- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- e2-10442-1099/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Pavel Liubkevič
- Ieškovas
- užsienio bendrovės Bigbank AS
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
dalyvaujant ieškovės užsienio bendrovės Bigbank AS, veikiančios per Bigbank AS filialą, atstovui teisininkui J. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės užsienio bendrovės Bigbank AS, veikiančios per Bigbank AS filialą, ieškinį atsakovei A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl šalių – ieškovės užsienio bendrovės Bigbank AS, veikiančios per Bigbank AS filialą, ir atsakovės A. B., sudarytos vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo ir nutraukimo datos, galimos apgaulės panaudojimo, kredito sutarties (ne)tinkamo vykdymo, sumokėtų ir mokėtinų sumų apskaičiavimo.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovė užsienio bendrovė Bigbank AS, Lietuvoje veikianti per Bigbank AS filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės A. B. 2 708,41 Eur įsiskolinimą, kurį sudaro 2 441,32 Eur kredito likutis, 85,34 Eur sutartinės palūkanos nuo 2021 m. birželio 10 d. iki 2021 m. spalio 28 d., 8,19 Eur sutarties administravimo mokesčio skola nuo sutarties sudarymo dienos iki sutarties nutraukimo dienos, 173,56 Eur nuostoliai (negautos pajamos), kurios atitinka mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas po sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pabaigos (2023 m. birželio 12 d.), 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodo, kad su atsakove 2017 m. gegužės 30 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 1702337/95rn (toliau – sutartis, ginčo sutartis), remiantis kuria atsakovei buvo suteiktas 6 000 Eur kreditas, kurį atsakovė privalėjo grąžinti pagal sudarytą mokėjimo grafiką kartu su 10 proc. metinėmis sutartinėmis palūkanomis.
4. Anot ieškovės, atsakovei tinkamai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, jai buvo siunčiami pranešimai, skambinta; 2021 m. spalio 4 d. atsakovė įspėta dėl sutarties nutraukimo, jeigu per dvi savaites susidariusi skola nebus padengta. Pažymi, kad atsakovei vengiant vykdyti sutartį, ji 2021 m. spalio 28 d. buvo nutraukta.
Šalies argumentai
5. Ieškovė aiškina, kad prašoma priteisti suma susideda iš: – 2 441,32 Eur dydžio negrąžinto kredito; – 85,34 Eur sutartinių palūkanų, paskaičiuotų nuo 2021 m. birželio 10 d. iki sutarties nutraukimo (2021 m. spalio 28 d.); – 8,19 Eur sutarties administravimo mokesčio, paskaičiuoto nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo; – 173,56 Eur nuostolių (negautų pajamų), kuriuos ieškovė būtų gavusi, jeigu atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi ginčo sutartį ir mokėjusi kasmėnesines įmokas; minėtų nuostolių dydis atitinka negautų mokėjimo palūkanų dydį po sutarties nutraukimo (2021 m. spalio 28 d.) iki sutarties termino pabaigos (2023 m. birželio 12 d.).
6. Ieškovės atstovas teismo posėdžių metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad su atsakove ne kartą buvo bendrauta, žodžiu sudaromi tam tikri susitarimai dėl didesnių įmokų mokėjimų – siekiant padengti tiek susikaupusią skolą, tiek mokant eilines įmokas (tai patvirtina į bylą pateiktas 2021 m. gegužės 25 d. telefoninis pokalbis); tokiu būdu, anot atstovo, buvo siekiama padėti atsakovei, su ja bendradarbiauti, sudaryti sąlygas įvykdyti sutartį, nors ir pavėluotai, bet sumokėti ginčo sutartyje sutartas įmokas, tačiau atsakovė galiausiai pradėjo nevykdyti ir tų žodinių susitarimų, todėl esant atsakovės vėlavimui daugiau nei 90 dienų ir esant skolai, didesnei nei 10 proc. bendros likusios mokėti sumos, ginčo sutartis buvo nutraukta ir kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo. Pažymėjo, kad atsakovės pozicija viso bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli, atsakovės nesutikimo motyvus net sunku suprasti, atsakovė yra nesąžininga. Nurodė, kad nors atsakovė kvestionuoja jos sumokėtų ir ieškovės apskaitytų lėšų teisingumą, tačiau nepateikė jokių ieškovės nurodytų sumų pagrįstumą galinčių paneigti įrodymų. Teigė, kad šiuo atveju jokios apgaulės nebuvo – ieškovės filialas veikė ieškovės Bigbank AS vardu. Aiškino, kad kredito gavėjų įmokos apskaitomos, kai yra gaunamos, t. y. priklausomai nuo mokėjimo laiko, banko ir kitų aplinkybių, kredito gavėjų sumokėtos įmokos galėjo būti gaunamos ieškovės ir vėliau; kaip kad atsitiko ir nagrinėjamu atveju. Pažymėjo, kad esant atsakovės skolai, gautos įmokos buvo paskirstomos ginčo sutarties 2.3 punkte nustatyta tvarka – gautų įmokų paskirstymą pagrindžia į bylą pateikta gautų įmokų paskirstymo pažyma.
