- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-20
- Bylos Nr.
- e2S-1592-1097/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01383-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Atsakovas
- J. V., A. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Perfect idea“ ieškinį atsakovams A. V. ir J. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose yra priimtas ieškovės BUAB „Perfect idea“ (toliau – ir ieškovė) ieškinys atsakovams A. V. ir J. V. (toliau – ir atsakovai) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kuriuo actio Pauliana pagrindu ieškovė prašo pripažinti negaliojančia atsakovų 2023 m. kovo 9 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės J. V. nekilnojamąjį turtą – 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Grįsdama šį prašymą, ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 29 d. nutartimi iškėlė UAB „Perfect idea“ bankroto bylą (bylos Nr. eB2-1880-643/2022). Paskirtas nemokumo administratorius, peržiūrėjęs bendrovės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla, pastebėjo, kad buvęs bendrovės vadovas A. V. vadovavimo bendrovei laikotarpiu bendrovės vardu sudarė eilę nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių, kurie bendrovei sukėlė žalą. Dėl šios priežasties nemokumo administratorius padavė ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo. Taip pat bankroto administratorius 2022 m. lapkričio 17 d. pateikė teismui prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismas šį prašymą tenkino, o buvusį bendrovės vadovą atsakovą pripažino atsakingu už BUAB „Perfect idea“ tyčinį bankrotą. Tą pačią dieną, kai teismo nutartimi bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, atsakovas sudarė 2023 m. sausio 18 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių Nr. 764, į kurią įtrauktas jam nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. 2023 m. kovo 9 d. atsakovas sudarė jam priklausančio nekilnojamojo turto – dalies žemės sklypo ir gyvenamojo namo – pirkimo-pardavimo sutartį, kuria šį turtą perleido atsakovei J. V. Ieškiniu prašoma pripažinti šią sutartį negaliojančia. Atsakovas siekia visais būdais pabloginti savo turtinę padėtį sudarydamas sutartis, kurios kenkia kreditorių interesams. Dėl to, ieškovės teigimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai įvyktų nekilnojamojo turto perleidimas kitiems asmenims, o tai apsunkintų atsakovo kreditorių galimybes gauti atsakovo padarytos žalos atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2023 m. gegužės 12 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovei J. V. priklausantį nekilnojamąjį turtą – 1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir turtas), uždrausdamas atsakovei areštuotu turtu disponuoti, palikdamas teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Teismas nutartį pavedė vykdyti skubiai.
4. Teismas nustatė, kad byloje yra duomenų apie tai, jog atsakovas A. V., turėdamas turtinių įsipareigojimų ieškovei, tą pačią dieną, t. y. 2023 m. kovo 9 d., kai buvo pripažintas atsakingu už bendrovės (ieškovės) tyčinį bankrotą, sudarė su savo sutuoktine atsakove J. V. pirkimo-pardavimo sutartį dėl turto. Teismas konstatavo, kad toks atsakovų elgesys yra galimai nesąžiningas, nes juo siekiama slėpti turtą ir tokiu būdu sudaryti kliūtis kreditorei išsiieškoti žalą iš atsakovo A. V..
5. Įvertinęs ieškovės prašymo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, bei atsižvelgdamas į ieškovės reikalavimo turtinį pobūdį, ginčo sumos dydį, į tai, kad yra duomenų, jog turtas yra galimai slepiamas siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove, teismas padarė išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovė J. V. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. gegužės 12 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, taip pat priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, nes iš ieškinio bei kartu su atskiruoju skundu teikiamų įrodymų yra akivaizdu, jog ginčijama sutartimi nebuvo pažeistos atsakovo kreditorių teisės. Reikšdamas actio Pauliana ieškinį, ieškovas privalo įrodyti, kad dėl ginčijamo sandorio skolininkas tapo nemokus arba jo turtas gerokai sumažėjo ir dėl to kreditoriai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Šiuo atveju ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo apie atsakovo turtinę padėtį ar kad dėl ginčijamo sandorio atsakovas tapo nemokus. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčijama sutartimi turtas apeliantei buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą. Kartu su atskiruoju skundu teikiami įrodymai patvirtina, jog apeliantė turtą įsigijo už 34 000 Eur, kai pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šio turto rinkos vertė siekia 20 570 Eur. Apeliantė turtą įsigijo už protingą rinkos kainą, yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu pagal 2023 m. kovo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Po sandorio sudarymo atsakovo turto struktūra nepasikeitė, o tai paneigia ieškovės teiginius, jog ginčijama sutartimi buvo pažeistos atsakovo kreditorių teisės. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti preliminaraus ieškinio pagrįstumo.
6.2. Ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės. Tai, kad ieškovė kitoje byloje pareiškė 161 491,50 Eur reikalavimą, savaime nereiškia, kad toks ieškinys bus patenkintas. Žalos priteisimas iš atsakovo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šioje byloje negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant užtikrinti kitoje byloje atsakovui reiškiamus reikalavimus.
