- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-11
- Bylos Nr.
- e2A-907-230/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14831-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Pareiškėjas
- A. O. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. O. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja A. O. Š. pateikė teismui pareiškimą, kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K. pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms buvo laisvės kovų dalyvis, tikslu A. O. Š. naudotis Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytomis pilietinėmis teisėmis – teise į našlaitės pensiją, taip pat teise gauti paramą. Nurodė, kad jos tėvas J. K. buvo organizacijos „Priešhitlerinio komiteto“, kovojusios prieš okupantus, narys, jai priklausydamas kovojo prieš okupantus. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – LGGRT centras), prašydama jos tėvui J. K. pripažinti laisvės kovų dalyvio statusą. LGGRT centras atsisakė pripažinti teisinį statusą J. K. ir nurodė, kad trūksta įrodymų dėl rezistencinės veiklos. Tačiau iš P. Š. 1953 m. liepos 22 d. pasirašyto dokumento matyti, kad J. K. priklausė Didžiojo Tėvynės karo metu pogrindyje Dotnuvos rajone veikusiai organizacijai. Šios organizacijos nurodymu J. K. su V. V., K. R. ir V. Ū. 1943 m. spalio mėn. Žemaičių k. užmušė gestapo darbuotoją K. G.. Po to prasidėjus suėmimams pareiškėjos tėvas buvo suimtas ir kalintas IX forte, kur 1943 m. gruodžio mėn. (saugumo policijos duomenimis – (duomenys neskelbtini)) buvo sušaudytas. 1980 m. birželio 19 d. archyvinėje pažymoje Nr. 369 nurodyta, kad J. K. Didžiojo Tėvynės karo metais dalyvavo pogrindiniame antifašistiniame partizaniniame judėjime Lietuvoje. Nuo 1943 metų J. K. buvo Dotnuvos pogrindinio antifašistinio komiteto narys. 1943 metų pabaigoje J. K. buvo hitlerininkų suimtas ir sušaudytas. Lietuvos generalinės prokuratūros 1997 m. vasario 6 d. pažymėjimu Nr. 12/1747-96, remiantis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ jis pripažintas nekaltu ir atstatomos visos jo teisės. J. K. Didžiojo Tėvynės karo metais dalyvaudamas pogrindiniame antifašistiniame partizaniniame judėjime Lietuvoje neatitinka Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, kad nebūtų galima pripažinti jo laisvės kovų dalyviu. Priešingai, 1953 m. gruodžio 24 d. LKP Centro komiteto biuro nutarime „Dėl antihitlerinės organizacijos „Priešhitlerinis komitetas“ yra įrodyta, kad „Priešhitlerinis komitetas“ buvo pripažintas partizanine organizacija, kuri aktyviai kovojo prieš hitlerinius okupantus Dotnuvos rajone 1941–1944 metais.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo LGGRT centras su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra faktinių duomenų (įrodymų) apie tai, jog J. K. dalyvavo pasipriešinimo okupacijai kovoje už Lietuvos valstybės, egzistavusios iki 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos sovietinės okupacijos, nepriklausomybę.
3. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
5. Teismas sprendė, kad nėra faktinių duomenų (įrodymų) apie tai, jog J. K. dalyvavo pasipriešinimo okupacijai kovoje už Lietuvos valstybės, egzistavusios iki 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos sovietinės okupacijos, nepriklausomybę. Įvairiuose šaltiniuose, taip pat archyviniuose duomenyse nurodyta, kad jis nacistinės Vokietijos okupacijos metu kartu su kitais asmenimis dalyvavo nužudant įtariamą gestapo agentą, priklausė organizacijai „Priešhitlerinis komitetas“. Ši organizacija buvo pogrindyje veikusios Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) kuopelė. Apie kai kuriuos „Priešhitlerinio komiteto“ narius rašoma, kad jie priklausė komjaunimui, prasidėjus karui nespėjo evakuotis, bendradarbiavo su sovietiniais partizanais, sovietinių švenčių proga keldavo raudonas vėliavas. Ši organizacija, kaip ir Lietuvos komunistų partija, (bolševikų) nacistinės okupacijos metais kovojo prieš nacistinę okupaciją, tačiau ne už Lietuvos Respublikos, o už Sovietų Sąjungos politinius ir valstybinius interesus. Dar kitur nurodyta, kad J. K. buvo „Didžiojo Tėvynės karo partizaninio judėjimo dalyvis“. Sovietinis partizaninis judėjimas buvo Sovietų Sąjungos karinės struktūros dalis, pavaldi Lietuvos partizaninio judėjimo štabui Maskvoje. Sovietinės okupacijos metais (1967 m.) Partijos istorijos institutas prie Lietuvos komunistų partijos centro komiteto išleido leidinį „Lietuvos partizanai“ (turimi mintyje sovietiniai partizanai). Jame rašoma apie organizaciją – partizanų būrį „Priešhitlerinis komitetas“, kuriam priklausė J. K.. Organizacijai vadovavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) narys V. I.. Leidinyje pažymėta, kad organizacijai priklausė 25 partizanai: 3 komunistai, 22 komjaunuoliai. Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje (I tomas, Vilnius, 1966) rašoma, kad organizacija „Antihitlerinis komitetas“ palaikė ryšius su komunistų partija, komjaunimo organizacija, keldavo raudonas vėliavas, platino iš komunistų partijos gautus atsišaukimus. Po J. K. apdovanojimo lapo įrašais nurodyta Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriaus A. S. pavardė ir pareigos. Apdovanojimo lape pažymėta, kad J. K. buvo partizanų grupės karys. A. S. karo metais vadovavo Maskvoje įsteigtam Lietuvos partizaninio judėjimo štabui. Visi šie duomenys patvirtina, kad minėta organizacija kovojo prieš Vokietijos okupaciją, tačiau tuo pačiu metu už Sovietų Sąjungos politinius, karinius ir imperinius interesus, Lietuvos priklausomybę Sovietų Sąjungai. Pagal įstatymą laisvės kovų dalyvio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie buvo organizacijų ar struktūrų, kurių veikla nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybę, nariais.
6. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1609-426/2009 (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1609-426/2009) nurodė, kad, įvertinus byloje surinktą medžiagą, pripažintina, jog turimi duomenys apie J. K. neatitinka įstatymo sąlygų ir kad naujų ar papildomų duomenų, dėl kurių iš esmės galėtų pasikeisti ankstesnė LGGRT centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvada, nėra, todėl dar kartą svarstyti klausimą dėl kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso J. K. (po mirties) nėra teisinio pagrindo. Organizacija, kuriai priklausė J. K., iš esmės veikė ne Lietuvos, o užsienio valstybės – Sovietų Sąjungos – naudai. Niekuo nepagrįstas pareiškėjos skunde nurodytas teiginys, kad nėra jokių įrodymų, jog organizacija „Priešhitlerinis komitetas“ būtų veikusi ar turėjusi tikslą veikti kito okupanto – Sovietų Sąjungos – naudai. Byloje kaip tik nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad „Priešhitlerinis komitetas“ būtų priklausęs Lietuvos nepriklausomybės siekiančiai ginkluotai struktūrai. Įstatymas nenumato, kad tokio pobūdžio organizacijų dalyviams būtų galima pripažinti kario savanorio arba laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Tas faktas, kad sovietinė valdžia pareiškėjai už vokiečių nužudytą jos tėvą mokėjo personalinę pensiją taip pat liudija, kad J. K. vokiečių okupacijos metais iš esmės veikė sovietinės valdžios interesais.
7. Teismas sprendė, kad byloje nepakanka įrodymų, jog būtų galima nustatyti prašomą juridinį faktą. Priešingai, nustatyta, kad sovietų valdžia įvertino pareiškėjos tėvo nuopelnus už dalyvavimą pogrindiniame antifašistiniame partizaniniame judėjime Lietuvoje ir jo vaikams skyrė pensiją. Darytina išvada, kad J. K. buvo organizacijos, kurios veikla buvo nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybę, nariu ir todėl teismas negali konstatuoti pagrindo, kuriuo remiantis jam gali būti nustatytas laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu pareiškėja A. O. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas sprendime nurodė, kad iš pareiškėjos pateiktų įrodymų visumos darytina išvada, jog jų nepakanka, kad būtų galima nustatyti prašomą juridinį faktą. Tačiau su tokia teismo išvada nėra pagrindo sutikti, kadangi teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į visus byloje pateiktus įrodymus, kurie patvirtina faktą, kad J. K. buvo laisvės kovų dalyvis.
