Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Visvaldo Kazakiūno, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. S. ir Č. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pagal ieškovų A. S. ir Č. A. ieškinį atsakovui „IF P&C Insurance AS“ Lietuvos filialui dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų A. S. ir Č. A. ieškinys atsakovui „IF P&C Insurance AS“ Lietuvos filialui dėl draudimo išmokos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2018-03-09 apie 21.05 val. (duomenys neskelbtini) sankryžoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo automobilis „DAF 400“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo B. B., automobilis „Ssang Yong Kyron“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo S. A , ir automobilis „Jaguar X-Type“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2018-03-09 Eismo įvykio deklaracijose nurodyta, kad eismo įvykis įvyko dėl automobilio DAF vairuotojo kaltės, kuris išvažiuodamas iš šalutinio kelio susidūrė su pagrindiniu keliu atvažiuojančiu automobiliu Ssang Yong. Po šio susidūrimo automobilis DAF dar kliudė stovėjusį automobilį Jaguar. Deklaracijoje automobilio DAF sugadinimai pažymėti galinėje dalyje iš abiejų pusių. Automobilio Ssang Yong sugadinimai pažymėti priekyje ir detalizuoti: „visas priekis“ (b. l. 7, 82). Automobilio Jaguar apgadinimai nurodyti 2018-03-16 apžiūros akte, tai rdp. žibinto rėmelis, pr. kp. žibintas, ABS bloko jungtis ir kt. (b. l. 47). Įvykio metu kaltę pripažino DAF vairuotojas, kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas atsakovą (b. l. 17). Pastarasis buvo informuotas apie eismo įvykį (b.l. 83), tačiau, nors apskaičiavo žalos dydį (Jaguar – 2 427,00 Eur, Ssang Yong – 2 670,00 Eur), kuriuo ieškovai ir remiasi (b. l. 9-13, 48-51, 79), atsisakė išmokėti jiems draudimo išmoką. Pažymėjo, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei draudikui buvo nurodyta, aplinkybėmis, dėl ko jam nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką (b.l. 78, 80). Ieškovė, nesutikdama su tokiu sprendimu, kreipėsi į technologijos mokslų daktarą doc. R. P., kuris 2018-10-30 pateikė išvadą, jog automobilio „Ssang Yong Kyron“ priekinės dalies sugadinimai atsirado kontakto su automobilio „DAF 400“ krovinių platformos galiniu kairiuoju kampu. Automobilio „Jaguar X-Type“ priekinės dalies dešiniojo kampo sugadinimai atsirado kontakto su automobilio „DAF 400“ galiniu dešiniuoju ratu, o automobilio „Jaguar X-Type“ variklio gaubto sugadinimai atsirado automobilio „DAF 400“ krovinių platformos dešiniajam bortui kontaktuojant su automobilio „Jaguar X-Type“ variklio gaubto plokštuma. Į tai objektyviai nurodo atliktas tyrimas ir natūrinis automobilių „Jaguar X-Type“ ir J0AF 400“ sugretinimas (b.l.28-37). Nepaisant šios išvados, atsakovas savo sprendimo nemokėti draudimo išmokos nepakeitė, remdamasis 2018-04-11 eksperto V M išvada, kurioje nurodyta, jog užfiksuoti automobilių „DAF 400“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Ssang Yong Kyron“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai tarpusavyje suderinami sąlyginai: tam tikri šių automobilių pažeidimai galėjo susidaryti jų betarpiško kontakto metu, kai automobilis SSANG YONG priekio viduriu atsitrenkė į įžambiai (jo judėjimo krypties atžvilgiu – 3 pav.) stovėjusio automobilio DAF užpakalinę kairę pusę, o po to priekine kaire dalimi palindo po automobilio DAF krovininės platformos kairiu šonu (detalizavimas – 2.9-2.10 punktas). Iki šio automobilių susidūrimo automobilis SSANG YONG turėjo didesnius priekinės dalies pažeidimus (detalizavimas – 2.13 punktas). Užfiksuoti automobilių „DAF 400“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Jaguar X-Type“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai tarpusavyje nesuderinami: nors tarp šių automobilių galėjo įvykti betarpiškas kontaktas, tačiau ne 2018-03-09 deklaruoto eismo įvykio dalyvių nurodytomis sąlygomis, o automobilio JAGUAR priekinio dešinio sparno deformacija negalėjo susidaryti dėl kontakto su automobiliu DAF, jei toks ir būtų įvykęs (detalizavimas – 2.12 punktas). Techniniu požiūriu negalima pagrįsti 2018-03-09 deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymų, nes automobiliai Ssang Yong Kyron, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Jaguar X-Type, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2018-03-09 deklaruoto eismo įvykio turėjo didesnių pažeidimų. Ieškovai A S ir Č. A. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo ieškovei A S 3 893,00 Eur žalos atlyginimo, o ieškovui Č. A.2 670,00 Eur žalos atlyginimo (b. l. 87-90).