Atsiliepimas
7. Atsakovė A. B. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
8. Nurodo, kad ieškovės pateikta ginčo sutarties nutraukimo data ir motyvai neatitinka rašytinių, turinčių teisinę galią, nutrauktos sutarties dokumentų. Aiškina, kad ieškovė reikalavo iš atsakovės susimokėti skirtingų dydžių pinigines sumas už tą patį laikotarpį ar sumokėjus nustatytą sumą dar įmokėti papildomą sumą, nesant tarp šalių sudarytų jokių papildomų rašytinių susitarimų.
9. Anot atsakovės, ieškovė galimai vedė netinkamą buhalterinę apskaitą, neatitinkančią bankui/kredito įstaigai keliamų reikalavimų, dėl ko galimai siekia neteisėtai praturtėti. Pažymi, kad prašė ieškovės pateikti tinkamus galimos skolos apskaičiavimus, tačiau ieškovė jų atsakovei nepateikė, tam tikrus apskaičiavimus pateikė tik su ieškiniu.
10. Be to, atsakovė teigia, kad jai 2021 m. gegužės 25 d. buvo pateiktas įspėjimas dėl ginčo sutarties nutraukimo dviejų savaičių bėgyje, jei nebus sumokėta nurodyta skola; kadangi atsakovė nurodytos sumos nesumokėjo, ginčo sutartis nuo 2021 m. birželio 8 d. laikytina nutraukta; teigia, jog sutartis negali būti nutraukiama kelis kartus. Aiškina, kad po 2021 m. gegužės 25 d. nebuvo sudaryta jokio rašytinio susitarimo dėl ginčo sutarties tęsimo/naujos sudarymo ir pan. Nurodo, kad atsakovė po ginčo sutarties nutraukimo 2021 m. birželio 8 d. mokėjo įmokas pagal jai atsiunčiamus rašytinius pranešimus, tačiau ieškovė 2021 m. rugpjūčio 29 d. pareikalavo iš atsakovės dar papildomai sumokėti 20 Eur prie jau nurodytos 150 Eur sumos. Atsakovės teigimu, ieškovė galimai neapskaitydavo atsakovės sumokėtų sumų, jas nuslėpdavo, todėl atsakovė nesutiko toliau mokėti ieškovės reikalaujamų sumų, kurios nebuvo pagrįstos jokiais dokumentais. Be to, pažymi, kad reikalautos mokėti sumos vis skirdavosi, nepateikiant jokių paaiškinimų (nors atsakovei ir prašant); taip pat buvo/yra neaiškus atsakovės sumokėtų lėšų paskirstymas (kaip buvo paskirstomos sumokėtos sumos). Anot atsakovės, negalima remtis ieškovės į bylą pateiktais dokumentais, kuriuose pateikiamas tariamas atsakovės skolos apskaičiavimas, nes jie yra neaiškūs, klaidinantys, neatitinkantys griežtos apskaitos dokumentų reikalavimų.
Atsiliepimas
11. Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovės reikalavimu dėl 5 proc. metinių palūkanų ir pažymi, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, nes ieškovė savo nuožiūra vienašališkai nutraukė ginčo sutartį; be to, jau ginčo sutartyje ieškovė buvo/yra numačiusi pelno palūkanų skaičiavimą, taip pat yra pasiėmusi sutarties sudarymo mokestį.
