- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-09
- Bylos Nr.
- 1A-291-593/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15310-18-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- D. Č.
- Advokatai
- Marytė Vietaitė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Svetlanos Jurgaitienės
sekretoriaujant Sigitai Vaičiulytei, Laimai Grėbliūnienei, Ingai Mieldažytei, Mariui Žukauskui ir Laurai Kiškiūnaitei, dalyvaujant prokurorams Tatjanai Samulevičienei, Viktorui Kazlauskui, Simonai Naskauskaitei ir Juozui Aurylai, nuteistojo D. Č. gynėjams advokatams Marytei Vietaitei ir Olegui Šibkovui
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir nuteistas laisvės atėmimu septyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir BK 178 straipsnį 2 dalį D. Č. skirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 8 mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžia skaičiuotina nuo D. Č. sulaikymo, vykdant nuosprendį, dienos. Į atliktą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. šioje byloje ir nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. vasario 9 d. bei nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2015 m. liepos 21 d. baudžiamojoje byloje Nr. N1-173-673/2015.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti bei iš D. Č. išieškoti 28,04 Eur pašto išlaidų valstybei
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. D. Č. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2018 m. balandžio 2 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje – pievoje netoli (duomenys neskelbtini) ir geležinkelio pervažos, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: vartodamas necenzūrinius žodžius ir piktybiškai tyčiodamasis, tyčia žodžiu duodamas komandą „fas“ savo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos veislės šuniui, juo užpjudė pievoje savo šunį vedžiojusius nukentėjusiuosius A. K. ir M. K. ir, pastariesiems besiginant nuo juos ir A. K. šunį puolančio D. Č. šuns, grasino peiliu, sakydamas: „papjausiu, apmyšiu, suspardysiu“, taip šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus konstatavo nuteistojo D. Č. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo, konstatavo, kad teisiamajame posėdyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsniu ir BPK 301 straipsnio 1 dalimi ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti jokių abejonių nekeliančią išvadą, kad kaltinamojo padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.
3. Nuteistasis D. Č. skundžia Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jis būtų išteisintas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Tuo atveju, jei išteisinamasis nuosprendis nebūtų priimtas, nuteistasis prašo vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Šalies argumentai
3.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo pripažįstąs, jog 2018 m. balandžio 2 d. buvo neblaivus ir be pavadėlio išleido iš automobilio bagažinės šunį, tačiau jo manymu šiais veiksmais jis padarė tik administracinius nusižengimus. Taip pat apeliaciniame skunde D. Č. teigia, kad jo šuo yra dresiruotas, neagresyvus, nepratintas kautis su kitais šunimis, nemokantis komandos „fas“. Tačiau šis šuo yra jaunas, todėl mėgsta žaisti su kitais šunimis. Apelianto manymu šias aplinkybes patvirtina ir 2018 m. birželio 16 d. apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog šuo yra draugiškas, klausantis šeimininko komandų ir neatrodantis agresyviai.
3.2. Apeliantas pažymi, kad aptariamo įvykio dieną pamatęs asmenis vedžiojusius didelį, gražų, baltos spalvos šunį, jis tik panoro, kad jo šuo pažaistų su minėtu šunimi, tačiau nemanė, kad jo šuo gali užpulti kitų asmenų vedžiojamą šunį. Nurodo, kad jo šuo ir nepuolė minėtą šunį vedžiojusių asmenų, tačiau jie patys pradėjo spardyti jo šunį, pribėgusį prie jų šuns. Nuteistojo manymu, šią aplinkybę patvirtina tai, jog nei liudytojas T. J., nei liudytoja V. U. apklausiami neparodė, kad atbėgęs šuo būtų puolęs žmones, netgi priešingai – liudytoju apklausiamas T. J. nurodė, kad „šuo nuo BMW automobilio nubėgo prie vaikinų, kurie vaikščiojo su šunimi, ir puolė ant didelio baltos spalvos šuns“. Vienas vaikinas, laikydamas savo šunį, kojomis spyrė atbėgusiam šuniui, šalia buvęs vaikinas taip pat bandė apginti šunį, jam įspirdamas“ (1 t., 84 b. l). Taip pat pažymi, kad ir pats nukentėjusysis M. K. telefonu skambindamas į bendrąjį pagalbos centrą teigė, kad „šunį puola (duomenys neskelbtini) gatvėje“ ir tik vėliau abu nukentėjusieji pradėjo teigti, kad šuo puolė ir juos. Tačiau nuteistojo manymu, šie nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja liudytojų, mačiusių aptariamą įvykį, parodymams, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų parodymų visiškai nepagrįstai nevertino.
