Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Virgilijaus V. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4777-611/2012 pagal ieškovo Virgilijaus V. N. ieškinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų (trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“), kuria ieškinys atmestas ir civilinė byla prijungta prie civilinės bylos Nr. B2-2361-611/2012.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pagal šias sutartis pervestų lėšų pripažinimo draudimo objektu bei trečiojo asmens įpareigojimo paskaičiuoti ir išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, atsakovas, nesuteikdamas tinkamos ir išsamios informacijos apie savo finansinę padėtį, elgėsi nesąžiningai ir netinkamai, pažeidė CK normas, nesuteikė ieškovui galimybės tinkamai ir visiškai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių. Teikiama informacija apie sudarytų sandorių kvalifikavimą kaip saugų ir nerizikingą, sudarė ieškovui esmines prielaidas manyti, kad sudaro sandorius su mokia finansų įstaiga, jog sudaryti sandoriai patenka į draudimo objektą pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Jeigu atsakovas nebūtų atlikęs nurodytų veiksmų, jis niekada nebūtų sudaręs ginčijamų sandorių. Atsakovo įsipareigojimai, pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, patenka į indėlio sąvoką, t. y. draudimo objektą. Atsakovo tvirtinimu, bet kuriuo atveju, net jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė sąžiningumo principo, tai neužtraukia sandorio negaliojimo, nes tokio negaliojimo imperatyvo įstatymas neįtvirtina. Ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų jam nustatytą prievolę atskleisti ieškovui su obligacijų pasirašymo sandoriais susijusią riziką. Jeigu teismas tenkintų ieškovo ieškinį, reikalaujama suma netaptų indėliu, nes turėtų būti taikoma restitucija. Tokiu atveju ieškovas taptų atsakovo kreditoriumi, kurio reikalavimai pagal BĮ 87 straipsnio 4 dalį, būtų tenkinami ketvirtąja eile. Vadovaujantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Trečiojo asmens manymu, kol teismas nėra pripažinęs ginčo sutarčių negaliojančiomis, ieškovas tokių sandorių tarp šalių negaliojimu negali grįsti savo reikalavimų trečiajam asmeniui. Teismui pripažinus obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio, ieškovo reikalaujama suma netaptų indėliu ir neatsirastų juridinio fakto dėl draudimo išmokos mokėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai, pažeisdamas CPK nuostatas, vertino įrodymus, netinkamai taikė teisės aktus, kurių pagrindu spręstinas ginčas, dėl to priėmė neteisingą sprendimą.Teismas nebuvo aktyvus ir neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių bei nesiėmė pagal savo kompetenciją reikiamų veiksmų atsakovo nemokumui sutarčių sudarymo momentu patikrinti. Tokiais savo veiksmais pažeidė CPK 179 straipsnio nuostatas.Ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams nustatyti ex officio. Ginčo išsprendimas yra svarbus ne tik ieškovui, bet ir didelei visuomenės daliai. Sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nustatyta sąlyga, suklaidinusi ieškovą, yra savaime nesąžininga.Teismas nepagrįstai ieškovui kelia profesionalaus rinkos dalyvio standartus ir prieštarauja paties išvadai dėl ieškovo buvimo neprofesionaliu rinkos dalyviu.Teismas neteisingai įvertino Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties galiojimą ir teisinę reikšmę ginčijamiems obligacijų sandoriams. Atsakovas leido suprasti, kad sudaromos sutartys yra draustos atsakovo nemokumo atveju. Ieškovas suklydo dėl sandorio esmės, nes vertino sutartis kaip saugias. Teismas netinkamai vertino, kad sutartys sudarytos pasibaigus terminuoto indėlio sutartims, taip pat nevertino, kad įnašai į sąskaitą nebūtinai turėjo būti skirti obligacijoms pirkti. Ieškovas būdamas atsakovo klientu ir nesiekdamas sudaryti sutarčių galėjo atvykti į banką, kad įneštų pinigus, o atvykus – buvo įkalbėtas sudaryti sutartį. Teismas, nuspręsdamas prijungti bylą prie bankroto bylos, negalėjo spręsti dėl ieškinio pagrįstumo, o privalėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir įvertinti visus byloje esančius rašytinius įrodymus, reikšmingus pareikštam ieškiniui išspręsti.Bankroto byloje neabejotinai yra daug faktinių duomenų tiek apie atsakovo finansinę būklę, tiek apie analogiškų obligacijų sandorių sudarymo su kitais klientais aplinkybių, tačiau šie įrodymai liko neįvertinti ir neištirti bylą nagrinėjant teismo posėdyje iš esmės.Teismas, nagrinėdamas ieškovo ieškinį atskirai nuo bankroto bylos, pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad nagrinėjimas šalių atskirų reikalavimų, kurių vienas nulemia kitą, ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesiderinamas su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu.

