- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-27
- Bylos Nr.
- e2A-1040-794/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01933-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas
- Atsakovas
- I. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ patikslintą ieškinį atsakovei I. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė teismui ieškinį, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės I. V. 2.370,67 EUR žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. spalio 25 d. (duomenys beskelbtini) įvykusios avarijos metu žuvo Č. N.. Įvykis įvyko dėl transporto priemonės Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtos valdytojos I. V. kaltės. Šios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės. Įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovė civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu išmokėjo iš viso 2.370,67 EUR dydžio draudimo išmoką žuvusiojo sutuoktinei: už paruošimą šarvojimui – 65,00 EUR, už vainikus ir papuošimus – 500,00 EUR, už maistą – 50,56 EUR, už kapavietės sutvarkymo išlaidas ir paminklą – 2.360,00 EUR. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.290 str. 1 d. socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o taip pat įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa yra įskaitoma į laidojimo išlaidas (CK 6.291 str. 2 d.). Atitinkamai už laidojimo išlaidas išmokėta – 2.370,67 EUR. Įvykio kaltininkė I. V. neturėjo teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę, todėl ieškovas įgijo regreso teisę į ją (apdraustąją). Apdraustoji padarė žalos neturėdama teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę bei neturėdama teisėto pagrindo vairuoti. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (tolau tekste – TPCVCAPDĮ) 22 straipsnio pagrindu, ieškovas kaip draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją.
3. Atsakovė I. V. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad neįrodyta jos kaltė. Ji važiavo atsargiai nedideliu greičiu. Pėsčiasis girtas stovėjo ir nukrito. Nieko negalėjo padaryti su mašina, nei sustoti, nei apvažiuoti. Pirmas smūgis buvo į dešinį automobilio šoną. Buvo nuvažiavusi į draudimą ir norėjo pasiaiškinti dėl nurodytų išlaidų, tačiau nieko nepaaiškino. Įvykio metu ji neturėjo vairuotojo pažymėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas konstatavo, kad tai, jog įvykio metu atsakovė vairavo nurodytą automobilį, neturėdama teisės vairuoti transporto priemonės, nes laiku buvo nepasikeitusi vairuotojo pažymėjimo, teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nubausta administracine nuobauda, tačiau ši aplinkybė per se nėra pakankama taikyti civilinę atsakomybę. Teismo vertinimu nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ar pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nėra pagrindo išvadai, kad buvo realus priežastinis ryšys tarp jos veiksmų ir atsiradusios žalos nukentėjusiajam. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad atsakovės veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų požymių, ji nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, važiavo leistinu greičiu, pats nukentėjusysis nesilaikė KET reikalavimų, į kelio važiuojamąją dalį jis išėjo (nugriuvo) staiga, dėl ko atsakovė neturėjo galimybės numatyti ir išvengti susidūrimo, t. y. pačio nukentėjusiojo didelis neatsargumas lėmė žalos kilimą.
6. Teismas taip pat nurodė, jog nors atsakovės vairuotojo pažymėjimo galiojimas ginčo įvykio metu buvo pasibaigęs, tačiau ji mokėjo vairuoti, iki įvykio buvo išlaikiusi vairavimo egzaminą daug ankščiau ir turėjo vairavimo patirties, bei buvo gavusi vairuotojo pažymėjimą, liudijantį apie jos teisę vairuoti eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę. Todėl vien ši aplinkybė, kad vairuotoja neturėjo vairuotojo pažymėjimo nėra pakankama sąlyga deliktinės atsakomybės prasme tenkinti ieškovo reikalavimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką pagal kurią atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu, išskyrus tuos atvejus kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai.
7.2. Atsakovės pažeidimas neturėtų būti laikomas formaliu, nes neturėdama galimybės baigti vairuotojų kursų, I. V. neturėjo teisės bei teisėto pagrindo valdyti transporto priemonę.
7.3. Draudikas moka draudimo išmoką tik tuo atveju, jei už padarytą žalą atsakingas apdraustasis. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atleidžiamas nuo pareigos atlyginti žalą, jei įrodoma, kad žala padaryta dėl nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo, bet į nukentėjusiojo kaltę neatsižvelgiama atlyginant dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas.