3.3. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patikėjo nukentėjusiųjų M. K. ir A. K. parodymais, kad aptariamo įvykio metu jis rankose turėjo peilį. Pažymi, kad nei vienas iš liudytojais apklaustų asmenų nepatvirtino, jog aptariamo įvykio metu jis iš tiesų rankose laikė peilį. Teigia, kad apklausų metu nukentėjusysis M. K. nurodė, jog „eidamas vaikinas ranką kurioje laikė peilį, buvo iškėlęs į viršų, ir sukinėdamas jį demonstravo, vis sakydamas: „papjausiu“. Nurodo, jog jei minėtas faktas būtų teisingas, įvykio liudytojai tikrai būtų matę šią aplinkybę ir nurodę ją savo parodymuose. Be to atkreipia dėmesį į tai, kad nei dalinės asmens kratos metu, nei automobilio, kuriuo jis važiavo, apžiūros metu jokio peilio nebuvo rasta. Todėl, apeliantas neatmeta galimybės, jog nukentėjusieji, pamatę, kad jo šuo yra visiškai neagresyvus ir išsigandęs gresiančios atsakomybės už šuns apspardymą, patys išgalvojo aplinkybę, kad jis (t. y. D. Č.) jiems grasino su peiliu, tardamas žodžius „papjausiu, apmyšiu, suspardysiu.“.
3.4. Be kita ko nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad tuo atveju jei nebūtų tenkintas jo apeliacinis skundas ir jis nebūtų išteisintas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas, kadangi egzistuoja BK 75 straipsnyje numatyti bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai. Teigia, kad anksčiau jis buvo teisiamas dar būdamas nepilnamečiu. 2015 m. lapkričio 30 d., bausmės vykdymas jam buvo atidėtas 3 metams, todėl aptariamą nusikaltimą jis galimai padarė jau beveik baigiantis trejų metų bausmės atidėjimo terminui. Pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimo metu jis stengėsi laikytis įpareigojimų. Teigia, kad aplinkybė, jog Kauno apygardos teisme nagrinėjama byla, kurioje jam pareikštas kaltinimas turto prievartavimu, nereiškia, kad jis tą nusikaltimą iš tiesų padarė.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą negauta.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas O. Š. nurodė palaikantis nuteistojo apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti ir išteisinti D. Č. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, o tuo atveju jei išteisinamasis nuosprendis nebus priimtas – taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti D. Č. paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą, prokuroras Juozas Auryla prašė teismo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistojo D. Č. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
7. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. Č. apeliaciniame skunde yra ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir yra keliamas nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, nurodant, jog pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo
8. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad 2018 m. balandžio 2 d., apie 17.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) ir geležinkelio pervažos, prie nukentėjusiųjų A. K. ir M. K. vedžiojusių šunį, privažiavo BMW markės automobilis, kuriame sėdėjęs D. Č. nukentėjusiesiems pasiūlė „suleisti“ šunis, o pastariesiems atsisakius, D. Č. išlipo iš minėto automobilio ir atidaręs jo bagažinę iš jos išleido ten buvusį savo šunį. Pažymėtina, kad dėl šių aplinkybių teisingumo ginčo aptariamoje baudžiamojoje byloje nėra – jos patvirtintos ne tik nukentėjusiųjų A. K., M. K. bei liudytojo T. J., bet ir paties nuteistojo D. Č. parodymais. Tačiau nuteistasis aukštesnės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje konstatuota aplinkybe, jog aptariamo įvykio metu išleidęs savo šunį iš automobilio bagažinės jis davė jam komandą „fas“, t. y. nurodė pulti nukentėjusiuosius ir jų šunį. D. Č. minėtame skunde nurodo, savo šunį iš automobilio bagažinės išleidęs tik norėdamas, kad jis pažaistų su nukentėjusiųjų šunimi, bei pažymi, kad jo šuo niekada nebuvo mokomas komandų reiškiančių puolimą ir į jas nereaguoja. Teisėjų kolegijos vertinimu minėti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad matę (girdėję) kaip D. Č. duoda savo šuniui komandą „fas“, baudžiamojo proceso metu duotų apklausų metu patvirtino ne tik nukentėjusieji, bet ir liudytojas T. J., kuris aptariamą konfliktą stebėjo pro savo buto langą. Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo abejoti minėto liudytojo parodymais, kadangi baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų objektyviai pagrindžiančių T. J. suinteresuotumą bylos baigtimi (tokie duomenys nepateikiami ir apeliaciniame skunde), ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu parodymus jis davė būdamas įspėtas apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, o jo duoti parodymai neprieštarauja baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog byloje surinktais duomenimis objektyviai įrodyta, kad aptarimo įvykio metu D. Č. davė savo šuniui komandą „fas“, kuria nurodė pulti nukentėjusiuosius ir kartu su jais buvusį šunį. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos išvados niekaip nepaneigia apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistojo šuo niekada nebuvo mokomas komandos „fas“ ir todėl į ją nereaguoja, kadangi šis argumentas yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (dėl ko yra laikytinas deklaratyvaus pobūdžio teiginiu) ir paneigtas minėtais baudžiamosios bylos duomenimis, įrodančiais, jog aptariamo įvyko metu apelianto šuo į komandą „fas“ vis dėlto sureagavo. Aplinkybę, jog D. Č. šuo vis tik klauso komandų, patvirtina ir 2018 m. birželio 16 d. apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog šuo šeimininko komandų klauso. Nors minėtame protokole nurodyta ir tai, jog šuo draugiškas, neatrodo agresyviai, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, jog pagal komandą ,,fas“ jis puolė jų vedžiojamą šunį (1 t., 73 b. l.). Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, jog minėtos apžiūros metu nebuvo vertinami šuns gebėjimai, todėl protokole fiksuoti duomenys apie šuns būklę niekaip nepaneigia fakto, kad šuo gali reaguoti į komandą „fas“, o ją gavęs – pulti šeimininko nurodytus asmenis ar gyvūnus.
9. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio spręstina, jog D. Č. manymu pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. K. parodymais, jog aptariamo įvyko metu prie nukentėjusiųjų atbėgęs šuo, juos (t. y. nukentėjusiuosius) puolė, kadangi šie parodymai prieštarauja kitiems baudžiamosios bylos duomenims. Susipažinusi su baudžiamosios bylos duomenimis, teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde ir teigiama, kad nei liudytoja V. U., nei liudytojas T. J. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu nepatvirtino, jog D. Č. šuo puolė žmones, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu ši aplinkybė nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir buvo padaryta neteisinga išvada, jog kaltinime nurodytu laiku apeliantui priklausantis šuo užpuolė nukentėjusiuosius A. K. ir M. K.. Pažymėtina, kad iš liudytojos V. U. (kuri aptariamą konfliktą stebėjo iš savo darbo vietos, t. y. iš prie geležinkelio pervažos įrengto namelio) parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, yra akivaizdu, jog ji kaltinime aprašytus įvykius matė ne nuo pradžios, o tik stebėjo tam tikrus jų epizodus. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, jog minėta liudytoja iš tiesų galėjo nematyti, kaip nuteistojo šuo puolė nukentėjusiuosius, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė niekaip nepaneigia aptariamų liudytojo parodymų ir nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus.
9.1. Pagrindo minėtai išvadai, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nesuteikia ir liudytojo T. J. parodymai, jog „vienas vaikinas, laikydamas savo šunį, kojomis spyrė atbėgusiam šuniui, šalia buvęs vaikinas taip pat bandė apginti šunį, jam įspirdamas“. Pažymėtina, jog abu nukentėjusieji apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, nuosekliai tvirtino, jog D. Č. šuo pirmiausia puolė jų vedžiotą šunį, o juos puolė tik tuomet, kai jie bandė apginti savo augintinį. Atsižvelgiant į tai, yra akivaizdu, jog minėto liudytojo parodymai visiškai patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, o vien tik tai, jog liudytojas T. J. papildomai nenurodė matęs kaip nuteistojo šuo puola A. K. ir M. K., niekaip nepaneigia A. K. ir M. K. parodymų, jog D. Č. šuo juos puolė po to, kai jie pradėjo apelianto augintinį spardyti.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Kvestionuodamas nukentėjusiojo A. K. parodymų, jog aptariamo įvykio metu D. Č. šuo puolė jį ir kitą nukentėjusįjį, teisingumą, nuteistasis savo apeliaciniame skunde remiasi aplinkybe, jog nukentėjusysis M. K. telefonu skambindamas į bendrąjį pagalbos centrą nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje yra puolamas šuo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu minėta aplinkybė niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad nuteistojo šuo puolė ir nukentėjusiuosius. Pažymėtina, jog iš baudžiamosios bylos duomenų yra akivaizdu, jog D. Č. šuo, po komandos „fas“ pirmiausia puolė nukentėjusiųjų vedžiotą šunį, o minėtus asmenis puolė tik todėl, kad jie bandė apginti su jais buvusį šunį, todėl aukštesniojo teismo vertinimu, M. K. paskambinęs bendruoju pagalbos numeriu visiškai pagrįstai nurodė, kad yra pjudomas kartu su jais buvęs šuo ir ši aplinkybė niekaip nepaneigia fakto, kad aptariamo įvykio metu šuns puolami buvo ir patys nukentėjusieji.
