Kauno apylinkės teismo nuosprendis, 1-265-993/2021

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-09-30
Bylos Nr.: 1-265-993/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-65145-2017-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Indrė Averkienė
Kaltinamasis: A. M.
Advokatai: Aidas Venckus

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.12Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą (BK 64-1 str.)
1.2.14.5.2.1Sukčiavimas įgyjant didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę (BK 182 str. 2 d.)
2.1.8Daiktai (BPK 91-94 str., 96 str. 2 d., 97, 98 str.)
2.3.6.4.4.1Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 3 d. ir kt.)
2.3.6.4.4.2Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPK 307 str. 4 d. ir kt.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-265-993/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65145-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.8.1.1; 1.1.8.12; 1.2.14.5.2.1; 2.1.8; 2.3.6.4.4.1; 2.3.6.4.4.2 (S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 30 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Indrė Averkienė,sekretoriaujant Laurai Ražanskaitei,dalyvaujant prokurorei Rasai Verdnikovienei,kaltinamajam A. M. ir jo gynėjui advokatui Aidui Venckui,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Neįrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis neturėdamas piniginių lėšų nekilnojamam turtui, t. y. žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini), įsigyti ir žinodamas, kad jam reikalavimo teisė į UAB „T.“ priklausantį 250 000 litų (72 405 Eur) vertės turtą nepriklauso, nes 2006 m. gruodžio 11 d. A. M. su R. B. ir J. B., sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią A. M. įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir UAB „T.“, kuria jis minėtus žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), už 300 000 litų (86 886 Eur) pardavė UAB „T.“, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio mėn. 24 d. nuosprendžiu, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje bei V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, buvo pripažintos niekinėmis, šiuo nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismas konstatavo, jog nusikalstama veika susijusi su narkotinių medžiagų gaminimu (auginimu) bei platinimu buvo pradėta vykdyti 2005 m. ir, kad realizavus narkotines medžiagas – kanapes, buvo gauta piniginių lėšų, ir šiomis, iš nusikalstamos veikos gautomis piniginėmis lėšomis, buvo sumokėta perkant žemės sklypą su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini); be to nuosprendžiu buvo konstatuota, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini) antrajame aukšte buvo vykdoma nusikalstama veika – pagamintas įrenginys, skirtas narkotinės medžiagos kanapių gaminimui (auginimui) ir auginamos narkotinės medžiagos – kanapės, todėl sudarinėjami sandoriai tarp A. M. ir R. B. su J. B. bei vėliau tarp A. M. ir UAB „T.“ dėl nekilnojamojo turto įsigijimo buvo fiktyvūs, siekiant legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 punktu, minėtas žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu buvo konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatas ir kaip nusikalstamos veikos vykdymo priemonė (Lietuvos Apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendis paliktas galioti ir įsiteisėjo), A. M., žinodamas ir nutylėdamas šį faktą dėl niekinių sandorių bei konfiskuoto turto, veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, būdamas tik formaliu turto savininku, neturėdamas teisėto pagrindo 2012 m. sausio 19 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, pateikdamas ieškinį atsakovui UAB „T.” civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2012 dėl 250 000 litų (72 405 Eur) ir 5 proc. palūkanų jam (A. M.) priteisimo už neva UAB „T.“ parduotą minėtą žemės sklypą su statiniu ir priklausiniu, esančius (duomenys neskelbtini), o A. M. suklaidintam Kauno apygardos teismui 2012 m. vasario 7 d. sprendimu A. M. ieškinį visiškai patenkinus ir iš UAB „T.“ A. M. priteisus 250 000 litų (72405 Eur) skolos, 5 % palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, Kauno apygardos teismo sprendimui įsiteisėjus, A. M. kreipėsi į antstolį M. P. dėl jam iš UAB „T.“ priteistos sumos išieškojimo ir 2012 m. liepos 18 d. iš UAB „T.“ sąskaitos į A. M. sąskaitą AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervestas 11 131 litas (3223,76 Eur). Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai bei bendraieškoviui A. Š. 2016 m. balandžio 4 d. kreipusis į Kauno apygardos teismą dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo niekinėmis, Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu, o apskundus šį teismo sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, A. M. su R. B. ir J. B., 2006 m. gruodžio 11 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria A. M. įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), bei 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir UAB „T.“, kuria A. M. minėtus žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), už 300 000 litų (86 886 Eur) pardavė UAB „T.“, dar kartą buvo pripažintos niekinėmis. Be to, Lietuvos Apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi A. M. buvo pritaikyta restitucija ir iš jo (A. M.) bankrutavusiai UAB „T.“ priteista 17 704,76 Eur. Tokiu būdu A. M., žinodamas, jog jam reikalavimo teisė į UAB „T.“ 250 000 litų (72 405 Eur) nepriklauso, pareikalavo jų iš UAB „T.” ir teismui priteisus šią sumą, kilusią iš niekinio sandorio, apgaule savo naudai įgijo UAB „T.“ priklausantį turtą – 11 131 litą (3223,76 Eur) (UAB „T.“ priklausančioje sąskaitoje AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) daugiau nebuvo piniginių lėšų) bei apgaule įgijo turtinę teisę savo naudai į svetimą didelės vertės turtą – UAB „T.“ priklausančius 238 869 litus (69 181,24 Eur), tuo padarė UAB „T.“ 3224 Eur (11 131 lito) turtinę žalą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

II. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados

A. M. teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad apie 2005 metus kilo nekilnojamo turto burbulas, jis susigundė nusipirkti patalpas, pastatus, o vėliau juos parduoti. Iš pradžių ieškojo pastatų už 50 000-60 000 Lt, nes tiek turėjo susitaupęs, tačiau už tokią sumą nieko nerado ir pradėjo domėtis brangesniais pastatais, pradėjo domėtis, kas galėtų paskolinti pinigų. Jo brolis pasakė, kad jei jis pirktų brangesnes patalpas, yra kas domisi patalpų nuoma ir galbūt ateityje iš jo nupirktų patalpas. Tada jis skolinosi pinigų iš seserų, brolių ir draugų ir pradėjo ieškoti brangesnių patalpų. Išsirinko patalpas Ramučiuose, apžiūrėjo jas, susitiko su savininku, aptarė sąlygas. 2006 m. gruodžio 10 d. jis su savininku susitiko patalpose, padavė jam 20 000 Lt grynais ir kitą dieną jiedu nuvyko pas notarą, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, jis sumokėjo likusius pinigus, t. y. juos brolis nuvežė į vietą ir perdavė savininkui ir tokiu būdu tapo patalpų, dėl kurių šioje byloje vyksta nagrinėjimas, savininku. Tuomet jis su broliu ir jo draugais sutarė, kad jiems nuomos patalpas. Jie visuomet sumokėdavo nuomą, komunalinius mokesčius, todėl jam nekilo joks įtarimas, kad jam priklausančiose patalpose galėtų vykti nusikalstama veika. Tačiau tuomet, po 2-3 metų, prasidėjo krizė ir jis pradėjo ieškoti, kam galėtų perparduoti patalpas. Jis paklausė, ar brolio draugai nenorėtų perpirkti patalpas. Jie sutiko, draugai buvo įsteigę įmonę „T.“, kurios direktorius buvo A. Š., kurį ir domino minėtos patalpos. Prieš pasirašant sutartį jie pervedė 50 000 Lt į jo sąskaitą, po to susitiko pas notarą, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį ir susitarė, kad iki 2011 m. kovo 1 d. UAB „T.“ sumokės likusią sumą. Iki sutartos datos jis nesulaukė žadėtų pinigų. Kadangi jis taip ir negavo jam žadėtų pinigų, 2012 m. sausio 19 d. jis kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš UAB „T.“, jokių duomenų apie priimtą teismo nuosprendį ir kad patalpos konfiskuotos, jis neturėjo. Teismas jo ieškinį patenkino pilnai ir tuomet jis kreipėsi į antstolį, kuris dalį skolos ir išieškojo. Jam buvo pervestas 11 131 litas. Nori pažymėti, jog nusipirkęs patalpas jis iš pradžių jas nuomojo UAB „T.“, nuomos sutartis buvo įregistruota registrų centre, tačiau kol A. Š. ir T. S. nebuvo įsteigę įmonės, nuomos sutartis buvo neoficiali ir negalėjo būti niekur registruota. Nuomodamas patalpas jis neklausė, kam jas naudos nuomininkai, iš pradžių jie minėjo, kad įmonė susijusi su baldų gamyba. Iš pradžių jis gaudavo 1000 Lt nuomos mokestį per mėnesį ir jie sumokėdavo visus mokesčius. 2008 m. vasario 22 d. buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „T.“. Sutartyje buvo nurodyta, kad UAB „T.“ lieka skolinga jam 250 000 Lt ir šią sumą mokės dalimis iki 2011 m. kovo 1 d. Kai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, sutartis galiojo, A. Š. niekaip nesureagavo į teismo siųstus dokumentus, nepateikė jokio atsiliepimo, o teismui patenkinus ieškinį, sprendimas įsigaliojo ir jam buvo išduotas vykdomasis dokumentas. Po dviejų metų A. Š. kažką užprotestavo ir pinigus, kuriuos išieškojo antstolis ir pinigus, kuriuos jam dar prieš sutarties pasirašymą kaip avansą buvo pervedusi UAB „T.“ reikėjo grąžinti. Visus pinigus dalimis jis ir grąžino. Apie jo patalpose vykdytą neteisėtą veiklą jis sužinojo tik 2015-2016 metais, baudžiamojoje byloje nebuvo nei teisiamas, nei apklaustas liudytoju. Sutartys buvo pripažintos niekinėmis tik 2016 ar 217 metais, t. y. vėliau nei jis kreipėsi dėl skolos priteisimo į teismą. Jis nežinojo, kuo užsiima jo brolis E. M., jei būtų žinojęs, būtų nerizikavęs.

Kaltinamasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2006 m. Lietuvoje buvo labai geros nekilnojamojo turto kainos, todėl pagalvojo, kad gal ir jam verta pabandyti įsigyti nekilnojamo turto ir vėliau jį parduoti ar jame kažką įrengti. Pradžioje susirado žemės sklypą su statiniais, kurį norėjo pirkti. Kur rado skelbimą apie parduodamą sklypą su statiniais Ramučiuose dabar jis nepamena. Bet prisimena, kad kaip už tokio dydžio sklypą su pastatu kaina buvo labai žema, t. y. 300 000 litų, todėl ir susigundė pirkti būtent šį pastatą. Jis pats turėjo kažkiek santaupų, tačiau reikiamai sumai dar trūko pinigų, todėl pasiskolino pinigų, iš sesių, brolių, krikšto tėvo, draugo S. J.. Skolino įvairiomis sumomis, vieni po 7000 litų, kelis tūkstančius, 50 tūkstančių litų lyg ir paskolino sesuo A. G.. Kai pirko tą pastatą su žemės sklypu, pastatą apžiūrinėjo su R. B., jei gerai pamena su juo kartu buvo brolis E. M.. Lyg ir kitą dieną važiavom pas notarą sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties. Dalį pinigų davė R. B. pas notarą, o kitą dalį jau po notaro, pas jį patalpose. Kiek pamena labai greitai, tikslaus laiko tarpo nepamena, iš jo tą sklypą su pastatu sugalvojo išsinuomoti T. S. su A. Š.. Kodėl jie kreipėsi tiksliai nežino, bet gali būti, kad jo brolis E. M. jiems pasakė, kad turi nusipirkęs sklypą, kuris tiktų jiems, o tuo pačiu būtų ir jam gerai, nes gautų iš nuomos pinigų. Surašė tvarkingai nuomos sutartį, ją įregistravo. Pinigus perduodavo dažniausiai E. M. už sklypą. Po kelių metų, T. S. su A. Š. nusprendė, kad jiems nelabai tinka nuomotis, jie norėjo pastatą įsigyti sau. Jis sutiko. Surašė pirkimo-pardavimo sutartį. Gavo rankpinigius, kuriuos jam į lyg ir į „Ūkio banko“ sąskaitą pervedė UAB „T.“, gavo 50 000 litų. Surašė sutartį, iki kurios datos, jie turi atiduoti likusius 250000 Lt (nes jiems pardavė už tą pačią sumą, už kurią jis ir pats pirko. Dėl šito šiek tiek buvo nepatenkintas, nes visgi tikėjosi uždirbti iš šito sandorio, bet gavosi, kaip gavosi, tai bent tikėjosi grąžinti skolas iš ko skolinosi). Kuo užsiėmė jo brolis jis tikrai nežinojo, jam jis tokių dalykų nepasakojo. Nebuvo niekuo susijęs su jo draugais ar veikla. Su T. S. ir A. Š., susipažino tik tuomet, kai pradėjo jiems nuomoti pastatą. Tai nuo to laiko vis pabendraudavo, bet tik tiek kiek buvo susiję su nuoma ir pan. Artimai tikrai nebendravo. Vėliau, apie 2012 m. baigėsi sutartyje parašytas terminas, pagal kurį, UAB „T.“ jam turėjo pervesti likusią dalį pinigų už sklypą. Todėl tos sutarties pagrindu jis kreipėsi į teismą. Kauno apylinkės teismas jam priteisė skolą. Tačiau lyg ir 2015m, tiksliai nepamena, lyg ir A. Š. kreipėsi į teismą tuo pagrindu, kad jis neva norėjo pasisavinti pinigus, ir jam tie 250 000 litų nepriklausė, nors kaip minėjo anksčiau, sandoriai realiai įvyko. 2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Apeliacinis teismas priėmė nutartį, kad jis turi pagal restituciją UAB „T.“ grąžinti, 50 000 litų, kuriuos įmonė 2008 m. jam pervedė, kaip avansą. Teismo sprendimą pradėjo vykdyti, po nutarties priėmimo praėjus apie mėnesį laiko. Kadangi visos reikiamos sumos, 17 704,76 Eur, neturėjo, mokėjimus darė dalimis. Kiek tiksliai pervedimų darė šiuo metu nepamena, tačiau pervedė UAB „T.“ visą jam priteistą sumą, su ta įmone atsiskaitė visiškai. Tiksliai nepamena aplinkybių, kaip M. K. buvo įtrauktas į UAB „T.“ bankroto administratoriaus pareigas, šis asmuo jam tikrai nebuvo anksčiau pažįstamas. Tiesiog vyko teismo procesas, reikėjo pasirinkti bankroto administratorių ir jis pasirinko šį asmenį. Aplinkybių, kodėl jį pasirinko tikrai nepamena. Gal jį pasirinkti kažkas patarė, lyg ir turėjo kažkokį sąrašą, pagal kurį pasirinko šį bankroto administratorių. Visus dokumentus, kuriuos gaudavo dėl UAB „T.“ bankroto, gaudavo paštu. Pasirašęs ir susipažinęs su jais, siųsdavo jam atgal, galbūt yra kalbėję ir telefonu kelis kartus. Kaip minėjo šis asmuo jam nėra pažįstamas asmeniškai. Tiksliai nepamena, per visą šį laikotarpį, gal ir buvo susitikę, bet tai galėjo būti gal keli kartai (4 t., b. l. 26-27, 52, 62).

