Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės, Nijolės Žimkienės, apeliacinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Algio Kojalos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 2 metams, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 26 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir 72⁵ straipsniu, A. J. įpareigotas per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu ir 72 straipsnio 1, 2 dalimis bei 4 dalies 1 punktu, A. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, ir konfiskuotas I. B. (I. B.) nuosavybės teise priklausantis turtas – automobilis „Mercedes-Benz“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, t. y. 2024 m. rugpjūčio 4 d., apie 18.00 val., Pramonės g., Šalčininkuose, vairavo automobilį „Mercedes-Benz“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,89 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.10. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis neprašė teismo jo pasikeitusią poziciją vertinti kaip lengvinančią aplinkybę, nes pasikeitusi pozicija visada kelia abejonių. Tačiau lengvinanti aplinkybė nėra privaloma sąlyga atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jis atsakomybės nevengia, už savo neteisėtus veiksmus yra pasiruošęs atsakyti pagal įstatymus. Mano, kad skundžiamas nuosprendis jam galimai yra per griežtas. Pirmą kartą gyvenime padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, nesant sunkinančių aplinkybių, eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, žala nepadaryta, jis turi darbą ir gauna pajamas savo šeimos išlaikymui ir vaiko iš ankstesnės santuokos išlaikymui, charakterizuojamas teigiamai, moka banko kreditą, su policija problemų neturėjo. Alkoholį vartoja retai, mėgsta sportuoti, gavo griežtą gyvenimo pamoką, tikrai žino, kad daugiau tokių atvejų jo gyvenime nebus. Padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio ir prašytų suteikti jam šansą pasitaisyti. Nori patikinti, kad ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Toks įvykis per 15 vairavimo metų atsitiko pirmą kartą, todėl skundžiamas nuosprendis ir paskirta sankcija galimai yra per daug griežta ir neproporcinga.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. J. ir jo gynėjas Algis Kojala prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistojo A. J. vardu jo gynėjas Algis Kojala apeliaciniu skundu prašo pripažinti nuteistojo A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybę (prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką), ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau iš skundo turinio matyti, kad yra abejojama teismo šališkumu, bylos duomenų vertinimo teisingumu, teigiama, kad skundžiamas nuosprendis ir paskirta sankcija yra galimai per griežta ir neproporcinga. Atsižvelgus į tai, byla apeliacine tvarka išnagrinėta šioje apimtyje.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (apklaususi liudytojus D. J. ir A. Ž., išklausiusi nuteistąjį A. J.) ir dar kartą išsamiai bei visapusiškai įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistajam A. J. teisingai paskyrė bausmę.

6. Pirmiausia apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas padarė išvadas neobjektyviai įvertinęs faktines bylos aplinkybes arba jas vertino šališkai ir formaliai, nes byloje dalyvauja policijos pareigūnas, kas susiję su padidintu rezonansu ir policijos institucijos domėjimusi. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti. Keliamos abejonės teismo šališkumu visiškai nesudaro pagrindo jų vertinti kaip teisėjos šališkumo bei suinteresuotumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-359/2014). Aplinkybės, sudarančios nušalinimo pagrindą, turi būti objektyviai pagrįstos. Nagrinėjamu atveju, skunde pateikiami tik deklaratyvūs teiginiai apie galimą teismo neobjektyvumą tuo pagrindu, kad byla gali susilaukti didesnio rezonanso. Tokios, niekuo nepagrįstos aplinkybės, vien nuteistojo subjektyvus manymas dėl galimo šališkumo bei teismo aplinkybių vertinimas ne taip, kaip jam norėtųsi, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas buvo šališkas.

8. Sutiktina, kad apelianto kaltė grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, tačiau taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Pastebėtina, jog netiesioginiu pripažįstamas toks įrodymas, kuriuo įrodinėjama ne konkreti į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė, tačiau tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Tarpiniai faktai – aplinkybės, buvusios prieš nagrinėjamą įvykį, atsiradusios kartu su įvykiu ar susiklosčiusios kaip nagrinėjamo įvykio padarinys. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

9. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistasis savo kaltę visiškai pripažįsta, kiti skundo argumentai rodo priešingai. Tokiu atveju pasisakytina, kad netiesioginių įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad A. J. jau būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę, o ne vartojo alkoholį po eismo įvykio.

