- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-07
- Bylos Nr.
- 2-4777-611/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01116-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- V. V. N.
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
dalyvaujant ieškovo atstovui adv. R. K., atsakovo atstovui A. M., trečiojo asmens atstovui adv. M. N.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. N. ieškinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo panaikinti 2011-03-09 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110309L990006, 2011-07-14 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110714L990005, 2011-07-29 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110729L990003, 2011-09-26 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110926L990001, 2011-10-06 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111006L990002, pripažinti ieškovo pervestas lėšas pagal minimas sutartis draudimo objektu pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir įpareigoti trečiąjį asmenį paskaičiuoti ir išmokėti jam priklausančią draudimo išmoką. Nurodė, kad su atsakovu sudarė aukščiau minėtas obligacijų pasirašymo sutartis. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškėlė bankroto bylą. Ieškovas mano, kad atsakovas ginčijamų sutarčių sudarymo metu elgėsi nesąžiningai ir jis atsakovo buvo suklaidintas, susidarė klaidingą prielaidą apie egzistavusius esminius sandorių faktus sandorių sudarymo metu, kas lemia šių sandorių negaliojimą ir jie turi būti panaikinti, taip pat pripažinta, kad jo sumokėtos lėšos pagal ginčijamus sandorius yra draudimo objektas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Pažymi, kad sutarties šalys privalo elgtis sąžiningai (CK 1.5 str., 6.158 str., 6.163 str., 6.162 str., kt. normos). Kaip teigiama įvairių institucijų, finansų analitikų ir kt., atsakovas buvo nemokus dar 2009 metais, todėl akivaizdu, kad jau sudarant ginčo sutartis atsakovas elgėsi nesąžiningai ir nesuteikė išsamios informacijos apie savo mokumo galimybes ir galimą sandorių įvykdymą, kas prieštarauja CK 6.163 str.. Atsakovas, nesuteikdamas tinkamos ir išsamios informacijos apie savo finansinę padėtį, elgėsi nesąžiningai ir netinkamai, pažeisdamas CK normas ir nesuteikdamas ieškovui galimybės tinkamai ir pilnumoje įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių. Ieškovas, nebūdamas verslininkas, neturėdamas patirties verslo srityje, nedisponuodamas tikrąją finansine atsakovo situacija sandorių sudarymo metu, negalėjo numanyti apie galimas sandorių pasekmes, tačiau pats atsakovas tyčia slėpdamas visą informaciją nuo ieškovo, sudarė prielaidas netinkamam jo, kaip sandorio šalies, įvertinimui. Atsakovas sukūrė iliuziją apie tinkamą sandorio įvykdymą ir nepagrįstai suteikė ieškovui viltis apie jo lėšų tinkamą investavimą į jau nemokią finansų įstaigą. Atsakovo teikiama informacija apie sudarytų sandorių kvalifikavimą kaip saugų ir nerizikingą, sudarė ieškovui esmines prielaidas manyti, kad sudaro sandorius su mokia finansų įstaiga, kad sudaryti sandoriai patenka į draudimo objektą pagal IĮIDĮ. Atsakovas aktyviais veiksmais klaidino ieškovą, neprofesionalų investuotoją, teikdamas klaidingą informaciją dėl sudarytų sandorių. Jeigu ne atsakovo veiksmai, niekada nebūtų sudaręs ginčijamų sandorių. Pasitikėdamas atsakovu ir formuojama nuomone apie jo stabilumą ir patikimumą, sudarė ginčijamus sandorius, suklysdamas dėl esminių priežasčių: sandorio turinio ir fakto. Sandorių sudarymo aplinkybės buvo klaidinančios ir jie sudaryti neišreiškiant tikrosios ieškovo valios. Mano, kad dėl savo amžiaus, teisinio ir finansinio išsilavinimo neturėjimo, atsižvelgiant į sandorių sudarymo aplinkybes, nedisponuodamas tinkama ir realia informacija apie atsakovo finansinę padėtį, neturėjo galimybių tinkamai įvertinti sudaromų sandorių pasekmių. Mano, kad atsakovo įsipareigojimai pagal prašomus panaikinti sandorius ir juos panaikinus pagal IĮIDĮ 2 str. 4 d. patenka į indėlio sąvoką, todėl patenka į draudimo objektą pagal IĮIDĮ. Pažymi, kad nei prospekte, nei galutinėse sąlygose nėra teikiama informacija apie riziką neatgauti savo lėšų ir galimą emitento nemokumą ar bankrotą, ir juolab, kad sandoriai nedraudžiami. Atkreipia dėmesį į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 p. nuostatą, kuri leido ieškovui suprasti, kad sudaromi sandoriai yra apdrausti atsakovo nemokumo atveju. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovas yra vartotojas, todėl ginčo sandoriai laikytini vartojimo sutartimis, o kadangi vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas ir Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Pažymi, kad sandoriai yra niekiniai kaip sudaryti dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.), o ne dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Teismo posėdyje ieškovo atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės ieškinyje ir dublike nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodo, kad ieškovas yra atsakovo klientas nuo 2009-03-19. 