yra įrodyta, kad „Priešhitlerinis komitetas“ buvo pripažintas partizanine organizacija, kuri aktyviai kovojo prieš hitlerinius okupantus Dotnuvos rajone 1941–1944 metais. Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo 1996 m. gruodžio 23 d. pažymėjime Nr. 533 „Dėl J. K. biografinių duomenų“ pažymima, kad J. K. su kitais organizacijos nariais 1943 m. spalio mėn. nužudė gestapo agentą K. G. <...>, po to J. K. buvo suimtas ir 1943 m. gruodžio mėn. Kaune IX forte sušaudytas. Archyve rastoje 1944 m. vasario 4 d. Lietuvos saugumo policijos ir SD komendanto vokiečių kalba rašyto pranešimo nuorašo fotokopijoje pažymima, kad J. K. buvo sušaudytas (duomenys neskelbtini). Šis dokumentas, kaip ir aukščiau minėtas P. Štaro 1953 m. liepos 22 d. pasirašytas dokumentas patvirtina, kad J. K. priklausė pogrindinei antifašistinei organizacijai, kuri buvo pripažinta partizanine ir aktyviai kovojo prieš Vokietijos okupaciją. Pareiškėja pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį pripažinta nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu. Pareiškėjos pripažinimas nukentėjusia nuo 1939–1990 metų okupacijų parodo, kad jos tėvas J. K. gali būti pripažintas laisvės kovų dalyviu.

Šalies argumentai

Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 1941–1944 metų kraštas buvo okupuotas vokiečių, vyko pasipriešinimas. Aplinkinių kaimų jaunimas susibūrė į organizaciją „Antihitlerinis komitetas“. Paskui juos suimdavo, kalino sunkiųjų darbų kalėjime, IX forte sušaudydavo. Prašo kaip nukentėjusiajai mokėti valstybinę pensiją, o tėveliui suteikti kario savanorio statusą. Tam neprieštarauja ir prokuratūra ir krašto apsauga. Genocido centras nurodo, kad tėvas buvo komunistas. Byloje yra pažyma, kad tėvas nebuvo komunistas, ir dalis šių narių nebuvo komunistai. Kad ir būtų komunistai, buvo vykdomas genocidas pieš tą organizaciją. Yra perrašomos bylos ir istorijos. Pradžiai vadinosi partinių organizacijų archyvas, po to įkūrė ypatingą archyvą ir jame pažymėta, kad buvo Lietuvos partizanai. Kai pareiškėjai buvo 12 metų, jai kaip našlaitei buvo paskirta personalinė pensija. Buvo mokama 6 metus, kol mokėsi, o paskui nutraukė. Genocido centras teigia, kad tėvas dalyvavo su komunistais, bet pažymoje nėra to, kad ten nors vienas rusas buvo. Ten visi lietuviai, visi to kaimo jaunuoliai. Jie kartais susirinkdavo, jiems vadovavo I., o aukščiau nieko nebuvo. Lietuva buvo okupuota vokiečių. Buvo Vilniuje teismas, bet neturėjo dokumentų iš ypatingojo archyvo. Nėra reikalo netikėti archyvo duomenimis ir istoriku. Parašytas raštas, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija. Tėvas partizanavo nuo 1941 iki 1943 metų. Sušaudytas buvo po keturių mėnesių kankinimų. Jis kovojo prieš vokiečius, ne prieš Sovietų Sąjungą. Jis lietuvis ir Lietuvos naudai, ten nebuvo rusų, buvo tik vokiečių okupuotas kraštas. Jį sušaudė vokiečiai. Tėvas kovojo tik už Lietuvą. Tėvas 1923–1925 metais tarnavo Lietuvos armijoje.

Pareiškėjos atstovas advokatas Vygaudas Molis teismo posėdžio metu paaiškino, kad išlikusius dokumentus sunku rasti, Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo bylą nepilnai paruoštą, nes trūko dokumentų, todėl teismas neturėtų remtis ta nutartimi, nes teismas išnagrinėjo bylą remiantis tais dokumentais, kuriuos turėjo. Po to pareiškėja pristatė papildomus dokumentus. Pateikta istoriko knygos ištrauka, kurioje nurodyta, kad tie žmonės buvo lietuviai ir kovojo dėl savo valstybės, tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Jie buvo patriotai ir kariavo, ar vokiečiai buvo užėję, ar rusai po to, jie vis tiek kovojo dėl savo Lietuvos nepriklausomos valstybės. Dokumentų byloje pakanka, kad pareiškimą būtų galima patenkinti.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo LGGRT centras pateikė atsiliepimą į pareiškimą (el. b. l. 23–24), kuriuo prašo pareiškėjos prašymo netenkinti; nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant.

