Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomosios priemonės neskirtos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis neturėdamas piniginių lėšų nekilnojamam turtui, t. y. žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini) rajone, įsigyti ir žinodamas, kad jam reikalavimo teisė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 250 000 litų (72 405 Eur) vertės turtą nepriklauso, nes 2006 m. gruodžio 11 d. A. M. su R. B. ir J. B., sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią A. M. įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) rajone bei 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuria jis minėtus žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) rajone, už 300 000 litų (86 886 Eur) pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio mėn. 24 d. nuosprendžiu, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje bei V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, buvo pripažintos niekinėmis, šiuo nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismas konstatavo, jog nusikalstama veika susijusi su narkotinių medžiagų gaminimu (auginimu) bei platinimu buvo pradėta vykdyti 2005 m. ir, kad realizavus narkotines medžiagas – kanapes, buvo gauta piniginių lėšų, ir šiomis, iš nusikalstamos veikos gautomis piniginėmis lėšomis, buvo sumokėta perkant žemės sklypą su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) rajone; be to nuosprendžiu buvo konstatuota, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini) r., antrajame aukšte buvo vykdoma nusikalstama veika – pagamintas įrenginys, skirtas narkotinės medžiagos kanapių gaminimui (auginimui) ir auginamos narkotinės medžiagos – kanapės, todėl sudarinėjami sandoriai tarp A. M. ir R. B. su J. B. bei vėliau tarp A. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl nekilnojamojo turto įsigijimo buvo fiktyvūs, siekiant legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 punktu, minėtas žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini) rajone, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu buvo konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatas ir kaip nusikalstamos veikos vykdymo priemonė (Lietuvos Apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendis paliktas galioti ir įsiteisėjo), A. M., žinodamas ir nutylėdamas šį faktą dėl niekinių sandorių bei konfiskuoto turto, veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, būdamas tik formaliu turto savininku, neturėdamas teisėto pagrindo 2012 m. sausio 19 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, pateikdamas ieškinį atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini) ” civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 250 000 litų (72 405 Eur) ir 5 proc. palūkanų jam (A. M.) priteisimo už neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotą minėtą žemės sklypą su statiniu ir priklausiniu, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, o A. M. suklaidintam Kauno apygardos teismui 2012 m. vasario 7 d. sprendimu A. M. ieškinį visiškai patenkinus ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. M. priteisus 250 000 litų (72405 Eur) skolos, 5 % palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, Kauno apygardos teismo sprendimui įsiteisėjus, A. M. kreipėsi į antstolį M. P. dėl jam iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistos sumos išieškojimo ir 2012 m. liepos 18 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į A. M. sąskaitą AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervestas 11 131 litas (3223,76 Eur). Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai bei bendraieškoviui A. Š. 2016 m. balandžio 4 d. kreipusis į Kauno apygardos teismą dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo niekinėmis, Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu, o apskundus šį teismo sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, A. M. su R. B. ir J. B., 2006 m. gruodžio 11 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria A. M. įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) rajone, bei 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuria A. M. minėtus žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) rajone, už 300 000 litų (86 886 Eur) pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, dar kartą buvo pripažintos niekinėmis. Be to, Lietuvos Apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi A. M. buvo pritaikyta restitucija ir iš jo (A. M.) bankrutavusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 17 704,76 Eur. Tokiu būdu A. M., žinodamas, jog jam reikalavimo teisė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 250 000 litų (72 405 Eur) nepriklauso, pareikalavo jų iš UAB „(duomenys neskelbtini) ” ir teismui priteisus šią sumą, kilusią iš niekinio sandorio, apgaule savo naudai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 11 131 litą (3223,76 Eur) (UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje sąskaitoje AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) daugiau nebuvo piniginių lėšų) bei apgaule įgijo turtinę teisę savo naudai į svetimą didelės vertės turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 238 869 litus (69 181,24 Eur), tuo padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3224 Eur (11 131 lito) turtinę žalą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė R. V. apeliacinį skundą palaikė ir prašė A. M. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, išteisintojo A. M. gynėjas advokatas Aidas Venckus apeliacinį skundą prašė atmesti ir Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės R. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Prokurorė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo kaltinamojo A. M. veiksmus ir nusikalstamos veikos – sukčiavimo elementus, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą.

