Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ patikslintą ieškinį atsakovei I. V. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2.Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad eismo įvykio metu žuvo Č. N., už kurio laidojimo išlaidas buvo atlyginta žala. Dėl eismo įvykio atsakovei nebuvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau yra nutarimas, kuriame išaiškintos aplinkybės. Nutarime nurodyta, kad nėra pakankamai įrodymų, kad kalta atsakovė. Civiliniame kodekse nurodyta, kad tuo atveju, kai atlyginamos laidojimo išlaidos ir maitintojo netekimo, į asmens kaltę nėra atsižvelgiama. Šiuo pagrindu ir buvo išmokėta draudimo išmoka. Nutarimo 10 puslapyje pateikiami atsakovės veiksmų vertinimai, kad ji turėjo laikytis Kelių eismo taisyklių 128 punkto reikalavimų, kad turėjo atsižvelgti į kelyje esančią kliūtį ir sustoti iki jos ar imtis veiksmų jai išvengti. Taip pat galimas 127 punkto reikalavimo pažeidimas. Atsakovė sakė, kad matė šaligatviu einančius žmones, pati buvo neatsargi. Atsakovė teigė, kad važiavo arti kelkraščio. Pagal liudytojų parodymas pėsčiasis šiek tiek išėjo į važiuojamąją dalį. Atsakovė matydama kliūtį galėjo važiuoti toliau nuo kelkraščio. Kiek metrų iki automobilio išėjo pėsčiasis nėra nustatyta. Žuvusiojo kraujyje rasta 2,35 prom. alkoholio.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ginčo esmė ir įrodymai

3.Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2015-07-27 Įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi atsakovė I. V. apdraudė automobilio O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę laikotarpiui nuo 2015-07-27 iki 2016‑07‑26.

2015-10-25 apie 17.21 val. Vilniaus r., Kalvelių sen., Pakenės k., Pakinės g., atsakovė I. V. vairuodama automobilį O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo partrenktas Č. N., kuris nuo patirtų traumų mirė įvykio vietoje.

Dėl eismo įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-59242-15, o atsakovei buvo pareikštas įtarimas tuo, kad ji 2015-10-25 apie 17.20 val. Vilniaus rajone, Pakenės kaime, vairuojamu UAB „mogo LT“ nuosavybės teise priklausančiu automobiliu O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama Pakinės gatvės vienintele savo važiavimo krypties eismo juosta nuo Vilnelės gatvės pusės pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, ir 128 punkto reikalavimus, numatančius, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra pasirinkdama vairuojamo automobilio važiavimo greitį, užtikrinantį galimybę esant būtinybei jį savalaikiai sustabdyti, ji neatsižvelgė į tai, kad temstant buvo ribotas matomumas, o taip pat į tai, kad nesant šaligatvių, pėstieji gali judėti kelkraščiu prie pat važiuojamosios dalies ribų, dėl ko ties Vilnelės gatvės pastatu Nr. 86 jos kelyje atsiradus kliūčiai – jos važiavimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į važiuojamąją dalį įžengus pėsčiajam Č. N., ji savalaikiai nesustabdė vairuojamo automobilio ir partrenkė Č. N., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus nutarimu (toliau – prokuratūros nutarimas), nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovės I. V. kaltę dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

Tačiau už tai, kad įvykio metu atsakovė vairavo nurodytą automobilį, neturėdama teisės vairuoti transporto priemonės, nes laiku buvo nepasikeitusi vairuotojo pažymėjimo, Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1830-1036/2016 atsakovė buvo pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje.

Kadangi automobilio O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, draudikas gavęs mirusio sutuoktinės J. N. prašymą nusprendė kompensuoti: už paruošimą šarvojimui – 65,00 Eur, už vainikus ir papuošimus – 500,00 Eur, už maistą – 50,56 Eur, už kapavietės sutvarkymą ir paminklą – 2 360,00 Eur, iš viso už laidojimo išlaidas – 2 975,56 Eur. Vadovaujantis CK 6.290 str. 1 d. ieškovas minusavo 304,00 Eur laidojimo pašalpą, 300,89 Sodros laidojimo pašalpą ir išmokėjo 2 370,67 Eur draudimo išmoką J. N., kurią ieškiniu prašo regreso tvarka priteisti iš atsakovės.

Pagal pateiktą ieškinį ieškovas preziumuoja atsakovei civilinę deliktinę atsakomybę pagal CK 6.282 str.2d.,nes minimas straipsnis yra susijęs su CK 6 knygos trečio skirsnio asmens deliktinės atsakomybės nuostatomis.

Į bylą nepateikta jokių įrodymų,kad papuošimus ir vainikus buvo sunokėta 500 eurų suma,kurios pagrįstumą galima būtų vertinti.