8. Atsakovė I. V. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus, patvirtinančius žalos dydį. Nurodo, jog ieškinį rengusi ir dokumentus teismui pateikusi AB „Lietuvos draudimas“ atstovė dėl techninės klaidos į bylą įkėlė ne visus nuostolio dydį pagrindžiančius dokumentus.
12. Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teismas priima į bylą nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
13. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su ieškovės apeliaciniu skundu pateikti įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 111 str. 2 d. 5 p., 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos nepatenka į CPK 314 straipsnyje nurodytus atvejus. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
14. Byloje nustatyta, kad 2015-07-27 Įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi atsakovė I. V. draudimo įmonėje AB „Lietuvos draudimas“ apdraudė automobilio Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę laikotarpiui nuo 2015-07-27 iki 2016‑07‑26. 2015-10-25 apie 17.21 val. (duomenys beskelbtini), atsakovė I. V. vairuodama automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo partrenktas Č. N., kuris nuo patirtų traumų mirė įvykio vietoje. Dėl eismo įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovės I. V. kaltę dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Nutarime be kita ko konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad I. V. padarė KET pažeidimus, kurie būtų eismo įvykio kilimo priežastimi. Už tai, kad įvykio metu atsakovė vairavo nurodytą automobilį, neturėdama teisės vairuoti transporto priemonės, nes laiku buvo nepasikeitusi vairuotojo pažymėjimo, Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1830-1036/2016 atsakovė buvo pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 128 straipsnio 1 dalyje. AB „Lietuvos draudimas“ gavęs mirusio sutuoktinės J. N. prašymą nusprendė kompensuoti: už paruošimą šarvojimui – 65,00 EUR, už vainikus ir papuošimus – 500,00 EUR, už maistą – 50,56 EUR, už kapavietės sutvarkymą ir paminklą – 2.360,00 EUR, iš viso už laidojimo išlaidas – 2.975,56 EUR. Vadovaujantis CK 6.290 str. 1 d. ieškovas į atlyginto žalos dydį įskaitė mokamą 304,00 EUR laidojimo pašalpą, 300,89 Sodros laidojimo pašalpą ir išmokėjo 2.370,67 EUR draudimo išmoką J. N., kurią ieškiniu prašo regreso tvarka priteisti iš atsakovės.
Dėl draudiko teisės reikalauti, kad dėl padarytos žalos sumokėtas sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu
15. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai padarė išvadą, jog ieškovas, kaip draudikas, sumokėjęs išmoką, neturi teisės reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Apeliantės teigimu, atsakovės I. V. neturėjo galiojančio vairuotojo pažymėjimo, todėl ji neturėjo teisėto pagrindo valdyti transporto priemonę.
16. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1018 straipsnio reglamentavimą, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kai draudikas gali reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, yra išimtys iš bendrosios CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad subrogacija netaikoma, be kita ko, civilinės atsakomybės draudimo atvejais. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami atvejai, kai draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Vienas iš minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtintų atvejų – kai atsakingas už žalos padarymą asmuo padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokia nuostata įtvirtinta ir Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 59.3 papunktyje.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei I. V., kaip pradedančiajai vairuotojai, 2013-08-27 buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, kuris galiojo iki 2015-08-27 (2 metus), eismo įvykis įvyko 2015-10-25. Taigi atsakovė I. V. eismo įvykio metu neturėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduoto dokumento, suteikiančio vairuoti transporto priemonę (LR vidaus reikalų ministro 2008-09-10 įsakymu Nr.VI328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 48 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės išvada, kad atsakovė I. V. neturėjo teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, nes važiavo be galiojančio vairuotojo, todėl ieškovas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką
18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ priėmė sprendimą atlyginti laidojimo išlaidas, kadangi transporto priemonės valdytojas, kurio veikla susijusi su didesnio pavojumi aplinkiniams, privalo atlygini didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Apeliantės teigimu, šiuo atveju nesvarbi pačio nukentėjusiojo kaltė, nes atlyginant laidojimo išlaidas į nukentėjusiojo kaltę neatsižvelgiama (CK 6.282 straipsnio 2 dalis).
19. CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti.
20. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. CK 6.282 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad į nukentėjusiojo asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas, yra specialioji norma – išimtis iš šio straipsnio 1 dalies, kuri numato, kad kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arbai jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti laidojimo išlaidas, kadangi virš paminėta norma taikytina tik tuo atveju jei būtų nustatytos sąlygos padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybei.