1.2. Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi prielaidomis ir vienpusiškai atsižvelgė į suinteresuotų asmenų poziciją, neatsižvelgdamas į pareiškėjos pateiktus įrodymus ir paaiškinimus.
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Teismas nurodė, kad pareiškėjai yra išduotas nukentėjusio asmens pažymėjimas nuo 1939-1990 metų okupacijų, tačiau tai neturi esminės reikšmės nagrinėjant pareiškėjos prašymą, tačiau tokia išvada nepagrįsta, kadangi šis pažymėjimas įrodo, jog pareiškėja pripažinta nukentėjusiu nuo 1939 – 1990 metų okupacijų asmeniu. Pareiškėja nukentėjusia buvo pripažinta dėl to, kad 1943 m. gruodžio mėn. (saugumo policijos duomenimis (duomenys neskelbtini)) jos tėvas J. K. buvo sušaudytas, nes tuo metu kovojo prieš Vokietijos okupaciją būdamas pogrindinės antifašistinės partizaninės organizacijos „Priešhitlerinis komitetas“ nariu ir 1943 m. spalio mėn. Žemaičių k. užmušė gestapo darbuotoją K. G., ko pasėkoje buvo suimtas ir kalintas IX forte, kuriame sušaudytas. Šis pažymėjimas yra svarbus įrodymas, kuris neabejotinai patvirtina faktą, kad J. K. veiksmai okupacijos metais buvo pripažinti kaip pagalba padėti atkurti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, o pareiškėjos pripažinimas nukentėjusia parodo, kad jos tėvas J. K. buvo laisvės kovų dalyvis.
1.4. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad įvertinus P. Š. knygą „Kareiviai be milinių“ „manytina, kad P. Š. labai stengėsi sovietinį partizaninį judėjimą pavaizduoti buvus lietuvišką ir mūsų šalies gyventojų aktyviai palaikomą, tačiau taip nebuvo“. Taigi teismas sprendime rėmėsi prielaidomis ir pamąstymais.
1.5. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Lietuvos generalinės prokuratūros 1997 m. vasario 6 d. pažymėjimu Nr. 12/1747-96, remiantis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ J. K. pripažintas nekaltu ir atstatomos visos jo teisės. Minėtas įstatymas buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos, kuri konstatavo, kad Lietuvos gyventojų pasipriešinimas agresijai ir okupaciniams režimams neprieštaravo nacionalinei ir tarptautinei teisei, pažymėdama, kad represijas šiems asmenims vykdė TSRS teismai ir neteisminiai organai, hitlerinės Vokietijos ir krašto teismai, taip pat buvusios Lietuvos TSR teismai, siekdami pašalinti represijų pasekmes ir atstatyti teisingumą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad J. K. 1943 m. dalyvavo ir kovojo pasipriešinime, kas buvo įvertinta kaip Lietuvos Respublikos gynimas ir tautos savigyna į suverenitetą, o vadovaujantis minėtu įstatymu J. K. pripažinimas nekaltu suponuoja, kad jo veiksmai, veikla nebuvo nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
1.6. Aktyvius J. K. veiksmus už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę įrodo Lietuvos generalinės prokuratūros 1997 m. vasario 6 d. pažymėjimas Nr. 12/1747-96, kuriame nurodyta, kad J. K. buvo neteisėtai kalinimas, nes 1943 m. spalio mėn. Žemaičių k. užmušė gestapo darbuotoją K. G. ir dėl to J. K. buvo hitlerininkų suimtas ir sušaudytas. Taip pat iš P. Š. 1953 m. liepos 22 d. pasirašyto dokumento matyti, kad J. K. priklausė Didžiojo Tėvynės karo metu pogrindyje Dotnuvos rajono veikusiai organizacijai. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, kad J. K. veikė Sovietų Sąjungos, o ne Lietuvos Respublikos naudai.