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šis reikalavimas kyla iš Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (iš lot. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris įpareigoja objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020, 17 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988-12-06 sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001-03-20 sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė išteisintojo ir liudytojų parodymų bei kitų bylos įrodymų vertinimo analizę ir padarė motyvuotas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Išanalizavęs išteisintojo A. M., liudytojų R. B., O. M., A. M., J. B., E. M., A. G., M. K., L. B., S. J., A. Š., A. M., P. Y. parodymus, kitų teismų priimtus procesinius sprendimus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog A. M. veikdamas tiesiogine tyčia panaudojo apgaulę prieš vykdytiną sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą, taip apgaulės būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą ar teisę į svetimą turtą ir padarė žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors prokurorė turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės bei subjektyviosios sukčiavimo pusės A. M. veiksmuose, tačiau tai teisėjų kolegijai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis.

8. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tiesioginė tyčia. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą). Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015, 2K-433-507/2016, 2K-104-1073/2020). Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-389/2013 ir kt.).??? ???

9. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pirkėjas A. M. už 300 000 litų nupirko žemės sklypą su priklausiniu, esančius (duomenys neskelbtini) rajone iš pardavėjų R. B., J. B. bei Lietuvos ir Danijos UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo direktoriaus R. B. (2 t., b. l. 7-12). 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu A. M. pardavė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama A. Š., už 300 000 litų nusipirko aukščiau minėtą turtą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone (priedas – civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 5-11). Šioje sutartyje buvo nurodyta, jog 50 000 Lt avansas A. M. yra pervestas prieš pasirašant sutartį, o 250 000 Lt turi būti pervesta iki 2011 m. kovo 1 d. Byloje esantys banko sąskaitų išrašai ir apžiūros protokolas patvirtina, kad prieš pasirašant sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš savo banko sąskaitos į A. M. banko sąskaitą pervedė 50 000 Lt avansą (2 t., b. l. 125-130).

10. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2011 m. kovo 1 d. nesumokėjus A. M. 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu likusios 250 000 Lt sumos, pastarojo atstovas 2011 m. gegužės 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusiuntė reikalavimą įvykdyti prievolę, ragindamas įmonę sumokėti skolą ir taip išvengti bylinėjimosi teisme (priedas – civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 12-12), tačiau jokio atsako iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesulaukė. 2012 m. sausio 19 d. A. M. su ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl skolos ir sutartyje numatytų delspinigių priteisimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2012 m. vasario 7 d. Kauno apygardos teismas preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino ieškovo A. M. civilinį ieškinį ir iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė 250 000 Lt skolą, 16 250 Lt delspinigius, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. sausio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3163 Lt žyminį mokestį (1 t., b. l. 28-29). Šiuo pagrindu A. M. 2012 m. kovo 22 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuris teisėjo rezoliucija buvo tenkintas (priedas – civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 77). Vėliau A. M. kreipėsi į antstolį, dėl jam iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistos sumos išieškojimo, tačiau šiam išieškojus 11 131 litą ir nepavykus išieškoti likusios skolos dalies buvo inicijuotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procesas.

