- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-20
- Bylos Nr.
- e2-3228-614/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00252-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- BAB banko „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovui V. Š., ieškovo atstovui advokatui G. A., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui A. M., atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovei S. S., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. Š. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011-07-22 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110722U990006, taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad pagal šią sutartį ieškovo perduoti 5791,72 Eur yra ieškovo asmeninėje banko sąskaitoje laikytos lėšos, priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovui V. Š. draudimo išmoką – 5791,72 Eur, priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2011-07-22 nuvyko į AB banko SNORAS Utenos filialą norėdamas pratęsti indėlio sutarties, tačiau banko darbuotoja vietoje indėlio sutarties pasiūlė įsigyti obligacijų. Darbuotoja nurodė, kad obligacijos yra lygiavertė priemonė indėliams, tačiau jas įsigyti būtų naudingiau, kadangi už jas mokamos didesnės palūkanos. Darbuotojos įkalbėtas ieškovas sutiko įsigyti obligacijų, todėl su banku pasirašė obligacijų pasirašymo sutartį, tačiau nesibaigus obligacijų išpirkimo terminui bankas buvo pripažintas nemokiu. Pradėjus bankroto procedūrą, ieškovo kreditorinis reikalavimas nebuvo pripažintas draudžiamuoju. Atsakovas neatliko pareigų numatytų finansinių priemonių rinkų įstatyme ir siekdamas iš klientų pritraukti kaip galima daugiau lėšų bei išlaikyti banke laikomas kreditines lėšas, platindamas obligacijas, savo klientams, obligacijas pristatinėjo kaip terminuotiesiems indėliams analogiškas ir lygiavertes finansines priemones. Darbuotojai įtikinėjo klientus, kad banko obligacijos yra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kad nemokumo atveju už jas bus mokamos draudimo išmokos ir tai visiškai saugus investavimo būdas. Darbuotojai ir pats bankas save pristatinėjo kaip vieną sėkmingiausiai veikiančių ir patikimiausių bankų Lietuvoje. Ieškovo pasirašytos obligacijų sutarties esminės sąlygos liko tos pačios kaip ir terminuotų indėlių sutarties – ieškovo pinigai liko banke, t. y. bankas išlaikė teisę ieškovo pinigines lėšas valdyti ir naudoti, buvo numatytas obligacijų išpirkimo terminas, kas iš esmės reiškė terminuoto indėlio grąžinimo terminą, tik buvo numatytos didesnės palūkanos. Norint įtikinti klientus pasirašyti obligacijų ir indėlių sertifikatų įgijimo sutartis, užuot pinigus banke laikius kaip terminuotuosius indėlius, buvo dalijami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lankstinukai „Investuotojo atmintinė“, kuriuose nurodyta, kad pinigai ir vertybiniai popieriai, patikėti finansų maklerio įmonei, turinčiai teisę teikti investicines paslaugas bankui ar jo filialams, yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Be to, informacija, kad obligacijos yra draustos, buvo skelbiama ir AB banko „Snoras“ klientų vertybinių popierių sąskaitas administruojančios finansų maklerio įmonės UAB FMĮ „DV INVEST“ interneto tinklalapiuose. Taigi, banko teikiama informacija apie investavimo sąlygas iš esmės atitiko terminuotų indėlių sutarčių esmines sąlygas su vienu skirtumu – didesnėmis palūkanomis. Siekiant pritraukti lėšas, ieškovas, kaip ir daugelis kitų banko klientų, atsakovo buvo įtikintas, kad obligacijos yra saugi apdrausta investicija, kad bankas yra patikimas ir pelningai veikiantis, nors, kaip paaiškėjo vėliau – tai buvo netiesa. Ieškovo sudarytas obligacijų pasirašymo sandoris CK 1.90 str. bei 1.91 str. pagrindu turėtų būti pripažintas negaliojančiu nuo jų sudarymo momento (b.pr.l.125-138, t.3).