Šalies argumentai
12. Atsakovė teismo posėdžių metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai paaiškino, kad ieškovė nepagrįstai reikalaudavo didesnių nei ginčo sutarties grafike nustatytų įmokų, kurios kiekvieną kartą vis skirdavosi, neaišku kaip jas apskaičiuodavo ir galiausiai kaip jas apskaitydavo, neteikiant atsakovei jokių paaiškinimų. Anot atsakovės, ieškovė ne iš karto apskaitydavo atsakovės sumokėtas sumas, o gerokai vėliau, dėl to galimai buvo pažeidžiamos atsakovės teisės, nes ji per tą laikotarpį, kai sumokėtos lėšos nebuvo apskaitomos, buvo laikoma skolinga, skaičiuojami delspinigiai. Pažymėjo, kad ji buvo įsitikinusi, jog ginčo sutartis nutraukta nuo 2021 m. birželio mėn.; po nutraukimo jokie žodiniai susitarimai negaliojo; be to, teigė, jog bet kokie šalių žodiniai susitarimai negalioja. Aiškino, kad ieškovė nepagrįstai skaičiavo/anot atsakovės, nuskaičiuodavo, administravimo mokestį ir palūkanas net tada, kai atsakovė jokių įmokų nemokėjo; taip pat pažymėjo, kad ieškovė skaičiuodavo didesnį administravimo mokestį ir palūkanas, nei kad buvo susitarta ginčo sutartyje ir jos grafike. Be to, kėlė abejones, kad galimai galėjo būti ir daugiau atsakovės įmokėtų sumų, kurių ieškovė neapskaitė, tačiau ji daugiau įrodymų, nei yra pateikusi, dėl mokėjimų neturinti, nes pasitikėjo ieškove ir nerinko mokėjimo pavedimų. Atsakovė pažymėjo, kad iš esmės neskaičiavo kiek bendrai sumokėjo ieškovei, tačiau, anot jos, visą paimtą kreditą yra grąžinusi. Bylos nagrinėjimo metu papildomai pareiškė, kad ginčo sutartis galimai buvo sudaryta dėl apgaulės, nes ji buvo apgauta, jog sudaro sutartį su užsienio bendrove; galvojo, jog sutartis sudaroma su bendrovės Lietuvos filialu; atitinkamai kadangi ji tarėsi su filialu, o turėjo tartis su užsienio bendrove, sutartis galimai laikytina negaliojančia.
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
13. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė (jos filialas) su atsakove 2017 m. gegužės 30 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 1702337/95rn, pagal kurią ieškovė (jos filialas) suteikė atsakovei 6 000 Eur kreditą (išskaičiavus 294 Eur sutartyje numatytą sutarties sudarymo mokestį, atsakovei 2017 m. gegužė 30 d. į jos nurodytą sąskaitą pervesta 5 706 Eur suma), o ji įsipareigojo grąžinti minėtą kreditą pagal sudarytą mokėjimų grafiką kartu su palūkanomis iki 2023 m. birželio 12 d.
14. Nustatyta, kad ieškovė (jos filialas) 2021 m. gegužės 25 d. kreipėsi į atsakovę su įspėjimu dėl sutarties nutraukimo, kuriame informavo atsakovę apie susidariusią skolą ir galimą sutarties nutraukimą, jeigu atsakovė per dvi savaites nepadengs įsiskolinimo (nurodyta, jog nepadengus įsiskolinimo per dvi savaites arba šalims nepasiekus susitarimo dėl skolos dengimo dalimis, ieškovė vienašališkai nutrauks kredito sutartį).
15. Į bylą pateiktas telefoninis įrašas (2021 m. gegužės 25 d.), kuriame atsakove prisistatantis asmuo (atsakovė neginčijo, jog skambino būtent ji) teiravosi ieškovės atstovų dėl minėto įspėjimo dėl sutarties nutraukimo; iš pokalbio turinio nustatyta, jog šalys susitarė, kad atsakovė mokės bent jau 150 Eur/mėn. dydžio įmokas.
16. Nustatyta, kad ieškovė 2021 m. spalio 4 d. kreipėsi (pakartotinai) į atsakovę su įspėjimu dėl sutarties nutraukimo, kuriame informavo atsakovę apie susidariusią skolą ir galimą sutarties nutraukimą, jeigu atsakovė per dvi savaites nepadengs įsiskolinimo; 2021 m. spalio 29 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovę, jog sutartis buvo vienašališkai nutraukta; anot ieškovės, sutartis buvo nutraukta 2021 m. spalio 28 d.
17. Atsakovė į bylą pateikė mokėjimo nurodymus/pavedimus, iš kurių matyti, jog atsakovė ieškovei 2019 m. kovo 18 d., 2019 m. kovo 19 d., 2021 m. rugpjūčio 25 d., 2021 m. rugpjūčio 31 d. atitinkamai sumokėjo 90 Eur, 47,28 Eur, 130 Eur ir 59,32 Eur sumas.
18. Ieškovė į bylą pateikė gautų įmokų paskirstymo ir skolos likučių paskaičiavimo pažymas, kuriuose iš esmės nurodoma, kada ir kokia atsakovės įmoka gauta ir kaip apskaityta, taip pat kokia yra likusi atsakovės skola. Be to, pateiktas nuostolių (negautų pajamų) paskaičiavimo aktas.