Teismas tyrė ir vadovavosi laiku bei tinkamai pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, įvertino svarbias aplinkybes, todėl nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismo veiksmai visiškai atitinka CPK 179 straipsnio reikalavimus. Ieškinio tenkinimas yra susijęs tik su privačiu ieškovo interesu. Ieškovas teigdamas, kad bankas buvo nemokus ginčijamų sutarčių sudarymo metu, privalėjo įrodyti tai, tačiau šios įstatyminės pareigos neįvykdė. Teismas pagrįstai neįžvelgė įrodymų trūkumo. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo pats nustatyti, kokias tariamai nesąžiningas vartojimo sutarčių nuostatas jis nurodė ieškinyje. Teismas teisingai nurodė, kad niekinių sandorių pasekmes ex officio taiko tik tuo atveju, kai sandoriai yra akivaizdžiai niekiniai, tačiau ginčo atveju nėra pagrindo daryti tokią išvadą. Atsakovas vykdė visus veiksmus, kuriuos pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo vykdyti pasirašydamas su neprofesionaliu klientu aptarnavimo sutartį bei obligacijų pasirašymo sutartis. Teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas išreiškė iniciatyvą sudaryti su ieškovu ginčijamas sutartis, jog atsakovas kvietė ieškovą atvykti į banką, kad sudarytų ginčo sutartis. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudėjo (banko) išleisti vertybiniais popieriai nėra draudimo objektas.Ieškovas privalėjo prisiimti sandorių sudarymo riziką. Teismas pagrįstai nutarė prijungti nagrinėjamą bylą prie atsakovo bankroto bylos ir išspręsti ją nutartimi bankroto byloje, nes ieškinys iš esmės susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.

Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas remiasi įrodymais, kurie nelaikytini tinkamais įrodymais. Ieškovas nurodė tik vieną konkrečią sutarčių nuostatą, kuri, anot jo, neatitinka sąžiningumo reikalavimų. Teismas teisingai pažymėjo, kad blanketinė nuoroda į įstatymą nėra klaidinanti. Sandoris nebuvo akivaizdžiai niekinis. Atsakovas įvykdė Finansinių priemonių rinkų įstatyme nustatytas pareigas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Ieškovas teigia, kad atsakovas, nesuteikdamas tinkamos ir išsamios informacijos apie savo finansinę padėtį, elgėsi nesąžiningai ir netinkamai, pažeidė CK normas, nesuteikė jam galimybės tinkamai ir visiškai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių. Laikė, kad sudaryti sandoriai patenka į draudimo objektą pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Atsakovas nurodė, kad jis tinkamai įvykdė teisės aktų jam nustatytą prievolę atskleisti ieškovui su obligacijų pasirašymo sandoriais susijusią riziką. Vadovaujantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Taigi byloje ginčas kilo dėl 2011 m. kovo 9 d. Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110309L990006, 2011 m. liepos 14 d. Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110714L990005, 2011 m. liepos 29 d. Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110729L990003, 2011 m. rugsėjo 26 d. Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110926L990001 ir 2011 m. spalio 6 d. Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20111006L990002 teisėtumo ir pagrįstumo, dėl šių sutarčių pagrindu pervestų lėšų pripažinimo draudimo objektu pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir trečiojo asmens įpareigojimo paskaičiuoti ir išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką.

Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuoja, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Pagal šio įstatymo minimo straipsnio 5 d., finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.