Taip pat byloje nėra jokių įrodymų apie realų kapavietės sutvarkymą ir pastatytą paminklą arba sutartį,kad tokios kainos darbai turės būti atlikti.

Dėl ieškinio pagrįstumo

4.CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.).

5.Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų pagrindu draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę arba pasišalino iš įvykio vietos.

6.Kaip jau nurodyta aukščiau, teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nustatyta, kad atsakovė įvykio metu automobilį vairavo neturėdama teisės vairuoti transporto priemonę, tačiau ši aplinkybė per se nėra pakankama taikyti civilinę atsakomybę. Nors vienu veiksmu gali būti padaroma žalos skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė, todėl tas pats veiksmas gali būti kvalifikuojamas ir kaip nusikaltimas, ir kaip deliktas, ir kaip drausmės pažeidimas, o asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, tačiau faktas, kad asmuo pažeidė vienos teisės šakos normas, savaime nesuponuoja išvados, jog yra pažeistos kitos teisės šakos normos.

Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ar pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nėra pagrindo išvadai, kad buvo realus priežastinis ryšys tarp jos veiksmų ir atsiradusios žalos nukentėjusiajam. Pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis matyti, kad pačio nukentėjusiojo Č. N. neatsargūs veiksmai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su įvykio kilimu bei buvo pagrindinė jo kilimo sąlyga.Tai reiškia,kad atsakovė tik formaliai neturėjo teisės sėsti už automobilio vairo ir jį vairuoti( prieš tai tą teisę ji turėjo įgydama vairavimo teises ir jų neprarasdama).Įvykio dienai ji neįvykdydė būtinų teisinių procedūrų,kad pasikeisti vairuotojo pažymėjimą.Tai rodo ne jos negalėjimą ir negebėjimą vairuoti transporto priemonę,o nepaisymą administracinių reikalavimų už kurių nevykdyma ji buvo nubausta administracine tvarka.

7.Ikiteisminiame tyrime buvo nustatyti akivaizdūs pačio Č. N. Kelių eismo taisyklių pažeidimai (36 ir 44 punktų). Pagal KET 42 punkto reikalavimus, į kitą važiuojamosios dalies pusę norintis patekti pėsčiasis per kelia turi eiti stačiu kambu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Pagal KET 44 punkto reikalavimus įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Prokuratūros nutarime nurodyta, kad buvo atliktas specialių žinių reikalaujančio eismo įvykio tyrimas ir gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-323(16). Kaip konstatavo specialių žinių reikalaujantį eismo įvykio tyrimą atlikęs specialistas, būtent pėsčiojo Č. N. veiksmai, pasireiškę tuo, kad jis iš kelkraščio įžengdamas į kelio važiuojamąją dalį sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį šiuo keliu važiuojančio prie jo artėjančio automobilio judėjimui, techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Pažymėta, kad Č. N. pasirenkant netinkamus KET reikalavimus neatitinkančius veiksmus galėjo turėti įtakos ir jo apsvaigimas nuo alkoholio (jo kraujyje buvo nustatyta 2,35 promilės etilo alkoholio). Specialistas, įvertinęs transporto priemonės sustabdymo kelio ilgį važiuojant leistinu maksimaliu 50 km/h greičiu (šis atsakovės nurodytas greitis, kaip nurodė specialistas, yra tikėtinas), konstatavo, kad eismo įvykio metu buvusiomis sąlygomis atsakovė savalaikiai stabdydama transporto priemonę turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo tik tuo atveju, jei iškilus grėsmei eismo saugumui (t.y. pėsčiajam įžengus į kelio važiuojamąją dalį), automobilis buvo didesniu kaip 31,8 m atstumu nuo pėsčiojo partrenkimo vietos. Išanalizavus tyrimo metu nustatytus duomenis konstatavo, kad gauti duomenys neįgalino pagrįstai be abejonių tvirtinti, kad pėsčiojo įžengimo į važiuojamąją dalį momentu automobilis buvo didesniame nei specialisto nurodytas 31,8 m atstume. Priešingai, liudytojo M. N. parodymai, kad pėsčiasis Č. N. važiuojamojoje dalyje nestoviniavo, o buvo partrenktas iškart po to, kai tik nuo kelkraščio žengė žingsnį į važiuojamąją dalį, leido manyti, kad pėsčiasis į kelią įžengė prieš pat automobilį, atstume, kuris akivaizdžiai mažesnis nei 31,8 m. Tokią išvadą, kad pėsčiasis buvo partrenktas iškart po įžengimo į važiuojamąją dalį patvirtino ir pėsčiojo tikėtina partrenkimo vieta (prie važiuojamosios dalies dešinio krašto, žiūrint automobilio važiavimo kryptimi) ir apgadinimu ant automobilio kėbulo lokalizacija, pagal kurią sprendė, kad pėsčiasis kontaktavo su automobilio priekiniu dešinės pusės kampu ir dešiniu šonu. Įvykio metu kartu su N. N. kelkraštyje buvęs kitas liudytojas M. N. papildomos apklausos metu parodė negalintis tiksliai nurodyti ar prieš pat įvykį nukentėjusysis iki jų, tuo pačiu – partrenkimo vietos, artėjo kelkraščiu ar „asfalto“, t.y. važiuojamosios dalies, pakraščiu. Pastaruoju atveju, t.y. jei pėsčiasis prie partrenkimo vietos būtų artėjęs dešiniuoju važiuojamosios dalies pakraščiu, žiūrint automobilio važiavimo kryptimi, dar būtų pagrindas manyti, kad dar nesutemus (kaip nurodė liudytojai), tiesiame kelio ruože atsakovė turėjo galimybę pastebėti kliūti jos kelyje sudariusį pėsčiąjį didesniame atstume nei 31,8 m. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. N. dėl aptariamos galimos įvykio aplinkybės nebuvo kategoriškas, t.y. abejojo jos buvimu, nes kaip nurodė, prie jų su M. N. artėjant Č. N., jis kurį laiką žiūrėjo artėjančio automobilio kryptimi, o į Č. N. atsisuko prieš pat pastarojo pertrenkimą, kai jis jau buvo važiuojamojoje dalyje, laikė, kad kitų duomenų apie eismo įvykio aplinkybes kontekste šio liudytojo parodymai akivaizdžiai nepakankami daryti pagrįstai išvadai, kad pėsčiasis atsakovės kelyje sudarė nors ir netikėtą, tačiau išvengiamą kliūtį (su sąlyga, kad vairuotojas tinkamai vykdė KET reikalavimus).