12. Pažymėtina, kad paties automobilio vairavimo fakto A. J. neginčija, taigi priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje tinkamai nustatytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, kurias patvirtina bylos duomenys, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o teismo patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie sudaro visumą, pagrindžiančią nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

13. Nors skunde nurodoma, kad A. J. prisipažino ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, apeliaciniame skunde taip pat pripažįstama, kad nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu keitė savo poziciją dėl kaltinimo ir tik vėliau, beveik po metų nuo nusikalstamos veikos padarymo (2025 m. balandžio 30 d.) jis teismui pateikė pareiškimą dėl prisipažinimo, kuriame nurodė, kad prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, t. y., kad vairavo transporto priemonę „Mercedes Benz“ valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad norima, kad ši aplinkybė būtų įvertinta, jei ne kaip lengvinanti atsakomybę aplinkybė, tai bent kaip aplinkybė, leidžianti taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

14. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas negali sutikti. Teismų praktikoje pažymima, kad sisteminė baudžiamųjų įstatymų normų analizė neleidžia įžvelgti principinių skirtumų tarp BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021). Vadinasi, norint asmeniui taikyti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą, reikia nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-511/2024, 2K-121-719/2025).

15. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

16. Visiškas kaltės pripažinimas teismų praktikoje paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta esminius teismo nustatytus faktus. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.). Taip pat sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018, 2K-121-719/2025).

17. Tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014).

18. Iš išsamios ir vienareikšmiškos teismų praktikos galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. J. jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju A. J. ne tik kad viso baudžiamojo proceso metu keitė savo parodymus ir neigė savo kaltę, tačiau ir apeliaciniame skunde pripažino, jog pozicijas keitė klausydamas kitų asmenų patarimų ir siekdamas kuo palankesnės jam teisinės padėties. Savo poziciją kaltės klausimu galutinai pakeitė pasikalbėjęs su savo mama ir gynėju, tuomet parašė pareiškimą dėl prisipažinimo, kas dar labiau patvirtina, neskaitant akivaizdaus kaltės nepripažinimo ir nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentais ir duomenimis, patvirtinančiais jo kaltę, kad nuteistasis prisipažįsta ne nuoširdžiai, o formaliai, tikėdamasis kuo švelnesnių jo atžvilgiu teisinių pasekmių.

19. Kaip ir nurodyta, ši lengvinanti aplinkybė yra sudėtinė, nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi ne tik prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdžiai gailėtis. Nuoširdus gailestis vertinamas ne tik iš nuteistojo žodžių, tačiau ir iš jo elgesio po nusikalstamos veikos padarymo. Iš nuteistojo pozicijų kaitos viso baudžiamojo proceso metu, ir netgi apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis kritiškai nevertina netinkamo savo elgesio, jo pavojingumo ir pažeidžiamų vertybių svarbos, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika. Nuteistojo argumentai atskleidžia nuteistojo požiūrį į nusiteikimą prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir su tuo susijusius padarinius. Nuteistasis stengiasi sumenkinti savo kaltę, kelia nepagrįstas abejones byloje surinktais duomenimis ir jų vertinimu, tuo pačiu formaliai prisipažindamas ir stengdamasis kuo labiau sušvelninti savo teisinę padėtį.

20. Įvertinus išdėstytą, nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistajam A. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Analogiškai, remiantis BK 40 straipsnio nuostatomis, 14 nutarties punkte cituojama teismų praktika, prašymas atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taip pat atmestinas, nesant tam formalių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrindų.

21. Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019, 2K-114-628/2019 ir kt.). Įstatyme nustatyta, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas asmeniui, kuris pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą); visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-895/2015, 2K-7-266-942/2015), nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018 ir kt.).

22. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl galimybės taikyti laidavimą nuteistajam ir padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis nebuvo visiškai nuoširdus pripažindamas jam pareikštą kaltinimą, tai padarė tik formaliai, be to, kaltinimas buvo pripažintas tik iš dalies. Atskleisdamas veikos padarymo aplinkybes, jas nurodė klaidingai, sau palankia linkme, todėl teismas sprendė, kad nėra visų BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Įvertinus tai, kad nuteistasis neatitinka net formalių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sąlygų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl galimos laiduotojos – A. J. mamos D. J. – tinkamumo būti laiduotoja ir jos asmenybės.