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškovo ieškinį. Nurodė, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog ieškovas siekė investuoti lėšas būtent į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą ir jis suprato, kad sudaro finansinių priemonių pirkimo, o ne terminuotojo indėlio sutartį. Obligacijų sutartyje nėra sąlygų, reglamentuojančių obligacijų draudimą ar nedraudimą. Todėl akivaizdu, kad bet kuris rūpestingas, atidus, apdarius asmuo nesant sandoryje, kurį ketina sudaryti, jam ypatingai svarbios (esminės) informacijos, būtų plačiau pasidomėjęs apie sudaromą sandorį, pareikalautų daugiau jam aktualios informacijos. Dėl sandorio turinio ir dalyko ieškovas suklysti negalėjo. Obligacijų sutarties ir terminuotojo indėlio sutarties skirtumai yra akivaizdūs. Ieškovas jų negalėjo nepastebėti. Obligacijų sutartyje ieškovas vadinamas ne indėlininku, o investuotoju. Pagal terminuotojo indėlio sutartį ieškovas nieko neįgyja, perdavęs pinigus bankui, o pagal obligacijų sutartį, jis įsigijo banko vertybinius popierius – obligacijas. Atsakovas labai tiksliai įvykdė pareigas finansinių priemonių platintojui ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: visų pirma, obligacijų sutarties 1.22 punkte prieš pat šalies parašą, aiškiai matomoje vietoje, yra nurodyta, jog pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Ieškovas asmeniškai pasirašytinai patvirtino, kad jis susipažino su visomis sutarties sąlygomis, jam yra suprantamos ir priimtinos galimos rizikos, o sutartis atspindi ieškovo tikrąją valią. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliam klientui, turinčiam minimalias žinias investavimo srityje. Šio aprašymo 7-8 punktuose nurodoma, kad obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kuri įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Taigi, ieškovas, susipažinęs su šiuo dokumentu, galėjo ir turėjo suprasti, kad obligacija nėra terminuotasis indėlis. Pažymėtina, kad pagrindine prospekto paskelbimo forma yra elektroninė, tačiau išspausdinta kopija įteikiama klientui, jei jis to prašo. Ieškovas aptarnavimo sutarties priede nurodė, kad jo investavimo i akcijas patirtis yra iki 1 metų, o vidutinė investavimo sandorio vertė yra 10 000-50 000 Lt, kas atitinka ieškovo pagal ginčo sutartį sumokėtą sumą. Ieškovas ilga laiką buvo ir yra net 17, tarp jų ir pelno siekiančių, juridinių asmenų vadovu, valdymo organų nariu ir dalyviu. Ieškovui, kaip patyrusiam verslininkui ir juridinių asmenų vadovui, valdymo organų nariui ir dalyviui, taikytini aukštesni protingumo, atidumo, atsargumo ir rūpestingumo standartai, nepaisant amžiaus, išsilavinimo ir kitų savybių, todėl ieškovas negali būti laikomas suklydusiu ginčo sutarties sudarymo metu, o jeigu ir suklydo, tai tik dėl savo neapdairumo, neatidumo ir nerūpestingumo. Vertinant tai, kad ieškovas buvo sudaręs ne vieną terminuotojo indėlio sutartį, įskaitant jų pratęsimus, ieškovas negali būti laikomas mažiau nei vidutinių sugebėjimų banko klientu, kuriam būtų sunku suprasti ir įvertinti trumpo ir nesudėtingo dokumento, kuriuo laikytina ginčijama sutartis, turinį. Tam nėra būtina turėti išsilavinimo ir patirties finansų ar investavimo į finansines priemones srityje. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas galėjo klaidingai suvokti jam pateiktos susipažinti ir pasirašyti obligacijų sutarties sąlygas. Bankas/banko darbuotoja nepateikė ieškovui klaidinančios informacijos. Būtent ieškovas veikdamas neatidžiai, neatsargiai ir nerūpestingai, sudarydamas ir įvykdydamas ginčijamą sutartį, nepareikalavęs jam pateikti prospekto, nepasidomėdamas, kokiomis sąlygomis ir tvarka obligacijos yra draudžiamos, veikė neapdairiai ir nerūpestingai, o tai reiškia, kad suklydo išimtinai dėl savo paties kaltės.
Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė iš esmės tapačius atsakovo BAB banko SNORAS atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Paaiškino, kad bankas po bankroto nepervedė atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie ieškovą dėl jam neva priklausančių ieškinyje nurodomo dydžio draudimo išmokos, todėl atsakovas nėra pažeidęs IĮIDĮ įtvirtintos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Taigi, nėra pagrindo mokėti ieškovo prašomą draudimo išmoką. Tai, kad ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), patvirtinta ieškovo ieškinyje dėstomi argumentai, kad obligacijų pasirašymo sutartį sudarė tikėdamasis gauti ženkliai didesnes palūkanas. Ieškovas suprato/turėjo suprasti, kad sudaro ne jam įprastas ir gerai žinomas terminuotojų indėlių sutartis, o finansinių priemonių pirkimo sutartis. Ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas draudžiamojo įvykio dieną turėjo banke terminuotuosius indėlius. Priešingai, prie ieškinio pridėta obligacijų pasirašymo sutarties kopija patvirtina tai, kad ieškovas įsigijo obligacijų. Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymą ieškovas patvirtino šias sutartis pasirašydamas - sutikdamas su sutarties sudarymu ir su sutarties sąlygomis. Obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu ieškovas sumokėjo už įsigyjamas obligacijas. Ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti obligacijų pasirašymo sutartį, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis ir išsiaiškinti obligacijų esmę iki sutarties pasirašymo. Jeigu ieškovas to nedarė, jis pats turi prisiimti dėl tokio savo nerūpestingumo ir neapdairumo kilusias neigiamas pasekmes. Kadangi sutarties sąlygos nėra deklaratyvios, ieškovas pasirašytinai išreiškęs patvirtinimą, kad susipažino su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs sandorio esmės. Ieškovas sudarė tokią sutartį, kokia atitiko jo valią, todėl jokių pretenzijų bankui po sutarties sudarymo nereiškė. Ieškovas neįrodo, obligacijų pasirašymo sutarties negaliojimo pagrindų, todėl ieškinys atmestinas. Esminis sutarties sudarymo elementas buvo obligacijų išpirkimo terminas ir mokamos palūkanos. Kadangi sutarties sudarymo metu bankas nebuvo nemokus, indėlių draudimo taikymas/netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris turėjo įtakos ieškovo valiai sudaryti sutartį. Obligacija - tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. IĮIDĮ 3 str. 4 d. aiškiai nustato, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektas. Taigi, obligacijos nėra ir negali būti pripažintos indelių draudimo objektu. Draudžiamojo įvykio dieną ieškovas buvo savo valia perdavęs bankui pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas. Ieškovas neturi teisės į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ už jo įsigytas obligacijas. Pažymėtina, kad teismui nusprendus atmesti ieškovo ieškinį, obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas, įgydamas obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jam (ieškovui) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovui, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma (b.pr.l. 42-56, t.3).