11. Tuo tarpu kaltinimas, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje A. M. grindžiamas tuo, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. priimdamas nuosprendį A. Š., E. M. (A. M. brolio) ir kitų kaltinamųjų atžvilgiu pirkimo-paradimo sutartis sudarytas tiek 2006 m., tiek 2008 m. dėl žemės sklypo ir pastato su priklausiniu, esančių (duomenys neskelbtini) rajone pripažino niekinėmis ir konstatavo, jog sandoriai tarp A. M. ir R. B. su J. B. bei vėliau tarp A. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl nekilnojamojo turto įsigijimo buvo fiktyvūs, siekiant legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas, todėl sutarčių pagrindu įgytą turtą konfiskavo, kaip nusikalstamos veikos rezultatą ir kaip nusikalstamos veikos vykdymo priemonę. Tuo tarpu A. M., žinodamas ir nutylėdamas šį faktą dėl niekinių sandorių bei konfiskuoto turto, veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, būdamas tik formaliu turto savininku, neturėdamas teisėto pagrindo pareikalavo iš UAB „(duomenys neskelbtini) ” priteisti 250 000 litų (72 405 Eur) ir teismui priteisus šią sumą, kilusią iš niekinio sandorio, apgaule savo naudai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 11 131 litą (3223,76 Eur) bei apgaule įgijo turtinę teisę savo naudai į svetimą didelės vertės turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 238 869 litus (69 181,24 Eur), tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3224 Eur (11 131 lito) turtinę žalą.

12. Tačiau teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą A. M. nebuvo jokiu proceso dalyviu, taigi jis kaip sandorio dalyviu, nebuvo apklaustas apie sandorio sudarymo aplinkybes ir tuo pačiu jis negavo 2011 m. spalio 24 d. teismo nuosprendžio, kuriuo buvo nuspręsta, kad žemės sklypas su statiniais 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties pagrindu buvo įsigytas piniginėmis lėšomis gautomis iš nusikalstamos veikos (1 t., b. l. 16-27). Dėl sutarčių pripažinimo niekinėmis vyko civilinis procesas, jau po šio nuosprendžio įsiteisėjimo ir 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-paradavimo sutartys buvo pripažintos niekinėmis tik 2016 m. lapkričio 11 d. Kauno apygardos teismo sprendimu, o apskundus šį teismo sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, kuria beje buvo taikyta restitucija (1 t., b. l. 38-79, 85-103). Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog minimas Šiaulių apygardos teismo nuosprendis ir jo turinys A. M. prieš kreipiantis į Kauno apygardos teismą 2012 m. sausio 19 d. buvo žinomas. Kartu atkreipiant dėmesį, kad A. M. savo pažeistas teises nagrinėjamu atveju bandė įgyvendinti dar prieš priimant Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, t. y. 2011 m. gegužės 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusiųsdamas reikalavimą įvykdyti prievolę ir tik nesulaukęs jokios reakcijos, savo teisę realizavo kreipdamasis į teismą. Todėl įvertinus šias aplinkybes bei nesant duomenų patvirtinančių, kad A. M. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis buvo žinomas, negalima teigti, jog A. M. žinojo bei suprato, kad jam reikalavimo teisė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 250 000 litų vertės turtą nepriklauso ir tuo pačiu, kad jis veikė tiesiogine tyčia siekdamas užvaldyti jam nepriklausantį turtą. Kartu pažymint, kad 2011 m. spalio 24 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis buvo pateiktas, dar prieš priimant preliminarų sprendimą Kauno apygardos teisme. Taigi šį nuosprendį pateikė atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kartu su atsiliepimu į ieškinį. T. K. apygardos teismas 2012 m. vasario 7 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino ieškovo A. M. civilinį ieškinį bei iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė 250 000 Lt skolą, susidariusią 2008 m. vasario 22 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, neįžvelgdamas jokio teisei priešingo elgesio A. M. veiksmuose. Taigi šios aplinkybės rodo, kad A. M. apgaulės pateikdamas Kauno apygardos teismui ieškinį dėl skolos priteisimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepanaudojo, nes kaltinime minimos sutartys kreipimosi į teismą metu nebuvo nuginčytos įstatyme nustatyta tvarka.