19. Taip pat į bylą pateikti ieškovės pranešimai (2019 m. kovo 29 d., 2021 m. liepos 24 d., 2021 m. rugsėjo 28 d., 2021 m. spalio 5 d., 2021 m. lapkričio 3 d., 2021 m. lapkričio 9 d.), kuriuose ieškovė informuoja atsakovę apie susidariusias skolas (ar artėjančią įmokos sumokėjo dieną) ir ragina jas sumokėti.
Ieškinys tenkintinas visiškai.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
20. Nagrinėjamu atveju atsakovė su ieškiniu, be kita ko, nesutiko dėl to, kad ginčo sutartis, anot atsakovės, buvo sudaryta dėl apgaulės, todėl turėtų būti pripažinta negaliojančia. Nors atsakovė byloje atskiro reikalavimo dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia nereiškė (neteikė priešieškinio), tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovė susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose galėtų būti vertinama kaip vartotoja (nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu pati pripažino, jog kreditą ėmė ne asmeniniams poreikiams tenkinti, o individualiai veiklai vykdyti), teismas minėtą atsakovės reikalavimą vertina kaip atsikirtimą į ieškinio reikalavimus ir toliau dėl jo pasisako plačiau.
Dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu
21. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.
22. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė gali pasireikšti atliekant aktyvius veiksmus, t. y. teigiant, ko nėra, taip pat apgaule gali būti kitos sandorio šalies tylėjimas (CK 1.91 straipsnio 5 dalis), kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės, kurias žinodama antroji šalis sandorio nebūtų sudariusi. Apgaulė yra taip pat ir tada, kai pats asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio esmę ar aplinkybes, o kitas asmuo, tą žinodamas, pasinaudoja tokiu suklydimu.
23. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020). Taigi, vertinant, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti kitos sandorio šalies – nagrinėjamu atveju ieškovės – tyčinius veiksmus.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą ir atsakovės paaiškinimus, sprendžia, kad atsakovė neįrodė, jog jos atžvilgiu buvo panaudota apgaulė sudarant ginčo sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178, 185 straipsniai); teismas atsakovės nurodytus argumentus (dėl apgaulės panaudojimo) vertina kaip atsakovės pasirinktą gynybinę poziciją, kurios, kaip minėta, teismo vertinimu, atsakovė neįrodė.
26. Visų pirma, pažymėtina, jog atsakovė neįrodė (iš esmės ir neįrodinėjo), kad jos atžvilgiu būtent ieškovė panaudojo apgaulę ar kitaip ją paveikė pasirašyti ginčo sutartį, nurodydama tik deklaratyvias abejones, tačiau nepateikusi jokių tai pagrindžiančių duomenų.
27. Kaip minėta, atsakovė jos nurodomą apgaulę sieja su tuo, kad ji nežinojo, jog faktiškai sutartį sudaro su užsienio bendrove, o ne su filialu. Šiuo atveju teismas pažymi, kad ginčo sutartis sudaryta tarp ieškovės filialo ir atsakovės, tačiau ieškove byloje yra užsienio bendrovė Bigbank AS, veikianti per Lietuvos filialą, nes CPK 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Pagal CK 2.33 straipsnio 1 dalį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Taigi, tik įmonė, įstaiga, organizacija, turinti juridinio asmens teises, gali būti ieškovu ar atsakovu teisme. Kita vertus, CK 2.53 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų; juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo; juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės filialas, atliekantis visas arba dalį juridinio asmens – užsienio bendrovės Bigbank AS, funkcijų, turėjo teisę sudaryti sutartis – šiuo atveju su atsakove, tačiau tarp šalių įvykus ginčui ir jam persikėlus į teismą, ieškove laikytina būtent užsienio bendrovė Bigbank AS, veikianti per Lietuvos filialą.
28. Taigi, apibendrindamas, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra nustatyta CK 1.91 straipsnyje numatytų sandorio negaliojimo pagrindų – apgaulės, panaudotos atsakovės atžvilgiu, tuo labiau iš ieškovės pusės, todėl šioje dalyje atsakovės atsikirtimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
29. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė teismo posėdžiuose (iki paskutinio) šių motyvų nekėlė, pati teikiant paaiškinimus minėjo būtent Estijos bendrovę/banką, t. y. Bigbank AS, todėl, teismo vertinimu, kaip minėta, atsakovės argumentai dėl apgaulės vertinami tik kaip jos gynybinė pozicija, nes, labiausiai tikėtina, atsakovė žinojo su kuo sudaro sutartį (šiuo atveju su filialu), kieno vardu veikia minėtas filialas (užsienio bendrovės Bigbank AS vardu) ir atsakovei faktiškai nebuvo svarbu kas jai suteikia kreditą (filialas ar užsienio juridinis asmuo).
