- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-08
- Bylos Nr.
- e2A-2705-852/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12305-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Volinta“
- Ieškovas
- A. A.
- Kategorijos
- 1.3.7.5.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Volinta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Volinta“ dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. A., nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2021 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. DGKS-1372 darbo byloje Nr. APS-131-4588 dalimi, kuria nurodyta išieškoti darbdavei (atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB)) „Volinta“ iš jo 3 505,80 Eur žalą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas darbdavės (atsakovės) reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti bei priteisti jam iš atsakovės (darbdavės) bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. kovo 12 d. su atsakove sudarė darbo sutartį Nr. 327, pagal kurią buvo priimtas dirbti pas atsakovę automobilių mechaniko pareigose neterminuotam laikotarpiui. Darbdavės 2021 m. sausio 18 d. nutarimu jis buvo komandiruotas į Švediją darbui statybose nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2021 m. vasario 26 d., tačiau jam būnant Švedijoje 2021 m. sausio 30 d. pablogėjo sveikata ir jis 2021 m. sausio 31 d. (sekmadienį) keltu iš Švedijos išvyko namo į Lietuvą, kadangi dėl pablogėjusios sveikatos negalėjo tęsti darbo, 2021 m. vasario 1 d. pateikė atsakovei prašymą atleisti jį iš darbo, 2021 m. vasario 2 d. kreipėsi į gydytoją ir jam nuo 2021 m. vasario 2 d. iki 2021 m. vasario 19 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, atsakovė, pasibaigus jo nedarbingumo laikotarpiui, 2021 m. vasario 22 d. nutraukė darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį, tenkindama jo 2021 m. vasario 1 d. prašymą. Atsakovė 2021 m. kovo 15 d. pateikė Darbo ginčų komisijai prašymą, reikalaudama regreso tvarka atlyginti jai 11 686 Eur (120 000 SK) žalą, 2021 m. kovo 4 d. jos sumokėtą pagal sudarytą statybos paslaugų teikimo sutartį tarp atsakovės ir užsakovės AB „Henmaf transport & entreprenad”. Darbo ginčų komisija nusprendė, kad ieškovas yra visiškai atsakingas už žalą ir, vadovaudamasi DK 152 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atsižvelgusi į jo finansines galimybes, sumažino atlygintinos turtinės žalos dydį iki 3505,80 Eur – 30 procentų atsakovės patirtos turtinės žalos. Ieškovas nesutiko, kad jis yra atsakingas už atsakovės patirtą žalą. Teigė, kad jis neginčija fakto, jog neinformavo darbdavės, jog 2021 m. vasario 1 d. neatvyks į darbą, tačiau į darbą neatvyko dėl objektyvių priežasčių, nes susirgo, ką patvirtina nuo 2021 m. vasario 2 d. iki 2021 m. vasario 19 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Nurodė, kad atsakovė su užsakove AB „Henmaf transport & entreprenad” 2019 m. kovo 1 d. sudarė statybos paslaugų teikimo sutartį Nr. 1022, pagal kurios priedą abi šalys susitarė, kad atsakovė atlygina užsakovei AB „Henmaf transport & entreprenad” kilusią žalą, dėl to, kad jos darbuotojas neatvyko į darbo vietą be pateisinamos priežasties ir neatliko pavestų darbo funkcijų, o užsakovė dėl tokių įmonės darbuotojo veiksmų patyrė nuostolius, be to, šalys susitarė, jog minimalūs užsakovės nuostoliai yra 120 000 SEK už vieną darbo dieną, kai įmonės darbuotojas be pateisinamos priežasties neatvyko į darbo vietą, taigi, atsakovė ir užsakovė sudarė civilinę sutartį, kurioje aptarė nuostolių dydį dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo. Ieškovas pabrėžė, kad jis nėra šios sutarties šalis, su šia sutartimi nebuvo susipažindintas ir tai negali būti laikoma susiję su jo darbo pareigų pagal darbo sutartį pažeidimu, todėl, ieškovo įsitikinimu, atsakovės ir užsakovės AB „Henmaf transport & entreprenad” statybos paslaugų teikimo sutartyje nustatytas nuostolių dydis dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo negali būti perkeliamas jam.
