- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- 1-720-1011/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Dūdys
- Kaltinamasis
- D. V.
- Nukentėjusysis
- I. M.
- Advokatai
- Edmundas Rusinas
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje
D. V., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirbantis UAB „A“, neteistas
kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 str. padarymu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
žinodamas, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-11 nutartį įsipareigoja dukros S. V., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui kol dukra sulauks 18 metų amžiaus skirti ne mažiau nei 202 Eur kiekvieną mėnesį, pinigus pervedant į I. M. vardu atidarytą atsiskaitomąją sąskaitą banke, galėdamas atlikti tą pareigą, jos sąmoningai nevykdė, t. y. nemokėjo pinigų dukros išlaikymui nuo 2017-05-25 iki 2019-12-01, dėl ko susidarė 1 128,18 Eur finansinis įsiskolinimas.
Kaltinamasis D. V. teismo posėdžio metu savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo iš esmės pripažino ir paaiškino, kad išėjęs iš darbo 2016-02-19, pinigus vaiko išlaikymui mokėjo iš santaupų, laiku. Ieškojo darbo įvairiuose tarptautiniuose projektuose, kad būtų galimybė užsidirbti bei padengti įsiskolinimą, tačiau darbą rasti sunkiai sekėsi, todėl kreipėsi į darbo biržą dėl bedarbio pašalpos, Pagal galimybes, kiek gaudavo visada stengdavosi mokėti alimentus. Be to, su nukentėjusiąja sudarė žodinį susitarimą, kad pagal galimybes kiek galės tiek mokės ir pasirūpins dukra. Todėl, kiek galėjo stengėsi pasirūpinti dukros poreikiais – mokėjo už džiazo mokyklą, bokso būrelį, maitino. Be to, dukros mamai I. M. baigus darbą Žemės ūkio ministerijoje, ilgą laiko tarpą jis ir jo mama rūpinosi dukra. Supranta, kad įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, tačiau su I. M. buvo apsitarta, kad visas skolas padengs. Dabar nuo 2019-07-02 vėl dirba, iki tol gyveno iš santaupų, buvo remiamas artimųjų – mamos, tėčio, močiutės. Bet o ir pačiam reikėjo kažkaip pragyventi, nes kainos kyla, o Vilnius nėra pats pigiausias miestas. Todėl gyveno taupiai, išeitinės 9 000 išmokos užteko trims metams, kreditorinių įsiskolinimų neturėjo, nekilnojamuoju turtu nedisponuoja, gyveno tėvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Pripažįstu, kad buvo faktinis įsiskolinimas nukentėjusiajai dėl ilgos darbo paieškos. Nors aktyviai ieškojo darbo, nesulaukė nei vieno darbo pasiūlymo per tą laikotarpį. 2018-01-01 sumokėjo dalį skolos – 600 Eur, kuriuos gavo iš močiutės. Vėliau skolas padengė tai pat iš artimųjų gautais pinigais. Nurodė, kad jam pati I. M. siūlė darbą Rusijos ambasadoje, tačiau 2 000 Eur darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, jo netenkino, nes Maskva brangus miestas.