LGGRT centras atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso 1997 m. sausio 23 d. įstatymą Nr. VIII-97 Laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: partizanų ryšininkai ir rėmėjai; 1940–1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai, bendradarbiai ir platintojai; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviai ir asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

Nėra faktinių duomenų (įrodymų) apie tai, kad J. K. dalyvavo pasipriešinimo okupacijai kovoje už Lietuvos valstybės, egzistavusios iki 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos sovietinės okupacijos, nepriklausomybę. Įvairiuose šaltiniuose, taip pat archyviniuose duomenyse nurodyta, kad jis nacistinės Vokietijos okupacijos metu kartu su kitais asmenimis dalyvavo nužudant įtariamą gestapo agentą, priklausė organizacijai „Priešhitlerinis komitetas“. Ši organizacija buvo pogrindyje veikusios Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) kuopelė. Apie kai kuriuos „Priešhitlerinio komiteto“ narius rašoma, kad jie priklausė komjaunimui, prasidėjus karui nespėjo evakuotis, bendradarbiavo su sovietiniais partizanais, sovietinių švenčių proga keldavo raudonas vėliavas. Ši organizacija, kaip ir Lietuvos komunistų partija (bolševikų) nacistinės okupacijos metais kovojo prieš nacistinę okupaciją, tačiau ne už Lietuvos Respublikos, o už Sovietų Sąjungos politinius ir valstybinius interesus. Dar kitur nurodyta, kad J. K. buvo „Didžiojo Tėvynės karo partizaninio judėjimo dalyvis“. Sovietinis partizaninis judėjimas buvo Sovietų Sąjungos karinės struktūros dalis, pavaldi Lietuvos partizaninio judėjimo štabui Maskvoje. Sovietinės okupacijos metais (1967 m.) Partijos istorijos institutas prie Lietuvos komunistų partijos centro komiteto išleido leidinį „Lietuvos partizanai“ (turimi mintyje sovietiniai partizanai). Jame rašoma apie organizaciją – partizanų būrį „Priešhitlerinis komitetas“, kuriam priklausė J. K.. Organizacijai vadovavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) narys V. I.. Leidinyje pažymėta, kad organizacijai priklausė 25 partizanai: 3 komunistai, 22 komjaunuoliai. Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje (I tomas, Vilnius, 1966) rašoma, kad organizacija „Antihitlerinis komitetas“ palaikė ryšius su komunistų partija, komjaunimo organizacija, keldavo raudonas vėliavas, platino iš komunistų partijos gautus atsišaukimus. Po J. K. apdovanojimo lapo įrašais nurodyta Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriaus A. Sniečkaus pavardė ir pareigos. Apdovanojimo lape pažymėta, kad J. K. buvo partizanų grupės karys. A. Sniečkus karo metais vadovavo Maskvoje įsteigtam Lietuvos partizaninio judėjimo štabui. Visi šie duomenys patvirtina, kad minėta organizacija kovojo prieš Vokietijos okupaciją, tačiau tuo pačiu metu už Sovietų Sąjungos politinius, karinius ir imperinius interesus, Lietuvos priklausomybę Sovietų Sąjungai. Pagal įstatymą laisvės kovų dalyvio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie buvo organizacijų ar struktūrų, kurių veikla nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybę, nariais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1609-426/2009 pažymėjo, kad pareiškėjos teigimu, LGGRT centras nepagrįstai atsisako pripažinti J. K. kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Su tokia pozicija teisėjų kolegija nesutiko. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, pripažinta, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog turimi duomenys apie J. K. neatitinka įstatymo sąlygų ir kad naujų ar papildomų duomenų, dėl kurių iš esmės galėtų pasikeisti ankstesnė LGGRT centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvada, nėra, todėl dar kartą svarstyti klausimą dėl kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso J. K. (po mirties) nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad organizacija, kuriai priklausė J. K., iš esmės veikė ne Lietuvos, o užsienio valstybės – Sovietų Sąjungos – naudai. Niekuo nepagrįstas pareiškėjos skunde nurodytas teiginys, kad nėra jokių įrodymų, jog organizacija „Priešhitlerinis komitetas“ būtų veikusi ar turėjusi tikslą veikti kito okupanto – Sovietų Sąjungos – naudai. Byloje kaip tik nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad „Priešhitlerinis komitetas“ būtų priklausęs Lietuvos nepriklausomybės siekiančiai ginkluotai struktūrai. Įstatymas nenumato, kad tokio pobūdžio organizacijų dalyviams būtų galima pripažinti kario savanorio arba laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Teismas taip pat pažymėjo, kad tas faktas, jog sovietinė valdžia pareiškėjai už vokiečių nužudytą jos tėvą mokėjo personalinę pensiją taip pat liudija, kad J. K. vokiečių okupacijos metais iš esmės veikė sovietinės valdžios interesais. Teismo nuomone, LGGRT centro sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra juridinio pagrindo įpareigoti atsakovą suteikti J. K. (po mirties) kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškimą (el. b. l. 79), kuriame nurodė, kad šios civilinės bylos išsprendimas neturės jokios įtakos ministerijos teisėms ir pareigoms. Ministerija neturi materialinio ar procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl teismo prašo priimti teismo nuomone teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškėjai yra išduotas nukentėjusio asmens pažymėjimas nuo 1939–1990 metų okupacijų, tačiau tai neturi esminės reikšmės nagrinėjant pareiškėjos prašymą (el. b. l. 11–12). 1997 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažymėjimas patvirtina, kad J. K. buvo neteisėtai represuotas ir buvo laisvės atėmimo vietose Kauno IX forte nuo 1943 m. spalio 15 d. iki 1943 m. gruodžio mėn. sušaudytas (el. b. l. 13). Tačiau tai neįrodo, kad pareiškėjos tėvas dalyvavo pasipriešinime okupacijai kovoje už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Lietuvos ypatingojo archyvo 1953 m. P. Štaro pasirašytas dokumentas patvirtina, kad J. K. priklausė Didžiojo Tėvynės kare metu pogrindyje Dotnuvos rajone veikusiai organizacijai „Priešhitlerinis komitetas“. Aktyviai dalyvavo pogrindinės organizacijos organizuotame diversiniame darbe ir literatūros platinime. Šios organizacijos nurodymu J. K. ir kiti 1943 m. spalio mėnesį Žemaičių km. užmušė gestapietį K. G.. Po to prasidėjus suėmimams, jis buvo suimtas ir 1943 m. gruodžio mėn. Kaune IX forte sušaudytas (el. b. l. 14). 1953 m. gruodžio mėn. LKP Centro komiteto biuro nutarime nurodyta patvirtinti LKP CK Partijos istorijos instituto pasiūlymą pripažinti partizanine organizacija grupę „Priešhitlerinis komitetas“, aktyviai kovojusią prieš hitlerinius okupantus Dotnuvos rajone 1941–1944 metais. Pripažinti Didžiojo Tėvynės karo meto partizanais penkiolika „Priešhitlerinis komitetas“ organizacijos narių. Nutarimas pasirašytas LKP CK sekretoriaus A. Sniečkaus (el. b. l. 15). Pažymėtina, kad Vokietijos – Sovietų Sąjungos karas – Sovietų Sąjungos, o po jos iširimo Rusijos ir kai kurių kitų posovietinių valstybių istoriografijoje naudojamas terminas Didysis Tėvynės karas. Pavadinimas Didysis Tėvynės karas turėjo didinti gyventojų pasiryžimą kovoti su Vokietija ir jos sąjungininkėmis. Lietuvos komunistų partija (LKP) – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. Lietuvoje. Valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.). Ideologija rėmėsi Karlo Markso, Frydricho Engelso ir Lenino teorijomis. Seimas 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija. 1996 m. gruodžio 23 d. Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo pažymėjime nurodyta, kad archyve yra 1959 m. sudarytas J. K. apdovanojimo lapas bei jo kaip „Priešhitlerinio komiteto“, veikusio 1941–1944 m. Dotnuvoje, nario biografija, datuota 1953 m. liepos 22 d. ir pasirašyta P. Štaro (el. b. l. 16). 1980 m. birželio 19 d. archyvinėje pažymoje nurodyta, kad J. K. Didžiojo Tėvynės karo metais dalyvavo pogrindiniame antifašistiniame partizaniniame judėjime Lietuvoje. Nuo 1943 metų J. K. buvo Dotnuvos pogrindinio antifašistinio komiteto narys. 1943 metų pabaigoje J. K. buvo hitlerininkų suimtas ir sušaudytas (el. b. l. 17). Ta pati informacija nurodyta 1981 m. rugsėjo 24 d. Nr. 646 archyvinėje pažymoje (el. b. l. 74). 1997 m. balandžio 28 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakyme nurodyta, kad žinių apie tai, kad J. K., I., 1943 m. buvo suimtas ir kalinamas Krakių kalėjime, paskui – Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir Kauno IX forte, kur (duomenys neskelbtini) buvo sušaudytas, nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta (el. b. l. 75). Pateiktame liudijime apie J. K. rezistencinę veiklą nurodyta, kad J. K. įsijungė į aktyvią kovą prieš okupantus, visi, kurie priešinosi sukūrė organizaciją ir pavadino „Antifašistinė organizacija“ (el. b. l. 60–61). Dokumente pavadintame V. M. nuotrauka nurodyta, kad J. K. buvo Dotnuvos rajone Didžiojo Tėvynės karo metu veikusios antihitlerinės organizacijos dalyvis (el. b. l. 62). Pogrindinės organizacijos „Priešhitlerinis komitetas“ veikusios Dotnuvos rajone 1941–1944 m. narių, kuriems reikėtų pripažinti partizanų vardas sąraše 9 numeriu nurodytas J. K. (žuvęs) (el. b. l. 63). Pateikta paminklo nuotrauka skirta žuvusiems antifašistinės partizaninės organizacijos nariams (el. b. l. 64, 65). 1977 m. balandžio 25 d. rašte LKP Kėdainių rajono komiteto sekretoriui nurodyta, kad partijos istorijos institutas pritaria pasiūlymui, kad būtų pastatytas paminklinis akmuo, skirtas žuvusiųjų „Antihitlerinio komiteto“ narių atminimui (el. b. l. 66). Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvių papildomo apdovanojimo pasiūlymams peržiūrėti komisijos 1959 m. liepos 1 d. posėdžio protokole Nr. 21 nurodyta, kad svarstyta „Dainavos partizanas“, „Patvarieji“, Dotnuvos pogrindinės organizacijos „Antihitlerinis komitetas“, Alksnio grupės, LKP CK opergrupės Nr. 1 ir Nr. 2 partizanų ir ryšininkų apdovanojimas. Nutarta pateikti vyriausybiniam apdovanojimui šiuos minėtų būrių partizanus ir ryšininkus. K. J., I. TKP I laipsnio medaliu. Pasirašė komisijos pirmininko pavaduotojas R. Š., posėdžio sekretorius P. Štaras (el. b. l. 67–69). Manytina, kad nurodytos organizacijos dalyvavo sovietiniame partizaniniame judėjime ir jų nariai buvo sovietiniai partizanai. Pateiktas J. K. kadrų įskaitos asmens lapas (el. b. l. 71), gaunančių pensiją šeimos narių sąrašas (el. b. l. 72). Pateiktoje P. Štaro knygos „Kareiviai be milinių“ ištraukoje rašoma: „nuosprendį įvykdyti pogrindinis komitetas pavedė V. Ū., V. V., K. K. ir K. R.. Jis buvo įvykdytas kieme namo, kuriame gyveno R.. O jau kitą dieną prasidėjo masiniai areštai. Tardomi komjaunuoliai laikėsi narsiai.“. Šios knygos pratarmės vietoje rašoma: „...apybraižų autoriai mėgina atkurti šių tarybinių patriotų paveikslus ir papasakoti apie jų veiklą.“, „...parodo, kiek jėgų ir tvirtumo suteikdavo paprastiems, eiliniams tarybiniams žmonėms meilė Tėvynei ir neapykanta fašistiniams grobikams, kilnūs komunistiniai idealai...“ (el. b. l. 73, pop. b. l. 34, 36). Manytina, kad P. Štaras labai stengėsi sovietinį partizaninį judėjimą pavaizduoti buvus lietuvišką ir mūsų šalies gyventojų aktyviai palaikomą, tačiau taip nebuvo.

Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyviu pripažinimo pagrindai ir tvarka nustatyti Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatyme (1997 m. sausio 23 d. įstatymas Nr. VIII-97). Pagal LGGRT centro įstatymo 5 straipsnio 20 punktą kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinį statusą pripažįsta LGGRT centras. LGGRT centro sprendimą dėl kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotai šaliai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 (nuo 2001 m. sausio 1 d.) redakcija) 15 straipsnio 2 dalies 11 punktas (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2572 (nuo 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), 33 straipsnis). Tokia sprendimo apskundimo tvarka nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tenkindamas pareiškimą, teismas tik konstatuoja konkretų pagrindą (buvo 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, 22–28 dienomis ginklu kovojęs su okupacinės valdžios struktūromis; buvo partizanas, partizanų ryšininkas ir kt.), kuriuo remiantis gali būti nustatytas kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinis statusas. Teismas neturi teisės konstatuoti pareiškėjo teisinio statuso.

Civiliniame procese įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011;ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-177-603/2018).

Pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. K. buvo laisvės kovų dalyvis.

Pareiškėja posėdžio metu paaiškino, kad jos prašymui neprieštarauja nei prokuratūra, nei krašto apsauga, tačiau Krašto apsaugos ministerijos pažymos nepateikė. Pareiškėja nurodė, kad byloje yra pažyma, kad tėvas nebuvo komunistas, ir dalis šių narių nebuvo komunistai, ypatingame archyve pažymėta, kad organizacijos nariai buvo Lietuvos partizanai. Tačiau nei vienas pareiškėjos pateiktas dokumentas iš Lietuvos ypatingojo archyvo nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių. Pareiškėja nurodė, kad jai kaip našlaitei buvo paskirta personalinė pensija. Manytina, kad faktas, jog sovietinė valdžia pareiškėjai už vokiečių nužudytą jos tėvą mokėjo personalinę pensiją, liudija, kad pareiškėjos tėvas vokiečių okupacijos metais iš esmės veikė sovietinės valdžios interesais.

Pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso 1997 m. sausio 23 d. įstatymą Nr. VIII-97 Laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: partizanų ryšininkai ir rėmėjai; 1940–1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai, bendradarbiai ir platintojai; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviai ir asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