Šalies argumentai
2. Atsakovė UAB „Volinta“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti jai iš ieškovo 11 686 Eur už tyčinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbo vietą be svarbios priežasties – dėl ko įmonė patyrė žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad 2019 m. kovo 12 d. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas buvo įdarbintas automechaniko pareigoms, tą pačią dieną, t. y. 2019 m. kovo 12 d., ieškovas buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais ir tai patvirtino pasirašydamas darbuotojų, supažindintų su pareiginiais nuostatais, registracijos žurnale, ir nors ieškovo darbo sutartyje buvo nurodyta, jog jis yra priimamas dirbti automechaniko pareigose, tačiau šių pareigų ir ieškovo atliekamų darbo funkcijų negalima vertinti vien tik lingvistine prasme, kadangi, kaip yra ir numatyta pareiginiuose nuostatuose, pagrindinė jo funkcija dirbant įmonėje buvo teleskopinio krautuvo (arba kito pobūdžio krautuvo, ar kitos technikos) vairavimas bei esant poreikiui visos technikos remontas. Nurodė, kad ieškovas 2021 m. sausio 18 d. įmonės direktorės nutarimu buvo išsiųstas į komandiruotę Švedijoje, numatytas komandiruotės laikotarpis buvo nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2021 m. vasario 26 d., tačiau 2021 m. vasario 1 d. (pirmadienį) ieškovas nepasirodė darbo vietoje apie tai iš anksto neįspėjęs įmonės atstovų. Įmonės direktorė tą pačią dieną ieškovui išsiuntė pranešimą apie neatvykimą į darbą ir dėl to gręsiančias sankcijas bei nurodymą pateikti pasiaiškinimą, tačiau ieškovas nepateikė jokio paaiškinimo, nors tokią galimybę turėjo. Tą pačią dieną (2021 m. vasario 1 d.) jis pateikė prašymą atleisti jį iš darbo be svarbios priežasties, darbo sutartį nutraukiant nuo 2021 m. vasario 1 d. Atsakant į ieškovo pateiktą prašymą nutraukti darbo sutartį, jis buvo informuotas, jog jo prašymas netenkinamas, kadangi vadovaujantis DK nuostatomis darbuotojas apie nutraukiamą darbo sutartį įmonę privalėjo įspėti prieš 20 dienų ir dar 20 dienų privalėjo atlikti jam pavestas darbo funkcijas, tačiau net ir po šio atsakymo gavimo ieškovas įmonei nepateikė jokio paaiškinimo, net neužsiminė apie tai, kad turi problemų su sveikata, apie savo problemas su sveikata įmonę informavo tik 2021 m. vasario 4 d. elektroniniu laišku, t. y. praėjus 3 dienoms nuo tada, kai nepasirodė darbo vietoje, ir 4 dienoms nuo tada, kai savavališkai paliko komandiruotės vietą. Pažymėjo, kad 2021 m. vasario 4 d. gavus ieškovo paaiškinimą, įmonė patikrino informaciją, skelbiamą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazėje ir paaiškėjo, jog ieškovui nedarbingumas buvo suteiktas tik 2021 m. vasario 2 d. (antradienį), todėl ieškovas 2021 m. vasario 1 d. galėjo atlikti savo darbo funkcijas bei juo labiau turėjo visas galimybes iš anksto apie tai (jog 2021 m. vasario 1 d. nebus darbo vietoje) įspėti įmonę. Iš kitų įmonės darbuotojų buvo gautos susirašinėjimo su ieškovu nuotraukos, iš kurių matyti, kad ieškovas 2021 m. sausio 31 d. keltu keliavo į Lietuvą ir turėjo galimybę iš anksto įspėti įmonę apie tai, jog 2021 m. vasario 1 d. nebus darbo vietoje ir neatliks darbo funkcijų, tačiau to nepadarė. Kadangi ieškovas turėjo nedarbingumo pažymėjimą iki 2021 m. vasario 19 d., su juo darbo sutartis buvo nutraukta 2021 m. vasario 22 d., t. y. vadovaujantis DK nuostatomis praėjus 20 dienų nuo darbuotojo prašymo nutraukti darbo sutartį pateikimo dienos. Ieškovas 2021 m. vasario 1 d. neturėjo nedarbingumo pažymėjimo ir nepasirodė darbo vietoje bei apie tai neįspėjo atsakingų