13. Byloje surinktais duomenimis taip pat negalima daryti kategoriškos išvados, jog A. M. neturėjo pakankamai lėšų įsigyti žemės sklypą su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) rajone. Liudytojas R. B. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad dėl parduodamo turto atvažiavo su juo tartis A. Š. ir T. S., o A. M. pirmą kartą pamatė pas notarą, gal dieną prieš, tačiau jis patvirtino, kad sutartį pas notarą pasirašė su A. M., vėliau jam viską parodė, kartu su juo ėjo į elektros tinkus ir parduotą objektą jam perdavė. Ir nors prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojas R. B. patvirtino, jog pinigus už sandorį jo mamai perdavė A. Š. ir T. S., tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pardavėjas nors ir nurodė, kad jam pasirašinėjant sutartį pas notarą su A. M. pinigus už žemės sklypą su priklausiniu jo mamai atvežė A. Š. ir T. S., tačiau teisme liudytojas tiksliai negalėjo patvirtinti, kad mamai pinigus perdavė būtent šie asmenys, kadangi jis mamos neklausė, tačiau mano, kad pinigus perdavė A. Š. ir T. S. kadangi su jais buvo derinamos pinigų perdavimo aplinkybes, tačiau ar tų derybų metu buvo A. M., liudytojas nurodyti negalėjo (2 t., b. l. 3-4; 4 t., b. l. 140-143; 5 t., b. l. 67-69). Tuo tarpu 2009 m. balandžio 10 d. R. B. apklausiamas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) generalinėje prokuratūroje prokurorui nurodė, kad nors A. M. derybose dėl pirkimo – pardavimo nedalyvavo ir jis pasirodė tik tada, kai R. B. su žmona atvažiavo į notarų biurą, bei ten A. M. sumokėjo jam 300 000 litų ir notaro akivaizdoje buvo pasirašytas dokumentas (priedas – civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 160-161).

14. Liudytojas A. Š. viso proceso metu tvirtino, kad jis ir T. S. surado pastatą, derėjosi dėl jo kainos, tačiau pinigus R. B. už žemės sklypą su priklausiniais sutarė sumokėti trise, t. y. jis, T. S. ir E. M. (A. M. brolis). Jo dalį sumokėjo T. S., kadangi jis tuo metu neturėjo surinkęs reikiamos sumos. A. M. derybų metu nedalyvavo, vyko tik pas notarą pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį. Liudytojo teigimu A. M. buvo panaudotas, nes jis neturėjo jokios kriminalinės praeities, todėl buvo nutarta sandorį sudaryti jo vardu. Pinigus jis ir T. S. perdavė R. B., jo patalpose, grynais pinigais, ar mama buvo perduodant pinigus liudytojas pasakyti negalėjo. 2008 m. jis su T. S. nusprendė, kad nori legalizuoti veiklą ir nenorėdami prarasti investuotų pinigų nusprendė žemės sklypą su pastatais, kuriuos realiai patys ir pirko, persirašyti ant UAB „(duomenys neskelbtini)“. 5 000 litų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į A. M. sąskaitą pervedė tik dėl „akių“. Visa suma A. M. nebuvo pervedama, nes nebuvo kaip pateisinti nelegalių pinigų. Liudytojo teigimu A. M. žinodamas, kad negali reikalauti skolos kylančios iš 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties, vis tiek kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, nors Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu buvo pripažinęs, kad tas pirkimo – pardavimo sandoris yra negaliojantis (1 t., b. l. 174-179, 189-190,193-194; 5 t., b. l. 77-82).

15. Tuo tarpu kaltinamasis A. M. viso proceso metu teigė, kad žemės sklypą su pastatais iš pardavėjo R. B. pirko jis pats, kaip investiciją, nes brolis sakė žinantis žmones, kurie šį turtą išsinuomotų ir ateityje gal perpirktų. Pasak A. M. dalį pinigų buvo susitaupęs, kitus skolinosi iš giminių bei draugų. Nupirktą turtą išnuomojo brolio draugams, t. y. A. Š. ir T. S., kurie žadėjo vykdyti veiklą susijusią su baldų gamyba, pervežimais, jis per daug nesidomėjo, nes brolis juos pažinojo. 2008 m. vasario 22 d. pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios pagrindu pardavė žemės sklypą su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) rajone ir už tai gavo 50 000 litų, o 250 000 litų UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam liko skoloje ir turėjo sumokėti iki 2011 m. kovo 1 d., tačiau nesumokėjo, todėl jis kreipėsi į teismą, kuris pilnai tenkino jo prašymą. Tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. Š. nors ir buvo gavęs teismo šaukimą, tačiau jis procese nedalyvavo, jokių atsiliepimų neteikė. A. M. taip pat patvirtino, kad jam nebuvo žinoma, jog jo patalpose buvo vykdoma nusikalstama veika, jis Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nedalyvavo, procesinio spendimo nebuvo gavęs, tik 2009-2010 m. buvo iškviestas į prokuratūrą, kaip E. M. brolis paliudyti dėl tų pačių patalpų įsigijimo. Jis apie Šiaulių apygardos teismo nuosprendį sužinojo tik 2014-2015 m. kaip A. Š. pradėjo teikti dokumentus, tačiau jam skola iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau buvo priteista (4 t., b. l. 26-27, 52, 62, 136-140).