Žemesnės instancijos teismas

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus kaltinamojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino.

Liudytojas R. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo 900 kvadratinių metrų objektas, su žemės sklypu, kurio dalis priklausė jam, o dalis priklausė jo įmonei. Nusprendė mažinti veiklą ir išsikelti iš minėto pastato, pradėjo jį pardavinėti. Maždaug per mėnesį atsirado pirkėjas – A. M.. Apžiūrėti pastato atvyko kiti vyrukai – T. S. ir A. Š.. Objektą jis pardavė už tokią sumą, kuri yra nurodyta notaro patvirtintoje sutartyje. Pasirašė visus dokumentus ir susitarė, kad A. M. paduos pinigus arba agentui arba jo mamai. Pasirašinėjant sutartį pas notarą buvo A. M., o kažkuris iš paminėtų vaikinų arba jie abu atvežė pinigus jo mamai. Jam nebuvo svarbu, kas paduos pinigus jo mamai, jam rūpėjo, kad pinigai būtų sumokėti. Sumokėjo grynais pinigais. Kas vyko jau parduotose patalpose jis nežinojo, matė, kad buvo iškaba „Baldų gamyba“, tik vėliau, kai buvo pakviestas į Generalinę prokuratūrą, iš prokuroro sužinojo, kad tose patalpose buvo auginamos kanapės.

Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė jam ir UAB „U. F.“, kadangi pagal tuometinius įstatymus, įmonė negalėjo turėti žemės sklypo nuosavybės teise. Baigus vykdyti įmonės veiklą, kažkur apie 2006 metų pradžią, nusprendė parduoti žemės sklypą su priklausiniais. Kad parduoti, buvo įdėjęs skelbimą į internetinį portalą bei jam padėjo nekilnojamojo turto agentas. Gal po pusės metų (kažkur 2006 metų pabaigoje), kai nusprendė parduoti šiuos pastatus, agentas atvedė klientus, t. y. T. S. bei A. Š.. Su jais vyko visos derybos dėl žemės sklypo su priklausiniais, pirkimo-pardavimo. Visos jų derybos dėl pirkimo-pardavimo vyko apie kelias savaites. Nuo pradinės kainos, kurios jis prašė pradžioje, nusiderėjo iki 300 000 litų. A. M. derybose dėl pastato pirkimo pardavimo nedalyvavo, jis atsirado kažkur į galą jų derybų, t. y. prieš pat perkant, tačiau kodėl A. Š. ir T. S. nusprendė, kad žemės sklypas su priklausiniais bus perkamas A. M. vardu nedetalizavo, jis labai ir nesigilino kodėl jie du viską derino, o pirkimo-pardavimo sutartis bus rašoma ant trečio asmens. Už žemės sklypą su priklausiniais buvo sumokėta grynais pinigais. Tą dieną kai vyko pas notarą, vyko jie su žmona, bei A. M., kartu su juo buvo vyriškis, kurio jis nepažinojo. O A. Š. su T. S. nuvežė pinigus į UAB „F.“ patalpas jo mamai. Kadangi jo kitos įmonės UAB „F.“ patalpos buvo gretimai parduoto žemės sklypo, matė, kad nusipirkę žemės sklypą su priklausiniais, jie ten pradėjo vykdyti veiklą. Matydavo keturis naujus sunkvežimius. Kažkada buvo užėjęs į tas patalpas, matė kad buvo naujai suremontuotos. Taigi pačioje pradžioje veiklą jie tikrai vykdė (2 t., b. l. 3-4).

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino ir papildė, kad pas notarą nebuvo perduoti jokie pinigai, jis tik patvirtino notarui, kad gavo pinigus, ners susisiekė su mama, kuri patvirtino, kad pinigai jai perduoti.

Liudytoja O. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad broliui skolino pinigų, jų turėjo, nes dirbo Anglijoje. Paskolino 10 000 Lt. Šiuo metu brolis nėra jai skolingas, po truputį atidavė pinigus, o dėl pinigų paskolinimo jiedu susitarė žodžiu. Ji yra skolinusi pinigų ir kitiems broliams ir seserims, jie visada vieni kitiems padeda, nežinojo kam brolis skolinasi pinigus.

Liudytojas A. M. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį.

Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jo ir brolio A. M. santykiai yra geri, bendrauja. Apie 2006 m. jis pats broliui pinigų nelabai galėjo paskolinti, nes pats buvo nesenai sulaukęs pilnametystės ir nelabai jų dar turėjo, nes buvo tik pradėjęs dirbti, tačiau jų šeimoje visuomet buvo tokia nuostata, kad jei kažkuriam iš brolių ar sesių reikia, visada padeda, paskolina. Dėl šios priežasties mano, kad tuo laikotarpiu A. M. drąsiai galėjo būti pasiskolinęs pinigų iš brolių bei sesių, kad įsigyti kažkokį pastatą ir žemės sklypą. Kad A. M. būtų susijęs su narkotinių medžiagų auginimu bei platinimu jis tikrai nemano (2 t., b. l. 20).

