Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-05-20 · Administracinė byla Nr. eAS-1069-463/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-05-20
Bylos Nr.
eAS-1069-463/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01367-2026-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė, Jolanta Malijauskienė (pran.)
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Lietuvos mediatorių rūmams
Administracinė byla Nr. eAS-1069-463/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01367-2026-0Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos mediatorių rūmams dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mediatorių veiklos vertinimo komisijos 2026 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. MVK-06/26 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir Lietuvos mediatorių rūmų (toliau – ir atsakovas, Mediatorių rūmai) pirmininko 2026 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. MSP-00007 „Dėl A. T. išbraukimo iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo“ (toliau – ir Atsakovo sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo sprendimo galiojimą. Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 4 d. nutartimi, be kita ko, tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Atsiliepimas

Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė pirmosios instancijos teismo panaikinti taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

II.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2026 m. balandžio 3 d. nutartimi, be kita ko, panaikino teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Atsiliepimas

Teismas nurodė, kad atsakovas Mediatorių rūmai pateiktame atsiliepime prašė panaikinti taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, nes sustabdžius sprendimą, kuris jau sukėlė negrįžtamas teisines pasekmes (išbraukimą), asmuo automatiškai netampa mediatoriumi, nes įstatymas nenumato „laikino grąžinimo“ procedūros. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo prašymas sustabdyti sprendimų galiojimą po to, kai jie buvo pilnai realizuoti, yra teisiškai ydingas. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymas nenumato mechanizmo, leidžiančio asmeniui laikinai vykdyti mediatoriaus veiklą, jei jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų (kas buvo konstatuota skundžiamais sprendimais).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs Mediacijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2–4 dalių nuostatas, nurodė, kad įstatymų leidėjas Mediacijos įstatymo 29 straipsnyje numatė, jog mediatorių veiklos vertinimo komisijos sprendimas ir Lietuvos mediatorių rūmų sprendimas dėl mediatoriaus išbraukimo iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo yra vykdytini iš karto.

Teismas nustatė, kad Komisijos sprendimu pareiškėjui pritaikyta Mediacijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta poveikio priemonė – išbraukimas iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo, o Atsakovo sprendimu nuspręsta nuo 2026 m. sausio 29 d. išbraukti A. T. iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. Apie išbraukimą iš mediatorių sąrašų pareiškėjas informuotas Mediatorių rūmų 2026 m. sausio 29 d. raštu Nr. KK-013/26.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teisme gautas 2026 m. kovo 2 d., t. y. po ginčijamų sprendimų įvykdymo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įvykdytų sprendimų galiojimo laikinas sustabdymas jokių teisinių padarinių negali sukelti, nurodė, kad pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė negalėjo būti taikoma, todėl tenkino atsakovo prašymą ir panaikino teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 3 d. nutarties dalį dėl 2026 m. kovo 4 d. nutartimi taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo administracinėje byloje Nr. eI2-9387-780/2026.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažeidė procesines teisės normas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl jau pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės panaikinimo, turėjo užtikrinti pareiškėjo teisę būti išklausytam, kadangi tokio prašymo nagrinėjimas tiesiogiai pablogina jo procesinę ir materialinę padėtį.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, prašydamas panaikinti teismo pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos atsakovui ar teismui nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo ir galimo jos apskundimo metu, be to, atsakovas dėl minimos nutarties atskirojo skundo neteikė. Atsakovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamu atveju neegzistavo pagrindas tenkinti atsakovo prašymą vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 6 dalimi ir panaikinti 2026 m. kovo 4 d. nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, pagal ABTĮ 70 straipsnį, sustabdyti galima tik tokio ginčijamo akto galiojimą, kuris dar nėra įvykdytas, nes ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti ginčijamo individualaus teisės akto <...> galiojimo, o ne vykdymo laikinas sustabdymas. Pirmosios instancijos teismo pozicija faktiškai paneigia reikalavimo užtikrinimo priemonių institutą tokio pobūdžio bylose, nes kiekvienas išbraukimas iš sąrašo yra įvykdomas nedelsiant.

Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė Mediacijos įstatymo 29 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra „laikinas“ ar „pakartotinis“ pareiškėjo įrašymas į Mediatorių sąrašą. Ginčijamų sprendimų galiojimo sustabdymas reiškia, jog pareiškėjas, iki bus išnagrinėta administracinė byla, liktų įrašytas Mediatorių sąraše jo pirminiu įrašymo pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įvykdytų sprendimų galiojimo laikinas sustabdymas jokių teisinių padarinių negali sukelti, nes, sustabdžius ginčijamų individualių teisėms aktų galiojimą, pareiškėjas liktų įrašytas Mediatorių sąraše pirminiu sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ankstesne nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, niekaip nemotyvavo ir nepasisakė, jog ankstesnėje teismo nutartyje nustatytos sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nebeegzistuoja, ar aplinkybės yra pasikeitusios. Teismas, naikindamas reikalavimo užtikrinimo priemones, nepasisakė dėl ankstesnėje nutartyje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiama nutarties dalis yra nemotyvuota ir nepagrįsta.

