Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių (pareiškėjų) I. S., L. Z. ir V. I. D. apeliacinį skundą dėl 2015 m. birželio 23 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. S., L. Z. ir V. I. D. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo, suinteresuotais asmenimis byloje dalyvauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantės (pareiškėjos) I. S., L. Z. ir Vanda I. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-06-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują: atnaujinti terminą trūkstamiems giminystės ryšį ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog V. Z., gim. 1905-01-30, miręs 1998-03-23 iki 1940 nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,23 ha ploto žemės sklypą, esantį V k.

Apeliančių teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nurodė, kad pareiškėjų tėvas V. Z., gim. 1905-01-30, miręs 1998-03-23 su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi į Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybą 1991 metais. Prašyme buvo nurodyta, kad turtas įgytas paveldėjimo būdu. Pareiškėjų tėvas mirė iki teisminių ginčų pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą ieškinį pradžios. Todėl minėtą aplinkybę pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti pareiškėjų naudai. Apeliančių teigimu, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-17 pažyma Nr. R4-1414, kurioje yra duomenų apie tai, kad Vilniaus-Trakų apskrities R valsčiaus piliečių sąrašų 1925 m. byloje, kurioje įrašyti V kaimo gyventojai nurodyta, kad prie tėvo Z. J. (Jozef) gyveno sūnus P. Z., kaip įrodymas vertinamas kritiškai, nes duomenys surašyti esant J. Z. gyvam, t.y. iki palikimo atsiradimo momento. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-25 pažyma Nr. R4-1467, kurioje yra duomenų apie P. F. ( F) protokolo surašymą dėl gyvenamosios vietos nustatymą, kuriame įrašytas liudytojas P. Z. turintis pastatus ir 1 ha žemės taip pat vertinamas kritiškai, nes duomenys surašyti tikslu paliudyti P. F. ( F) gyvenamąją vietą. Paminėtoje pažymoje nėra duomenų apie tai ar pažymoje paminėti pastatai ir 1 ha žemės sklypas P. Z. įgijo paveldėjimo pagrindu. Pažymėjo, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad V. Z. po tėvo J. Z. nuosavybės teise valdė 3,23 ha žemės sklypą V kaime, esančiame Vilniaus m. savivaldybėje. 2014-09-12 Vilniaus apskrities archyvo pažyma Nr.(8.12)V5-1612, kurioje yra duomenų apie tai, kad Vilniaus apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Žemės ūkio skyriaus dokumentų apskrities Riešės valsčiaus Veršuliškių apylinkės V k. 1948-10-01 žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytas žemės naudotojas Z V. O., turėjęs viso žemės – 3,23 ha. Plotas identiškas žemės plotui, kurį J. Z. turėjo nuosavybės teise. 2014-09-17 LCVA pažyma Nr.R4-1414, kurioje yra duomenų, kad J. Z. sūnus P pagal 1941 m. R valsčiaus pieno gamintojų ir bulvių pristatinėtojų sąrašą turėjo 0,5 ha. ploto žemės. Apeliančių teigimu 0,5 ha. ploto žemės sklypą Piotrui 1925 metais buvo padovanojęs tėvas, nes 1924 metais J. Z. nuosavybės teise valdomas sklypas sudarė 3,82 ha (3,5 X1,0925=3,82 ha, o 1925 metais – 3,27 ha.). Apeliančių manymu, jeigu jų tėvas negyveno kartu su savo tėvu, tai negali būti laikoma, kad po J. Z. mirties 1931-11-01 jis negalėjo dirbti žemės, kurią iki mirties apdirbinėjo J. Z.. Nurodė, jog trūkstamiems giminystės ryšį ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių nepriklausančių nuo apeliančių valios t.y. jau esant atkurtoms nuosavybės teisėms 2000 metais, 2007 metais Generalinio prokuroro pavaduotojui pradėjus civilinį procesą dėl administracinio akto ir kitų dokumentų panaikinimo, nustačius pažeidimus V. Z. atkuriant nuosavybės teises.

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų, neperžengdamas skundo ribų.