Dėl sutarties nutraukimo
30. Atsakovė, be kita ko, teigė, jog ginčo sutartis, anot jos, buvo nutraukta dar 2021 m. birželio 8 d., todėl ji negalėjo būti antrą kartą ieškovės būti nutraukiama 2021 m. spalio mėn.
31. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, jog pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).
32. Nagrinėjamu atveju atsakovės prisiimtas esminis įsipareigojimas įtvirtintas ginčo sutarties bendrosios sutarties sąlygų 2.1 punkte – „Kredito gavėjas Sutarties mokėjimo grafike nurodyta tvarka ir terminais įsipareigoja Kredito davėjui grąžinti Bendrą finansuojamą sumą, sumokėti Palūkanas ir Mėnesinį administravimo mokestį.“ Kredito sutarties bendrųjų sutarties sąlygų 5.1 punkte šalys susitarė dėl sutarties nutraukimo sąlygų, kurios sutampa su Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 19 straipsnio normomis, pagal kurias kredito davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą kai yra visos 5.1 punkte numatytos sąlygos.
33. Šiuo atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė 2021 m. gegužės 25 d. kreipėsi į atsakovę su įspėjimu dėl sutarties nutraukimo, kuriame informavo atsakovę apie susidariusią skolą ir galimą sutarties nutraukimą, jeigu atsakovė per dvi savaites nepadengs įsiskolinimo arba šalims nepasiekus susitarimo dėl skolos dengimo dalimis. Kita vertus, ieškovės į bylą pateiktas telefoninis įrašas (2021 m. gegužės 25 d.), iš kurio galima spręsti, kad šalys susitarė, jog atsakovė mokės bent jau 150 Eur/mėn. dydžio įmokas, t. y. faktiškai per ieškovės nurodytą laikotarpį (dvi savaites) susitarta dėl skolos dengimo dalimis. Taigi, atsižvelgiant į tai, pritartina ieškovės pozicijai, kad ginčo sutartis 2021 m. birželio mėn. nebuvo nutraukta, šalims susitarus dėl tolesnio sutarties vykdymo, ir ieškovei nepasinaudojus šia savo teise (nutraukti ginčo sutartį).
34. Viena vertus, teismas iš dalies pritaria atsakovės pozicijai, kad tokio pobūdžio šalių susitarimas – iš dalies keičiant ginčo sutarties vykdymo sąlygas, turėjo būti sudarytas rašytine tvarka (pagal ginčo sutarties Bendrųjų sutarties sąlygų 7 skyrių). Kita vertus, šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė) priemonę. Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė – kaip kredito davėja, 2021 m. gegužės-birželio mėn. nepasinaudojo galimybe nutraukti ginčo sutartį, o bendradarbiavo su atsakove – suteikė jai galimybę toliau vykdyti sutartį, ir galiausiai buvo sutarta, nors ir žodžiu, dėl sutarties vykdymo sąlygų; kaip matyti tiek iš nurodyto pokalbio, tiek iš atsakovės sumokėtų sumų po 2021 m. gegužės 25 d., atsakovė taip pat siekė toliau vykdyti sutartį. Atsižvelgiant į tai, vien ta aplinkybė, jog tarp šalių buvo sudarytas tik žodinis susitarimas (o ne rašytinis), savaime nesudaro pagrindo jo vertinti kaip negaliojančio.
35. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė ir toliau netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, net ir tuos, dėl kurių buvo sutarta žodžiu 2021 m. gegužės 25 d., kadangi iki kiekvieno mėnesio 25 d. (kaip buvo sutarta 2021 m. gegužės 25 d. pokalbio metu) tinkamai nemokėjo sutartos 150 Eur sumos – mokėjo ją vis vėluojant arba mokėjo ne visą (2021 m. birželio-rugpjūčio mėn.), o nuo rugsėjo mėn. faktiškai iš viso nustojo mokėti bet kokias įmokas. Tuo pagrindu ieškovė pakartotinai 2021 m. spalio 4 d. įspėjo atsakovę apie susidariusį įsiskolinimą ir ragino vėl per dvi savaites jį padengti arba susitarti dėl mokėjimo dalimis, tačiau atsakovei šiuo atveju būnant pasyviai – nesumokėjus nei susidariusio įsiskolinimo (bent jau jo dalies), taip pat nesusitarus dėl mokėjimo dalimis, ieškovė pagrįstai ir teisėtai 2021 m. spalio 28 d. nutraukė ginčo sutartį.