Vis tik pripažįsta, kad prievolę išlaikyti vaiką turėjo vykdyti iš gaunamų bedarbio pašalpų, suvokia savo kaltę. Šiuo metu su nukentėjusiąja susitaikė, ši jam atleido.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nukentėjusioji I. M. paaiškino, kad 2017 m. iš 12 išmokų sumokėjo tik 8 išmokas. Dėl skolos per tuos mėnesius, per pusę metų bandė geranoriškai tartis, kad mokėtų alimentus ir niekur nesikreipė. Tuo metu net nesikreipė į vaikų išlaikymo fondą, žinojo, kad jis netekęs darbo. Kitą išmoką gavo tik 2018-07-16. Todėl nusprendė kreiptis dėl skolos į institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Įspėjo D., kad neš pareiškimą ir pasakė, kad gali susimokėti skolas. Tačiau tas atsakė – nešk. Bandė ieškoti kontakto su šeima, nes žinojo, kad artimieji padeda jam su pinigais. Tačiau kaltinamojo artimieji atsakė, kad nesikiš. Pabrėžė, kad dukra visada gyveno su ja, po skyrybų su D. V. ji neturėjo artimo kontakto. Dukrą kartais pažiūrėdavo kaltinamojo mama, o jis pats yra keletą kartų nupirkęs drabužių. Ilgiausiai per tą laikotarpį dukra su uošviene buvo gal 5 dienas, kai ji pati buvo išvykus į Italiją. Tačiau pas D. V. dukra nė karto nėra nakvojusi. Tvirtina, kad su kaltinamuoju nebuvo jokio susitarimo dėl išlaikymo nemokėjimo, jis tiesiog pasakydavo, kad palauktų, aiškindavo, kad neturi pinigų. Nukentėjusiosios manymu pinigų jis tikrai turėjo, nes važinėdavo automobiliu Vovo, vėliau įsigijo prabangų automobilį Lexus. O už būrelius jis privalėjo mokėti pagal teismo sprendimą. Siūlė jam važiuoti dirbti į ambasadą Rusijoje, tačiau šis atsakė, kad važiuočiau pati. Dabar žala yra pilnai atlyginta, jokių priekaištų D. V. neturi, vaikui alimentai mokami laiku. Tikisi, kad taip bus ir ateityje.
Nukentėjusiosioji I. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2014-06-27 teismo sprendimu teismas įpareigojo D. V., buvusį sutuoktinį, bendros dukters S. V., gim. (duomenys neskelbtini) tėvą, mokėti ne mažiau nei 214 Eur per mėnesį dukters išlaikymui, mokėjimus atliekant iki mėnesio paskutinės dienos į jai priklausančią banko sąskaitą. Iki 2017 m. birželio mėnesio D. V. teismo nustatytą sumą mokėdavo. Nors mokėjimai nebuvo reguliarūs, tačiau visą sumą iki minėtos datos jis yra sumokėjęs. Nuo 2017 m. birželio mėnesio D. V. nebeatlieka jokių mokėjimų. 2016 m. buvo periodas, kai D. V. buvo sustabdęs mokėjimus, dėl ko su vykdomuoju dokumentu ji kreipėsi į antstolę I. Beliačic, kuri vykdė skolos išieškojimą. Tąkart D. V. skolą grąžino. Kai 2017 m. birželio mėnesį D. V. vėl sustabdė mokėjimus ir ji pakartotinai kreipėsi į minėtą antstolę, kuri atnaujino išieškojimą. Iki 2018-11-30 yra susikaupusi 3 223 Eur skola. D. V. neprisideda prie dukters išlaikymo, niekada neperka jai maisto, neprisideda prie gydymo išlaidų, nors teismo sprendimu, jis gydymo išlaidas turėtų padengti. Taip pat neperka jokių kitų būtinų daiktų. Per visą laikotarpį, nuo 2017 m. birželio mėnesio, yra nupirkęs dukrai švarkelį, kurio etiketėje buvo nurodyta kaina „300 Eur“. Taip pat dukra kartu su D. V. lanko bokso būrelį. Už treniruotes sumoka D. V. Yra nupirkęs jai treniruotėms reikalingą inventorių – pirštines, aprangą. Ji nuolat kreipiasi į D. V. elektroniniu paštu ir telefonu, prašydama prisidėti prie dukters išlaikymo. Visada sulaukdavo jo atsakymo, kad jis neturi pinigų, kadangi oficialiai nedirba. Kartais žada, kad mokėjimą padarys kitą mėnesį ar kažkada vėliau. 2018 birželio mėn. ji kreipėsi į Išlaikymo fondą ir buvo paskirta 68 Eur pašalpa per mėnesį, tačiau ši suma nėra pakankama išlaikyti vaiką (b.l. 31–32, 34–35).