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino ir papildė, kad neatsimena, ar ikiteisminio tyrimo metu jam buvo išaiškinta jo teisė atsisakyti duoti parodymus prieš artimą giminaitį.

Liudytoja J. B. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį.

Liudytoja J. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jos ir brolio (A. M.) santykiai yra normalūs, bendrauja draugiškai. Kadangi 2006 metai buvo tikrai seniai, ar jam tuo laikotarpiu skolino pinigus pasakyti negali, nes tikrai nepamena. Bet gali pasakyti tai, kad jam pinigų tikrai yra skolinusi ir ne vieną kartą, yra ir jai jis skolinęs, tačiau kokios tai sumos, šiuo metu ji tikrai nepamena. Ar jos brolis A. M. buvo prisidėjęs prie narkotikų auginimo, kartu su E. M., tiksliai nežino, bet tikrai abejoja, kad jis su E. M. kažką vykdė kartu (2 t., b. l. 25).

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojos J. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji juos patvirtino.

Liudytojas E. M. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį.

Liudytojas E. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kadangi nuo tų įvykių, kuomet jo brolis (A. M.) pirko žemės sklypą su pastatais praėjo labai daug laiko, jis tikrai neprisimena jokių to pirkimo aplinkybių. Negali pasakyti ar jis mokėjo už tą žemės sklypą ar ne. T. S. buvo asmuo, su kuriuo tuo laikotarpiu bendravo. Kartais jam padėdavo, kai paprašydavo pagalbos. Tačiau jau praėjo daug laiko, todėl detalizuoti, ko jis prašydavo, jis negali. Pamena, kad brolis lyg ir tuo laikotarpiu kažką pirko, bet kažko konkrečiau apie tą pirkimą jis tikrai nepasakys. A. Š. pažinojo tik „iš matymo“, jis buvo T. S. draugas. Su juo niekada nėra turėję jokių reikalų (2 t., b. l. 29-30).

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis juos patvirtino ir papildė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį.

Liudytoja A. G. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį.

Liudytojas M. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis turi 25 metų bankroto administratorius patirtį, šiuo metu dirba UAB „B.“. Įmonei UAB „T.“ buvo iškelta bankroto byla dėl neatsiskaitymo su kreditoriais. Kai buvo patvirtintas bankroto procesas, jis kartu su antstoliu bandė surasti įmonę. Jiems pavyko susisiekti su savininku A. Š., tačiau tuo metu jis jau buvo nuteistas ir nurodė, kad visi dokumentai gali būti prokuratūroje. Kadangi dokumentų nebuvo, buvo siunčiamos užklausos į įvairius registrus, siekiant išsiaiškinti įmonės turimą turtą. Ieškodami informacijos apie turtą, jie surado baudžiamąją bylą ir išsiaiškino, kad pastatas su žemės sklypu yra konfiskuoti. Detaliau paaiškino ikiteisminio tyrimo metu.

Liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2014 m. UAB „T.“ buvo iškelta bankroto byla, pagal dar tais metais galiojusią tvarką, kuri nuo 2015 m. pasikeitė, kreditorius, kuris inicijavo įmonės bankroto bylos iškėlimą, galėjo teismui pasiūlyti bankroto administratorių, pagal savo nuožiūrą. Tokiu būdu A. M. teismui pasiūlė, jo įmonei būti UAB „T.“ bankroto administratoriumi. Kodėl A. M. pasirinko būtent jo įmonę, būti UAB „T.“ bankroto administratoriumi, jis tikrai nežino, šio asmens asmeniškai nepažinojo. Teismas patvirtino jų įmonės buvimą šios įmonės bankroto administratoriumi ir jie pagal įstatymų nustatytą tvarką pradėjo įmonės bankroto procedūrą. Pradžioje išsiuntinėjo užklausas į Sodrą, mokesčių inspekciją ir panašiai. Bandė surasti įmonės direktorių, kad perduotų jiems įmonės dokumentus. Tačiau ilgą laiką jo nepavyko rasti. Po kiek laiko rado, kad A. Š. dirba kažkokioje įmonėje Marijampolėje. Tuomet susisiekė su ta įmone, norėdamas gauti A. Š. kontaktus. Po kiek laiko A. Š. su juo susisiekė, bendravimo maniera iš karto jautėsi nedraugiška, ir kad bendradarbiavimo su juo jokio nebus. Jis kaip bankroto administratorius iš jo prašė, kad pristatytų įmonės dokumentus, tačiau jis to vengė, atsisakė juos pateikti. Jis toliau vykdė jam pavestas bankroto administratoriaus funkcijas ir stengėsi atlikti visas pagal įstatymą privalomas bankroto procedūras, kad uždarytų įmonę. Po kiek laiko, A. Š. pradėjo skųsti absoliučiai visus veiksmus, kuriuos priimdavo kreditoriai ir administratorius. Jie kaip bankroto procedūrą vykdanti įmonė, pradėjo domėtis kur buvo įmonės turtas. Tuo pačiu pradėjo klausinėti A. M. apie jo įsigytą turtą, kurį vėliau pardavė UAB „T.“, iš kokių lėšų jis sugebėjo jį įsigyti ir pan., A. M. jam kaip bankroto administratoriui pristatė pažymas apie jo turėtas lėšas, taip pat gavo ir liudytojų paaiškinimus, kad A. M. iš jų skolinosi pinigus. Šiuo metu tiksliai nepasakys, kas buvo tie asmenys, kurie jam skolino, bet lyg ir giminaičiai, gal draugai. Tačiau A. M. pristatė dokumentus, kuriais pagrindė, savo galimybę įsigyti nekilnojamąjį turtą. Jis iš savo pusės gali pasakyti, kad būtent dėl šių A. M. pristatytų dokumentų, tuo metu, kai 2016 m. liepos 3 d. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą iš A. M. priteisti 14 481 Eur, taikant restituciją, šį sprendimą skundė ne veikdamas prieš UAB „T.“ interesus, o labiau dėl to kad buvo paskatintas savo advokato, kurio nuomone reikėjo apginti tokį kaip ir viešą interesą, nes teismo posėdžių metu A. M. nebuvo apklausiamas, nebuvo apklausti jokie žmonės, kurie jam galėjo paskolinti pinigus. Juo labiau, šį teismo sprendimą pirmieji apskundė A. M., todėl turėjo išreikšti ir poziciją iš savo pusės. Visgi, vėliau vykę teismai priteisė iš A. M. UAB „T.“ skolą, ir jis tuos pinigus pervedė per tam tikrą laikotarpį. Suma kurią pervedė A. M. yra 17 704,76 Eur. Pinigus paskirstė pagal bankroto įstatymo nustatytą tvarką, t. y. pirmiausia yra atlyginamos bankroto administravimo išlaidos, tuomet yra atlyginama pirmos, antros bei trečios eilės kreditoriams. Taigi pirmoje eilėje persivedė pinigus savo įmonei UAB „B.“, ir iš gautos sumos pasidengė administravimo išlaidas, kurias sudaro visos išlaidos patirtos nuo 2014 m., t. y. ir darbuotojų atlyginimai, pašto išlaidos, pažymų gavimas ir t.t. viso gavosi 23 690,94 Eur, tuomet buvo patenkinti kreditorių reikalavimai, t. y. antros eilės kreditoriai VSDFV, kuriai buvo pervesta 260,03 Eur bei A. Š., kuriam buvo pervesta 432,90 ir dalis trečios eilės kreditorių reikalavimo, t. y. 30,79 Eur. Šiam momentui dėl lėšų trūkumo nėra pervesta dalis trečios eilės kreditoriui, šiuo metu tiksliai nepasakys koks kreditorius tai yra, galbūt už elektrą ar pan., nepervesta suma yra 39,63 Eur. Taigi, pilnai patenkinta antraeilių kreditorių reikalavimai, ir dalis trečios eilės kreditorių reikalavimų. Kadangi pirmos eilės kreditoriai yra įmonės darbuotojai, o jų šioje įmonėje nebuvo, todėl pirmos eilės kreditorių ir nebuvo. Visas bankroto procedūras šiai įmonei atlieka ir atliko pagal įstatymų nustatytą tvarką. Šiuo metu yra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, kuris yra patvirtintas kreditorių, perduotas į teismą (2 t., b. l. 38-39).

