Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovams L. S., A. P., tretiesiems asmenims O. R. ir R. N. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Tretieji asmenys O. R. ir R. N. nuomonės dėl ieškinio teisme nepareiškė .

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis nustatyta, kad ieškovei R. A. ir tretiesiems asmenims R. N. ir O. R. nuosavybės teisėmis priklauso po 381/1143 dalis 11,43 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Įrašai nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad nuosavybės teisės ieškovės ir trečiųjų asmenų palikėjoms į šį žemės sklypą atkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu 1995 metais.

Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 1996 m. lapkričio 14 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. I-4678 R. P. iš valstybės įsigijo 0,0075 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime, išduotame 2007 m. liepos 2 d. Šiaulių rajono 2-jo notaro biuro notarės Birutės Šatienės, notarinio registro Nr. 7700, nurodyta, kad R. P., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldi jo vaikai L. P. ir A. P., paveldimo turto, kuriam išduotas šis liudijimas, sąrašo 2 punkte nurodytas 0,0975 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2007 m. liepos 2 d. paveldėto turto pasidalijimo tarp įpėdinių sutartimi, patvirtinta Šiaulių rajono 2-jo notaro biuro notarės Birutės Šatienės, notarinio registro Nr. 7701, R. P. įpėdiniai pasidalijo iš tėvo paveldėtą turtą. Pagal šios sutarties 1 punktą 0,0975 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atiteko L. P. nuosavybėn. Įrašai nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad L. S. (buv. P.) nuosavybės teisės į 0,0975 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2007 m. liepos 2 d. paveldėjimo teisės liudijimo ir turto pasidalijimo sutarties pagrindu.

Šioje byloje ieškovė prašo pripažinti negaliojančiais nuosavybės teisių į žemės sklypą, kuris faktiškai yra jos nuosavybės teisėmis valdomo žemės sklypo dalis, kurią neteisėtai buvo įgijęs R. P., buvusio savininko įpėdinei L. S. įregistravimo pagrindą – paveldėjimo teisės liudijimą ir turto pasidalijimo tarp įpėdinių sutartį.

2017 m. kovo 27 d. Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-65-471/2017, patenkinus R. A., O. R. ir R. N. ieškinį, 1996 m. lapkričio 14 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. I-4671, kuria R. P. iš Šiaulių apskrities valdytojo administracijos nupirko 0,0975 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinta negaliojančia.

2017 m. kovo 27 d. Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimu nustatyta, kad 0,0975 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo palikėjo R. P. namų valdos dalimi, todėl palikėjas R. P. negalėjo šio žemės sklypo išsipirkti iš valstybės, o tai reiškia, kad ginčo žemės sklypas nebuvo priskiriamas valstybės išperkamai žemei, o R. A., O. R., R. N. bei jų palikėjams teisėtai yra atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. R. P. priklausęs 0,0975 ha kitos paskirties žemės sklypas buvo parduotas jau atkūrus nuosavybės teises į 11,43 ha žemės sklypą: 1995 metais R. A., O. R., R. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 11,43 ha sklypą (duomenys neskelbtini), ir jų nuosavybės teisė buvo įregistruota viešame registre, o atsakovės L. S. tėvas R. P. su prašymu parduoti jam 0,0975 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kreipėsi tik 1996 m. liepos 25 d. Jam šis žemės sklypas parduotas 1996-11-14. Šiaulių apskrities valdytojo administracija neturėjo teisės parduoti R. P. 9,75 arų sklypą (duomenys neskelbtini), nes šioje vietoje žemės sklypas nuo 1995 metų valstybei nebepriklausė, šioje vietoje jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę R. A., O. R., R. N. ir jų palikėjoms.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės apsauga - svarbus konstitucinis žmogaus teisių principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybes neliečiamumą yra priskiriama vienai svarbiausių žmogaus teisių.

Pripažinus 1996 m. lapkričio 14 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, kuria R. P. iš Šiaulių apskrities valdytojo administracijos nusipirko 0,0975 ha žemės sklypą, negaliojančia, nustačius, kad valstybinė institucija pardavė nekilnojamąjį turtą, į kurį jau buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims, laikytina, kad valstybės institucija, tvarkydama jai patikėtą valstybės turtą, veikė pažeisdama viešosios teisės principą ir peržengus įstatymo nustatytas kompetencijos ribas, toks sandoris pažeidė kitų asmenų – teisėtų žemės sklypo savininkų – konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą, todėl laikytina, kad pripažintas negaliojančiu valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms.