6.3. Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nesant jokių įrodymų, jog apeliantė yra nesąžininga, t. y., kad gali slėpti ar perleisti savo turtą. Teismas nurodė, kad atsakovas A. V. galimai yra nesąžiningas, siekia slėpti turtą, tačiau laikinąsias apsaugos priemones pritaikė apeliantės atžvilgiu, nors ji turtą įsigijo, o ne pardavė. Nėra jokių įrodymų, kad apeliantė slėptų savo turtą ar ketintų jį perleisti.
6.4. Apeliantė nėra ieškovės skolininkė ir, priešingai nei nurodė teismas, 2023 m. kovo 9 d. (sandorio sudarymo dieną) atsakovas A. V. nebuvo apeliantės sutuoktinis, todėl apeliantė, sudarydama ginčo sutartį, neturėjo pagrindo būti nesąžininga.
6.5. Didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir/arba laikyti atsakovus nesąžiningais. Be to, ieškinio suma – 20 570 Eur – nėra didelė.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė BUAB „Perfect idea“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė būtų pasirinkusi aiškiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos teisių gynybos būdą ar egzistuoja kitos pakankamai akivaizdžios ieškinio nepagrįstumo aplinkybės, leidžiančios teismui dar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo sprendimo metu konstatuoti tikėtiną ieškinio nepagrįstumą.
7.2. Atsakovų elgesys patvirtina galimai nesąžiningą jų siekį perleisti turtą. Atsakovas yra pripažintas atsakingu už tyčinį ieškovės bankrotą. Šiuo metu kitoje byloje nustatoma žalos atlyginimo suma, kurią privalės atlyginti atsakovas dėl savo neteisėtų veiksmų. Toje byloje pirmosios instancijos teismas taikė atsakovo turtui areštą, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nėra jokių duomenų, kad atsakovas turėtų ketinimų perleisti ar slėpti turimą turtą, tačiau atsakovas netrukus turtą perleido. Be to, atsakovas, žinodamas, kad jau yra priimta teismo nutartis, kurioje konstatuota, jog jis yra atsakingas už tyčinį bankrotą, išsiskyrė su sutuoktine ir pradėjo dalinti turtą, t. y. pardavė likusį turtą sutuoktinei. Apeliantė žino apie kreditorių reikalavimus atsakovui. Buvę sutuoktiniai iš karto po nepalankaus teismo sprendimo, t. y. tą pačią dieną (2023 m. sausio 18 d.), sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria buvo padalintas turtas, o tą pačią dieną po apeliacinės instancijos teismo sprendimo (2023 m. kovo 9 d.) sudarė turto pirkimo-pardavimo sutartį. Matoma tendencija, jog atsakovai sudaro sutartis tik tuomet, kai iš valstybės valdžios institucijų gaunamos nepalankios žinios. Nėra pagrindo abejoti, jog šie asmenys tarpusavyje finansiškai susiję, turimomis žiniomis jie iki šios dienos veda bendrą ūkį ir gyvena apeliantei priklausančiame name, o santuoka nutraukta tik dėl akių, siekiant apsaugoti atsakovo turtą nuo kreditorių.
7.3. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, egzistuoja reali grėsmė, jog apeliantei perleidus turtą tretiesiems asmenims arba kitaip apsunkinus nuosavybės teises į jį, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo apeliantei priklausantį nekilnojamąjį turtą.
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
11. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė papildomus įrodymus: 2023 m. sausio 18 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, 2023 m. kovo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2023 m. balandžio 5 d. liudijimą.
12. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
13. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų ir skundžiamos teismo nutarties matyti, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo išspręstas nepranešus atsakovams (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Taigi, atsakovai objektyviai neturėjo galimybių pirmosios instancijos teismui pateikti, jų nuomone, reikšmingų įrodymų sprendžiant šį klausimą. Atsižvelgiant į tai, su atskiruoju skundu pateikiami įrodymai yra priimtini (CPK 314 straipsnis) ir bus vertinami visų įrodymų kontekste.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
14. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu yra būtinos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
15. Teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1548-943/2020). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
16. Nagrinėjamu atveju, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, prašydama pripažinti atsakovų 2023 m. kovo 9 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Ieškovė argumentuoja ir įrodinėja, kad egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio sąlygos, lemiančios sandorio pripažinimą negaliojančiu. Ieškovė ieškinį grindžia nurodydama, kad ginčijamas sandoris lemia, jog atsakovo turtinė padėtis žymiai pablogėja, o pats sandoris sudaromas siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
17. Preliminariai įvertinus ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes ir pateiktus teisinius argumentus, galima teigti, kad ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu preliminariai pagrįstas – ieškinyje suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas, argumentacija, pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys rašytiniai įrodymai. Ieškinio forma ir turinys atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškovės pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galimai palankus teismo sprendimas.