Apeliantės iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė pateiktus į bylą įrodymus, vertino įrodymų visumą ir priėjo pagrįstos išvados jog tenkinti pareiškimo dėl termino atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo nėra pagrindo. Tokias savo išvadas teismas rėmė byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų analize ir ja remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina jog didžioji dalis faktinių aplinkybių, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas yra nustatytos 2011 09 09 Vilniaus apygardos teismo sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-2166-262/2011, įsiteisėjusiu Lietuvos apeliaciniam teismui, 2013 05 14 nutartimi atmetus apeliančių apeliacinį skundą ir palikus galioti minėtą sprendimą nepakeistą. Minėtu sprendimimu, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas nustatyta, kad apeliančių tėvas V. Z. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko J. Z., mirusio 1931-11-01, valdytą 3 ha žemės sklypą Vilniaus apskrities Vilniaus rajono V kaime. 1993-12-16 Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinė grupė, išnagrinėjusi Vilniaus-Trakų apskrities, Riešės valsčiaus, žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąrašą, Vilniaus-Trakų apskrities, Riešės valsčiaus žemės sklypų klasifikavimui ir apmokestinimui sąrašą, kurio nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra, ir vadovaudamasi tik Vilniaus-Trakų apskrities, Riešės valsčiaus, žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąrašu pasiūlė Vilniaus rajono ekspertų komisijai atstatyti pretendentui nuosavybės teisę į 3,81 ha bendro žemės ploto (c.b. Nr. 2-2166-262/2011, t.1, b.l. 35). Vilniaus rajono ekspertų komisija taip pat vadovaudamasi tik Vilniaus-Trakų apskrities, Riešės valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąrašu, 1994-03-18 nutarė, kad šio dokumento pakanka tam, kad būtų atstatytos V. Z. nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Z. turėtą 3,81 ha žemės sklypą Vilniaus-Trakų apskrityje, Riešės valsčiuje V kaime, ir pasiūlė pretendentui V. Z. išduoti pažymą apie buvusio savininko turėtą 3,81 ha žemės plotą (c.b. Nr. 2-2166-262/2011, b.l. 46-48, t. I). Tokia pažyma jam buvo išduota 1998-06-10, o 2000-09-18 Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimą Nr. 41-9675 atkurti nuosavybės teises į V. Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį namų valdos 0,15 ha žemės sklypą, esantį Antežerių kaime, Zujūnų zen., Vilniaus r., Vilniaus apskrityje (b.l. 22-23). K. V. Z. mirė 1998-03-23 (b.l. 7), 2000-09-27 Vilniaus rajono notarų biuro notarė L. Š. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 1-11256 (b.l. 8-10), kad Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-18 sprendimu Nr. 41-9675 atkurtos nuosavybės teisės į V. Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 3,81 ha žemės, po 1/6 dalį paveldi pareiškėjos I. S., L. Z. ir Vanda I. D., taip pat F. Z., J. K. ir A. Z.. Minėtoje byloje 2005-12-07 Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl administracinio akto ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, kuriais siekdamas nuginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-18 sprendimą Nr. 41-9675, taip pat Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtintą 2000-09-27 paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 1-11256 (c.b. Nr. 2-2166-262/2011, b.l. 3-9, t. I). Kaip jau minėta Vilniaus apygardos teismas 2011-09-09 šioje byloje priimtu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, konstatavęs jog Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993-12-16 pasiūlymas-išvada buvo išduota nesant įrodymų, kad J. Z. iki 1931-11-01 nuosavybės teise valdė 3,81 ha žemės V. kaime, o vėliau iki 1940-07-22 šio žemės sklypo savininku buvo V. Z., tokiai išvadai pritarė ir apeliacinės bei kasacinės instancijų teismai.

Pareiškėjos pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas V. Z. (miręs 1998 03 22) po savo tėvo J. Z. mirties 1931-11-01 iki 1940 07 22, vykusios nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo 3,23 ha ploto žemės sklypą, esantį V. kaime, Vilniaus m. sav., priėmęs jį faktiškai valdyti. Iš byloje pateiktos Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-17 pažymos Nr. R4-1414 (b.l. 34-35) matyti, kad Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše J. Z. (taip dokumente) įrašytas Vilkiliški (taip dokumente) kaime turėjęs 3 ½ žemės (žemės matavimo vienetai nenurodyti, analogiškuose kitų valsčių sąrašuose nurodyti matavimo vienetai – dešimtinės), Vilniaus-Trakų apskrities Riešės ir Maišiagalos valsčiaus žemės mokėtojų, turinčių iki 30 ha (27 dešimtinių) žemės, 1924 m. sąraše J. Z. įrašytas V (taip dokumente) kaime turėjęs 3,5 žemės (matavimo vienetai nenurodyti), Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus piliečių sąrašų 1925 m. byloje įrašytas J. Z. (taip dokumente) turintis 3 dešimtines žemės, paveldėtos po tėvo, V (taip dokumente). Aplinkybę, kad J. Z. mirė 1931-11-01 patvirtina byloje pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2008-02-06 pažyma (b.l. 24). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, kaip visumą, pagrįstai pripažino tikėtinu faktą, kad J. Z. jo mirties dieną tikrai valdė ne mažiau nei 3 dešimtines (1 dešimtinė lygi 1,0925 ha) žemės buvusiame V kaime, kuris šiuo metu yra Vilniaus miesto teritorijoje.