36. Pažymėtina, kad šiuo atveju nors atsakovė iki 2021 m. rugsėjo mėn. ir mokėjo tam tikras sumas, tačiau nesistemingai, pavėluotai, mažesnes nei sutarta sumas, todėl ieškovė pagrįstai laikė, jog atsakovė pradelsė mokėjimus daugiau nei tris mėnesius iš eilės (mokėjimų pažeidimai iš atsakovės pusės iš esmės atsirado dar 2018 m. lapkričio mėn. – kai įmokos pradėtos mokėti ne laiku ir ne visos), ir skola galiausiai sudarė daugiau negu 10 proc. nuo likusios mokėtinos sumos (2021 m. spalio 4 d. duomenimis atsakovės skola, anot ieškovės, sudarė 374,37 Eur, o likusi mokėtina suma buvo mažesnė nei 3 743,70 Eur (kaip matyti iš ieškinio reikalavimų)), todėl toks atsakovės elgesys atitiko ginčo sutarties Bendrųjų sąlygų 5.1.2 punktą. Byloje nėra duomenų (ir atsakovė šios aplinkybės neginčijo), kad atsakovė padengė susidariusį įsiskolinimą – neatliko papildomų mokėjimų pagal ginčo sutartį nei per ieškovės nustatytą terminą, nei pasibaigus šiam terminui, nei šios bylos nagrinėjimo metu; atsakovė neteikė nei ieškovei, nei teismui duomenų, kad yra pajėgi ir suinteresuota toliau vykdyti kredito sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, kad jei kredito sutartis būtų atnaujinta, ji būtų tinkamai ir laiku vykdoma.
37. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes ir motyvus, teismas sprendžia, kad kredito davėja – ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės elgesį, nebendradarbiavimą, atsakovei žinant savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau jų nevykdant, atitinkant vienašalio nutraukimo sąlygas, pagrįstai nusprendė pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu – ją nutraukdama nuo 2021 m. spalio 28 d.
Dėl 2 441,32 Eur negrąžinto kredito priteisimo
38. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.
39. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovė pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino suteikto kredito – jo likusios dalies. Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų – gautų įmokų paskirstymo ir skolos likučių paskaičiavimo pažymos, atsakovė ieškovei liko skolinga 2 441,32 Eur negrąžinto kredito.
40. Nors atsakovė, kaip minėta, teigė, kad negalima remtis ieškovės į bylą pateiktais dokumentais, kuriuose pateikiamas tariamas atsakovės skolos apskaičiavimas, nes jie yra neaiškūs, klaidinantys, neatitinkantys griežtos apskaitos dokumentų reikalavimų, tačiau jokių rašytinių įrodymų ir/ar objektyvių paaiškinimų, kurie paneigtų/galėtų paneigti ieškovės pateiktus apskaičiavimus, nepateikė (nors atsakovei ne vieną kartą bylos nagrinėjimo metu tokia galimybė buvo pasiūlyta), apsiribodama savo deklaratyviais teiginiais ir keliamomis deklaratyviomis abejonėmis.
41. Be to, kritiškai vertinamas ir atsakovės teiginys, kad atsakovė galimai yra sumokėjusi daugiau lėšų, negu ieškovė yra apskaičiusi/nurodžiusi, kadangi atsakovė ir dėl šio argumento nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų keturių mokėjimų pavedimų/nurodymų (2019 m. kovo 18 d., 2019 m. kovo 19 d., 2021 m. rugpjūčio 25 d., 2021 m. rugpjūčio 31 d.), visi jie buvo apskaityti ieškovės, todėl teismas neturi pagrindo abejoti ir kitais ieškovės nurodomais atsakovės mokėjimais (ir atsakovei jų nenuginčijus). Vien tai, jog tam tikrais atvejais ieškovė atsakovės įmokėtas sumas apskaitydavo vėliau negu jos buvo sumokėtos (pavyzdžiui, 2019 m. kovo 18 d. mokėjimas apskaitytas 2019 m. kovo 19 d., 2019 m. kovo 19 d. mokėjimas apskaitytas 2019 m. kovo 20 d., 2021 m. rugpjūčio 25 d. mokėjimas apskaitytas 2021 m. rugpjūčio 26 d., 2021 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimas apskaitytas 2021 m. rugsėjo 1 d.), savaime nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškovė minėtas lėšas apskaitydavo neteisingai/pavėluotai. Pažymėtina, kad iš esmės visiems, besinaudojantiems bankų paslaugomis (kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė taip pat jomis naudojosi/naudojasi), yra žinoma, kad kito asmens atlikto mokėjimo gavimas priklauso nuo mokėjimo laiko (dienos, savaitės dienos laiko), banko/kredito įstaigos, kitų nuo šalių nepriklausančių aplinkybių, todėl lėšų mokėjimo ir gavimo laikas gali skirtis/ir dažnu atveju skiriasi. Taigi, šiuo atveju ieškovė pagrįstai apskaitydavo lėšas tada, kai jas faktiškai gaudavo, o ne kada atsakovė atlikdavo mokėjimus. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskutiniai atsakovės mokėjimai (dėl kurių mokėjimo atsakovė pateikė mokėjimo pavedimus) atlikti 2021 m. rugpjūčio 25 d. 18:03:28 ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. 15:33:45, t. y. mokėjimai atlikti į kredito įstaigų darbo pabaigą arba jau pasibaigus darbo valandoms, todėl, labiausiai tikėtina, ieškovė jas gavo kitą darbo dieną, kaip kad ir nurodė savo pateiktuose apskaičiavimuose.