2011-03-09 šalys sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Laikotarpiu nuo 2011-03-09 iki 2011-10-06 ieškovas su atsakovu sudarė 5 ieškovo minimas obligacijų pasirašymo sutartis. Atsakovui iškėlus bankroto bylą, ieškovas pateikė atsakovui kreditorinį reikalavimą dėl 35 980,50 Lt ir 4 219,32 eurų grąžinimo už turėtas atsakovo obligacijas. Teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino ieškovo ketvirtos eilės 50 548,77 Lt reikalavimą. Taip pat ieškovui išmokėta 7 905,64 Lt draudimo išmoka už jo turėtą 3 059,67 USD terminuotą indėlį. Atsakovas mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius, tikėdamasis gauti didesnę piniginę grąžą, jam buvo žinomos ir suprantamos esminės sudarytų sandorių sąlygos. Vadovaujantis LR Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr.1K-22 patvirtintomis taisyklėmis ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 13 p. atsakovas privalėjo su ieškovu sudaryti atitinkamą sutartį kaip su neprofesionaliu klientu. Todėl tarp šalių buvo sudaryta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuria remiantis buvo sudaromos obligacijų pasirašymo sutartys. Ginčijamų sutarčių 1.22 punkte ieškovas patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su juo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektais ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Ieškovas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Atsakovas pateikė ieškovui Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22 p., 30-45 p. nurodytą informaciją, o ieškovas raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Ieškovas savo reikalavimą grindžia atsakovo nesąžiningumu, iš ieškinio turinio atsakovas daro išvadą, kad ieškovas sandorius ginčija vadovaudamasis CK 1.80 str.. Pažymi, kad bet kuriuo, net jeigu šalys sudarydamos sandorį nesilaikė sąžiningumo principo, tai neužtraukia sandorio negaliojimo, nes tokio negaliojimo imperatyvo įstatymas neįtvirtina. Be to, atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Ieškovas ieškinį grindžia ne faktiniais duomenimi, o neturinčiais jokios įrodomosios galios konkrečiai neišvardintų įvairių institucijų, finansų analitikų nuomonėmis, taip pat subjektyviais vertinimais bei prielaidomis. Bankroto bylos iškėlimas atsakovui pats savaime nereiškia, kad sudarydamas sandorius iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas elgėsi nesąžiningai. Pažymi, kad atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų jam nustatytą prievolę atskleisti ieškovui su obligacijų pasirašymo sandoriais susijusią riziką. Ieškovo įsigytų obligacijų baziniuose prospektuose, patvirtintuose LR vertybinių popierių komisijos 2010-07-01 ir 2011-06-16 sprendimais, buvo numatyta, kad pirkdami pagal šiuos prospektus išleidžiamas obligacijas investuotojai prisiima riziką, kad bankas nustatais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Pažymi, kad ieškovas neginčija Taisyklių 30-45 punktuose nurodytos informacijos gavimo, nei susipažinimo su prospektu ir galutinėmis sąlygomis fakto. Ieškovas, kaip bet kuris normaliai atidus ir protingas asmuo, įsigydamas vienerių metų trukmės atsakovo skolos vertybinius popierius, turėjo suprasti, kad per šį terminas atsakovas gali bankrutuoti. Nors ieškovas prašo pripažinti sandorius negaliojančiais taip pat pagal CK 1.90 str., tačiau jis neįrodė ir nepagrindė nei vienos teismų praktikoje pripažįstamos aplinkybės, galinčios pagrįsti sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl suklydimo. Mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas siekė investuoti lėšas į atsakovo vertybinius popierius, nes tikėjosi gauti ženkliai didesnę grąžą, kartu prisiimdamas su tokių sandorių sudarymu susijusią riziką, apie kurią jam buvo žinoma. Atsakovas mano, kad jeigu teismas tenkintų ieškovo ieškinį, ieškovo reikalaujama suma netaptų indėliu, nes turėtų būti taikoma restitucija. Tokiu atveju ieškovas taptu atsakovo kreditoriumi, kurio reikalavimai pagal BĮ 87 str. 4d. būtų tenkinami ketvirtąja eile. Pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d. draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nėra ginčo sandorių šalimi, todėl nepasisako dėl reikalavimo dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Prašo, jeigu teismas pripažintų ginčo sandorius niekiniais, detaliai pasisakyti dėl teisinių pasekmių. Teismui pripažinus sandorius niekiniais ab initio, ieškovo reikalaujama suma į atsakovą netaptų indėliu, nes pagal CK 1.80 str. 2 d. turėtų būti taikoma restitucija, o ieškovo reikalavimas