1.7. Nesutiktina su teismo argumentu, kad „Priešhitlerinis komitetas“ kovojo prieš Vokietijos okupaciją, tačiau už Sovietų Sąjungos politinius, karinius ir imperinius interesus, Lietuvos priklausomybę Sovietų Sąjungai. J. K. Didžiojo Tėvynės karo metais dalyvaudamas pogrindiniame antifašistiniame partizaniniame judėjime Lietuvoje neatitinka Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, kad nebūtų galima pripažinti J. K. laisvės kovų dalyvio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Byloje buvo sprendžiama, ar yra pakankamai duomenų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas J. K. buvo pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms laisvės kovų dalyvis, kurio statusą įtvirtina Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas, kas nagrinėjamu atveju pareiškėjai suteiktų galimybę pasinaudoti šio statuso teikiamomis lengvatomis.
11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą netenkino, padaręs išvadą, kad nėra duomenų apie tai, jog J. K. dalyvavo pasipriešinimo okupacijai kovoje už Lietuvos valstybės, egzistavusios iki 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos sovietinės okupacijos, nepriklausomybę. Teismas sprendė, kad nėra jokių patikimų įrodymų, kad „Priešhitlerinis komitetas“ būtų priklausęs Lietuvos nepriklausomybės siekiančiai ginkluotai struktūrai, atvirkščiai, yra duomenų, kad ši organizacija kovojo prieš Vokietijos okupaciją, tačiau tuo pačiu metu už Sovietų Sąjungos politinius, karinius ir imperinius interesus.
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas.
Dėl laisvės kovų dalyvio statuso pripažinimo
13. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas apibrėžia pasipriešinimo nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupaciniams režimams dalyvių – karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių bei jiems prilygintų asmenų – kategorijų sąvokas ir nustato pagrindinius pasipriešinimo dalyvių teisinio statuso pripažinimo kriterijus (1 straipsnis). Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) partizanų ryšininkai ir rėmėjai; 2) 1940–1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai, bendradarbiai ir platintojai; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviai ir asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.
14. Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio 3 punkto a papunktį Centras pripažįsta laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Remiantis teismų informacinės sistemos duomenimis, Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-1609-426/2008 pagal pareiškėjos A. O. Š. prašymą jau buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) 2009 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 38R-r-602, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjos tėvui J. K. po mirties pripažinti kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 19 d. sprendimu šioje administracinėje byloje pareiškėjos skundas buvo atmestas, kaip neįrodytas, sprendimas yra įsiteisėjęs, jis turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, todėl jame nustatytų aplinkybių nebereikia įrodinėti iš naujo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
15. Išnagrinėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje, priimant teismo sprendimą, faktiškai buvo įvertinti tie patys įrodymai, kuriuos pareiškėja teikia ir prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. K. buvo pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms laisvės kovų dalyvis. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus (tame tarpe ir nagrinėjamoje byloje teikiamą Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo 1996 m. gruodžio 23 d. pažymėjimą Nr. 533, P. Š. 1953 m. liepos 22 d. pasirašytus dokumentus) jau yra nustatęs, kad J. K. vokiečių okupacijos metais buvo Didžiojo Tėvynės karo partizaninio judėjimo dalyvis, priklausė Dotnuvos rajone veikusiai organizacijai „Priešhitlerinis komitetas“ ir kartu su kitais šios organizacijos dalyviais dalyvavo nužudant gestapo darbuotoją K. G.. 1943 m. gruodžio mėn. (kitais duomenimis - 1944 m. sausio mėn.) Kaune, IX forte, jis buvo sušaudytas. Taigi šis faktas jau yra nustatytas, o pareiškėjos nagrinėjamoje byloje pateiktas papildomas įrodymas – 1980 m birželio 19 d. archyvinė pažyma (e. b. l. 17), tik papildomai patvirtina šias aplinkybes.
16. Pažymėtina, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje buvo konstatuota, jog nebuvo pateikta jokių neginčijamų įrodymų, kad Dotnuvos apylinkėse veikęs „Priešhitlerinis komitetas“ būtų priklausęs Lietuvos nepriklausomybės siekiančiai ginkluotai struktūrai, atvirkščiai, buvo nustatyta, kad „Priešhitlerinis komitetas“ buvo pogrindinės Lietuvos komunistų partijos kuopelė, iš esmės veikusi ne Lietuvos, o užsienio valstybės – Sovietų Sąjungos – interesais. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes papildomai pagrindė, o pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių argumentų dėl tokių išvadų nepagrįstumo, tokias teismo išvadas laiko prielaidomis ir teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina faktą, kad J. K. buvo laisvės kovų dalyvis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo šioje apimtyje atliktu įrodymų vertinimu ir padarytas išvadas laiko pagrįstomis.