42. Nors atsakovė teigė, kad yra grąžinusi visą kreditą ir sutartas palūkanas, tačiau pripažino, jog neskaičiuodavo ir iki šiol nėra paskaičiavus kiek iš viso yra sumokėjusi ieškovei, todėl tokia atsakovės pozicija vertinama kritiškai, kaip deklaratyvi ir net nesąžininga – atsakovei kvestionuojant tik ieškovės pateiktus apskaičiavimus, tačiau nepateikiant jokių savo apskaičiavimų ir/ar įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktus dokumentus, apsiribojant argumentais, jog jie yra neaiškūs ar sudaryti nekompetentingų asmenų, todėl teismas iš esmės remiasi ieškovės pateiktomis sumų apskaičiavimo pažymomis (CPK 12, 178, 185 straipsniai); tuo labiau, jog teismui patikrinus ieškovės apskaičiavimų teisingumą/atlikus matematinius skaičiavimus, nenustatyta jokių neatitikimų.
43. Be to, teismas neturi pagrindo sutikti ir atsakovės teiginiais, kad ieškovė nepagrįstai reikalaudavo didesnių nei ginčo sutarties grafike nustatytų įmokų, kurios kiekvieną kartą vis skirdavosi, kadangi, kaip minėta, atsakovė nereguliariai ir ne pagal grafiką mokėjo įmokas, dėl to kaupėsi skolos, todėl ieškovė reikalaudavo ne tik sumokėti sutartas įmokas, bet ir padengti įsiskolinimą, todėl atitinkamai ieškovės reikalautos sumos ir buvo didesnės nei sutarties grafike nurodytos įmokos.
44. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė pažeidė savo prievolę laiku ir nustatytomis sąlygomis grąžinti kreditą, iš atsakovės ieškovei priteistina 2 441,32 Eur negrąžinto kredito.
Dėl 85,34 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų nuo 2021 m. birželio 10 d. iki 2021 m. spalio 28 d. (sutarties nutraukimo dienos)
45. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 85,34 Eur mokėjimo funkciją atliekančių sutartinių palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo (2021 m. spalio 28 d.).
46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).
Žemesnės instancijos teismas
47. Teismas pažymi, kad nors ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje, kita vertus, aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.
48. Pažymėtina, jog aukščiau nurodyti kasacinio teismo pateikti išaiškinimai minėtoje nutartyje su atitinkamais pakeitimais taikytini ir vartojimo kredito teisiniams santykiams, kadangi jokie teisės aktai nenustato specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių. Todėl, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020).
49. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, atsakovė įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 10 procentų dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovė turėjo mokėti iki 2023 m. birželio 12 d.; sutartį nutraukus 2021 m. spalio 28 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 85,34 Eur mokėjimo palūkanas iki 2021 m. spalio 28 d., kurių, teismo vertinimu, atsakovė nenuginčijo, todėl toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra pagrįstas, dėl to tenkintinas.
50. Nors atsakovė nesutiko ir su minėtų palūkanų paskaičiavimu, tačiau, kaip jau nurodyta šio sprendimo 43 punkte, nepateikė jokių ieškovės paskaičiavimus paneigiančių įrodymų.