Remdamasis kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais teismas taip pat nustatė, kad J. Z. mirties dieną (1931-11-01) jo žmona A. Z. jau buvo mirusi (b.l. 25). Po jo mirties liko keturi vaikai: P. Z., gim. 1899-02-12, miręs 1984-09-18 (b.l. 25, 27-28), V. Z., gim. 1905-01-21, miręs 1998-03-23 (b.l. 26, 7), J. Z., gim. 1908-04-06, mirusi 1986-02-02 (b.l. 25, 31-32), V. Z., gim. 1911-02-24, miręs 1993-05-19 (b.l. 25, 29-30). Aplinkybių, kad J. Z. po savo mirties būtų palikęs testamentą, byloje nenustatyta. Todėl spręsdamas dėl prašomo nustatyti juridinio fakto kam po J. Z. mirties paveldėjimo keliu atiteko jam priklausiusi žemė teismas pagrįstai rėmėsi J. Z. mirties metu ginčo teritorijoje galiojusiu Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies, 1104-1380 straipsniais numačiusiais paveldėjimo tvarką, 1255 straipsniu numačiusiu, kad palikimas buvo įgyjamas jį priimant, bei palikimo priėmimo tvarką detalizavusiu 1261 straipsniu, iš kuriame buvo numatytas ir palikimo priėmimas būdas kai palikimas priimamas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Tokią praktiką formavo ir tuometinis Vyriausias tribunolas, nurodydamas, kad įstatymas nereikalauja įpėdinystės teisių patvirtinimo, tad įvykdymui savo paveldėjimo teisės pakanka faktinai valdyti pačiam arba kam kitam pavedus valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2002, 2002-09-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-984/2002, 2008-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2008). Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1228 straipsnyje buvo nustatyta, kad „vaikai, išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą po lygią dalį kiekvienai galvai“.

Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nors pareiškėjos teigė, kad jų tėvas V. Z. iki jo tėvo J. Z. mirties gyveno V kaime kartu su savo tėvu, ir liko gyventi po tėvo mirties, byloje surinktų įrodymų visuma tokioms aplinkybėms kaip tikėtinoms nustatyti nėra pakankama. Nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-17 pažymoje Nr. R4-1414 (b.l. 34-35) nurodyta, kad Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus piliečių sąrašų 1925 m. byloje, kurioje įrašyti Vilkieliški kaimo gyventojai nurodyta, kad prie tėvo gyveno sūnus P. Z.. Piotro, o ne V. Z. nuolatinį gyvenimą V kaime liudija ir 2014-09-25 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1467 (b.l. 37-38), kurioje nurodoma, kad 1939-08-16 protokole dėl P. F. gyvenamosios vietos nustatymo, 1938-08-26 protokole dėl P. A. gyvenamosios vietos nustatymo P. Z. nurodomas kaip liudytojas, nuolat gyvenantis V k. (taip dokumente). Duomenų, s j adresu 1925-1934 m. gyveno kiti J. Z. vaikai, byloje nėra. Teismas atsižvelgęs į pareiškėjų amžių (gimusios 1934, 1944, 1951 m.) pagrįstai atmetė ir pačių pareiškėjų (apeliančių) paaiškinimus jog V. Z. J. Z. mirties gyveno kartu su tėvu, konstatavęs, kad tokios informacijos šaltiniu jos pačios negali būti, jų parodymai nelaikytinini patikimais. kad pareiškėjų teikti paaiškinimai klausimais, susijusiais su J. Z. turėtos žemės paveldėjimo aplinkybėmis, nebuvo nuoseklūs, nes pvz., pareiškimu jos teigė, kad visą žemę paveldėjo tik jų tėvas V. Z., priimdamas ją faktiškai valdyti, tuo tarpu teikdamos paaiškinimus teigė žinančios, kad žemę dirbo visi kartu, I. S. užsiminė buvus tam tikrą žodinį susitarimą dėl paveldėjimo tarp brolių, tačiau kokį paaiškinti negalėjo, visos pareiškėjos nurodė, kad V. Z. 1934 m. pirko žemę, kurioje statė sau gyvenamąjį namą, kas teismui pagrįstai kėlė abejonę apie kokio nors nekilnojamojo turto, paveldėto po jo tėvo J. Z., valdymą tuo metu. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjų parodymai nesutampa ir su byloje surinktais rašytiniais įrodymais, pvz., pareiškėjos teigė, kad visi J. Z. vaikai po jo mirties gyveno jam priklausančiame gyvenamajame name, tuo priimdami tėvo J. Z. palikimą, tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-25 pažymoje Nr. R4-1467 pastatus 1939 m. V k. nurodomas turintis tik P. Z. (b.l. 37-38). Kitose pažymose aiškiai nurodoma, kad duomenų, kad tokius pastatus turėtų J. Z., V. Z., V. Z., nėra (b.l. 36, 39, 83).