8.Todėl teismas turi pagrindą daryti objektyvią išvadą,kad atsakovė,kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja šiuo atveju neturi atsakyti be kaltės,nes byloje pagal esamus įrodymus matyti,kad žala atsirado dėl nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo(tiksliai nustatyti ar tyčia nukentėjusysis žengė į važiuojamąją dalį ar dėl savo paties didelio neatsargumo negalima,nes nukentėjusysis mirė,o kitų duomenų byloje nėra,kad konstatuoti tik vieną iš dviejų sąlygų ).Tačiau tai CK 6.270 str. prasme šioje situacijoje neturi esminės reikšmės,nes pakanka konstatuoti vieną objektyvią eismo įvykio kilimo priežasties subjektyvinę pusę,t.y. nukentėjusiojo veiksmų esmė buvo tik pateis tyčia arba didelis neatsargumas.Akivaizdu,kad nukentėjusiajam neįžengus į važiuojamąją dalį ar tai jis darė tyčia ar dėl didelio neatsargumo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio esant nedideliam atstumui iki atsakovės automobilio,nebutų kilęs eismo įvykis ir nebūtų tokių pasekmių.

Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą ir apibendrinant aukščiau išdėstytą, galima daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovės veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų požymių, ji nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, važiavo leistinu greičiu, pats nukentėjusysis nesilaikė KET reikalavimų, į kelio važiuojamąją dalį jis išėjo (nugriuvo) staiga, dėl ko atsakovė neturėjo galimybės numatyti ir išvengti susidūrimo, t.y. pačio nukentėjusiojo didelis neatsargumas lėmė žalos kilimą. Nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų/neveikimo ir kilusios žalos.

Pažymėtina, kad nors atsakovės vairuotojo pažymėjimo galiojimas ginčo įvykio metu buvo pasibaigęs, tačiau ji mokėjo vairuoti,iki įvykio buvo išlaikiusi vairavimo egzaminą daug ankščiau ir turėjo vairavimo patirties,bei buvo gavusi vairuotojo pažymėjimą, liudijantį apie jos teisę vairuoti eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę.Esamais byloje duomenimis atsakovė dėl sunkios materialinės padėties nepakeitė savo pačios pažymėjimo per įstatymo nustatytą terminą. Vien ši aplinkybė,kad vairuotoja neturėjo vairuotojo pažymėjimo nėra pakankama sąlyga deliktinės atsakomybės prasme tenkinti ieškovo reikalavimus pagal CK 6.282 str.2d.,nes šis straipsnis taikomas tokioje ginčo situacijoje tada,kai nustatomos 6.263 str. ir 6.270 str.1d.numatytos sąlygos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kad ieškovas neįrodė būtinų sąlygų deliktinei atsakovės atsakomybei kilti, ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 93 str., 185 str., 259-270 str., teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.