Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1101-467/2013, kuriuo buvo atmestas ieškovės D. M. ieškinys atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Edija“) dėl laidavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė reikalavimą grindė tuo, kad ginčo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnis), t. y. kad laidavimo sutartis jai (ieškovei) buvo ekonomiškai nenaudinga, nesąžininga, nes ji nebuvo tinkama laiduotoja, Bankas pažeidė rūpestingumo ir atidumo reikalavimus. Ieškovė teigė, kad sutartis buvo sudaryta ieškovei labai nenaudingomis sąlygomis dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, ekonominio spaudimo (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Ieškovė paaiškino, kad nuolat blogėjant trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovė (toliau – ir UAB) „Edija“ finansinei situacijai, ieškovė savo tėvo E. J. J. prašoma su atsakovu 2009 m. sausio 9 d. pasirašė laidavimo sutartį Nr. L-l- 17/01, kuria ji laidavo už trečiojo asmens UAB „Edija“ prievolių tinkamą įvykdymą. UAB „Edija“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas nutraukė 2003 m. balandžio 18 d. kredito linijos sutartį Nr. 1-17 (toliau – ir Kredito linijos sutartis), kurios pagrindu bendrovei buvo suteiktas 300 000 Lt kreditas su kintama metų palūkanų norma (sutarties sąlygos buvo keičiamos ir galutinai buvo susitarta dėl 289 620 eurų kredito), ir vėliau kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš laiduotojų D. M. ir E. J. J. dalį UAB „Edija“ skolos, t. y. 89 000 eurų negrąžinto kredito. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Banko ieškinį patenkino visiškai.

Ieškovė pažymėjo, kad pasirašydama 2009 m. sausio 9 d. laidavimo sutartį, laidavo už įmonę, kurioje ji nebuvo pagrindine akcininke. Atsakovas, kaip finansinės veiklos srityje veikiantis profesionalas, nedėjo maksimalių pastangų pasiekti, kad su ieškove sudaroma laidavimo sutartis būtų teisėtas sandoris, nors tokias galimybes turėjo ir galėjo išnaudoti. Atsakovas, prieš pasirašydamas Kredito linijos sutartį su UAB „Edija“ ir laidavimo sutartį su ieškove, turėjo įsitikinti, kad skolininkas ir laiduotojas galės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, atsakovas puikiai žinojo, kad ieškovė neturi jokių galimybių vykdyti iš ginčijamos laidavimo sutarties kilusioms prievolėms, tačiau vis tiek pasirašė su ja laidavimo sutartį. Atsakovas pats buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, todėl jam tenka tokio elgesio pasekmės – nuostoliai dėl viso kredito negrąžinimo.

Atsakovui buvo žinoma apie ieškovės kaip galimos laiduotojos netinkamumą, nes tame pačiame Banke ieškovė buvo įkeitusi savo šeimos turtą už jos pačios verslą – UAB „Lijota“ paimtas paskolas, todėl ieškovė neturėjo finansinių galimybių atsakyti už trečiojo asmens prievolę atsakovui. Ginčo sutarties sudarymas jai buvo rizikingas, aiškiai nenaudingas, neracionalus, apsunkinantis jos turtinę padėtį, o toks sandoris negali būti pripažįstamas normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Be to, ginčo sutartis yra sandoris, kurį ieškovė dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priversta sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, ir vertintinas kaip akivaizdus esminės šalių nelygybės ir Banko ekonominio spaudimo pavyzdys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, t. y. nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovo atsainų požiūrį į laiduotojo mokumą ir galėjimą realiai užtikrinti prievolės, už kurią laiduojama, įvykdymą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo byloje negali būti taikomas Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas, nustatantis, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti ar priimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Kreditorių vertinti laiduotojo mokumą įpareigoja ir CK 6.77 straipsnio 4 dalis.Teismas netinkamai vertino bylos medžiagą ir nepagrįstai nekonstatavo, kad ginčo sutarties sudarymas ieškovei buvo rizikingas, aiškiai nenaudingas, neracionalus, sunkinantis jos turtinę padėtį, jog toks sandoris negali būti pripažįstamas normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Sudaryta ginčytina laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu.Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodyta CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų visuma, o ginčytina laidavimo sutartis nepagrįstai nebuvo vertinama kaip akivaizdus esminės šalių nelygybės ir Banko ekonominio spaudimo pavyzdys.

Teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, įvertino joje pateiktus įrodymus ir argumentus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.Apeliantės argumentai, kad laidavimo sutartis jai buvo ekonomiškai nenaudinga, pasirašyta jai nenaudingomis sąlygomis, neatitiko jos interesų ir valios, yra neįrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis) ir nesudarantys pagrindo panaikinti ginčo laidavimo sutarties CK 1.80 straipsnio ir 1.91 straipsnio pagrindais.Apeliantės argumentai, kad atsakovas pažeidė kokius nors kredito įstaigoms keliamus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, jog ieškovė nebuvo tinkama laiduotoja, yra nepagrįsti. Teismas itin išsamiai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad nėra jokio pagrindo apeliantę pripažinti „netinkama“ laiduotoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė D. M. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nebuvo patenkintas jos ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. sausio 9 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo AB DNB banko, kuria ieškovė laidavo už UAB „Edija“ prisiimtų įsipareigojimų pagal 2003 m. balandžio 18 d. kredito linijos sutartį Nr. 1-17 įvykdymą (kredito grąžinimą). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ši laidavimo sutartis turėjo būti pripažinta niekine ir negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir 1.91 straipsnio 1 dalį, nes laidavimo sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, bei ieškovė buvo priversta sudaryti sutartį labai nenaudingomis sąlygomis, sutartis turi būti vertinama kaip akivaizdus esminės šalių nelygybės ir Banko ekonominio spaudimo pavyzdys. Ieškovė akcentuoja, kad laiduotoju turi būti pasiūlytas pakankamai turto prievolei įvykdyti turintis asmuo, o ginčus dėl to, ar pakanka laiduotojo turto ir ar toks prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas adekvatus, sprendžia teismas (CK 6.77 straipsnio 4, 6 dalys), Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, jog finansų įstaiga privalo įsitikinti, ar kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Ieškovė apeliaciniame skunde detaliai nenurodo jokių aplinkybių ir įrodymų, kurios patvirtintų jos turtinę bei finansinę padėtį, dėl kurios sudarant laidavimo sutartį ji turėjo būti vertinama kaip asmuo, kuris neturi pakankamai turto prievolei įvykdyti, išskyrus tai, kad ji yra laidavusi už savo verslą UAB „Lijota“, o pakartotinis laidavimas už tėvo verslą atitinka CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Pirmosios instancijos teismui ieškovė yra nurodžiusi, kad ji buvo įkeitusi savo šeimos turtą už jos pačios verslą, t. y. UAB „Lijota“ paimtas paskolas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas netenkindamas ieškovės ieškinio, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pirmiausia pasisako dėl proceso normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. CPK 12 straipsnis nustato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, taip pat privalo tinkamai pritaikyti materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o priimdamas sprendimą turi konstatuoti, koks įstatymas turi būti taikomas byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, jog pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; kt.). Pažymėtina, kad laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Be to, laidavimo sutartys nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013).

Be to, laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Kad skolininko prievolės vykdymas būtų efektyviai kontroliuojamas ir užtikrinama laiduotojo teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas neapsiribojo atitinkamas laidavimu užtikrintos prievolės vykdymo priežiūros teises suteikdamas kreditoriui, tačiau tokias teises suteikė ir laiduotojui, kartu įpareigodamas kreditorių laiduotojui suteikti apie skolininką informaciją, kurią laiduotojas turi teisę gauti (CK 6.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; kt.)