Vienintelis rašytinis įrodymas kas V. Z. kažkada valdė žemės sklypą V kaime tai 2014-09-16 Vilniaus apskrities archyvo pažyma Nr. (8.12)V5-1612 (b.l. 36), kurioje nurodoma, kad Vilniaus apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Žemės ūkio skyriaus dokumentų fonde, Veršuliškių apylinkės 1948-1949 m. žemės apskaitos žiniaraščių byloje, Vilniaus apskrities R valsčiaus V. apylinkės V k. 1948-10-01 žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytas žemės naudotojas Z. V., turėjęs 3,23 (matavimo vienetas dokumente nenurodytas). Tačiau vadovautis šiuo dokumentu teismas neturėjo pagrindo, nes jame yra fiksuojami duomenys po įvykdytos 1940 m. nacionalizacijos praėjus 8-9 metams. Todėl byloje nepateikus jokių objektyvių duomenų apie iki nacionalizacijos V. Z. valdytą žemę, teismas pagrįstai sprendė, kad vien tik šio rašytinio įrodymo nepakanka konstatuoti faktui jog V. Z. paveldėjo savo tėvo palikimą (žemės sklypą ir pastatus) po jo tėvo J. Z. mirties. Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas ir pačios pareiškėjos savo abstrakčiais parodymais teigė, kad tam tikrą žemės dalį tėvas ne paveldėjo, o pirko, tuo tarpu šioje pažymoje kalbama apie 3,23 ha, o ne daugiau žemės.

Vertindamas įrodymus teismas laikėsi CPK CPK 176 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais, Apeliaciniu skundu apeliantės iš esmės siekia kitokio įrodymų vertinimo, tačiau vien tai, kad jos subjektyviai kitaip vertina tuos pačius įrodymus nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Pasisakydamas dėl prašymo atnaujinti terminą papildomiems dokumentams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikti atnaujinimo pirmosios instancijos teismas nurodęs jog pareiškėjos šį prašymą pagrįstai rėmė ta aplinkybe jog būtinybė nustatyti juridinį faktą ir pateikti papildomus dokumentus apeliantėms iškilo Vilniaus apygardos teismui 2011-09-09 sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-18 sprendimą, kuriuo buvo atkurtos V. Z. teisės į žemę V kaime, konstatatavus, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinė komisija 1993-12-16 priėmė nepagrįstą išvadą, dėl duomenų apie jo turėtą iki nacionalizacijos nuosavybę patvirtinančių dokumentų pakankamumo, sutiko, kad minėtas sprendimas ir jame konstatuotos aplinkybės, susijusios su siūlymu nustatyti ginčytinas aplinkybes dėl žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos teismine tvarka, yra priežastimi, dėl kurios gali būti teikiamas prašymas atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje. nustatytą terminą. Tačiau atsižvelgęs į aplinkybę, kad šis sprendimas įsiteisėjo dar 2013-05-14 ir pareiškėjų kasacine tvarka nebuvo skųstas, pareiškėjų veiksmus, kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino tokiam sprendimui pateikti Nacionalinei žemės tarnybai atnaujinimo tik 2014-11-24, ne vertino kaip atliktų per protingą terminą. Teismas pagrįstai konstatavo jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjoms būtų užtrukusi tam tikrų rašytinių įrodymų ar kitų įrodymų paieška. Jos tokių įrodymų pačios pradėjo ieškoti tik po metų - 2014 m. rugsėjo mėn. Todėl teigti, kad siekdamos savo galimai pažeistų teisių gynybos jos veikė atidžiai, į teismą kreipėsi per protingą terminą, teismas taip pat neturi pagrindo.

Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.