Pagal įstatyme įtvirtintą apibrėžtį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis); sandoris – civilinėje apyvartoje dominuojantis civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio 2 dalis); sudarydami sandorius asmenys, veikdami civilinių teisinių santykių dalyvių autonomijos principo pagrindu, įgyvendina savo civilinį teisnumą. Civilinių teisinių santykių subjektų autonomijos principas nėra absoliutus - įgyvendindami civilines teises ir vykdydami pareigas, asmenys negali pažeisti imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų (CK 1.137 straipsnis). Kai sandorio sudarymu pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai ar viešasis interesas, tokie pažeidimai šalinami ir pažeistos teisės ginamos taikant sandorio negaliojimo institutą, t. y. jį nuginčijant ar pripažįstant niekiniu (CK 1.78 straipsnis). Sandorio negaliojimo instituto esmė yra ta, kad negaliojantis sandoris nesukelia tų pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, jis sukelia sandorio negaliojimo pasekmes.

Teismui pripažinus sandorį negaliojančiu, konstatuojama, kad jis nesukūrė civilinių teisių ar pareigų, kurių siekė jį sudarę asmenys. Teismui konstatavus, kad R. P. neturėjo nuosavybės teisės į 0,0975 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ši teisė neatsirado pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu, todėl ir atsakovai – R. P. įstatyminiai įpėdiniai – negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo teisės, kurios neturėjo palikėjas, nes įpėdinis paveldi tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis). Pagal visuotinai pripažįstamą teisės principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (lot. nemo plus iuris ad alium transferre potest quam ipse habet). Taigi, atsakovai L. S. ir A. P. neturėjo teisės paveldėti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nes šis nebuvo palikėjo nuosavybė (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Ta aplinkybė, kad atsakovams buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į daiktą, kurio neturėjo palikėjas, ir šis daiktas paveldėto turto pasidalijimo sutarties pagrindu atiteko vienam iš įpėdinių, reiškia, kad atsakovė L. S. tapo šio daikto savininke be teisinio pagrindo. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta.

Be to, CK 1.2 straipsnyje reglamentuojamas teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo turi pagrindą tikėti, kad, veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas saistomas pareigos laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teisės pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikomos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Byloje nustatyta, kad atsakovų palikėjas R. P. žemės sklypą įgijo neteisėto ir imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio pagrindu, todėl jie negali turėti teisėto lūkesčio išsaugoti nuosavybės teises į šį turtą.

Esant tokioms aplinkybėms, pagrįstas ir tenkintinas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovės L. S. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą - 0,0975 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), - įregistravimo pagrindą, t. y. 2007 m. liepos 2 d. paveldėjimo teisės liudijimo ir 2007 m. liepos 2 d. turto pasidalijimo sutarties tuos punktus, kurie liečia 0,0975 ha žemės sklypą. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji prašo pripažinti negaliojančia turto pasidalijimo sutartį, nenurodydama konkretaus punkto, tačiau akivaizdu, kad ji siekia vienintelio tikslo – panaikinti atsakovės nuosavybės teisės į 0,0975 ha žemės sklypą įregistravimo pagrindą, į kitą R. P. įpėdinių turtą nepretenduoja, todėl pripažintinas negaliojančiu tik tas sutarties punktas, kuriame nurodytas būtent šis žemės sklypas.

Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Tačiau ieškovė nuosavybės teisės į jai priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo praradusi, jos kaip savininkės teisės nebuvo apribotos, todėl pagrįstai ji nereiškia reikalavimo išreikalauti jai priklausančio turto iš svetimo neteisėto valdymo, restitucijos taikyti teismo sprendimu šioje byloje nereikia.