Atsiliepimas

Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog įvykdytų sprendimų galiojimo laikinas sustabdymas jokių teisinių padarinių negali sukelti, darytina išvada, kad pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė negalėjo būti taikoma, todėl atsakovo prašymas panaikinti taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones pagrįstai patenkintas ir 2026 m. kovo 4 d. teismo nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė pagrįstai panaikinta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo spendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

ABTĮ 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti pakeistos arba panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, iniciatyva arba proceso dalyvių šiam teismui pateiktu pagrįstu prašymu. Kai teismo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus pakeisti arba panaikinti jiems taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Reikalavimo užtikrinimo priemonės pakeičiamos arba panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.

Teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.). Proceso dalyviai, teikdami prašymą pakeisti taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę kita ar panaikinti taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-230-662/2018, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-594-662/2020).

Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 4 d. nutartimi, be kita ko, tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateiktame 2026 m. kovo 24 d. atsiliepime, be kita ko, prašė panaikinti taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsakovas nurodė, kad: 1) skundžiami sprendimai yra pinai realizuoti – pareiškėjas išbrauktas iš Mediatorių sąrašo; 2) Mediacijos įstatymas nenumato „laikino mediatoriaus“ statuso asmeniui, kuris nebetenkina nepriekaištingos reputacijos reikalavimų; 3) pareiškėjo asmeninis interesas gauti pajamas (net ir išlaikant 5 vaikus) negali nusverti viešojo intereso užtikrinti, kad privalomąją mediaciją šeimos ginčuose vykdytų tik etikos standartų besilaikantys specialistai; 4) pareiškėjo nurodomos pasekmės (pajamų praradimas) yra grynai turtinio pobūdžio, todėl, esant galimam palankiam teismo sprendimui, jos gali būti pilnai atlygintos; 5) pareiškėjas yra advokatas, todėl išbraukimas iš mediatorių sąrašo niekaip neapriboja jo teisės verstis advokato veikla ir gauti pajamas.

Pirmosios instancijos teismas ginčijama 2026 m. balandžio 3 d. nutarties dalimi, be kita ko, panaikino Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

Taikant Reikalavimo užtikrinimo priemones, būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Spręsdamas dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Vertinant pareiškėjo nurodo argumentus, susijusius su tuo, kad yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, pažymėtina, jog Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo projekto bei Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymo projekto“ nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo administraciniame procese Nr. (89)8, ABTĮ projekto 70 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, siūloma įtvirtinti nuostatą, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos administracinių bylų teisenos kodekse – reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Ši nuostata suteiktų teisę teismui užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., teismo įpareigojimas pašalinti duomenis iš registro, kol nėra išspręstas ginčas). Tai, be kita ko, reiškia, kad net jei administracinis aktas yra įvykdytas, teismas galėtų pritaikyti tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios laikinai sureguliuotų ginčo padėtį ir grąžintų viską į anksčiau (iki administracinio akto įvykdymo) buvusią situaciją.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89)8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ įtvirtintas principas, kad teismas, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir interesus, ir laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas padarytų didelę žalą, kurią sunkiai būtų galima atlyginti, ir jei yra pakankamai svarių akto neteisėtumo įrodymų. Taip pat yra įtvirtintas principas, kuriuo siekiama užtikrinti labiausiai įmanomą laikinųjų apsaugos priemonių (reikalavimo užtikrinimo priemonių) lankstumą, kad asmenys būtų apsaugoti nuo neįmanomų atšaukti veiksmų ar skuboto asmens teisinės padėties apsunkinimo.

Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamu Komisijos sprendimu pareiškėjui pritaikyta Mediacijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta poveikio priemonė – išbraukimas iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo, o Atsakovo sprendimu nuspręsta nuo 2026 m. sausio 29 d. išbraukti A. T. iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.

Pareiškėjas būtinumą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. ginčijamų administracinių aktų galiojimo sustabdymą, kuris laikinai sureguliuotų ginčo padėtį ir grąžintų viską į anksčiau (iki administracinio akto įvykdymo) buvusią situaciją, grindžia aplinkybėmis, kad, išbraukus pareiškėją iš mediatorių sąrašo, jis netektų savo pragyvenimo šaltinio ir savo šeimos (5 vaikų) išlaikymo pajamų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, nesustabdžius skundžiamų sprendimų, nebebūtų galima atitaisyti šių pažeidimų, t. y. grąžinti pareiškėjui vykdomų mediacijų, kurių jis nebegali tęsti; be to, neatmestina, jog palankaus pareiškėjui teismo sprendimo atveju kiltų nauji teisminiai ginčai dėl pareiškėjui galimos padarytos žalos, todėl palankus teismo sprendimo vykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė jokių dokumentų apie savo / savo šeimos turimas pajamas, taip pat apie savo vykdomas kitas veiklas (advokato veiklą), turimus finansinius įsipareigojimus ir kt., t. y. nepateikė įrodymų apie finansinę būklę, savo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, kurie patvirtintų, kad, nesustabdžius skundžiamų sprendimų, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024 ir kt.). Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pareiškėjo argumentai dėl ateityje kilsiančių ginčų teisme taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-651-438/2016, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-439-502/2018).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartą teisinį reglamentavimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, įvertinusi bylos medžiagą tiek, kiek tai susiję su klausimu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo atskirajame skunde ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą ir atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad, netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo spendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 3 d. nutarties dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti Komisijos sprendimo ir Atsakovo spendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėDainius RaižysVirginija Volskienė