Liudytoja I. Beliačic ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad antstolės Irenos Beliačic kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 011/16/01416 dėl išlaikymo išieškojimo iš D. V., gim. (duomenys neskelbtini), 1 eilės I. M. naudai, vaikas, kuriam priteistas išlaikymas – S. V., gim. (duomenys neskelbtini). 2019-01-16 iš D. V. buvo išieškoti 759,51 Eur ir 2019-02-11 – 598,11 Eur ir šios lėšos pervestos išieškotojai (b. l. 68).
2019-12-02 antstolės I. Beliačic rašte nurodyta, kad D. V. išlaikymo įsiskolinimas iki 2019-12-01 dienos yra lygus 1 128,18 Eur (b. l. 66).
Motyvuojamoji dalis
Teismo motyvai ir išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei vertinimo
BK 146 str. numatyta, kad tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų.
Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 str. kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių šios pareigos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-238/2011, Nr. 2K-164-699/2017ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Vengimas išlaikyti vaiką konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Toks vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014). Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo netraukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių – priverstinės bedarbystės, nedarbo dėl ligos, įkalinimą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-246-648/2016 ir kt.).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-1145-862/2014 buvo patvirtinta, tarp I. M. ir D. V. sudaryta taikos sutartis, kuria, be kita ko, šalys susitarę pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-03-02 sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-1329-590/2011, patvirtintos santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties sąlygos 17.1 punktą ir jį išdėstyti taip – D. V. įsipareigoja dukros (S. V.) išlaikymui kol ji sulauks 18 metų amžiaus skirti ne mažiau nei po 700 Lt kiekvieną mėnesį, šiuos pinigus pervedant į I. M. vardu atidarytą atsiskaitomąją sąskaitą banke, iki einamojo mėnesio paskutinės dienos pradedant mokėti nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos (Liteko duomenų bazė).
Byloje esantys įrodymai – nukentėjusiosios I. M. ir liudytojos I. Beliačic ikiteisminio tyrimo metu teikti parodymai; antstolės I. Beliačic 2019-12-02 raštas; paties kaltinamojo teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai – patvirtina, kad D. V. nuo 2017-05-25 iki 2019-12-01, pilnai nemokėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-11 nutartimi nustatytų mokėjimų vaiko išlaikymui, tuo laikotarpiu susidarė 1 128,18 Eur įsiskolinimas nukentėjusiajai.
Nors teisminio nagrinėjimo metu D. V. aiškino, kad netekus darbo jo padėtis buvo sunki, pripažino savo kaltę, jog galėjo mokėti lėšas vaiko išlaikymui iš gaunamų išmokų. Pažymėtina, kad nuo 2017-07-01 iki 2019-01-01, t. y. per 17 mėnesių laikotarpį, kaltinamasis atliko tik vieną 600 Eur įmoką, kai tuo tarpu, šiuo laikotarpiu nepilnametės dukros išlaikymui privalėjo periodinėmis mėnesinėmis įmokomis sumokėti kiek daugiau, kaip 3 400 Eur. Kaip tvirtina pats kaltinamasis, jis nuo 2016-02-19 iki 2019-07-02 niekur nedirbo, ieškojo darbo, tačiau tinkamo, jo galimybes atitinkančio darbo nerado.
Kita vertus, išrašas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės patvirtina, kad D. V. nutraukus darbo santykius su VšĮ „B“, 2016-02-19 buvo išmokėta apie 9 000 Eur išmoka, vėliau nuo 2017-07-19 iki einamų metų galo, buvo mokama pakankamai didelė, apie 600 Eur nedarbingumo išmoka (b. l. 70–71). Be to, teismo posėdžio metu ir pats kaltinamasis patvirtino, kad buvo ir yra sveikas, darbingas. Taigi, siekdamas tinkamai vykdyti pareigą išlaikyti vaiką, jis galėjo ir privalėjo dirbti, tačiau to nedarė ne dėl objektyvių aplinkybių (ligos ar pan.), o dėl kitų subjektyvių priežasčių. Kaip išaiškinta aptartoje teisminėje praktikoje, kaltė vengiant išlaikyti vaiką, gali pasireikšti įvairiais būdais – kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan.
Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad D. V. žinodamas, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-11 nutartį privalo I. M. naudai mokėti savo nepilnametės dukros S. V. išlaikymui lėšas nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos iki dukros pilnametystės kiekvieną mėnesį po 202,73 Eur (700 Lt / 3,4528 Eur/Lt = 202,73 Eur) ir galėdamas šią pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė, t. y. laikotarpiu nuo 2017-05-25 iki 2019-12-01 pilnai nemokėjo priteisto išlaikymo, dėl ko šio laikotarpio pabaigoje buvo susidaręs 1 128,18 Eur įsiskolinimas, o atskirais laikotarpiais tok įsiskolinimas viršijo 3 000 Eur sumą.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad tokiais veiksmais D. V. padarė BK 164 str. numatytą nusikaltimą.
Teismas taip pat pažymi, kad D. V. pateiktuose kaltinimuose netiksliai nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo procesinio sprendimo, iš kuriuo kilo kaltinamajam prievolė mokėti vaiko išlaikymui nustatytą pinigų sumą, data. Šis netikslumas šalintinas, tikslinant kaltinimus ir nurodant, kad D. V. žinojo apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-11 nutartimi jam nustatytą įpareigojimą.
D. V. teismo posėdžio metu buvo įspėtas, kad jam pareikšti kaltinimai gali būti tikslinami nurodant kitą teismo procesinį sprendimą. Taigi jam buvo užtikrinta teisė pasiruošti gynybai, kaltinamojo procesinės teisės žinoti tikslias kaltinimų ribas nepažeistos.
Dėl D. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja I. M. ir kardomosios priemonės tolimesnio taikymo
Teisme buvo gautas D. V. ir I. M. 2020-06-11 susitarimas, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad kaltinamasis pripažįsta savo neteisėtus veiksmus, jie susitaikė, lėšos vaiko išlaikymui yra mokamos.
Byloje esantys bankinės sąskaitos išrašas patvirtina, kad D. V. nukentėjusiajai visą įsiskolinimą už vaiko išlaikymą sumokėjo, ši jam atleido ir su juo susitaikė, prašo baudžiamąją bylą nutraukti.
BK 38 str. 1 d. yra numatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:
2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir
3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir;
4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
BK 38 str. 2 d. nustatyta, kad minėto straipsnio 1 d. numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai.
Taigi, įstatymu nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 str. 1 d. numatytų visų sąlygų visuma, taip pat asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, neturi būti pripažintas pavojingu recidyvistu ir jis neturi būti anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu 4 metai.
D. V., kuris kaltinamas nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymu, anksčiau teisiamas nebuvo, savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino visiškai, teisminio nagrinėjimo metu davė teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką. Kaltinamasis supranta savo kaltę ir elgesio netinkamumą, suvokia tokio savo elgesio neteisėtumą, pilnai atlygino nukentėjusiajai I. M. padarytą žalą, nukentėjusioji jam atleido ir jis su ja susitaikė. Todėl yra BK 38 str. 1 d. 1–3 p. numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos.
Išrašas iš administracinių nusižengimų registro D. V. baustas administracine tvarka, tačiau jo padarytas pažeidimas nelaikytinas šiurkščiu, paskirta 15 Eur bauda sumokėta (b. l. 111).
Kitų D. V. asmenybę neigiamai charakterizuojančių aplinkybių byloje esančiais įrodymais nenustatyta.
Įvertinęs visas aptartas aplinkybes, tai, kad kaltinamasis dirba, ankščiau už nusikalstamas veikas baudžiamojon atsakomybėn nebuvo traukiamas, teisiamas pirmą kartą, teismas sprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog D. V. ateityje elgsis atsakingai, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei konstatuoja, kad yra visos būtinosios sąlygos, numatytos BK 38 str. 1 d., leidžiančios atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 297–298 str., 302 str.1 d., 303 str. 4 d., 305–308 str., teismas
nusprendžia:
Atleisti D. V., a. k. (duomenys neskelbtini), padariusį Baudžiamojo kodekso 164 str. numatytą nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiąja I. M. ir baudžiamąją bylą nutraukti.
1) jeigu jis per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas;
2) per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą, sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.