Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Z. ir suinteresuotų asmenų I. S. bei I. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja L. Z. kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė teismo atnaujinti procesą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atnaujinti terminą trūkstamiems giminystės ryšį ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), miręs 1998-03-23, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,23 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilkeliškių kaime. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359.Pareiškėja nurodė, kad 2015-06-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu c/byloje Nr. 2-3671-819/2015 buvo nuspręsta pareiškėjų I. S., L. Z., Vandos I. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino papildomiems dokumentams paduoti atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą. 2016-08-29 Vilniaus apygardos teismas nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pirmos ir apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtoje byloje teismui kilo abejonių dėl V. Z. nuolatinio gyvenimo fakto Vilkeliškių kaime. 2015-06-23 sprendime teismas nurodė, kad nors pareiškėjos bylos nagrinėjimo metu teigė, kad J. Z. mirties momentu jų tėvas V. Z. gyveno Vilkeliškių kaime su seneliu ir po mirties liko gyventi tame pačiame senelio gyvenamajame name, byloje surinktų įrodymų visuma tokioms aplinkybėms kaip tikėtinoms nustatyti nėra pakankama. 2017-01-23 Lietuvos valstybės archyvo pažymoje „apie gyvenimą Lietuvoje“ Nr. R4-117 yra duomenų, patikslinančių faktą, kad V. Z. nuolat gyveno Vilkeliškių kaime. Pažymoje nurodoma, Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. ir 1938 m. sąrašuose įrašyti Vielkuliški (Vielkieliški, Wielkuliszki, Wielkieliszki) vietovės gyventojai: Z. V. (W.) <...> rinkimų apylinkėje gyvenę nuo gimimo. Taigi akivaizdu, jog šis įrodymas tiesiogiai ir nedviprasmiškai patvirtina V. Z. nuolatinio gyvenimo Vilkeliškių kaime faktą. Antra, teikiamos teismui pažymos taip pat tiesiogiai ir nedviprasmiškai liudija V. Z. nuolatinį gyvenimą Vilkeliškių kaime. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuoti asmenys I. S. ir V. I. D. atsiliepime į prašymą nurodė, kad mano, kad pareiškėjos prašymas yra pagrįstas ir turi būti tenkintas. Pareiškėja pateikė teismui rašytinius įrodomus, kurie tiesiogiai patvirtina faktą, kad V. Z. nuolat gyveno Vilkeliškių kaime. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eA2-13378-545/2017 nepateikta įrodymų, kodėl teikiamos archyvinės pažymos nebuvo ir negalėjo būti gautos anksčiau. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3671-819/2015 vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatyta, kad pareiškėjos nepakankamai pagrindė prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. Z. po tėvo J. Z. mirties 1931-11-01 iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,23 ha žemės Vilkeliškių kaime, esančiame Vilniaus m. savivaldybėje. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėja tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teisminio proceso metu turėjo galimybę teikti įrodymus, paaiškinimus, o atitinkamas nepalankus sprendimas negali būti pagrindu proceso atnaujinimo institutui.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjos L. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.Teismas nurodė, kad pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo atmestas tuo pagrindu, kad pareiškėja nesugebėjo įrodyti, kad jos tėvas V. Z. paveldėjo žemę iš savo tėvo J. Z. bei po tėvo mirties 1931-11-01 iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,23 ha žemės Vilkeliškių kaime, esančiame Vilniaus m. savivaldybėje. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t.y. nusprendė, kad pareiškėjos nesugebėjo įrodyti paveldėjimo fakto. Pareiškėja prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą įrodinėjo per nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, teigdama, kad po pareiškėjos senelio J. Z. mirties jų tėvas V. Z. paveldėjo žemę įstatymo pagrindu bei tikrai valdė ne mažiau nei 3 dešimtines žemės buvusiame Vilkeliškių kaime, šiuo metu esančiame Vilniaus miesto teritorijoje. Pareiškėja, teikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, pateikė įrodymus, kad jos tėvas V. Z. gyveno Vilkeliškių kaime. Tai patvirtina pareiškėjos pateiktos 1926-02-15 Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus savivaldybės pažyma Nr. 289, 1935-10-09 V. Z. prašymas dėl pilietybės suteikimo, 1935-09-14 Riešės valsčiaus savivaldybės Vilniaus Trakų apskrities pažyma Nr. 587-Z, 1935-12-19 Riešės valsčiaus savivaldybės Vilniaus Trakų apskrities pažyma Nr. 142. Tačiau pateiktos pažymos patvirtina tik tą faktą, kad V. Z. gyveno Vilkeliškių kaime. Pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nėra įforminta paveldėjimo teisė ar užregistruoti duomenys, kurie tiesiogiai ir neginčijamai įrodytų paveldėjimo teisės faktą. Be to, kaip išdėstyta 2015-06-23 sprendime, pareiškėja ir kartu besikreipę asmenys nurodė, kad dalį žemės jų tėvas pirko. Byloje nebuvo nustatytas nei žemės nuosavybės teisės įgijimo, nei valdymo nuosavybės teise faktas.