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas V. Š. nurodė, kad apie obligacijų draudimą nieko nežinojo. Banko darbuotojos nieko apie draudimą nepaaiškino ir dėl rizikų neinformavo. Sutarties ieškovas neskaitė. Banko darbuotoja nesiaiškino, ar obligacijos yra jam tinkamos, tik pasakė, kad tai tas pats, kas indėlis, tik didesni procentai. Nurodė, kad mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje, Šiaulių pedagoginiame universitete ir Žemės ūkio akademijoje. Dirbo mokytoju, kultūros skyriaus vedėju. Yra ūkininkas.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas advokatas G. A. prašė tenkinti ieškovo ieškinį jame nurodytais argumentais. Nurodė, kad atsakovas suklaidino ieškovą tiek dėl obligacijų draustumo, tiek dėl banko nemokumo. Bankas turėjo surinkti informaciją apie klientą, išsiaiškinto jo tikslus, patirtį, tik taip jis gali parinkti tinkamą klientui produktą. Turėjo būti atskleisti tiek nauda, tiek finansinės priemonės trūkumai ir rizikos, bet tai nebuvo padaryta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog sąvoka dėl draustumo yra klaidinanti. Šiuo atveju niekas nebandė išsiaiškinti ar obligacijų pasirašymo sutartis atitinka ieškovo interesus. Darbuotojai apskritai nebuvo įpareigoti išsiaiškinti ar finansinė priemonė tinkama klientui – instrukcijoje tokios pareigos nėra, akivaizdu, kad banko darbuotojai to ir nedarydavo. Darbuotojai buvo suinteresuoti parduoti kuo daugiau obligacijų, todėl rizikų ir neaiškino. Neadekvatus atsakovo aiškinimas, kad pats klientas turi išsiaiškinti produkto esmę ir rizikas. Lapkričio mėnesį bankui buvo paskelbtas moratoriumas, t. y. praėjus vos 4 mėnesiams po sutarties sudarymo. Banko turtinė padėtis negalėjo pasikeisti per 4 mėnesius, taigi, bankas jau buvo nemokus ir tai patvirtina 2012 m. bankroto administratoriaus ataskaita, kur nurodyta, kad ataskaitos apie tą laikotarpį buvo fiktyvios.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas A. M. teismo posėdyje, prašė ieškinį atmesti, palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Nurodė, kad jokiuose banko dokumentuose nebuvo nurodyta, kad obligacijos draudžiamos. Ieškovas buvo banko indėlininkas. Suklydimu laikomos aplinkybės buvusios sandorio sudarymo metu, o ne po jo. Ieškovas patvirtino, kad su sutarties sąlygomis nesusipažino. Ieškinį pareiškė jau tada, kai paaiškėjo, kad draudimo išmoka nebus mokama. Ieškovas 2010 m. Ūkio banke turėjo obligacijų, buvo investavęs ir į investicinius fondus ir į akcijas. Taigi, labiau tikėtina, kad ieškovas norėjo gauti didesnes palūkanas, o draudimas nebuvo esminė aplinkybė ieškovui tuo metu. Pažymėtina, kad ieškovas dalyvavo 17 juridinių asmenų veikloje, tikrai turėjo suvokti, kad didesnė naudą turintis produktas turi didesnė riziką. Ieškovas vertintinas kaip vidutinis vartotojas, suvokiantis indėlio ir obligacijų skirtumus; be to – yra verslininkas, jis diversifikavo riziką, turėjo ir indėlį, ir finansinių priemonių kituose bankuose. Byloje nėra įrodymų apie banko nemokumą tuo laikotarpiu, kai buvo sudaryta ginčo sutartis.
Atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovė teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Nurodė, kad ieškovui pateiktuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kad obligacijos nėra draudimo objektas. Iš ieškovo pasisakymo matyti, kad ieškovui dokumentai ar draustumas nėra svarbus, todėl teigti, kad bankas jį apgavo nėra pagrindo. Ieškovas visą gyvenimą dirbo vadovaujantį darbą, todėl turėjo suvokti pasekmes. Ieškovas nebuvo rūpestingas, nesidomėjo sutartimi, ir nėra pagrindo ieškinį laikyti įrodytu.
