Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Veslavos Ruskan ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjai A. O. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. Š. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde ir jo patikslinime (b. l. 3-6) paaiškino, kad jos tėvas J. K., gim. (duomenys neskelbtini), su V. V., K. R. ir V. Ū. 1943 m. spalio mėn. Žemaičių km. nužudė gestapo darbuotoją K. G.. Už tai jis buvo kalintas IX forte ir ten pat 1943 m. gruodžio mėn. (saugumo policijos duomenimis - 1944 m. sausio 29 d.) sušaudytas. Lietuvos generalinės prokuratūros 1997 m. vasario 6 d. pažymėjimu Nr.12/1747-96, remiantis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ jis pripažintas nekaltu ir atstatytos visos jo teisės.

Aplinkybę, kad J. K. ginklu kovojo prieš okupantus, patvirtina okupacinės struktūros nario nužudymas. Aplinkybę, kad jis ginklu kovojo ne vienas, o organizacijoje, kovojusioje prieš okupantus, patvirtina jo priklausymas „Priešhitlerinio komiteto“ struktūrai. Todėl pareiškėja mano, kad yra aplinkybės, numatytos Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (toliau Įstatymas) 2 str. 4 p. ir 4 str. 2 p.

Atsisakymas J. K. suteikti kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą, pareiškėjos įsitikinimu, neatitinka nuosekliam Įstatymo aiškinimui ir šio įstatymo prasmei. Įstatymo 1 str. apibrėžia, kad kariai savanoriai ir laisvės kovų dalyviai kovojo ir prieš okupantą Vokietiją. Visi asmenys, dalyvavę okupacinės struktūros - gestapo nario nužudyme, yra ne kitos valstybės žmonės, o Lietuvos piliečiai. Nėra jokių įrodymų, kad organizacija „Priešhitlerinis komitetas“ būtų veikusi ar turėjusi tikslą veikti kito okupanto - Sovietų Sąjungos - naudai.

Akcentuoja, kad jai pačiai pripažintas nukentėjusios nuo 1939-1990 metų okupacijų statusas, sistemingai gauna Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondo pašalpas.

Teismo posėdyje pareiškėja skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad LGGRTC generalinė direktorė 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 125 nepripažino pareiškėjos tėvui J. K. (b. l. 87) kario savanorio teisinio statuto po mirties dėl rezistencinės veiklos įrodymų trūkumų. Pakartotinai apsvarsčiusi pareiškėjos prašymą, LGGRTC direktorė 2001 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 138 nepripažino J. K. kario savanorio teisinio statuso po mirties kaip asmeniui, kurio veikla neatitinka įstatymo reikalavimų. LGGRTC 2009 m. kovo 12 d. sprendime Nr. 38R-r-602 (b. l. 38-39) pripažino, kad naujų ar papildomų duomenų, dėl kurių iš esmės galėtų pasikeisti ankstesnė LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvada, nėra, todėl dar kartą svarstyti klausimą dėl kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso J. K. po mirties nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjos teigimu, LGGRTC nepagrįstai atsisako pripažinti J. K. kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Su tokia pareiškėjo pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas apibrėžia pasipriešinimo nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupaciniams režimams dalyvių - karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių bei jiems prilygintų asmenų - kategorijų sąvokas ir nustato pagrindinius pasipriešinimo dalyvių teisinio statuso pripažinimo kriterijus.

Pagal Įstatymo 2 str. įstatymo kariai savanoriai yra ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) 1941-ųjų birželio sukilimo dalyviai, birželio 22–28 dienomis ginklu kovoję su okupacinės valdžios struktūromis, taip pat šio sukilimo vadovai ir štabų nariai; 2) Vietinės rinktinės kariai; 3) Tėvynės apsaugos rinktinės kariai; 4) partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu.

Įstatymo 3 str. numato, kad kariams savanoriams prilygintais asmenimis pripažįstami: 1) asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. ėjo Lietuvos Respublikos tikrąją karo ar policijos tarnybą ir kurie pirmosios sovietinės okupacijos (1940–1941 m.) metu buvo suimti arba ištremti ar būdami tremtyje suimti, įkalinti ir nuteisti mirties bausme ir mirties bausmė įvykdyta arba buvo nužudyti, žuvo, mirė įkalinimo metu; 2) asmenys, kurie organizavo ar dalyvavo GULAG’o politinių kalinių sukilimuose ir sukilimų malšinimo metu žuvo arba po numalšinimo buvo nuteisti papildoma bausme ar perkelti į uždaruosius kalėjimus ar baudžiamuosius lagerius.