Teismo posėdžio metu pagarsinus liudytojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino ir papildė, kad UAB „B.“ kreipėsi į teismą, kad UAB „T.“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, nes buvo tam tikri tyčinio bankroto požymiai. Tiek pirmos, tiek antros instancijos teismai pripažino, kad UAB „T.“ bankrotas buvo tyčinis. Jam nesuprantama, kodėl UAB „T.“ vadovas nebuvo nubaustas už tai.

Liudytojas L. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis buvo nuteistas už kanapių auginimą. Vieta, kurioje augino kanapes priklausė A. Š. seneliui. Auginant kanapes A. M. jis nematė, o E. M. matė kelis kartus. Byloje, kurioje jis buvo nuteistas, nebuvo kalbama apie A. M., ar jis buvo kviečiamas į posėdžius, nežino. Su A. Š. jis bendravo tik dėl kanapių auginimo.

Liudytojas L. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su vaikystės draugu A. M. augino kanapes (duomenys neskelbtini) esančiame pastate. Tuo laikotarpiu jam buvo labai sunkus laikotarpis ir A. M. pasiūlė „padirbdėti“, todėl jis ir sutiko. Realiai buvo tik paprastas darbininkas. Rūpinosi, kad augtų kanapės. Pagrinde jei reikėdavo su kuo bendrauti, bendraudavo A. M.. Jis pažinojo E. M., bet jį matė tik kokius 3 kartus, kai jis atvežė daiktus, reikalingus auginimui. Daugiau jo nėra matęs, ar tam narkotikų biznyje dalyvavo ir E. M. brolis, nežino, nes tikrai nesigilino į jokius kitus reikalus. Apie jų turimą kitą pastatą buvo kažką girdėjęs, bet irgi nelabai ką, nes nesirūpino jų reikalais. Tuo metu rūpinosi tik kanapių derliaus auginimu. Taip pat žinojo ir A. Š., bet bendravo labai mažai (2 t., b. l. 34-35).

Žemesnės instancijos teismas

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo L. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino.

Liudytojas S. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis dirbo užsienyje, vasarą grįžo ir susitiko su A. M., kuriam reikėjo pinigų, kuriuos jis paskolino. Jis paskolino apie 20 000 Lt, kuriuos A. M. vėliau grąžino.

Liudytojas S. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie 2006 m. buvo nesenai grįžęs iš JAV, kur kurį laiką uždarbiavo, todėl turėjo pasitaupęs pinigų. Apie 2006 m. vidurį, jo draugas A. M. paprašė jo paskolinti pinigų. A. M. minėjo, kad planuoja kurti verslą ir jam trūko pinigų. Prašė apie 5000 JAV dolerių, kas pagal tuometinį kursą buvo apie 20000 litų. Tokios sumos tuo metu neturėjo, todėl paskolinti gavosi kiek mažiau, t. y. apie 18000 litų, kokia tai buvo suma doleriais, šiuo metu neprisimena. Su A. M. nuo pirmos klasės buvo klasiokai, kartu sportavo, jų tėvai vieni kitus pažinojo, buvo gana artimi, todėl juo pasitikėjo, nesudarė jokios sutarties. Pinigus A. M. davė grynais. A. M. jam šiuo metu skolą yra grąžinęs (2 t., b. l. 73).

Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo S. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis paaiškino, kad praėjus tiek laiko negali būti visiškai tikras, ar pagarsinti parodymai yra teisingi. A. M. jis paskolino pinigus litais. Dėl A. M. nekilnojamo turto jis nieko nežino.

Liudytojas A. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dėl A. M. kaltės bankrutavo įmonė UAB „T.“. A. M. pareikalavo sumokėti 260 000 Lt, nors žinojo, kad jis neturi jokių teisių į pastatą. Pastatas baudžiamojoje byloje buvo naudojamas kanapių auginimui, todėl Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu buvo konfiskuotas kaip nusikalstamos veikos padarymo įrankis. A. M. buvo panaudotas, nes jis neturėjo jokios kriminalinės praeities, todėl buvo nutarta sandorį sudaryti jo vardu. Jis ir T. S. surodo pastatą, derėjosi dėl jo kainos ir sumokėjo pinigus. Be to, iš tikrųjų buvo sumokėta 750 000 Lt, nepaisant to, kad sutartyje yra nurodyta mažesnė suma. Už pastatą buvo sumokėta iš nelegalios veiklos. Pinigus jie perdavė R. B., jo patalpose, grynais pinigais. Sutartį su R. B. atvyko pasirašyti A. M., po to, kai buvo perduoti pinigai. Taip buvo sutarta, nes UAB „T.“ tik kūrėsi ir neturėjo galimybės parodyti legalų pinigų gavimą, todėl A. M. buvo paduota 50 000 Lt ir sudarytas fiktyvus susitarimas. Pastatą iš tikrųjų pirko trise: E. M., T. S. ir jis. Po kurio laiko UAB „T.“ bankrutavo, nes A. M. pradėjo išsiieškoti pinigus pagal fiktyvų sandorį. Kadangi jam buvo paskelbtas tyčinis bankrotas, jis už viską turėjo atsakyti savo lėšomis. Tačiau šiuo metu teismo yra įrodyta, kad susitarimas yra negaliojantis ir A. M. neturėjo teisės reikalauti pinigų už pastatą.

Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su L. B. ir V. G. augino kanapes (duomenys neskelbtini). Verstis narkotikų auginimu jam su L. B. ir V. G. pasiūlė asmuo, kurio dabar nei vardo, nei pavardės nepamena, bet jis buvo tas, kuris prasidėjus tyrimui, pabėgo. Kur jis dingo, nežino. Tuo laikotarpiu žinojo, kad lyg ir yra kažkur, kur dar augino, bet jie trise prižiūrėjo tik (duomenys neskelbtini) auginimo vietą ir apie kitas vietas nieko nežino. Nepažinojo kitų asmenų, kurie buvo nuteisti kartu su jais, t. y. L. B. ir V. G.. E. M. pažinojo, nes jis buvo kartu su jais narkotikų auginime, bet pačiuose (duomenys neskelbtini) jo nebūdavo. Jo brolio jis nepamena. Nežino ar jis buvo prie to jų narkotikų „verslo“ (2 t., b. l. 69-70).

Liudytojas P. Y. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iki 2006 m. savo krikšto sūnui A. M. paskolino 3000 ar 4000 Lt. Šiuos pinigus A. M. buvo davęs grynais, t. y. juos davė asmeniškai į rankas. A. M. šią skolą jam atidavinėjo dalimis, pilnai grąžinti skolą baigė panašiai 2014-2016 m. A. M. skolą jam grąžino grynais pinigais. Kuomet A. M. skolino pinigus, jis neprisimena ką jis sakė apie tai ką ketina pirkti, tačiau lygtai, kad minėjo apie kažkokio nekilnojamo turto pirkimą, ar dar apie ką nors. Pinigų skolinimo metu jokių rašytinių sutarčių nebuvo sudarę. Dėl to, kad A. M. buvo paskolinęs pinigų, jam neturi jokių pretenzijų, nes skolą jis jam grąžino. Per kiek kartų ir kokiomis dalimis A. M. jam grąžino skolą, jis neprisimena (2 t., b. l. 77).

Pagal 2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjai R. B., J. B. ir Lietuvos ir Danijos UAB „U. F.“, atstovaujama direktoriaus R. B., pardavė, o pirkėjas A. M. už 300 000 litų nupirko žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 7-12).

Pagal 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį A. M. pardavė, o UAB „T.“, atstovaujama A. Š., už 300 000 litų nusipirko žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (priedas – civilinė byla Nr. 2-1561-413/2012, b. l. 5-11).

2011 m. spalio 24 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-332/2011 A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, dėl BK 249 straipsnio 1 dalies minėti asmenys išteisinti, be to V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje (4 t., b. l. 163-203).

2012 m. lapkričio 16 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendis dalyje dėl A. Š., E. M., A. M., L. B. išteisinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį panaikintas ir minėti asmenys pripažinti kaltais padarę ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 249 straipsnio 1 dalyje (5 t., b. l. 1-24).

2012 m. vasario 7 d. Kauno apygardos teismo preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2012 tenkintas ieškovo A. M. civilinis ieškinys atsakovui UAB „T.“ ir nuspręsta priteisti ieškovui A. M. iš atsakovo UAB „T.“ 250 000 Lt skolą, 16 250 Lt delspinigius, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. sausio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3163 Lt žyminį mokestį (1 t., b. l. 28-29).

Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2012 esančiame prašyme nurodyta, kad UAB „T.“ direktorius A. Š. 2012 m. vasario 2 d. prie civilinės bylos prašė prijungti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendžio kopiją ir šis nuosprendis dar prieš priimant Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų teismo sprendimą buvo prijungtas prie bylos (priedas – civilinė byla Nr. 2-1561-413/2012, b. l. 25, 26-65).

Iš Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2012 esančios įteikimo pažymos matyti, kad A. Š. Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą gavo asmeniškai 2012 m. vasario 10 d. (priedas – civilinė byla Nr. 2-1561-413/2012, b. l. 70).

Iš Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2012 esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarus teismo sprendimas įsiteisėjo ir A. M. 2012 m. kovo 22 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuris teisėjo rezoliucija buvo tenkintas (priedas – civilinė byla Nr. 2-1561-413/2012, b. l. 77).

2016 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartimi atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2012 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei UAB „T.“ dėl skolos priteisimo (priedas – civilinė byla A2-928-480/2017, b. l. 186-189).

2017 m. lapkričio 7 d. Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje A2-928-480/2017 ieškovo A. M. civilinis ieškinys atsakovui UAB „T.“ atmestas ir 2012 m. vasario 7 d. Kauno apygardos teismo preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2012 neteko galios (priedas – civilinė byla A2-928-480/2017, b. l. 73-79).

2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ieškovo A. M. civilinis ieškinys atmestas ir atgręžtas panaikinto 2012 m. vasario 7 d. Kauno apygardos teismo preliminaraus sprendimo vykdymas (priedas – civilinė byla A2-928-480/2017, b. l. 100-105).

2016 m. lapkričio 3 d. Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016 tenkintas ieškovo, ginančio viešąjį interesą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys, o civilinio ieškovo A. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nuspręsta pripažinti niekine 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. M. (pardavėjo) ir UAB „T.“ (pirkėjo), kuria perleistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas siuvykla (unikalus Nr., (duomenys neskelbtini)) ir priklausinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir priteisti bankrutavusiai UAB „T.“ iš A. M. 14 481 Eur sumą (1 t., b. l. 38-79).

2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas pakeistas ir jis išdėstytas taip: „Ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį patenkinti. Ieškovo A. Š. ieškinį patenkinti. Pripažinti niekine 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. M. (pardavėjo) ir UAB „T.“ (pirkėjo), kuria perleistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas siuvykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją ir priteisti bankrutavusiai UAB „T.“ iš A. M. 17 704,76 Eur (1 t., b. l. 85-103).