Liudytoja R. K. paaiškino, kad dirbo AB banke Snoras nuo 2008 m. vadybininke daugiau nei 4 metus. Iki to laiko dirbo bendrovėse prekybos vadove, gamybos vadove. Ieškovą pažįsta kaip Rokiškio ūkio sąjungos pirmininką. Pačio sandorio su V. Š. ji neatsimena, ieškovą pažįsta visai iš kitų aplinkybių. Obligacijų pasirašymo sutartys būdavo pristatomos kaip produktas, pasiūloma alternatyva indėliui, klientai supažindinami. Nurodė, kad kiek atsimena, obligacijos būdavo nedraustos, būdavo didesni procentai, nei terminuotų indėlių, klientus tas labai traukė. Kad jos nedraustos tikrai žinojo, turėjo tai paminėt ieškovui. Bet konkrečiai tų aplinkybių neatsimena. Darbuotojai turėjo anketas apie investavimą, bet tiksliai neatsimena. Ar buvo duodami kokie nors baziniai prospektai klientams ar kokie kiti dokumentai liudytoja neatsimena. Apie banko finansines problemas ji nežinojo. Ji neatsimena kaip tuo metu suprato V. Š. anketos duomenis. Jei klientas nenori užpildyti visos anketos – ji turi galimybę pasirinkti ar pildyti ar ne.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjusi klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovės indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
Byloje nustatyta, kad ieškovas V. Š. 2009-06-02 ir 2010-07-19 su atsakovu AB banku Snoras buvo sudaręs terminuotojo indėlio sutartį (b.pr.l. 124, 135 t.1). 2011-07-22 jis sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. U9944220, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitas, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.pr.l. 125-134, t.1). Tą pačią dieną, ieškovas su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110722U990006, pagal kurią ieškovas įsigijo 200 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 (b.pr.l. 14, t. 1). Byloje nustatyta, kad ieškovas atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, patvirtindamas, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.pr.l. 133, t. 1).
CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.
Obligacijų sutartyje (1.22 punktas) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“ (b.pr.l. 14).
Kaip jau minėta, ieškovas sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovas savo parašu patvirtino, kad jis gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Ieškovo pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VI „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 iškėlė atsakovui bankroto bylą.
Ieškovas prašė pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia. Nurodė, kad atsakovo darbuotojos buvo įtikintas, kad obligacijos yra saugi apdrausta investicija, kad bankas yra patikimas ir pelningai veikiantis. Ieškovo tikslas buvo saugiai investuoti pinigus, jis pasitikėjo banku. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas taip pat nurodė, kad bankas suklaidino ieškovą, nes pristatė obligacijas kaip analogišką terminuotajam indėliui finansinę priemonę, kuri visiškai saugi ir apdrausta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Sprendžiant dėl suklydimo, vertinama, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus (CK 1.90 straipsnis, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką): suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti; kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, paminėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
Kaip jau nurodyta, ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas, jis savo parašais patvirtino, kad gavo programos prospektą ir emisijos galutines sąlygas, kuriose reglamentuoti su obligacijomis susiję klausimai, bei kitus dokumentus, įskaitant aprašymą ir įgijo ginčo obligacijas. Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016). Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Ieškovas ieškinyje akcentavo ir klaidinančia įvardijo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kasacinis teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovas šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyje esančio atsakovo kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarties sąlygos atitinka jo valią, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ esančio atsakovo kliento patvirtinimo, kad jis gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovui.
Teismas atkreipia dėmesį, kad šalių laisva valia sudaryta sutartis – obligacijų sutartis – turi įstatymo galią. Šalys yra laisvos nustatyti sutartyse tarpusavio teises ir pareigas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovas atsakovo banke buvo sudaręs dvi terminuotojo indėlio sutartis ar jų pratęsimus (b.pr.l. 124, 135 t.1). Obligacijų sutartį sudaro vienas lapas, todėl šios sutarties perskaitymui nereikia skirti daug laiko. Be to, sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, o asmuo ketinantis sudaryti kitokio pobūdžio sutartį su banku (bei ankstesnė terminuotojo indėlio sutartis), visada gali gauti duomenis ir su jais susipažinti iš anksto, pasidomėti konkrečiomis keliamomis sutarties sąlygomis. Teismo vertinimu, argumentas, kad ieškovas norėjo sudaryti terminuoto indėlio sutartį BAB banke „Snoras“, tačiau be jo valios vietoj terminuotojo indėlio sutarties buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis, neįtikina teismo. Ieškinio argumentai niekaip nepaneigia ieškovo galimybės susipažinti su siūlomo sudaryti sandorio turiniu ir esme. Net neturint ar neskiriant laiko, pilnai perskaityti sutarties tekstą, nereikėjo didelių laiko sąnaudų ir vien vizualiai iš sutarties teksto buvo galima pamatyti, kad jame nurodoma, jog sutarties šalis yra „Investuotojas“ joje nurodyti „Investuotojo įsipareigojimai“ ir/ar „Emitento“ įsipareigojimai, ieškovas sutarties tekste nevadinamas indėlininku.