Atskiruoju skundu apeliantės L. Z. ir suinteresuoti asmenys I. S. bei I. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį ir pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.Atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo nepakankamai vertino pareiškėjos pateiktus įrodymus, iš kurių darytina pagrįsta išvada, jog V. Z. nuolat gyveno Vilkeliškių kaime. Pareiškėja pateikė naujus įrodymus, kurie taip grindė šį faktą. Pažymi, kad naujus įrodymus pavyko gauti ne iš karto. Pirmą kartą nagrinėjant bylą archyvas šių įrodymų nebuvo pateikęs. 2017-01-23 Lietuvos valstybės archyvo pažymoje „apie gyvenimą Lietuvoje“ Nr. R4-117 yra duomenų, patikslinančių faktą, kad V. Z. nuolat gyveno Vilkeliškių kaime. Pažymoje nurodoma Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. ir 1938 m. sąrašuose įrašyti Vielkieliški, Wielkuliszki, Wielkieliszki) vietovės gyventojai: Z. V. (W.) <...> rinkimų apylinkėje gyvenę nuo gimimo. Taigi akivaizdu, jog šis įrodymas tiesiogiai ir nedviprasmiškai patvirtina V. Z. nuolatinio gyvenimo Vilkeliškių kaime faktą. Taip pat teikiamos teismui pažymos tiesiogiai ir nedviprasmiškai liudija V. Z. nuolatinį gyvenimą Vilkeliškių kaime (1926-02-15 Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus savivaldybės pažyma Nr. 289, 1935-10-09 V. Z. prašymas dėl pilietybės suteikimo, 1935-09-14 Riešės valsčiaus savivaldybės Vilniaus Trakų apskrities pažyma Nr. 587-Z, 1935-12-19 Riešės valsčiaus savivaldybės Vilniaus Trakų apskrities pažyma Nr. 142).Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė prašymą atnaujinti procesą.Civilinio proceso kodekso 365–374 straipsniai numato proceso atnaujinimo galimybę civilinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi). Pagal CPK 370 straipsnio 1, 2 dalis, teismas gali prašymą atnaujinti procesą nagrinėti tik nustatęs, jog prašymas atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, yra paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino (CPK 368 str. 1 d.) ir yra pagrįstas CPK 366 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą kasacine tvarka išnagrinėtose bylose yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu. Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, būsenos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Pareiškėja prašė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tai yra dėl naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kuri nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu. Prašymas grindžiamas 2017-01-23 Lietuvos valstybės archyvo pažyma „apie gyvenimą Lietuvoje“ Nr. R4-117. Pareiškėja įrodinėjo, jog ši pažyma patikslina faktą, kad V. Z. nuolat gyveno Vilkeliškių kaime. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kad pareiškėjos nurodytas rašytinis įrodymas negali būti laikomos naujai paaiškėjusia aplinkybe proceso atnaujinimo instituto prasme. Naujai paaiškėjusi aplinkybė neturi būti bet kokia, kuri bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma, o turi būti aplinkybė, turinti esminę reikšmę bylai ir esmingai skiriasi nuo turėtųjų nagrinėjant bylą bei gali sukelti pagrįstų abejonių dėl byloje esančių įrodymų patikimumo ir jų pagrindu priimto teismo sprendimo pagrįstumo. Šiuo gi atveju teismai nagrinėdami bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-23 sprendimas Nr. 2-3671-819/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016-08-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-232/2016) buvo nurodę, kad nėra pakankamai byloje įrodymų, tam, kad nustatyti faktą, kad V. Z. gyveno Vilkeliškių kaime. Tačiau šios bylos nagrinėjimo objektas buvo ne V. Z. gyvenamosios vietos nustatymas, o tai, ar V. Z. paveldėjo žemę iš savo tėvo J. Z. bei po tėvo mirties (1931-11-01) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,23 ha žemės Vilkeliškių kaime. Be kita ko, apeliantės dėl pažymos apie V. Z. gyvenamąją vietą išdavimo turėjo kreiptis į Lietuvos valstybės archyvą civilinės bylos Nr. 2-3671-819/2015 nagrinėjimo metu, o ne 2017-01-20, t. y. jau įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui. Pažymėtina, jog teismai nagrinėdami bylą, kurią prašoma atnaujinti, konstatavo, kad remiantis visų byloje surinktų įrodymų visetu jie niekaip nepagrindžia pareiškėjų nurodomos faktinės aplinkybės apie V. Z. paveldėjimą visos žemės po jo tėvo mirties. Taigi V. Z. gyvenamoji vieta buvo tik viena iš aplinkybių sprendžiant šio asmens paveldėjimo klausimą, tačiau ji nebuvo esminė ir vienintelė aplinkybė atmetant pareiškėjos prašymą konstatuoti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. Z. paveldėjo iš savo tėvo žemę ir iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,23 ha žemės Vilkeliškių kaime. Atskirajame skunde apeliantės ne tik dėsto, kokią reikšmę galėtų turėti naujai paaiškėjusi aplinkybė išnagrinėtai bylai, bet ir kitus byloje jau teismų ištirtus įrodymus jos interpretuoja sau naudinga linkme bei nurodo, kokias išvadas teismai išnagrinėtose bylose turėjo padaryti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išnagrinėtos bylos teismo išvadų kvestionavimas yra neteisėtas procesinis veiksmas ir negalintis būti nagrinėjamas sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo. Darytina išvada, kad apeliančių tikslas atnaujinus procesą ir pateikus naujus papildomus įrodymus pabandyti dar kartą pasibylinėti ir išspręsti bylą jų naudai, kas visiškai nesuderinama su proceso atnaujinimo tikslais.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuota, kad nurodyta aplinkybė neturi esminės reikšmės bylai ir nesudaro pagrindo keisti priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo jau konstatuotų faktų, ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinės kvalifikacijos bei įsiteisėjusio teismo sprendimo išvados. Teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, nenustačius ir apeliantėms nenurodžius, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.