asmenų, todėl įmonė patyrė žalą, kadangi pagal su užsakove AB „Henmaf transport & entreprenad“ pasirašytą sutartį ir priedą prie sutarties įsipareigojo atlyginti užsakovei kilusią žalą – 120 000 SEK už vieną darbo dieną, kai įmonės darbuotojas be pateisinamos priežasties neatvyko į darbo vietą ir neatliko pavestų darbo funkcijų, o užsakovė dėl tokių įmonės darbuotojo veiksmų patyrė nuostolių. Užsakovės surašytoje pretenzijoje nurodyta, kad įmonės darbuotojas 2021 m. vasario 1 d. privalėjo valdyti (vairuoti) teleskopinį krautuvą, tačiau nurodytą dieną nebuvo įmonės darbuotojo, todėl išnuomotas krautuvas tą dieną buvo nenaudojamas, dėl ko įmonės užsakovė patyrė nuostolius (nedirbančio krautuvo). Ieškovas nepranešė įmonei, kad neatvyks į darbo vietą 2021 m. vasario 1 d., įmonė neturėjo net teorinės galimybės rasti kitą darbuotoją į ieškovo darbo vietą ir / arba apie tai, jog nebus kam valdyti teleskopinio krautuvo 2021 m. vasario 1 d., įspėti užsakovę. Įvertinus ilgametę įmonės darbo patirtį statybų sektoriuje Švedijoje bei turimą labai gerą reputaciją, žinant analogiškų krautuvų nuomos kainas ir nenorint sugadinti komercinių santykių su užsakove, PVM sąskaita faktūra įmonės buvo apmokėta 2021 m. kovo 4 d. Atsakomybė darbuotojui kildinama ne iš jo santykių su darbdavės užsakove, tačiau iš jo santykių su darbdave, nes pagal darbo sutarties 5.4 punktą, darbuotojas įsipareigojo atlyginti darbdavei padarytą žalą, jeigu darbuotojas žalą padaro tyčia, t. y. nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas įskaitant, bet neapsiribojant – neatėjimu į darbą neinformavus darbdavės ar jo įgalioto asmens, taigi, ieškovas jau pasirašant darbo sutartį buvo informuotas, jog neatvykęs be pateisinamos priežasties į darbo vietą jis privalės atlyginti visus įmonei padarytus nuostolius, o atsižvelgiant į tai, kad įmonė dėl ieškovo kaltės privalėjo apmokėti užsakovės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, tai ir laikytina įmonės patirtais nuostoliais. Darbo ginčų komisijos posėdžio metu ieškovas nurodė, kad ankstesnių komandiruočių metu jis taip pat turėjo problemų su sveikata, bet tuo atveju, jeigu negalėdavo atvykti į darbo vietą ar atlikti darbo funkcijų, jis visada informuodavo įmonę, taip pat patvirtino, jog turėjo galimybę kreiptis į medikus Švedijoje, tačiau to nedarė, o kreipėsi į pažįstamą gydytoją Lietuvoje 2021 m. vasario 2 d. Jeigu asmuo jaustųsi tikrai labai blogai, jis nevyktų į visos paros kelionę keltu, nedelsiant kreiptųsi į pirmos pagalbos punktą, tačiau iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad ieškovas delsė kreiptis į medikus ir net grįžęs į Lietuvą nesikreipė dėl pirmos pagalbos suteikimo. Ieškovas kelionės į Lietuvą metu kelte rūkė cigaretes ir buvo geros nuotaikos, kas matyti iš byloje esančių nuotraukų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 22 d. sprendimu ieškovo A. A. ieškinį patenkino visiškai: atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Volinta“ reikalavimą dėl žalos iš ieškovo A. A. priteisimo atmetė; nusprendė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. DGKS-1372 darbo byloje Nr. APS-131-4588 dalį dėl žalos atlyginimo laikyti netekusiu galios, nurodydamas, kad kita Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. DGKS-1372 darbo byloje Nr. APS-131-4588/2021 dalis dėl atsisakymo nagrinėti reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo yra įsiteisėjusi; priteisė ieškovui A. A. iš atsakovės UAB „Volinta“ 400 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš atsakovės UAB „Volinta“ 263 Eur žyminį mokestį.