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui yra pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovas turėjo suprasti, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui. Pats ieškovas prieš sudarydamas ginčo sutartį, atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, tarp kurios ir informaciją apie savo investavimo patirtį (kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t.y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui); ieškovas turėjo galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, nebuvo verčiamas skubėti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašioje byloje sprendė, kad net neturint specialaus išsilavinimo ir/ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija (investavimas). Taigi, nors teismas pripažįsta, kad draudžiamumo aspektas ieškovui sutartyje iš tiesų nebuvo atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovo apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų pasirašymo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes kaip nurodo pats ieškovas jis nesitikėjo, kad bankas bankrutuos. Ieškovas sandorį ginčija tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Kitą vertus, byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotoja būtų įsiūliusi ieškovui obligacijas ar suteikusi klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką. Liudytoja banko darbuotoja R. K. nurodė, kad sandorio sudarymo aplinkybių neprisimena, tačiau tikrai žinojo, jog obligacijos nedraustos ir turėjo tai paminėt ieškovui. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptarus, ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgautas. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovo reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą (kada jis tariamai sužinojo apie draudiminės apsaugos nebuvimą), o tik atsakovui iškėlus bankroto bylą. Teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovas, suvokdamas tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudaręs.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas anksčiau buvo sudaręs ne vieną terminuotojo indėlio sandorį atsakovo banke. Ieškovas yra buvęs verslininkas ir juridinių asmenų vadovas, valdymo organų narys ir dalyvis. Kadangi ieškovas, būdamas verslininkas ir sudaręs ne vieną terminuotojo indėlio sandorį, neįsigilino į pasirašomų dokumentų sąlygas ir egzistuojančias rizikas, manytina, kad sudarant ginčo sutartį, jam aktualesnės buvo didesnės palūkanos, o ne konkretūs draudimo aspektai.
Taigi, įvertinus ieškovo asmenines savybes (amžių, gyvenimiška patirtį), veiklos pobūdį ir kitas savybes, ieškovas mažų mažiausiai vertintinas kaip vidutinis vartotojas ir pagal savo suvokimo standartą turėjo suprasti kokią sutartį sudaro. Net pripažinus, kad ieškovas galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, nėra duomenų teigti, kad tai ir įvyko ar kad tą lėmė atsakovo (banko) neteisėti veiksmai. Manytina, kad pagrindinė priežastis tai ieškovo neatidumas ir nesuvokimas, kad bankas gali bankrutuoti. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie LR vertybinių popierių rinkos įstatymo normų pažeidimą.
Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotoja) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino, jog ginčo obligacijoms taikoma indėlio draudiminė apsauga. Ieškovas neįrodė ir sandorio apsimestinumo sąlygų (CPK 178 str.).
Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis, neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1333/2013; 2013-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1012/2013; 2013-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1713/2013).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovas buvo suklaidintas dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovo apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).
Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas ir trečiasis asmuo duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.
Liudytoja R. K. pateikė įrodymus, kad patyrė 26,68 Eur išlaidų dėl atvykimo į teismo posėdį. Atsižvelgiant į tai, kad avansas už šias išlaidas nebuvo sumokėtas, todėl visos šios išlaidos (26,68 Eur) apmokamos liudytojai iš teismo sąskaitos (CPK 91 str. 3 d.), o liudytojai išmokėtina suma priteistina į valstybės biudžetą iš ieškovo, kaip bylą pralaimėjusios šalies (CPK 91 str. 5 d.)
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškovo V. Š. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 26,68 Eur (dvidešimt šešis eurus, 68 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Įpareigoti Vilniaus apygardos teismo finansų skyrių pervesti liudytojai R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 26,68 Eur (dvidešimt šešis eurus, 68 ct) į jos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.