16. A. M. sesuo O. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad broliui paskolino 10 000 litų ir jie dėl skolos susitarė žodžiu. Taip pat ji parodė, kad yra skolinusi pinigų ir kitiems broliams ir seserims, jie visada vieni kitiems padeda, nežinojo kam brolis skolinasi pinigus (2 t., b. l. 15-17; 4 t., b. l. 150-151). Liudytojas A. M. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad broliui pinigų nelabai galėjo paskolinti, nes pats buvo nesenai sulaukęs pilnametystės ir nelabai jų dar turėjo, nes buvo tik pradėjęs dirbti, tačiau jų šeimoje visuomet buvo tokia nuostata, kad jei kažkuriam iš brolių ar sesių reikia, visada padeda, paskolina. Dėl šios priežasties mano, kad tuo laikotarpiu A. M. drąsiai galėjo būti pasiskolinęs pinigų iš brolių bei sesių, kad įsigyti kažkokį pastatą ir žemės sklypą (2 t., b. l. 20, 4 t., b. l. 151-152). Liudytoja J. B. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu neprisiminė ar 2006 m. skolino pinigus broliui A. M.. Bet patvirtino, kad jam pinigų tikrai yra skolinusi ir ne vieną kartą, yra ir jai jis skolinęs, tačiau kokios tai sumos, šiuo metu ji tikrai nepamena (2 t., b. l. 25; 4 t., b. l. 152). Liudytojas E. M. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį. Apklausimas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. M. buvo dirbantis asmuo, juo labiau turi daug brolių ir seserų, jie galėjo paskolinti jam, kad nupirktų žemės sklypą (2 t., b. l. 31-32; 4 t., b. l. 152). Liudytoja A. G. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį (4 t., b. l. 152). Liudytojas S. J. tiek apklausiamas teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis dirbo užsienyje, vasarą grįžo ir susitiko su A. M., kuriam reikėjo pinigų, todėl jam paskolino apie 18 000 - 20 000 litų, tiksliai neprisimena (2 t., b. l. 73, 5 t., b. l. 57-58). Liudytojas P. Y. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iki 2006 m. savo krikšto sūnui A. M. paskolino 3000 ar 4000 Lt. Šiuos pinigus A. M. buvo davęs grynais, t. y. juos davė asmeniškai į rankas. A. M. šią skolą jam atidavinėjo dalimis, pilnai grąžinti skolą baigė panašiai 2014-2016 m. (2 t., b. l. 77). Pats A. M. pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs, jog turėjo apie 50 000 – 60 000 litų santaupų (4 t., b. l. 138).