2019 m. balandžio 10 d. apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėti UAB „T.“ banko sąskaitų išrašai, iš kurių nustatyta, kad banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagrindinė UAB „T.“ sąskaita ir laikotarpyje nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. šioje sąskaitoje buvo įvykdyta didžioji dalis įmonės finansinių operacijų, viena iš jų – 2008 m. vasario 21 d. įvykdyta finansinė operacija, kurios metu UAB „T.“, A. M. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banko Kauno filiale, pervedė 50 000 litų avansą už nekilnojamojo turto pirkimą. Tęsiant apžiūrą nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. pagrindinė įmonės banko sąskaita buvo Nr. (duomenys neskelbtini), nes visos finansinės operacijos buvo vykdomos tik šioje banko sąskaitoje. Šioje banko sąskaitoje įvykdytos penkios finansinės operacijos, kurios turi reikšmės ikiteisminiam tyrimui, t. y. 2017 m. lapkričio 22 d. įvykdyta finansinė operacija, kurios metu A. M. iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „T.“ sąskaitą pervedė 4000 eurų, mokėjimo paskirtyje nurodydamas žodį „Skola“, 2018 m. liepos 25 d. įvykdyta finansinė operacija, kurios metu A. M. iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „T.“ sąskaitą pervedė 4000 eurų, mokėjimo paskirtyje nurodydamas žodį „Skola“, 2018 m. rugpjūčio 8 d. įvykdyta finansinė operacija, kurios metu A. M. iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „T.“ sąskaitą pervedė 4000 eurų, mokėjimo paskirtyje nurodydamas žodį „Skola“, 2018 m. rugpjūčio 23 d. įvykdyta finansinė operacija, kurios metu A. M. iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „T.“ sąskaitą pervedė 4000 eurų, mokėjimo paskirtyje nurodydamas žodį „Skola“, 2018 m. rugsėjo 10 d. įvykdyta finansinė operacija, kurios metu A. M. iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „T.“ sąskaitą pervedė 1704,76 eurus, mokėjimo paskirtyje nurodydamas žodį „Skola“. Tokiu būdu A. M. per penkis kartus į UAB „T.“ sąskaitą pervedė 17 704,76 eurus, visus kartus mokėjimo paskirties langelyje nurodydamas žodį „Skola“ (2 t., b. l. 125-128). Pridėtas sąskaitos išrašas (2 t., b. l. 129-131).

2018 m. lapkričio 27 d. AB „Šiaulių bankas“ banko išraše nurodyta, kad A. M. į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. vasario 21 d. gavo 50 000 Lt iš UAB „T.“. 2008 m. vasario 28 d. pinigai buvo išimti iš banko sąskaitos (2 t., b. l. 153-159).

2018 m. vasario 28 d. AB „SEB“ banko išraše nurodyta, kad A. M. į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. liepos 18 d. gavo 11 131 Lt iš UAB „T.“ (3 t., b. l. 3-36).

2019 m. kovo 20 d. AB „SEB“ banko išraše nurodyta, kad A. M. į UAB „T.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. pervedė 17 704,76 Eur (3 t., b. l. 46-57).

Iš Lietuvos ir Danijos UAB „U. F.“ direktorė paaiškinime nurodė, jog pagal notarinę sutartį, sudarytą su A. M. gauti pinigai – 280 000 Lt buvo pervesti į įmonės buhalterinę apskaitą. Pridėtas 2006 m. balanso sutrumpintas aiškinamasis raštas (5 t., b. l. 88, 95-101)

Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi UAB „T.“ bankrotas bankroto administratoriaus prašymu buvo pripažintas tyčiniu, konstatuojant, kad buvęs įmonės vadovas A. Š., būdamas vienu iš įmonės akcininku ir vienasmeniu įmonės vadovu elgėsi labai aplaidžiai ir neatsakingai, nesiėmė visų veiksmų išsaugoti įmonės turtą ir dokumentus, savo veiksmais dar labiau pablogino bendrovės turtinę padėtį, taip apribodamas galimybę kreditoriams patekinti savo turtinius reikalavimus (5 t., b. l. 102-105).

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi A. Š. atskirasis skundas atmestas ir Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis palikta nepakeista (5 t., b. l. 106-111).

Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimu UAB „T.“ veikla pripažinta pasibaigusia (5 t., b. l. 112-113).

Iš 2021 m. balandžio 26 d. gyventojų registro pažymos apie asmenis matyti, kad A. M. turi dvylika brolių ir seserų (5 t., b. l. 118).

III. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados dėl kaltės

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Kvalifikuota sukčiavimo sudėtis (BK 182 straipsnio 2 dalis) siejama su didele įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės verte arba didele išvengiamos ar panaikinamos turtinės prievolės verte. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto.

BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2006, 2K-671/2010, 2K-425/2011, 2K-7-201/2013, 2K-81-648/2018).

Taigi, šiuo atveju, kaip ir kiekvienoje byloje, būtina nustatyti ir subjektyvųjį sukčiavimo požymį – kaltę. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. tada, kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.

Be kita ko, nagrinėjamoje byloje aktualus civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.).

Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamasis A. M. 2006 m. lapkričio 11 d. sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis nusipirko, o R. B., J. B. ir Lietuvos bei Danijos UAB „U. F.“, atstovaujama direktoriaus R. B., už 300 000 Lt pardavė žemės sklypą, pastatą su priklausiniu, esančius (duomenys neskelbtini). Liudytoju apklaustas R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad sutartį jis ir A. M. pasirašė, pinigai jam buvo perduoti. Taigi turto pirkimo-pardavimo sandoris iš tikrųjų įvyko, žalos turto pardavėjai nepatyrė, pretenzijų niekam nepareiškė. Vėliau, t. y. 2008 m. vasario 22 d. A. M. iš R. B., J. B. ir Lietuvos ir Danijos UAB „U. F.“ įsigytą turtą už 300 000 Lt pardavė UAB „T.“, atstovaujamai direktoriaus A. Š.. Šis sandoris taip pat buvo įformintas pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, kurią patvirtino notaras. Šalys sutartimi susitarė, jog 50 000 Lt avansas yra pervestas prieš pasirašant sutartį, o 250 000 Lt kainos dalis turi būti pervesta iki 2011 m. kovo 1 d. Byloje esantys banko sąskaitų išrašai ir apžiūros protokolas patvirtina, kad prieš pasirašant sutartį iš tikrųjų UAB „T.“ iš savo banko sąskaitos į A. M. banko sąskaitą pervedė 50 000 Lt avansą, todėl liko skolinga A. M. 250 000 Lt už jo parduotą turtą. Taigi teigti, kad sandoris realiai neįvyko, taip pat nėra teisinio pagrindo. Kadangi UAB „T.“ iki sutartyje nurodyto termino 250 000 Lt A. M. nepervedė, jis 2012 m. sausio 25 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš atsakovo UAB „T.“, pateikdamas tuo metu dar galiojančią ir civilinio proceso tvarka nenuginčytą pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „T.“.

Nors kaltinime nurodytu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu buvo nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus žemės sklypą, pastatą su priklausiniu, esančius (duomenys neskelbtini), konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatą ir kaip nusikalstamos veikos vykdymo priemonę, tačiau teismas pažymi, kad minėtu nuosprendžiu A. M. nebuvo nuteistas ar apklaustas liudytoju, todėl nepaneigta A. M. nurodyta aplinkybė, kad jis neturėjo jokių duomenų apie Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamą bylą ir byloje priimtą teismo nuosprendį. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad A. M. žinojo, suprato, kad jam reikalavimo teisė į UAB „T.“ priklausantį 250 000 litų vertės turtą nepriklauso. Dar labiau nėra pagrindo teigti, kad A. M. panaudojo apgaulę prieš Kauno apygardos teismą, kuris, būdamas suklaidintas A. M., 2012 m. vasario 7 d. sprendimu A. M. ieškinį visiškai patenkino ir iš UAB „T.“ A. M. priteisė 250 000 litų skolos, 5 % palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, nes iš civilinės bylos Nr. 2-1561-413/2012 matyti, kad Kauno apygardos teismas dar prieš priimant preliminarų teismo sprendimą susipažino su minėtu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, kuriuo turtas buvo konfiksuotas ir tai nesukliudė teismui priimti sprendimą ir priteisti iš UAB „T.“ A. M. nesumokėtus pinigus už parduotą turtą, delspinigius ir procesines palūkanas. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismo preliminarus teismo sprendimas įsiteisėjo ir jo pagrindu A. M. buvo išduotas vykdomasis dokumentas, pagal kurį dalis skolos, t. y. 11 131 Lt, 2012 m. liepos 18 d. buvo išieškota antstolio. Duomenų, kad A. M. ir tuo metu elgėsi neteisėtai, taip pat nėra.