Šioje byloje ieškovė, pareikšdama ieškinį, siekė nuginčyti laidavimo sutartį, teigdama, kad jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.77 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktui), nes atsakovas neįvertino ieškovės (laiduotojos) mokumo. Iš ieškovės nurodomų aplinkybių apie tai, kad šalys, sudarydamos sandorius, privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimais, matyti, jog, ieškovės teigimu, laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms CK 1.5 ir 6.158 straipsniuose nurodytoms normoms. Taip pat ieškovė prašė pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį dėl to, kad laidavimo sutartimi buvo įtvirtinta akivaizdi esminė šalių nelygybė, sutartis sudaryta ieškovei nenaudingomis sąlygomis ir darant ekonominį spaudimą (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė šioje byloje privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytas aplinkybes, kurios sudaro ieškinio pagrindą ir patvirtina reikalavimo – pripažinti laidavimo sandorį negaliojančiu pagrįstumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė grindė savo ieškinio reikalavimą, o atsakovas grindė atsikirtimus į ieškinį, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laidavimo teisinius santykius, kasacinio teismo suformuotą praktiką šiais klausimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė ir ištyrė teisiškai reikšmingus faktus bei juos kvalifikavo. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių laidavimo sutartis, apeliantės teigimu, turėjo būti pripažinta niekine ir negaliojančia, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumu ir pagrįstumu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, pasiūlydamas ieškovei sudaryti laidavimo sutartį, siekė užtikrinti mažesnę Kredito linijos sutarties įvykdymo riziką, ieškovė sutiko sudaryti laidavimo sutartį, o vėliau raštu patvirtino jos galiojimą, t. y. laidavimą atsakovui ieškovė patvirtino pasirašydama 2009 m. sausio 9 d. laidavimo sutartį (I t., b. l. 51-52) bei 2009 m. balandžio 2 d. susitarimą dėl 2003 m. balandžio 18 d. Kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo (I t., b. l. 48-50). Iš laidavimo sutarties, 2009 m. balandžio 2 d. susitarimo sąlygų matyti, kad ieškovei, kaip laiduotojai, buvo žinomos visos sąlygos, susijusios su UAB „Edija“ suteiktu kreditu, jog yra laidavęs ir jos tėvas E. J. J. Iš Creditinfo 2012 m. gruodžio 17 d. informacijos (I t., b. l. 132-135) matyti, kad ieškovei priklausė 33 procentai UAB „Edija“ akcijų, o jos tėvui E. J. J. – 42 procentai akcijų. Byloje nustatyta, kad atsakovas konkrečiu atveju pasirinko ieškovę kaip laiduotoją, nes ji buvo UAB „Edija“ akcininkė, su kitu įmonės akcininku ir vadovu E. J. J. ją siejo artimi giminystės ryšiai (jie yra tėvas ir dukra), ji buvo verslininkė, turėjo turto (nekilnojamojo, kilnojamojo), verslą – UAB „Lijota“, kurį taip pat kreditavo AB DNB banke. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog ieškovė turėjo nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, verslą. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu atsakovas turėjo nustatyti, kad 2009 m. sausio 9 d. ieškovė negali būti laiduotoja dėl savo turtinės bei finansinės padėties. Vien ieškovės deklaratyviai nurodoma aplinkybė, kad ji laidavo už savo verslą (UAB „Lijota“), nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas turėjo nustatyti, kad ji negali būti laiduotoja, jog sudarant laidavimo sandorį buvo įtvirtinama šalių nelygybė.

Nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, kad ieškovė laidavimo sutarties sudarymo metu buvo aktyviai veikianti verslininkė, kuri turėjo patirties sudarant su verslu susijusius sandorius, galimybę racionaliai ir protingai apmąstyti bei įvertinti laidavimo sutarties esmę, jos pasekmes bei prisiimamą riziką. Kadangi ieškovė buvo UAB „Edija“ akcininkė bei artimas bendrovės vadovui ir akcininkui asmuo, todėl akivaizdu, kad ieškovei turėjo būti žinomas gauto kredito panaudojimo verslo planas, perspektyvos, susijusios su verslo planų įgyvendinimu, pelno gavimu ir galimybe Bankui grąžinti kreditą. Tai, kad už UAB „Lijota“ prisiimtus Bankui įsipareigojimus ieškovė ir jos sutuoktinis buvo įkeitę nekilnojamąjį turtą (I t., b. l. 60-61), taip pat nepatvirtina ieškovės argumentų, jog ji negalėjo būti laiduotoja 2009 m. sausio 9 d. sudarant laidavimo sutartį. Įkeitimo sandorių sudarymas nereiškia, kad ieškovė neteko savo turto. Be to, ieškovė, laiduodama už UAB „Edija“ įsipareigojimų Bankui įvykdymą, ne viena prisiėmė įsipareigojimus dėl UAB „Edija“ suteikto kredito grąžinimo, t. y. laidavo ne tik, bet ir jos tėvas, o pagal bylos duomenis UAB „Edija“ įkeitė 1 562 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-550/2011).