17. Nors tiek liudytojas R. B., tiek liudytojas A. Š. nurodė, kad dėl žemės sklypo ir pastato su priklausiniu, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, pirkimo buvo tariamasi su A. Š. ir T. S., tačiau byloje surinktais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 11 d. pirko-pardavimo sutartį notarų biure pasirašė būtent A. M.. Tuo tarpu pačio turto pardavėjo nurodytos aplinkybės susijusios su pinigų perdavimu niekaip nepaneigia, kad už žemės sklypą su pastatais iš tikrųjų galėjo sumokėti A. M. iš savo turėtų ir pasiskolintų lėšų. Ir nors prokurorė skunde teigia, kad A. M. giminaičių paskolinta suma nei iš tolo nesudaro jo įgyto turto vertės, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. M. turi dvylika brolių ir seserų (5 t., b. l. 118), iš kurių nagrinėjimo metu buvo apklausti tik penki ir kurie patvirtino, jog reikalui esant vieni kitiems padeda. Kartu pažymint, kad teismo posėdžio metu apklausiama O. M. buvo nurodžiusi, jog laikotarpiu 2005-2015 m. sesės ir broliai buvo išvykę į užsienį: I. M., R. M., V. M., A. M. į Angliją, I. M. į Australiją, J. M. ir A. M.-G. į Ameriką, V. M. į Airiją (4 t., b. l. 150-151), todėl kategoriškai teigti, kad artimieji negalėjo paskolinti A. M. trūkstamos pinigų sumos, negalima.

18. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju liudytojo A. Š. parodymai dėl A. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, vertintini kritiškai, kadangi jis Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir tik dėl jo ir bendrininkų vykdytos nusikalstamos veikos, turtas, t. y. žemės sklypas, pastatas su priklausiniu, esantys (duomenys neskelbtini) rajone, buvo konfiskuotas. Atkreipiant dėmesį į tai, kad Šiaulių apygardos teismo išvada dėl aukščiau paminėjo turto įsigijimo iš nusikalstamu būdu gautų lėšų, taip pat buvo padaryta vadovaujantis tik A. Š. parodymais, A. M. nekviečiant į teismą ir nesiaiškinant tikrųjų turto įsigijimo aplinkybių.

19. Todėl, šiuo konkrečiu atveju surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. M. kreipdamasis 2012m. sausio 19 d. į Kauno apygardos teismą dėl skolos priteisimo iškraipė objektyvią tiesą, siekė suklaidinti teismą ir suvokė, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, nes pirkimo pardavimo sutartys tuo metu nebuvo nuginčytos teismine tvarka, Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, kuriuo buvo konfiskuotas šis turtas nebuvo įsiteisėjęs, pagaliau sutartinis įsipareigojimas sumokėti iki 2011 m. kovo 1d. 250 000 Lt už įsigytą turtą buvo praleistas.

20. Aukštesnysis teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2019 ir kt.).

21. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2016 m. lapkričio 3 d. Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo tenkintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir A. Š. civilinis ieškinys ir 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pripažinta niekine. 2017 m. lapkričio 7 d. Kauno apygardos teismo sprendimu atnaujintoje civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) ieškovo A. M. civilinis ieškinys atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atmestas ir 2012 m. vasario 7 d. Kauno apygardos teismo preliminarus sprendimas neteko galios. Tuo tarpu 2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu pritaikius restituciją ir priteisus iš A. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 17 704,76 Eur (50 000 Lt avansą ir 11 131 Eur antstolio išieškotą sumą), A. M. laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 iki 2018 m. rugsėjo 10 d. visą priteistą sumą grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 125-130). Šiuo konkrečiu atveju žala niekam nepadaryta.

22. Šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad tarp A. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė išimtinai civilinio pobūdžio teisiniai santykiai, kurie ir buvo išspręsti atitinkamoje teisenoje, grąžinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ į pirminę, prieš pažeidimą buvusią padėtį. Tuo tarpu aukštesnysis teismas šioje byloje nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų peraugę į baudžiamuosius teisinius santykius. Pažymint, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse daugybę kartų yra pasisakyta ir pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Laikomasi nuomonės, kad tiek bendrieji teisės principai, tiek ir pati baudžiamosios teisės paskirtis, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, nulemia tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011 ir kt.).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988,Serie s A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Todėl, nagrinėjamu atveju nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime A. M. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo principu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šioje byloje nenustatyta, jog A. M. naudojo apgaulę prieš Kauno apygardos teismą 2012 m. vasario 7 d. priėmusį sprendimą ir taip apgaulės būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą ar teisę į svetimą turtą bei padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ žalą, todėl Kauno apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės R. V. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.