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtys nustatytos CK ir kituose įstatymuose (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

Ieškovės tvirtinimu, apie tai, kad dalis jai ir tretiesiems asmenims priklausančio sklypo yra parduota R. P., nuosavybės teise priklauso L. S., ji sužinojusi 2014 m. rudenį, įvykus konfliktui atliekant miško kirtimo-valymo darbus. Ši aplinkybė konstatuota ir 2017 m. sausio 27 d. Kelmės rajono apylinkės teismo sprendime. Ieškovė nebuvo sandorio, kurio pagrindu R. P. nusipirko žemės sklypą (duomenys neskelbtini), šalis, ji ir R. P. ar jo įstatyminiai įpėdiniai nėra susiję giminystės ryšiais, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad ieškovei buvo žinomos ginčo sklypo įsigijimo ar paveldėjimo aplinkybės. Duomenų, kad ieškovei nuo paveldėjimo teisės liudijimo į palikėjo R. P. turtą išdavimo ar sutarties tarp įpėdinių sudarymo momento buvo žinomos šios aplinkybės, kad ji, žinodama apie savo nuosavybės teisės pažeidimą, elgtųsi pasyviai, nenustatyta. Atsakovai prašydami taikyti ieškinio senatį įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodytą aplinkybę apie sužinojimo laiką ir momentą (2014 m. ruduo) dėl jos pažeistos nuosavybės teisės, nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytą bendrą ieškinio senaties terminą ieškovė nėra praleidusi.

CK 5.8 straipsnyje numatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Ieškovė nėra R. P. įpėdinė, ją su atsakovais nesieja teisiniai paveldėjimo santykiai, ji nepretenduoja į R. P. palikimą, todėl atsakovų atstovo prašymas taikyti CK 5.8 straipsnyje numatytą vienerių metų terminą ieškovės reikalavimams yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija) (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pripažintas negaliojančiu pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp valstybės institucijos - Šiaulių apskrities valdytojo administracijos – ir atsakovų palikėjo R. P., todėl tarp sandorio šalių turėtų būti sprendžiamas ir restitucijos ar nuostolių atlyginimo klausimas. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam nuosavybės savininkui (žr. P. ir P., par. 53, 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).

Kiti atsakovų, jų atstovo nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako, nes teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; kt.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Patenkinus ieškinį, ieškovės patirtos išlaidos priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimis. Bylinėjimosi išlaidos kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla. Šioje byloje ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Ieškovė patyrė 188 Eur žyminio mokesčio išlaidų paduodama teismui ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 5, 7 dalys), 675 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant ieškovę teisme. Visos šios išlaidos yra susijusios su bylos nagrinėjimu, pagrįstos pateiktais dokumentais. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, sudėtingumą, reiškiamų reikalavimų kiekį, į tai, kad ieškovės atstovas advokatas dalyvavo parengiamajame ir teismo posėdžiuose, ieškovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažįstamos protingomis ir pagrįstomis, be to, jų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio.

Abu atsakovai, kurių nenaudai priimtas sprendimas, privalo atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas valstybei (CPK 96 straipsnis), kurias šioje byloje sudaro išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) – 24,34 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu 2007 m. liepos 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarės Birutės Šatienės, notarinio registro Nr. 7700, 2 punktą dėl paveldimo turto – 0,0975 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 2 d. paveldėto turto pasidalijimo tarp įpėdinių sutarties, patvirtintos Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarės Birutės Šatienės, notarinio registro Nr. 7701, 1 punkto dalį, pagal kurią 0,0975 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atitenka L. P. (S.) nuosavybėn.

Priteisti R. A. iš L. S. 431,50 Eur (keturis šimtus trisdešimt vieną eurą 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti R. A. iš A. P. 431,50 Eur (keturis šimtus trisdešimt vieną eurą 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš L. S. 12,17 Eur (dvylika eurų 17 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš A. P. 12,17 Eur (dvylika eurų 17 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (įmokos kodas 5660).

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-16424-446/2018, – įrašą Viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo į atsakovės L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą – 0,0975 ha namų valdos žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), draudimo bei draudimą atsakovei L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dalyvauti sandoriuose su jos vardu įregistruotu nekilnojamuoju turtu – 0,0975 ha namų valdos žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), bei atlikti bet kokius veiksmus su šiuo nekilnojamuoju turtu – sprendimui įsiteisėjus panaikinti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.