Pabrėžtina, kad kreditas buvo suteiktas UAB „Edija“. Kredito linijos sutartis, pagal kurią šiai bendrovei išduotas kreditas, nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia. Pažymėtina, kad banko veiklą, teikiant kreditavimo paslaugas, reglamentuoja bendrosios sutarčių teisės normos ir atskiri teisės aktai. Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Taigi bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą. Ieškovė be teisėto pagrindo teigia, kad nagrinėjamu atveju laidavimo sutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktui. Taip pat nėra jokių faktinių ir teisinių prielaidų nustatyti, kad sudarant laidavimo sutartį buvo pažeistos CK 6.77 straipsnio 4 dalies nuostatos. CK 6.77 straipsnio 4 dalis nustato, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. Šioje normoje įtvirtintas kreditoriaus interesas, kad laiduotojas būtų konkretus asmuo, paaiškinamas kreditoriaus siekiu užsitikrinti, jog laiduotojas bus patikimas, mokus asmuo. Taigi kreditorius turi teisę pareikšti sudarysiąs sutartį su skolininku sutartį tik jeigu už šį laiduos konkretus asmuo. Nagrinėjamu atveju atsakovo siekis, kad laiduotoja būtų ieškovė, ir laidavimo sutarties sudarymas su ieškove, negali būti pripažintas kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms. Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, išskyrus abstraktaus pobūdžio ieškovės argumentus, kurių pagrindu būtų galima šioje byloje konstatuoti, kad laidavimo sutartis nebuvo normali verslo praktika, atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, jog laidavimo sutartimi buvo pažeisti teisėti ieškovės interesai, t. y. kad laidavimo sutartis prieštarauja CK 1.5 ir 6.158 straipsniams.

Pažymėtina, kad šalys turi teisę laisvai sudarinėti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių santykių subjektai patys sprendžia sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis. Šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurias draudžia imperatyviosios teisės normos, taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, dėl kurių buvo sudaryta šalių laidavimo sutartis, laidavimo sutarties sąlygas, neturi jokio pagrindo pripažinti, kad šioje sutartyje yra įtvirtintos sąlygos, dėl kurių šalys nesusitarė ar yra prieštaraujančios imperatyvioms normoms. Akivaizdu, kad laidavimo sutartyje šalys savo noru susitarė dėl sutarties sąlygų.

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį negaliojančiu gali būti pripažintas sandoris, sudarytas dėl ekonominio spaudimo, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013; kt.). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja šie kriterijai, kuriems esant laidavimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ginčijama minėta išvada, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad laidavimo sutartimis įmonės akcininkai (ieškovė, turinti 33 procentus akcijų, ir jos tėvas, turintis 42 procentus akcijų) siekė užtikrinti iš esmės savo įmonės kreditavimą Banke, o tai sudaro pagrindą teigti, jog ginčo laidavimo sandoris buvo sudarytas ir ieškovės, kaip kredito gavėjo UAB „Edija“ akcininkės, interesais. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog pasiūlymas ieškovei sudaryti laidavimo sutartį buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, darant ieškovei neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad ji prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė ginčijamą laidavimo sutartį. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į ieškovės veiksmus po laidavimo sutarties sudarymo, t. y. kad Bankui nutraukus Kredito linijos sutartį nuo 2009 m. rugsėjo 30 d., ieškovė turėdama suprasti, jog atsakovas kreipsis dėl įpareigojimų pagal laidavimo sutartį vykdymo, nereiškė reikalavimų dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, priešieškinio civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjami ieškovei Banko pareikšti reikalavimai, o tik prasidėjus vykdymo procesui ieškovė 2012 m. spalio 12 d. padavė ieškinį nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad po sandorio sudarymo atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės negali būti pagrindu sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių ieškovės apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Ieškovė už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 7 787 Lt žyminio mokesčio, tačiau sumokėjo 150 Lt žyminio mokesčio, o likusios dalies mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (I t., b. l. 181-182). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 7 637 žyminio mokesčio (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Atsakovas AB DNB bankas prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą priteisti 2 420 Lt, kuriuos sumokėjo advokatui (II t., b. l. 4-5). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, o Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punkte nustatyta, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas maksimalus dydis yra 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (šiuo metu tai yra 1 000 Lt), atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies ir atsakovui iš ieškovės priteistina 1 500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovės D. M. 7 637 (septynis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt septynis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.