Įstatymo 4 str. reglamentuoja, kad laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) partizanų ryšininkai ir rėmėjai; 2) 1940–1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai, bendradarbiai ir platintojai; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviai ir asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

Pagal Įstatymo 5 str. laisvės kovų dalyviams prilygintais asmenimis pripažįstami: 1) Lietuvos Respublikos atsargos karininkai, buvę vidaus reikalų sistemos pareigūnai, sukarintų organizacijų nariai, taip pat valstybės civilinių įstaigų pareigūnai ir tarnautojai, mokslo ir kultūros veikėjai, visuomeninių ir politinių organizacijų nariai bei kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. veikė stiprindami Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką ir dėl šios veiklos pirmosios sovietų (1940–1941 m.) okupacijos metu buvo suimti, įkalinti ar nuteisti mirties bausme ir mirties bausmė įvykdyta arba buvo nužudyti, žuvo, mirė įkalinimo metu; 2) asmenys, kurie organizavo ar dalyvavo GULAG’o politinių kalinių masiniuose streikuose ir streikų malšinimo metu žuvo arba po numalšinimo buvo nuteisti papildoma bausme ar perkelti į uždaruosius kalėjimus ar kitus ypatinguosius lagerius.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Asmens priskyrimą vienai ar kitai įstatymo nustatytai asmenų grupei ar jo nepriskyrimą, lemia įrodymai - jų tikrumas, sąsajumas, leistinumas, pakankamumas. A. O. Š. skunde ir teisminio nagrinėjimo metu iš esmės kelia įrodymų pakankamumo įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti problemą.

Kaip matyti iš Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo 1996 m. gruodžio 23 d. pažymėjimo Nr. 533 (b. l. 73), P. Š. 1953 m. liepos 22 d. pasirašyto dokumento (b. l. 75), Partijos istorijos instituto 1957 m. spalio 9 d. pažymos (b. l. 84) ir 1981 m. rugsėjo 24 d. pažymos Nr. 646 (b. l. 81), ištraukos iš personalinių pensijų skyrimo komisijos posėdžių protokolų (b. l. 82-83) ir kitų byloje esančių dokumentų, J. K. vokiečių okupacijos metais buvo Didžiojo Tėvynės karo partizaninio judėjimo dalyvis, priklausė Dotnuvos rajone veikusiai organizacijai „Priešhitlerinis komitetas“ ir kartu su kitais šios organizacijos dalyviais dalyvavo nužudant gestapo darbuotoją K. G.. 1943 m. gruodžio mėn. (kitais duomenimis - 1944 m. sausio mėn.) Kaune, IX forte, jis buvo sušaudytas.

Iš jau paminėtų dokumentų galima spręsti, kad „Priešhitlerinis komitetas“ buvo pogrindinės Lietuvos komunistų partijos kuopelė (jos nariai „slaptai klausydavo Maskvos radijo“, iškeldavo įvairių revoliucinių švenčių proga raudonas vėliavas su šūkiais „Mirtis vokiškiems okupantams!” (b. l. 76), „rinko žinias apie priešo kariuomenės judėjimą, jas pranešdavo tarybininkams partizanams“ (b. l. 79) ir kt.) ir iš esmės veikė ne Lietuvos, o užsienio valstybės - Sovietų Sąjungos - interesais. Todėl niekuo nepagrįstas pareiškėjos skunde nurodytas teiginys, kad nėra jokių įrodymų, jog organizacija „Priešhitlerinis komitetas“ būtų veikusi ar turėjusi tikslą veikti kito okupanto - Sovietų Sąjungos - naudai. Byloje kaip tik nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad Dotnuvos apylinkėse veikęs „Priešhitlerinis komitetas“ būtų priklausęs Lietuvos nepriklausomybės siekiančiai ginkluotai struktūrai. Įstatymas nenumato, kad tokio pobūdžio organizacijų dalyviams būtų galima pripažinti kario savanorio arba laisvės kovų dalyvio teisinį statusą.

Tas faktas, kad sovietinė valdžia pareiškėjai už vokiečių nužudytą jos tėvą mokėjo personalinę pensiją (b. l. 82-83), taip pat liudija, kad J. K. vokiečių okupacijos metais iš esmės veikė sovietinės valdžios interesais.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 1997 m. vasario 6 d. pažymėjimas Nr. 12/1747-96 (b. l. 10) patvirtina, kad J. K. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atstatomos visos jo teisės. Tačiau minėtas dokumentas nėra aktyvios rezistencinės veiklos įrodymas. Kitų archyvinių dokumentų ar kitokio pobūdžio įrodymų (pvz., liudytojų parodymų), kurie neginčijamai patvirtintų apie J. K. dalyvavimą pasipriešinimo okupacijai kovoje už Lietuvos nepriklausomybės nuo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atstatymą, administracinėje byloje nėra.

Tai, kad pareiškėja yra pripažinta nukentėjusiąja nuo 1939-1990 metų okupacijų (b. l. 15, 89) ir kad gauna specialiai įsteigto fondo pašalpas (b. l. 13, 94), sprendžiant klausimą dėl galimybės jos tėvui pripažinti kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinį statusą esminės reikšmės neturi.

Darytina išvada, kad pareiškėja, pateikdama atitinkamus faktus, nepagrindė jų neginčijamais įrodymais, objektyviai fiksuotais duomenimis apie J. K. aktyviai vykdytą rezistencinę veiklą.

Įvertinus byloje surinktą medžiagą, pripažintina, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog turimi duomenys apie J. K. neatitinka Įstatymo sąlygų ir kad naujų ar papildomų duomenų, dėl kurių iš esmės galėtų pasikeisti ankstesnė LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvada, nėra, todėl dar kartą svarstyti klausimą dėl kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso J. K. po mirties nėra teisinio pagrindo.

Kolegijos nuomone, LGGRTC 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 38R-r-602 yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti bei tenkinti išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą - įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjos tėvui J. K. po mirties kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą. A. O. Š. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos A. O. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.