10. Apeliaciniame skunde be kita ko ginčijama ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog D. Č. nukentėjusiesiems grasino peiliu, teigiant, kad ši išvada buvo padaryta remiantis išskirtinai tik nukentėjusiųjų parodymais, visiškai nepagrįstai ignoruojant aplinkybes, jog liudytojai T. J. ir V. U. nepatvirtino matę D. Č. rankose laikant peilį, o ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiųjų apibūdintas peilis nebuvo surastas. Tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išvadą, jog nuteistasis nukentėjusiesiems grasino peiliu, padarė remdamasis ne tik nukentėjusiųjų A. K. ir M. K. parodymais, bet ir liudytojo T. J. parodymais, jog nors jis ir nematė D. Č. rankose peilio, tačiau girdėjo kaip jis grasino nukentėjusiesiems sakydamas „papjausiu“. Teisėjų kolegijos vertinimu minėta žemesniojo teismo išvada yra visiškai teisinga ir tinkamai pagrįsta baudžiamosios bylos duomenimis, o vien tik aplinkybė, jog įvykio liudininkai (t. y. V. U. ir T. J.) apklausų metu nenurodė matę, kad nuteistasis rankoje būtų laikęs peilį, nepaneigia šios išvados teisingumo, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, liudytoja V. U. matė tik tam tikrus įvykio epizodus, o T. J. aptariamą įvykį stebėjo pro buto, esančio ketvirtame daugiabučio namo aukšte, langą, todėl neatmetama galimybė, kad dėl didelio atstumo ir aptariamo konflikto metu buvusios sumaišties, galėjo jo (peilio) nepamatyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog liudytojo T. J. apklausos protokolo turinys (1 t. 84-87 b. l.) patvirtina, kad trumpuoju pagalbos telefonu liudytojas paskambino pamatęs, kaip nuteistojo šuo puola su nukentėjusiais buvusį šunį, o A. K. ir M. K. bando jį apginti, spardydami D. Č. šunį. Akivaizdu, jog norint paskambinti telefonu, visų pirma, reikia jį paimti, surinkti (ar susirasti adresatų sąraše) numerį, kas neabejotinai kažkuriam laikui atitraukia dėmesį nuo stebimo objekto. Tuo tarpu nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis peiliu jiems grasino būtent tada, kai jie pradėjo spardyti jo šunį, t. y. būtent tuo metu T. J. skambino telefonu. Esant šioms aplinkybėms sprendžiama, kad liudytojas T. J. nenurodė, kad nuteistasis rankoje turi peilį, nes šio momento nematė, tačiau tai niekaip nepaneigia nukentėjusiųjų parodymų, jog įvykio metu nuteistasis peilį turėjo.
10.1. Pažymėtina ir tai, jog nors atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus aptariamas peilis ir nebuvo surastas, tačiau tai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, jog kaltinime nurodytų įvykių metu D. Č. peiliu grasino nukentėjusiesiems. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis policijos pareigūnų buvo sulaikytas po įvykio praėjus maždaug 15-20 min., jis siekė išvengti sulaikymo, t. y. bėgo nuo policijos pareigūnų, o vėliau slėpėsi krūmuose. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad D. Č. turėjo pakankamai laiko (ir tinkamas sąlygas) peiliui paslėpti, ar kur nors jį išmesti, todėl vien tik aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu aptariamas peilis nebuvo surastas nesuteikia jokio pagrindo išvadai, kad D. Č. negalėjo juo grasinti nukentėjusiesiems.