Dėl 8,19 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo
51. Ieškovė taip pat prašo priteisti 8,19 Eur dydžio administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo, skolą. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalys sutartyje numatė 3,19 Eur mėnesinį administravimo mokestį. Administravimo mokestį paskolos gavėjas moka už paskolos administravimą pagal sutartį (sutarties Bendrųjų sąlygų 1 punktas). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas yra išaiškinęs, jog administravimo mokestis, neviršijantis VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020).
52. Nors atsakovė, be kita ko, teigė, jog ieškovė tam tikrais mėnesiais skaičiavo didesnį nei sutartą 3,19 Eur administravimo mokestį, teismas neturi pagrindo su tuo sutikti. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų ir bylos nagrinėjimo metu pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė kiekvieną mėnesį skaičiuodavo sutartyje sutartą 3,19 Eur mėnesinį administravimo mokestį, tačiau kadangi atsakovė mokėjo nereguliariai, susidarydavo skolos, todėl tam tikrais mėnesiais neužtekdavo atsakovės įmokėtų lėšų administravimo mokesčio padengimui (gautas lėšas skirstant ginčo sutarties Bendrųjų sąlygų 2.3 punkte nustatyta tvarka), todėl sekančiais mėnesiais jų apskaitomas dydis atitinkamai buvo didesnis nei 3,19 Eur (į apskaitomą sumą įtraukiant ir susikaupusią skolą), tačiau tai nereiškia, jog jis buvo skaičiuojamas nepagrįstai/per didelis/didesnis nei sutartas sutartyje.
53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovės priteistinas 8,19 Eur administravimo mokesčio įsiskolinimas, paskaičiuotas nuo ginčo sutarties sudarymo (2017 m. gegužės 30 d.) iki jos nutraukimo (2021 m. spalio 28 d.).
Dėl 173,56 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pabaigos (2023 m. birželio 12 d.).
54. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pakeitė esamą praktiką sprendžiant klausimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje išaiškino, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 52 punktas).
55. Vadovaujantis minėtais išaiškinimais, išplėstinė teisėjų kolegija minėtos nutarties 54 punkte suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus vartojimo kredito sutartį prieš terminą: 1) pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; 2) kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; 3) pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.
56. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovės 173,56 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo iki 2023 m. birželio 12 d.
57. Byloje nustatyta, kad atsakovė ginčo sutartimi įsipareigojo sumokėti ieškovei iš viso 2 016,49 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų; pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus (kurių, kaip minėta, atsakovė nenuginčijo), atsakovė iki sutarties nutraukimo sumokėjo 1 757,59 Eur pelno palūkanų; šiuo sprendimu priteista 85,34 Eur mokėjimo palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo (2021 m. spalio 28 d.), skola, todėl laikytina, kad ieškovės negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) nuo sutarties nutraukimo (2021 m. spalio 28 d.) iki sutarties įvykdymo termino pabaigos (2023 m. birželio 12 d.) ir sudarytų ieškovės prašomą priteisti 173,56 Eur (2 016,49 Eur - 1 757,59 Eur - 85,34 Eur) sumą. Taigi, teismo vertinimu, ieškovė įrodė prašomus priteisti nuostolius (negautas pajamas).
58. Nors VKĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį, o tai padaręs jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, šia teise kredito gavėjas gali pasinaudoti sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. grąžinant kreditą anksčiau termino. Nutraukus sutartį, šios VKĮ nuostatos netaikomos, todėl atsakovei net ir įvykdžius visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį ji nebeturės teisės reikalauti bendros vartojimo kredito kainos sumažinimo, todėl iš atsakovės priteistina ne procentinė, o konkreti negautų pajamų suma. Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistina 173,56 Eur nuostolių (negautų pajamų).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
59. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 2 708,41 Eur (2 441,32 Eur + 85,34 Eur + 8,19 Eur + 173,56 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
60. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
61. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
62. Ieškovė patyrė byloje 61 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis.
63. Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas visiškai, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei patirtos bylinėjimosi išlaidos (kurių atsakovė ir nenurodė patyrusi) nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
64. Byloje iš viso patirta 54,97 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės užsienio bendrovės Bigbank AS, veikiančios per Bigbank AS filialą, ieškinį atsakovei A. B. dėl skolos priteisimo tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei užsienio bendrovei Bigbank AS, veikiančiai per Bigbank AS filialą, j. a. k. 301048563, 2 441,32 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt vieną eurą 32 ct) negrąžinto kredito, 85,34 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus 34 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos, 8,19 Eur (aštuonis eurus 19 ct) administravimo mokesčio, 173,56 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris eurus 56 ct) negautų pajamų, 5 (penkių) proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2 708,41 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 61 Eur (šešiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 54,97 Eur (penkiasdešimt keturis eurus 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.