23. Apeliaciniu skundu užsimenama, kad teismo paskirta bausmė yra neproporcinga ir per griežta nuteistojo atžvilgiu, tačiau aukštesnysis teismas su tokiu apeliacinio skundo teiginiu nesutinka.

24. Teismas bausmę skiria vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

25. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą), sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

26. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. J. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltės formą (nuteistasis tyčia padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), kuri kelia realų pavojų žmonių sveikatai ar net gyvybei, turtui, į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir A. J. asmenybę – nuteistasis anksčiau neteistas, per pastaruosius trejus metus administracine tvarka baustas vieną kartą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 416 straipsnio 5 dalį už leistino greičio viršijimą, paskirta bauda sumokėta, vedęs, turi du nepilnamečius vaikus, dirba.

27. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už minėto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto nusikalsimo aplinkybes, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, paskyrė teisingą ir proporcingą bausmę – 60 MGL dydžio baudą, kuri yra artima minimaliai įstatyme numatytai baudai, skirtinai už nesunkias nusikalstamas veikas (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Pastebėtina, kad tai švelniausia BK 281¹ sankcijoje numatyta bausmės rūšis.

28. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog A. J. paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją pakeisti nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo.

29. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas galimai neteisingai įvertino byloje surinktą medžiagą dėl transporto priemonės sąmoningo perdavimo vairuoti neblaiviam asmeniui, kai byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, jog transporto priemonės savininkas sąmoningai tai padarė, kad jis turėjo ir galėjo žinoti apie galimybę panaudoti transporto priemonę draudžiamai veiklai. Šie apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visų nuteistojo bei liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. J. vairuoto automobilio „Mercedes Benz“ savininkas I. B. žinojo / turėjo žinoti, kad kaltinamasis sėda už jo automobilio vairo būdamas neblaivus, o versija, jog jis to nežinojo / nesuprato, vertintina kaip siekis išvengti jam nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimo.

30. Tokios išvados pirmosios instancijos teismas priėjo įvertinęs I. B. ir nuteistojo A. J. nenuoseklius parodymus: ikiteisminio tyrimo metu rašytuose I. B. ir kaltinamojo paaiškinimuose nurodoma, jog I. B. apskritai nevažiavo kartu su kaltinamuoju automobilyje, o į įvykio vietą atvyko jau po įvykio, tačiau ši versija prieštarauja byloje esantiems vaizdo įrašams, ir nuosekliems liudytojos J. J. parodymams. Be to, teisiamojo posėdžio metu, apklausiamas kaip liudytojas, ir pats I. B. nebeneigė to, kad kartu su kaltinamuoju važiavo tame pačiame „Mercedes-Benz“ automobilyje, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) Nors nuteistasis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, prieš sėsdamas už vairo, būdamas svečiuose pas I. B., vartojo alkoholį – išgėrė dvi skardines alaus, o trečią skardinę buvo tik pradėjęs gerti, kiti bylos duomenys šią versiją paneigia. Iš BIRT ataskaitos žiūryklėje užfiksuotų duomenų matyti, kad kaltinamasis buvo akivaizdžiai neblaivus. Kad tai vizualiai matėsi, patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai E. T. ir S. S., nurodydami, kad nuo kaltinamojo sklido alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti. Kaltinamajam buvo nustatytas netgi 1,89 promilės girtumas. Nors I. B. posėdžio metu teigė, kad jis pats, būdamas neblaivus, negalėjo adekvačiai įvertinti kaltinamojo blaivumo, pastebėtina, kad I. B. buvo nustatytas mažesnis girtumas nei kaltinamajam – pirmu pūtimu jis įpūtė 1,49 promiles, o antru pūtimu 1,56 promiles. Kai alkoholio koncentracija kraujyje yra iki 1.5 promilės, tai laikytina lengvu girtumu, todėl šis I. B. argumentas, jog jis dėl savo girtumo laipsnio negalėjo adekvačiai vertinti situacijos, pagrįstai atmestas kaip deklaratyvus.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. birželio 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar pakeisti nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Algio Kojalos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.