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-08-19 sprendimu ieškinį atmetė (b. l. 168-175). Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad eksperto V. M. atliktas tyrimas, tiek jo pagrindu padarytos išvados yra objektyvesnės ir pagrįstos išsamesne eismo įvykio analize. Įvertins byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad nors visi trys deklaracijose nurodyti automobiliai apgadinti, tačiau, labiau tikėtina, kad šie apgadinimai atsirado kitomis aplinkybėmis, nei nurodė transporto priemonių vairuotojai. Draudėjams pateikus ne visą (netikslią, abejotiną) informaciją apie įvykusį eismo įvykį, nėra galimybės objektyviai nustatyti kaltojo asmens bei civilinės atsakomybės sąlygų, todėl draudikas turėjo teisę nemokėti draudimo išmokos draudėjams nepateikus tikrosios informacijos apie eismo įvykį.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

21. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų teiginiais nesutinka.

22. Civiliniame procese vyraujantys dispozityvumo ir rungimosi principai (CPK 12 ir 13 straipsniai), be kita ko, reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus, teismas negali vykdyti įrodinėjimo naštą už šalis. Kiekviena šalis turi procesinę naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šio principo esmę sudaro tai, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių ginčą, todėl šalys negali būti tik abejingos stebėtojos. Be to, pasitelkus aptariamą taisyklę užtikrinamas šalių lygiateisiškumo principo tinkamas įgyvendinimas, sudarant šalims vienodas galimybes įgyvendinti procesines teises. Šalių pasyvumas procese, nepasinaudojimas teise, kartu ir našta įrodinėti, sukelia tam tikrus neigiamus procesinius padarinius – teismas laiko tam tikras aplinkybes neįrodytomis, o tai gali lemti nepalankaus teismo sprendimo priėmimą, šalies, kuri neįrodė savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindo, atžvilgiu.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. E3K-3-332-687/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019).

24. Nagrinėjamu atveju apeliantai skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, taip pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tačiau iš esmės nepagrindė, kokias draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas netinkamai taikė pirmosios instancijos teismas, taip pat, kaip buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, o iš esmės apsiribojo abstrakčiais samprotavimais bei subjektyviu situacijos vertinimu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, minėti apeliantų skundo argumentai atmestini kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96 straipsniu, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2019; 2016-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).

26. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatytos išimtys, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti – jei įvykis yra nedraudžiamasis (TPVCAPDĮ 21 straipsnis) arba jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 98 straipsnio 3 dalies nuostatas, draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Įrodinėjimo pareiga atsisakant mokėti draudimo išmoką ar nusprendus ją mokėti sumažintą priklauso draudikui, dėl ko šioje byloje atsakovas, teigdamas, jog įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis, privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (DĮ 98 straipsnio 7 dalis).

27. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl įvykusio eismo įvykio ir jo metu apgadintų trijų transporto priemonių, tačiau ginčas kilo dėl eismo įvykio aplinkybių ir dėl eismo įvykio metu transporto priemonėms padarytos žalos ir jos dydžio.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtoje byloje ieškovė A. S. pateikė 2018-10-30 specialisto R. P. išvadą Nr. 0210/2018 (b. l. 24-37), atsakovas pateikė eksperto V. M. išvadą (b. l. 52-75). Nei viena iš šalių su teismo ekspertizės skyrimu nesutiko. Taigi, šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus iš esmės grindė rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnis).

29. Apeliantai skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas savo padarytas išvadas išimtinai grindė tik eksperto V. M. išvada ir jo paaiškinimais teisme, nors šio eksperto išvados padarytos praktiškai tik iš nuotraukų, kadangi jokių objektyvių duomenų ekspertas neturėjo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

30. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog specialistas ir ekspertas tyrimus atliko nevienoda apimtimi bei naudojo skirtingus tyrimo metodus, t. y. specialistas R. P. atliko eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apžiūrą ir sugretinimą, tačiau neatliko modeliavimo, nevertino greičio, automobilių dinamikos, o ekspertas V. M., priešingai nei specialistas R. P., modeliavo situaciją, vertino transporto priemonių greitį ir dinamiką, kas buvo svarbu tiksliam eismo įvykiui atkurti ir automobilių sugadinimams įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad eksperto V. M. atliktas tyrimas yra tikslesnis ir informatyvesnis, ypač dėl to, kad nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo minėta nutarties 27 punkte, ginčas kilo būtent dėl eismo įvykio aplinkybių ir dėl eismo įvykio metu transporto priemonėms padarytos žalos ir jos dydžio (CPK 185 straipsnis).

31. Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad eksperto V. M. išvados padarytos tik iš nuotraukų, kadangi jokių objektyvių duomenų ekspertas neturėjo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad specialistas R. P. teismo posėdžio metu taip pat pripažino, kad tyrimui atlikti jam trūko objektyvių duomenų (neaiškūs greičiai, neryškios nuotraukos, nėra išmatavimų eismo įvykio vietoje, stabdymo kelio matmenų). Be to, transporto priemonių sugretinimą jis atliko ne eismo įvykio vietoje, o privačioje aikštelėje, nes taip prašė ieškovė, atlikdamas tyrimą turėjo tik vieną deklaraciją. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog apeliantai iš esmės neįrodė, kad jų specialisto pateikta išvada yra patikimesnė ir informatyvesnė ginče kilusiems klausimams išspręsti, nei eksperto V. M.. Svarbu pažymėti ir tai, kad teismo posėdžio metu specialistas R. P. sutiko su daugeliu šio eksperto pastebėjimų.