Atkreiptinas dėmesys, kad tik 2016 m. lapkričio 3 d. Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016 buvo tenkintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir A. Š. civilinis ieškinys ir 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir UAB „T.“, pripažinta niekine, t. y. jau po dalies skolos išieškojimo. Dar vėliau, t. y. tik 2017 m. lapkričio 7 d. Kauno apygardos teismo sprendimu atnaujintoje civilinėje byloje A2-928-480/2017 ieškovo A. M. civilinis ieškinys atsakovui UAB „T.“ buvo atmestas ir 2012 m. vasario 7 d. Kauno apygardos teismo preliminarus sprendimas neteko galios.

Pažymėtina ir tai, kad nėra pagrindo teigti, kad UAB „T.“ dėl kaltinamojo veiksmų buvo padaryta kokia tai nors žala. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu pritaikius restituciją ir priteisus iš A. M. UAB „T.“ 17 704,76 Eur (50 000 Lt avansą ir 11 131 Eur antstolio išieškotą sumą), A. M. laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 iki 2018 m. rugsėjo 10 d. visą priteistą sumą grąžino UAB „T.“. Byloje apklaustas liudytojas M. K. teisme patvirtino, kad A. M. pervedė UAB „T.“ teismo sprendime nurodytą sumą, kuri buvo paskirstyta pagal Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nustatytą tvarką. Taigi, A. M. nesiėmė jokių neteisėtų veiksmų, kurie apsunkintų UAB „T.“ galimybes savo pažeistas teises ginti teisme civilinio proceso tvarka ar apsunkintų priteistų piniginių lėšų išieškojimą, jis nesislapstė, nenuslėpė savo turto ir panašiai. Priešingai, gera valia grąžino UAB „T.“ visus pinigus. Akivaizdu, kad tarp A. M. ir UAB „T.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie ir buvo išspręsti civilinio proceso tvarka, o A. M. veiksmai neperaugo į baudžiamąją atsakomybę užtraukiančias veikas.

Liudytojo A. Š. parodymai A. M. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nei paneigia, nei patvirtina, be to teismas šio liudytojo parodymus vertina kritiškai, nes būtent jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir tik dėl jo ir bendrininkų vykdytos nusikalstamos veikos, turtas, o būtent žemės sklypas, pastatas su priklausiniu, esantys (duomenys neskelbtini), ir buvo konfiskuotas.

Byloje taip pat buvo keliamas klausimas ar A. M. turėjo pakankamai lėšų žemės sklypui, pastatui su priklausiniu, esantiems (duomenys neskelbtini), įsigyti. Nors Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendyje konstatuota, kad pinigus turtui pirkti teikė T. S. ir E. M., tačiau pažymėtina, kad šioje byloje A. M. nebuvo apklaustas, tokios išvados padarytos tik kaltinamojo A. Š. parodymais, todėl A. M. nurodytos aplinkybės dėl turto įsigijimo, pinigų sumokėjimo aplinkybių Šiaulių apygardos teismo byloje ir nebuvo vertinamos.

Nagrinėjamojoje byloje, teismo vertinimu, vis dėl to nepaneigtos aplinkybės, kad sandoriui sudaryti A. M. panaudojo savo santaupas ar iš seserų, brolių ir draugų skolintas lėšas. Kaltinamasis teisme nurodė, jog dalį pinigų turėjo susitaupęs, o dalį skolinosi. Byloje liudytojais apklausti kaltinamojo sesė O. M., kaltinamojo draugas S. J. patvirtino, kad skolino A. M. pinigų. Tiek kaltinamasis, tiek teisme apklausti jo šeimos nariai patvirtino, kad jie vieni kitais rūpinosi ir padėdavo finansiškai, o jų šeima iš tikrųjų didelė – gyventojų registro pažymos duomenimis A. M. turi dvylika brolių ir seserų. Taigi, nors ir byloje neapteiktos paskolų sudarymo sutartys ar kiti rašytiniai įrodymai, tačiau šioje byloje kilusios abejonės dėl turto įsigijimo aplinkybių, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Taigi, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nenustatyta, kad A. M. veikdamas tiesiogine tyčia panaudojo apgaulę prieš vykdytiną sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą, taip apgaulės būdu įgijo svetimą UAB „T.“ priklausantį turtą ar teisę į svetimą turtą ir padarė žalą UAB „T.“.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad A. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jis išteisintinas (BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. Kiti nuosprendžiu spręstini klausimai.

Šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nepareikštas.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD diskas prie 2019 m. balandžio 10 d. apžiūros protokolo, kuriame SEB banko pateikti UAB „T.“ sąskaitos išrašai, saugomas byloje (2 t., b. l. 132), CD diskas, kuriame Šiaulių banko 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 1-18/14246IC pateikti A. M. sąskaitos išrašai, saugomas byloje (2 t., b. l. 154), kompaktinis diskas su liudytojo apklausa, saugomas baudžiamojoje byloje (5 t., b. l. 76), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini baudžiamojoje byloje, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga. Civilinės bylos Nr. A2-928-480/2020 ir Nr. 2-1561-413/2012, saugomos prie baudžiamosios bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintinos Kauno apygardos teismui.

Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu kaltinamajam kardomosios priemonės paskirtos nebuvo, jos neskirtinos ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301-308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kaltinamajam A. M. kardomosios priemonės iki nuosprendžio įsiteisėjimo neskirti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

-CD diską prie 2019 m. balandžio 10 d. apžiūros protokolo, kuriame SEB banko pateikti UAB „T.“ sąskaitos išrašai, saugomą byloje,

-CD diską, kuriame Šiaulių banko 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 1-18/14246IC pateikti A. M. sąskaitos išrašai, saugomą byloje,

-kompaktinį diską su liudytojo apklausa,

nuosprendžiui įsiteisėjus palikti baudžiamojoje byloje;

Civilines bylas Nr. A2-928-480/2020 ir Nr. 2-1561-413/2012, saugomas prie baudžiamosios bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti Kauno apygardos teismui.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėja Indrė Averkienė