11. Nuteistojo apeliaciniame skunde, be kita ko teigiama ir tai, jog nukentėjusieji išsigando pamatę jo šunį ir paveikti streso pradėjo jį spardyti, o siekdami išvengi gresiančios atsakomybės sugalvojo savo įvykių versiją, t. y. kad minėtas šuo juos užpuolė, o jo savininkas jiems grasino peiliu. Teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau aptartų baudžiamosios bylos duomenų kontekste šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas visiškai nepagrįstu ir prieštaraujančiu baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetui. Kaip jau minėta anksčiau, tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek liudytojo T. J. parodymai patvirtina, kad aptariamą konfliktą išprovokavo būtent pats nuteistasis, kuris šunimi užpjudė nukentėjusiuosius ir kartu su jais buvusį šunį. Jokių duomenų apie tai, kad būtent patys nukentėjusieji buvo agresyviai nusiteikę ir pirmieji puolė D. Č. augintinį baudžiamojoje byloje nėra. Tokių duomenų savo apeliaciniame skunde nepateikė ir apeliantas. Atsižvelgiant į tai, minėtas apeliacinio skundo argumentas laikytinas tik jokiais objektyviais duomenimis neparemta D. Č. gynybine versija ir yra atmetamas kaip visiškai nepagrįstas.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo D. Č. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos medžiagai, aptariamo teismo procesinio sprendimo turiniui, bei iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis, todėl nepatvirtina skundo teiginių dėl BPK numatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Teisėjų kolegijos vertinimu visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo D. Č. kaltę, taip pat nurodė motyvus, kodėl nesivadovavo liudytojų Š. R. ir A. L. parodymais. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta šališkai ir neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl D. Č. kaltės yra nepagrįstos.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
13. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Č. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, teismas turi atkreipti dėmesį į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko vaidmenį darant tyčinę nusikalstamą veiką ir kt. Visais atvejais būtina atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis. Ne mažiau svarbu įvertinti kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo: ar jis kritiškai vertina savo elgesį, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo ir atlygina padarytą žalą, stengiasi sumažinti nusikalstamos veikos pasekmes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019)
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog šiuo atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo nuteistajam D. Č. taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog D. Č. praeityje yra vieną kartą teistas už sunkaus ir apysunkio nusikaltimų įvykdymą. Aptariamą nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu ir tai įrodo, jog ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė D. Č. elgesiui auklėjamojo ir prevencinio poveikio neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Be to, atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje taip pat vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-228/2010).
15. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą svarbu atsižvelgti ir į tai, jog jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu D. Č. įvykdė tyčinį nusikaltimą, kurio metu, viešoje vietoje, be jokios priežasties, užpjudė savo šunimi kitus asmenis, garsiai iš jų tyčiojosi ir grasino peiliu. Teisėjų kolegijos manymu, toks nuteistojo elgesys įrodo, jo turimas antivisuomenines nuostatas ir nihilistinį požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamosiose bylose, yra laikoma, kad kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Todėl, pavyzdžiui, tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu paprastai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, kad tokia asmenybė yra linkusi nusikalsti bei yra pavojingesnė visuomenei. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-115-648/2016). Aptartos teismų praktikos ir aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad įžūlus ir priešingas teisei D. Č. elgesys nėra pakankamai koreguojamas bei yra pavojingas visuomenei ir todėl tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti įtakos apelianto polinkio nusikalsti mažinimui ir užtikrinti ne tik nubaudimo, bet ir prevencinius bausmės tikslus.
16. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad BK 75 straipsnio nuostatos jam turėtų būti taikomos atsižvelgus į tai, jog nusikaltimus, už kuriuos jis buvo nuteistas ankstesniu nuosprendžiu, jis įvykdė būdamas nepilnamečiu, o naują nusikalstamą veiką padarė beveik pasibaigus jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu šios aplinkybės nesudaro pagrindo bausmės vykdymo atidėjimo taikymui. Pažymėtina, jog būtent tai, kad aptariamą nusikalstamą veiką D. Č. įvykdė jau būdamas pilnametis, parodo, jog jam būnant nepilnamečiu padarytos nusikalstamos veikos buvo ne atsitiktinės, be to, ir teismų praktikoje aplinkybė, jog ne kartą teistas asmuo, pirmuosius teistumus įgijo dar būdamas nepilnamečiu, dažniausiai vertinama kaip neigiamai charakterizuojanti teisiamą asmenį ir patvirtinanti jo polinkį pažeidinėti teisės normas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019). Nagrinėjamu atveju egzistuojant pagrįstoms (ir aukščiau aptartais duomenimis patvirtintoms) abejonėms dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamos aplinkybės, nurodytos nuteistojo apeliaciniame skunde, niekaip nepaneigia minėtų abejonių pagrįstumo ir nesuteikia jokio pagrindo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymui. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kuomet nuteistasis naują nusikalstamą veiką padaro ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, tikslus minėto laikotarpio momentas (t. y. pradžia ar pabaiga) nuteistojo veiksmų vertinimui ir jo asmenybės charakterizavimui jokios reikšmės neturi, kadangi jau vien faktas, kad asmuo nepateisina teismo jam parodyto pasitikėjimo, patvirtina šio asmens polinkį nusikalsti ir įrodo, jog jo atžvilgiu taikoma probacija nėra efektyvi.
17. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo D. Č. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio atmesti.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.