Kaip matyti iš Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 p., ieškovas savo parašu patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas, be kita ko, patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad atsakovas nesuteikė jam galimybės tinkamai ir visiškai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad anksčiau nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja, jog ieškovas, pasirašydamas obligacijų sutartis, jas pasirašė neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, pats buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes. Teismo vertinimu, atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. įvykdė visus veiksmus, kuriuos pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo vykdyti pasirašydamas su neprofesionaliu klientu aptarnavimo sutartį bei Obligacijų pasirašymo sutartis.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo motyvus, kad sudaryti sandoriai patenka į draudimo objektą pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir kad sudarytos Obligacijų pasirašymo sutartys yra draustos atsakovo nemokumo atveju, nes šiuos apelianto teiginius paneigia Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas yra, expressis verbis, nustatęs, jog draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, pagal Lietuvos Respublikos hipotekinių obligacijų ir hipotekinio kreditavimo įstatymą išleistos hipotekinės obligacijos, taip pat toliau išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems: 1) Lietuvos banko; 2) draudimo įmonės; 3) kredito įstaigų; 4) finansų maklerio įmonių; 5) pagal Draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių; 6) pensijų fondų; 7) valdymo įmonių; 8) įmonių, kurios verčiasi lizingu (finansine nuoma); 9) kolektyvinio investavimo subjektų. Be to, nei Obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte ar Galutinėse sąlygose, su kuriomis ieškovas buvo susipažinęs, nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas. Ad hoc, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu pripažino atsakovą nemokiu, o Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškėlė bankroto bylą, savaime dar nereiškia, kad atsakovas buvo nemokus jau ieškovo ginčijamų sutarčių sudarymo metu.

Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176 –220 straipsniuose, todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir sąsajumą turi vadovautis minėtuose straipsniuose nurodytomis taisyklėmis. Teismo funkcija pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jais remdamasis daro savo išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi įrodymų pakankamumas ir ieškovo ar atsakovo nurodomo fakto įrodytinumas, t. y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK178 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK178 str.)

Įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, teismas nesutinka su apelianto pozicija, kad teismas nebuvo aktyvus ir neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių bei nesiėmė pagal savo kompetenciją reikiamų veiksmų atsakovo nemokumui sutarčių sudarymo momentu patikrinti, tokiais savo veiksmais pažeidė CPK 179 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad byloje kilęs ginčas yra susijęs tik su ieškovo privačiais interesais, t. y. atsakovas ir ieškovas sudarė dvišalį sandorį, kuriuo ieškovas siekė finansinės naudos. Teismas neturi teisės pats rinkti įrodymus ir negali būti aktyvus, nes šioje byloje nėra viešo intereso gynimo elementų (CPK 179 str. 2d.). Ginčo atveju šalys privalo įrodymus pateikti pačios ar per savo atstovus (CPK 179 str. 1d.). Ieškovas neįrodė, kad atsakovas suklaidino jį, kad atsakovas išreiškė iniciatyvą sudaryti su ieškovu ginčijamas sutartis, jog atsakovas kvietė ieškovą atvykti į banką, kad sudarytų ginčo sutartis. Ieškovas teigdamas, kad bankas buvo nemokus ginčijamų sutarčių sudarymo metu, privalėjo įrodyti tai, tačiau šios įstatyminės pareigos neįvykdė. Šalys, sudarydamos sutartį, suderina sutarties sąlygas, nustatančias jų teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Apeliantas nepagrindė ir neįrodė ginčo sandorių prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl sandorių pripažinti niekiniais ir negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad niekinių sandorių pasekmes ex officio taiko tik tuo atveju, kai sandoriai yra akivaizdžiai niekiniai, tačiau ginčo atveju nėra pagrindo daryti tokią išvadą. Kadangi apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jo valia buvo kitokia kai jis pasirašinėjo Obligacijų sutartis, t. y. neįrodė ir nepagrindė savo suklydimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad sandoriai negalioja ir CK 1. 90 ir 1. 91 straipsnių pagrindu.

Iš bylos rašytinių įrodymų matyti ir byloje ginčo dėl to nėra, teismas yra patvirtinęs apelianto ketvirtosios eilės reikalavimą, vertina, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, pagrįstai vertino, jog šis reikalavimas turi būti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje ir nagrinėjamą bylą prijungė prie atsakovo bankroto bylos (ĮBĮ 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.