18. Šios išvados nepaneigia atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir joms pagrįsti pateikiami įrodymai (2023 m. sausio 18 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, 2023 m. kovo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartis, 2023 m. balandžio 5 d. liudijimas), susijusios su galimu ieškinio nepagrįstumu ar / ir su actio Pauliana sąlygų nebuvimu. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo pagrindo reikšti actio Pauliana, nes ginčijamu sandoriu nėra pažeidžiamos kreditorių teisės, kad turtas perleistas už rinkos kainą ir apeliantė yra atsiskaičiusi, kad ieškovė neturi neginčijamos reikalavimo teisės, yra susijusios su ieškinio nagrinėjimo iš esmės aplinkybėmis, o ne su viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. tikėtino ieškinio pagrįstumo aplinkybe, todėl šie argumentai laikytini neturinčiais teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo spręsti. Kaip minėta, pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas tik preliminariai vertina ieškovo pateikto ieškinio pagrįstumą, t. y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, apeliantės nurodomos aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo pagrindo reikšti actio Pauliana, nes nėra tam tikrų įstatyme įtvirtintų actio Pauliana ieškinio pareiškimo sąlygų, yra ieškinio vertinimo, t. y. bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas, nes tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, remiantis įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančiomis teisės normomis įvertinus byloje esančius įrodymus ir padarius išvadą, yra ar nėra byloje nustatytos faktinį ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės, bei kvalifikavus ginčo teisinius santykius, bus atsakyta, yra ar nėra nustatytos actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos.
19. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1669-781/2020).
20. Susipažinus su skundžiama nutartimi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo esant būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones tam, kad būtų išsaugota status quo (liet. esama padėtis). Teismo vertinimu, tik pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų galimybė užtikrinti padėties bylos nagrinėjimo metu tarp šalių stabilumą, t. y. kad ginčo objektu esantis nekilnojamasis turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims.
21. Apeliantė, ginčydama šią teismo išvadą, argumentuoja, kad ieškovė nepateikė konkrečių duomenų apie atsakovės ketinimus turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip jį apsunkinti, siekiant išvengti galbūt nepalankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo. Apeliantės teigimu, nebuvo pagrįstas ne tik atsakovų nesąžiningumas ar ketinimas apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą, tačiau taip pat nenustatyta, jog ieškinio suma yra atsakovams didelė.
22. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi praktikos, kad tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai yra susiję su nuosavybės teisių sukūrimu ar nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, tokio pobūdžio bylose negali būti paneigiamas faktas, kad nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje ir ginčo objektu esančiu turtu, visgi yra tikimybė, kad atsakovas, net neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą gali perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-736-464/2021; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-346-912/2022). Kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi siekti išlaikyti nepakitusią situaciją tam, jog galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas netaptų neįmanomas ar itin neapsunktų (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-75-516/2022). Būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus tokio pobūdžio teisminio ginčo turtui ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę būklę, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet taip pat ir poreikis išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu. Tokia laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo išsaugojimą iki ginčo galutinio išsprendimo ir nesukelianti per didelių suvaržymų asmeniui, kuriam ji taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017).
23. Nagrinėjamu atveju actio Pauliana ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento sutartį, kuria atsakovas perleido apeliantei konkretų nekilnojamąjį turtą. Pagal tokį ieškinio reikalavimo pobūdį prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – ginčo turto areštas – yra betarpiškai susijusios su ieškovės pareikštais reikalavimais. Netaikant tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė turėtų galimybę perleisti ginčo turtą ir taip apsunkinti galimo būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Įvykus ginčo turto perleidimui, galimybė įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju iš esmės pasunkėtų, nes kiltų turto išreikalavimo iš trečiųjų asmenų klausimas.
24. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, susiklosčiusios iki bylos nagrinėjimo, stabilumą (status quo išsaugojimą) (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Šis sąrašas nėra baigtinis, nes teismas gali taikyti ir kitas įstatymuose numatytas ar teismo parinktas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-634-464/2023).
25. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikė konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ginčo turtą, kuris buvo perleistas prašomu panaikinti sandoriu, uždrausdamas juo disponuoti, tačiau leisdamas juo naudotis ir jį valdyti. Tokiomis priemonėmis iki ginčo baigties bus išsaugoma faktiškai jau susiklosčiusi situacija dėl ginčo turto. Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus, atskirojo skundo argumentai, taip pat susiję ir su apeliantės nuosavybės teise į ginčo turtą, nepaneigia konstatuoto poreikio stabilizuoti situaciją. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai taikė laikinąsias apsaugos priemones esamai situacijai išsaugoti, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos nurodytu klausimu, o tokios priemonės laikytinos proporcingomis, jų teikiama nauda didesnė negu neigiamos šių priemonių netaikymo pasekmės.
26. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010), todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas atmetamas, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Byloje nėra duomenų apie ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
29. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.