32. Priešingai nei teigia apeliantai, nei vienam įrodymui nebuvo suteikta didesnė įrodomoji galia, kadangi susipažinus su ginčijamu sprendimu nustatyta, kad priimdamas sprendimą Vilniaus miesto apylinkės teismas vertino abi į bylą pateiktas išvadas, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat šalių, liudytojų, specialisto bei eksperto paaiškinimus. Aplinkybė, kad sprendime teismas nurodė, jog eksperto V. M. padarytos išvados yra objektyvesnės ir pagrįstos išsamesne ginčo eismo įvykio analize, per se nereiškia, jog teismas šiam įrodymui suteikė didesnę įrodomąją galią.

33. Skunde apeliantai pažymėjo, kad teismo išvada, jog atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes eismo įvykis įvyko kitomis nei eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, yra visiškai nepagrįsta. Be to, teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra galimybės objektyviai nustatyti kaltojo asmens bei civilinės atsakomybės sąlygų ir dėl to draudikas turėjo teisę nemokėti draudimo išmokos.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvadą, jog eismo įvykis įvyko kitomis nei eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė remdamasis ne tik eksperto V. M. ekspertizės išvadomis, kaip teigia apeliantai, bet ir remdamasis teismo posėdžio metu pateiktais šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais.

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojas S. A. tvirtino, jog automobilį Ssang Yong jis įsigijo be jokių esminių pažeidimų, todėl iš esmės visi pažeidimai turėjo atsirasti 2018-03-09 eismo įvykio metu, kurio metu Ssang Yong susidūrė su DAF automobiliu. Visgi, ekspertizės metu buvo nustatyta, jog automobilio Ssang Yong apsaugos viršutinio vamzdžio didesnis įlinkimas, esantis kairiau nuo vidurio, susidarė dėl intensyvaus kontakto su standžiu vertikaliu ribotų matmenų objektu ir negalėjo susidaryti dėl kontakto su automobilio DAF galinės kairės lingės apkaba, nes minėtas įlinkimas neatitinka nei lingės apkabos geometrinių parametrų, nei jos išsidėstymo. Todėl šio esminio sugadinimo negalima paaiškinti buvusiu susidūrimu su automobiliu DAF. Be to, automobilio Ssang Yong nuotraukoje matyti, kad tiesioginio kontakto pėdsakai yra ant automobilio Ssang Yong priekinio panelio iki pat jo dešinio gabarito (b. l. 74, nuotrauka Nr. 35), t. y., apie 80 cm atstumu nuo automobilio vidurio ir daug didesniame aukštyje, nei 75 cm, kas nesuderinama su automobilių DAF ir Ssang Yong tarpusavio padėtimi buvusio kontakto metu. Nustatytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad automobilis Ssang Yong iki susidūrimo su DAF, jau galimai turėjo didesnių pažeidimų, nei tie, kurie atsirado po ginčo eismo įvykio. Pažymėtina, jog tokių išvadų neginčijo ir apeliantų specialistas R. P.. Be to, jis irgi pripažino, jog per visą Ssang Yong priekinę dalį sugadinimo negalėjo būti, tai nebent antriniai sugadinimai, todėl nėra pagrindo konstatuotina, jog buvo remtasis išimtinai tik eksperto V. M. išvadomis.

36. Ieškovė A. S., kaip vairuotoja, turinti 3 metų vairavimo stažą ir įsigijusi ne vieną automobilį, nurodė gana neįprastas aplinkybes, jog automobilį Jaguar paliko šalikelėje kairėje kelio pusėje dėl to, kad pasibaigė kuras, o ji nepastebėjo degančios lemputės, įspėjančios apie besibaigiantį kurą. Be to, ieškovų paaiškinimai, jog eismo metu jų transporto priemonės neturėjo jokių esminių pažeidimų, galėtų kelti abejonių ir dėl to, kad eismo įvykyje dalyvavusius automobilius ieškovai buvo įsigiję tik kelios dienos prieš eismo įvykį (ieškovė A. S. automobilį Jaguar įsigijo 2018-03-01, ieškovas Č. A. automobilį Ssang Yong įsigijo 2018-03-07) (b. l. 15, 20). Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-701/2016).

37. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog yra pagrindo abejoti vairuotojų sąžiningumu ir deklaruojamomis eismo įvykio aplinkybėmis, todėl draudikas turėjo teisę nemokėti draudimo išmokos draudėjams, šiems nepateikus tikrosios informacijos apie eismo įvykį ir jo metu padarytą žalą transporto priemonėms. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimą bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

40. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus ieškovų apeliacinio skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovų A. S. ir Č. A. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-19 sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.