Sutiktina su suinteresuoto asmens LGGRT centro argumentais, jog nėra faktinių duomenų (įrodymų) apie tai, kad J. K. dalyvavo pasipriešinimo okupacijai kovoje už Lietuvos valstybės, egzistavusios iki 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos sovietinės okupacijos, nepriklausomybę. Įvairiuose šaltiniuose, taip pat archyviniuose duomenyse nurodyta, kad jis nacistinės Vokietijos okupacijos metu kartu su kitais asmenimis dalyvavo nužudant įtariamą gestapo agentą, priklausė organizacijai „Priešhitlerinis komitetas“. Ši organizacija buvo pogrindyje veikusios Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) kuopelė. Apie kai kuriuos „Priešhitlerinio komiteto“ narius rašoma, kad jie priklausė komjaunimui, prasidėjus karui nespėjo evakuotis, bendradarbiavo su sovietiniais partizanais, sovietinių švenčių proga keldavo raudonas vėliavas. Ši organizacija, kaip ir Lietuvos komunistų partija (bolševikų) nacistinės okupacijos metais kovojo prieš nacistinę okupaciją, tačiau ne už Lietuvos Respublikos, o už Sovietų Sąjungos politinius ir valstybinius interesus. Dar kitur nurodyta, kad J. K. buvo „Didžiojo Tėvynės karo partizaninio judėjimo dalyvis“. Sovietinis partizaninis judėjimas buvo Sovietų Sąjungos karinės struktūros dalis, pavaldi Lietuvos partizaninio judėjimo štabui Maskvoje. Sovietinės okupacijos metais (1967 m.) Partijos istorijos institutas prie Lietuvos komunistų partijos centro komiteto išleido leidinį „Lietuvos partizanai“ (turimi mintyje sovietiniai partizanai). Jame rašoma apie organizaciją – partizanų būrį „Priešhitlerinis komitetas“, kuriam priklausė J. K.. Organizacijai vadovavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) narys V. I.. Leidinyje pažymėta, kad organizacijai priklausė 25 partizanai: 3 komunistai, 22 komjaunuoliai. Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje (I tomas, Vilnius, 1966) rašoma, kad organizacija „Antihitlerinis komitetas“ palaikė ryšius su komunistų partija, komjaunimo organizacija, keldavo raudonas vėliavas, platino iš komunistų partijos gautus atsišaukimus. Po J. K. apdovanojimo lapo įrašais nurodyta Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriaus A. Sniečkaus pavardė ir pareigos. Apdovanojimo lape pažymėta, kad J. K. buvo partizanų grupės karys. A. Sniečkus karo metais vadovavo Maskvoje įsteigtam Lietuvos partizaninio judėjimo štabui. Visi šie duomenys patvirtina, kad minėta organizacija kovojo prieš Vokietijos okupaciją, tačiau tuo pačiu metu už Sovietų Sąjungos politinius, karinius ir imperinius interesus, Lietuvos priklausomybę Sovietų Sąjungai. Pagal įstatymą laisvės kovų dalyvio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie buvo organizacijų ar struktūrų, kurių veikla nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybę, nariais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1609-426/2009 (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1609-426/2009) (pop. b. l. 40–44) pažymėjo, kad pareiškėjos teigimu, LGGRT centras nepagrįstai atsisako pripažinti J. K. kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Su tokia pozicija teisėjų kolegija nesutiko. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, pripažinta, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog turimi duomenys apie J. K. neatitinka įstatymo sąlygų ir kad naujų ar papildomų duomenų, dėl kurių iš esmės galėtų pasikeisti ankstesnė LGGRT centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvada, nėra, todėl dar kartą svarstyti klausimą dėl kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso J. K. (po mirties) nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad organizacija, kuriai priklausė J. K., iš esmės veikė ne Lietuvos, o užsienio valstybės – Sovietų Sąjungos – naudai. Niekuo nepagrįstas pareiškėjos skunde nurodytas teiginys, kad nėra jokių įrodymų, jog organizacija „Priešhitlerinis komitetas“ būtų veikusi ar turėjusi tikslą veikti kito okupanto – Sovietų Sąjungos – naudai. Byloje kaip tik nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad „Priešhitlerinis komitetas“ būtų priklausęs Lietuvos nepriklausomybės siekiančiai ginkluotai struktūrai. Įstatymas nenumato, kad tokio pobūdžio organizacijų dalyviams būtų galima pripažinti kario savanorio arba laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Teismas taip pat pažymėjo, kad tas faktas, jog sovietinė valdžia pareiškėjai už vokiečių nužudytą jos tėvą mokėjo personalinę pensiją taip pat liudija, kad J. K. vokiečių okupacijos metais iš esmės veikė sovietinės valdžios interesais. Teismo nuomone, LGGRT centro sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra juridinio pagrindo įpareigoti atsakovą suteikti J. K. (po mirties) kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo bylą nepilnai paruoštą, nes trūko dokumentų, todėl teismas neturėtų remtis ta nutartimi, nes teismas išnagrinėjo bylą remiantis tais dokumentais, kuriuos turėjo, o po to pareiškėja pristatė papildomus dokumentus.

Nustatyta, kad iš šioje byloje pareiškėjos pateiktų įrodymų visumos darytina išvada, jog jų nepakanka, kad būtų galima nustatyti prašomą juridinį faktą. Priešingai, nustatyta, kad sovietų valdžia įvertino pareiškėjos tėvo nuopelnus už dalyvavimą pogrindiniame antifašistiniame partizaniniame judėjime Lietuvoje ir jo vaikams skyrė pensiją (el. b. l. 72, 77–80). Darytina išvada, kad J. K. buvo organizacijos, kurios veikla buvo nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybę, nariu ir todėl teismas negali konstatuoti pagrindo, kuriuo remiantis jam gali būti nustatytas laisvės kovų dalyvio teisinis statusas. Pareiškėjos pateikti duomenys nesudaro pagrindo abejoti LGGRT centro ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais.

Remiantis byloje esančiais įrodymais pareiškėjos pareiškimas atmestinas (CPK 444 straipsnio 9 punktas, 448 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Artūras Šafronas