17. Kaip nurodyta, pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo nuostatas laisvės kovų dalyvio statusas suteikiamas asmenims, veikusiems ir siekusiems atkurti Lietuvos nepriklausomybę, ir asmenims, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavusiems kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Todėl esminę reikšmę turi įrodymai, pagrindžiantys asmens siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Pareiškėja nei išnagrinėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje, nei nagrinėjamoje civilinėje byloje nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, tik teigia, kad teismas neva netinkamai įvertino nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens pažymėjimo įrodomąją reikšmę ir neįvertino aplinkybės, kad Lietuvos generalinės prokuratūros 1997 m. vasario 6 d. pažymėjimu Nr. 12/1747-96, remiantis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“, J. K. buvo pripažintas nekaltu ir atstatytos visos jo teisės.
18. Apeliantės nurodyti įrodymai tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, tiek nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendime buvo įvertinti, kaip neturintys tiesioginės įrodomosios reikšmės, siekiant nustatyti, kad asmuo buvo laisvės kovų dalyvis, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
19. Tai, kad pareiškėja yra pripažinta nukentėjusiąja nuo 1939-1990 metų okupacijų (e. b. l. 11-12), sprendžiant klausimą dėl galimybės jos tėvui pripažinti laisvės kovų dalyvio teisinį statusą, neturi esminės reikšmės. Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas ir Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvio teisinio statuso įstatymas nustato skirtingas jų taikymo sąlygas. Pareiškėjai šis statusas suteiktas pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies c punktą, kuris numato, kad nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurių tėvai (įtėviai), sutuoktinis ar vaikai (įvaikiai) buvo nužudyti arba įkalinimo metu mirė, tai įvertinant kaip nacistinės Vokietijos režimo pasekmes. Tačiau šio statuso suteikimas ir tuo pačiu tam tikro pasipriešinimo nacistinės Vokietijos okupaciniam režimui konstatavimas nesudaro pagrindo tokiam asmeniui pripažinti ir laisvės kovų dalyvio statusą pagal Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvio teisinio statuso įstatymą, kadangi pastarojo įstatymo taikymo atveju būtina nustatyti, kad toks pasipriešinimas nacistinės Vokietijos režimui būtų kilęs kovos už Lietuvos nepriklausomybę pagrindu arba būtų su tuo susijęs, kas nagrinėjamu atveju neįrodyta ir netgi įrodyta priešingai.
20. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 1997 m. vasario 6 d. pažymėjimas Nr. 12/1747-96 (e. b. l. 13) tik patvirtina, kad J. K. buvo neteisėtai įkalintas ir sušaudytas, todėl yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atstatomos visos jo teisės. Tačiau šis dokumentas nėra aktyvios J. K. veiklos kovoje už Lietuvos nepriklausomybę įrodymas. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo tikslas buvo pašalinti represijų pasekmes ir atstatyti piliečių teises, tačiau fakto, kad asmuo yra nekaltas Lietuvos Respublikai konstatavimas, nepatvirtina, kad jo veiksmai vertintini kaip Lietuvos Respublikos gynimas ir jos nepriklausomybės siekimas.
21. Pažymėtina, kad pareiškėja nepagrįstai tvirtina, jog nenustačius Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvio teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių asmenims nepripažįstamas laisvės kovų dalyvio statusas, toks statusas turėtų būti suteikiamas. Pirmiausia, turi būti nustatytos įstatyme numatytos sąlygos laisvės kovų dalyvio statusui suteikti ir tik jas nustačius vertinama, ar nėra aplinkybių, dėl kurių jis gali būti nesuteiktas, o byloje esminė įrodinėtina aplinkybė, kad J. K. veiksmai buvo nukreipti Lietuvos nepriklausomybei atkurti, jokiais įrodymais nėra patvirtinta.
22. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir jie neteikia pagrindo sprendimą panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.