21. Byloje nustatyta, kad žuvusiojo Č. N. kraujyje rasta 2.63 promilės alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti akivaizdūs pačio Č. N. Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Pagal KET 42 punkto reikalavimus, į kitą važiuojamosios dalies pusę norintis patekti pėsčiasis per kelią turi eiti stačiu kambu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Pagal KET 44 punkto reikalavimus įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Specialistas, įvertinęs transporto priemonės sustabdymo kelio ilgį važiuojant leistinu maksimaliu 50 km/h greičiu, konstatavo, kad eismo įvykio metu buvusiomis sąlygomis atsakovė savalaikiai stabdydama transporto priemonę neturėjo techninių galimybių išvengti pėsčiojo, nes pėsčiasis į kelią įžengė staiga prieš pat automobilį. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog žala atsirado dėl nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.
22. Ieškovas reikalauja žalos atlyginimo, remdamasis CK 6.282 straipsnio 2 dalimi, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šią normą taikant, būtina vadovautis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis). Be to, šioje byloje nepateikta jokių įrodymų, kad žuvusiojo artimieji buvo išlaikomi ar turėjo teisę tokį išlaikymą gauti, todėl nepagrįstai remiamasi CK 6.282 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Nagrinėjamu atveju nukentėjusio asmens neblaivumas turi būti būti vertinamas kaip rizikos prisiėmimas, sudarantis pagrindą atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Be to, pagal CK 6.282 straipsnio 2 dalį neatsižvelgiama į nukentėjusio asmens kaltę išieškant dėl maitintojo netekimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas, esant tik mišriai atsakomybei, t. y. nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens kaltei, tačiau byloje nustatyta, kad dėl nelaimingo atsitikimo kaltas tik nukentėjęs asmuo, bet nėra atsakovės kaltės. CK 6.282 straipsnyje nustatyti atvejai, kai žalos atlyginimas gali būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens didelį neatsargumą; neatsargumo faktui nustatyti taikomas objektyvusis kriterijus, tokiu atveju kaltė yra mišri; tuo tarpu CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyti atvejai, kai nukentėjęs asmuo savo valia patenka į jam pavojingą padėtį, t. y. turi būti taikomas subjektyvusis kriterijus nukentėjusiojo galimybėms suvokti padėties pavojingumą nustatyti. Kadangi mirusysis buvo neblaivus ir pažeidė kelių eismo taisykles, staiga išeidamas į važiuojamąją kelio dalį, tai žala atsirado dėl jo kaltų veiksmų; vadinasi, nėra atsakovės I. V. veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio, civilinė atsakomybė atsakovei netaikytina. Nors padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, už padarytą žalą atsako ir nesant jo kaltės (CK 6. 270 str. 1 d. ), teisėjų kolegija, įvertinusi žuvusiojo veiksmus (grubius KET pažeidimus), esančius tiesioginiame priežastiniame ryšyje tarp pažeidimo ir įvykusio nelaimingo atsitikimo, ir tai, kad atsakovė, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo su nukentėjusiuoju, vadovaudamasi CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatuoja, jog mirusiojo laidojimo išlaidos neturėjo būti atlygintos. Priešingas aplinkybių traktavimas, reikštų, jog visais atvejais, net ir esant nukentėjusiojo tyčiai ar itin dideliam neatsargumui, padidinto pavojaus šaltinio valdytojui tektų atlyginti mirusiojo laidojimo išlaidas.
23. Taigi, nepaisant aplinkybės, kad atsakovė I. V. neturėjo teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ir draudikas AB „Lietuvos draudimas“ turi teisę reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovui nesuteikia teisės reikalauti iš atsakovės grąžinti ieškovės sumokėtas laidojimo išlaidas mirusiojo artimiesiems, nes ieškovė išmokėdama draudimo išmoką veikė išimtinai savo rizika, neįsitikinusi esant teisėtam pagrindui atlyginti laidojimo išlaidas.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
25. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš dalies netinkamai taikė materialinės teisės normas, bet iš esmės priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog naikinti ar keisti sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau įrodymų apie patirtas išlaidas atsakovė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo nepriteistinos (CPK 178 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.