pagal BĮ 87 str. 4 d. turėtų būti tenkinamas ketvirtąja eile. Pažymi, kad kol teismas nėra pripažinęs ginčo sutarčių negaliojančiomis, ieškovas tokių sandorių tarp šalių negaliojimu negali grįsti savo reikalavimų trečiajam asmeniui. Teismui pripažinus obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio, ieškovo reikalaujama suma netaptų indėliu ir neatsirastų juridinio fakto dėl draudimo išmokos mokėjimo. Teismo posėdyje trečiojo asmens atstovas prašė ieškovo ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys netenkintinas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas 2011-03-09 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b.l.27-36), pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį šalys sudarė 2011-03-09 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110309L990006 dėl 50 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų įsigijimo (4998,95 Lt), 2011-07-14 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110714L990005 dėl 104 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų įsigijimo (10 397,58 Lt), 2011-07-29 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110729L990003 dėl 100 cnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų įsigijimo ( 9999,83 Lt), 2011-09-26 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110926L990001 dėl 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų įsigijimo (9999,93 Lt), 2011-10-06 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111006L990002 dėl 42 vnt. 100 eurų nominalios vertės obligacijų įsigijimo (4199,36 eurai) (b.l.5-9).
Atsakovas yra komercinis bankas, t.y. kredito įstaiga, iki 2011-11-16 turėjusi teisę teikti licencines finansines paslaugas (Bankų įstatymo 2 str. 2 d.), todėl jis yra finansų įmonė Finansų įstaigų įstatymo 2 str.7 d. prasme ir jo finansinių paslaugų teikimui taikomas Finansų įstaigų įstatymas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d.). Ieškovas yra neprofesionalus rinkos dalyvis (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 30 d.), o santykyje su ieškovu - neprofesionalus klientas (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 22 d.). Šią aplinkybę patvirtina ir tarp šalių sudaryta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Atsakovas kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypatingai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas ypatingai nepalankias pasekmes. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 3 d. atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o minėto straipsnio 5 d. įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Nagrinėjamu byloje atveju atsakovas minėtas pareigas įvykdė tinkamai, bandė surinkti informaciją apie ieškovo patirtį investuojant, tačiau ieškovas, kaip matyti iš sutarties, atsisakė suteikti atsakovui minėtą informaciją apie save (b.l.35-36). Minėtų obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią. Be to, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Ieškovas fakto, kad buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, neginčija. Kaip matyti iš Bazinio Prospekto turinio, jame yra pastaba, kad investuotojas prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis, o prospekte yra atskleidžiamos su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, įskaitant ir riziką, kad atsakovas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, kas iš esmės atitinka atsakovo nemokumo riziką. Ieškovas pirko atsakovo obligacijas pagal 5 sutartis skirtingais laikotarpiais, tik 2011-07-04, 2011-09-26 ir 2011-10-06 obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos, pasibaigus terminuoto indėlio sutartims, kitais atvejais ieškovas, įskaitant ir pirmąją 2011-03-09 sutartį, įnešdavo savo lėšas į sąskaitą banke su tikslu pirkti obligacijas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas išreiškė iniciatyvą sudaryti su ieškovu ginčijamas sutartis, kad atsakovas kvietė ieškovą atvykti į banką, kad sudaryti ginčo sutartis. Ieškovo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad ieškovo valia buvo nukreipta į didesnių palūkanų gavimą, o pagal obligacijų pasirašymo sutartis atsakovas mokėdavo didesnes palūkanas nei sudarant terminuoto indėlio sutartis. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei prospekte ar galutinėse sąlygose, su kuriomis ieškovas buvo susipažinęs, nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas. Nors taip pat nėra nuostatos, kad jos nėra draudžiamos (IĮIDĮ 13 str. 1 d.), tačiau nesant informacijos, jog obligacijos yra draudžiamos, ieškovas kaip vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo, prieš sudarydamas sutartis galėjo ir turėjo pasidomėti ar obligacijos yra draudžiamos, tačiau to neatliko dėl savo neatidumo. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui investicines ir kitokias paslaugas, kurių vienos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas, kitos – ne, todėl minėtos sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant ir į minėtos sąlygos turinį, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir obligacijas, yra apdrausti, o tik yra blanketinė norma, nukreipianti į IĮIDĮ nuostatas, o minėto įstatymo 3 str. 4 d. nurodo, kad draudėjo (banko) išleisti skolos (arba kitaip vadinami nenuosavybės) vertybiniai popieriai nėra draudimo objektu. Ieškovas, sudarydamas kelias obligacijų pasirašymo sutartis, ir neįsigilindamas į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, pats buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepriklausomai nuo jo amžiaus ir išsilavinimo, todėl turi prisiimti to pasekmes. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas suklaidino ieškovą, o ieškovo klaidingas tam tikrų sudaromų sutarčių sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorių esmės (CK 1.90 str.). Ieškovas teigia, kad atsakovas suklaidino ieškovą ginčijamų sutarčių sudarymo metu dėl savo turtinės padėties, nes jau sutarčių sudarymo metu būdamas nemokus, atsakovas teigė, kad investicijos yra saugios, o bankas yra mokus ir vienas geriausių Lietuvoje. Tokį teiginį grindžia analitikų nuomonėmis, LR Seimo laikinosios tyrimų komisijos projektine išvada. Tokie ieškovo argumentai atmestini. Aplinkybė, jog Lietuvos banko valdyba 2011-11-24 nutarimu pripažino atsakovą nemokiu, o Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškėlė bankroto bylą, savaime dar nereiškia, kad atsakovas buvo nemokus jau ieškovo ginčijamų sutarčių sudarymo metu. Bankams veikiant konkurencinės rinkos sąlygomis, kadangi banko veikla susijusi su didesne verslo rizika skolinant lėšas verslui ir privatiems asmenims, banko mokumas priklauso nuo banko indėlininkų ir jo skolininkų turtinės padėties, todėl gali pasikeisti pakankamai greitai ir staigiai. Ieškovas, teigdamas, kad bankas buvo nemokus sutarčių sudarymo metu, privalo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 str.), tačiau nepateikė tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Ieškovo minima LR Seimo laikinoji komisija nepaskelbė išvados dėl atsakovo, o kita vertus, tokia išvada tėra politinis situacijos įvertinimas, o ne ekonominis ir negali būti laikoma tinkama ekspertine ekonomine išvada banko nemokumui pagrįsti, kaip ir negali būti pripažįstami pakankamais įrodymai dėl banko nemokumo analitikų nuomonės, skelbiamos viešoje erdvėje, kadangi jos atspindi šių asmenų nuomonę, bet negali būti laikomi objektyviais duomenimis. Dėl nurodytų motyvų pripažintina, kad ieškovas neįrodė, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys yra sudarytos, ieškovui iš esmės suklydus, bei kad jis atsakovo buvo klaidinamas, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti sudarytomis iš esmės ieškovui suklydus ir dėl to niekinėmis ir negaliojančiomis.
Ieškovas, savo procesiniuose dokumentuose pasisakydamas dėl jo kaip vartotojo teisių apsaugos, nenurodė, kurios sudarytų sutarčių sąlygos pažeidžia CK 6.188 str. nuostatas ir yra nesąžiningos jo atžvilgiu. Teismas niekinių sandorių pasekmes ex officio taiko tik tuo atveju, kai sandoriai yra akivaizdžiai niekiniai, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti tokią išvadą.
Kadangi ieškovo reikalavimas dėl obligacijų pasirašymo sutarčių panaikinimo netenkinamas, todėl ieškovas neturi teisės į draudimo išmoką, lygią už pagal minėtas sutartis įgytas atsakovo obligacijas, kadangi pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d. paties atsakovo išleisti vertybiniai popieriai, prie kurių priskiriamos ir atsakovo platintos obligacijos, nėra draudimo objektas ir jam netaikoma draudiminė apsauga.
Kadangi pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, todėl šis reikalavimas turi būti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje, todėl nagrinėjama byla prijungtina prie atsakovo bankroto bylos ir išsprendžiama nutartimi bankroto byloje (ĮBĮ 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).
Trečiasis asmuo patyrė 282,11 Lt dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidas, kurios, atmetus ieškovo ieškinį, priteisiamos trečiajam asmeniui iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 290-291 str., teismas
nutarė:
civilinę bylą pagal ieškovo V. V. N. ieškinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų prijungti prie civilinės bylos Nr.B2-2361-611/2012 ir laikyti minėtos bylos dalimi.
Ieškovo V. V. N. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. V. N. 282,11 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt du litus 11 ct) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti atskiruoju skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.