4. Teismas nurodė, kad DK 151 straipsnyje nustatyta, jog kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti privalo darbdavys.
5. Teismas pastebėjo, kad nors darbo sutarties 5.4 punkte įtvirtinta, jog darbuotojas įsipareigoja atlyginti padarytą žalą, jeigu darbuotojas žalą padaro tyčia, t. y. nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas įskaitant, bet neapsiribojant: neatėjimu į darbą neinformavus darbdavės ar jos įgalioto asmens, o šiuo atveju 2021 m. vasario 1 d. darbuotojas į darbą neatvyko darbdavei apie tai nepranešęs iš anksto, nors nedarbingumas jam suteiktas nuo 2021 m. vasario 2 d., o ne nuo 2021 m. vasario 1 d., todėl darbdavė užsakovei pagal 2019 m. kovo 1 d. atsakovės ir užsakovės pasirašytą statybos paslaugų teikimo sutartį Nr. 1022 su priedu sumokėjo 120 000 SEK, tačiau, darbuotojas apie darbdavės ir užsakovės sudarytą sutartį ir jos sąlygas nebuvo informuotas, jam nebuvo žinomos galimos jo neatvykimo į darbą konkrečios finansinės pasekmės darbdavei. Vien abstraktus darbo sutarties 5.4 punktas negali būti laikomas tinkamu darbuotojo informavimu apie konkretų, fiksuotą žalos dydį dėl jo neatvykimo į darbą.
6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pati darbdavė, gavusi iš užsakovės informaciją apie darbuotojo neatvykimą į darbą, 2021 m. vasario 1 d. raštu kreipėsi į darbuotoją, tačiau jam nurodė tik tai, kad jo nepasirodymas darbe be paaiškinamos priežasties laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, dėl ko bus nutraukta darbo sutartis (nors ir pati atsakovė galiausiai darbo sutartį nutraukė darbuotojo prašymu, o ne už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą), tačiau jo neinformavo net ir tuo metu apie galimas įmonei finansines pasekmes dėl darbuotojo neatvykimo į darbą. Darbuotojo neinformavo apie tai ir 2021 m. vasario 5 d. elektroniniame laiške, kuriame darbuotojui pranešus apie sveikatos problemas, nurodė tik tai, kad jam fiksuota pravaikšta. Nepranešė apie tai ir 2021 m. vasario 22 d. atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu metu, į patį darbuotoją asmeniškai dėl žalos atlyginimo iš viso nesikreipė (žalos paprašė tik per Darbo ginčų komisiją, į kurią pirmas kreipėsi pats darbuotojas dėl neįforminamo jo atleidimo iš darbo). Tuo labiau, 2021 m. vasario 1 d. darbuotojas kreipėsi į darbdavę dėl darbo sutarties nutraukimo nuo tos pačios dienos (atsiliepime į ieškinį tai pripažino ir pati atsakovė, tik teismo posėdžio metu, jau pakeitė savo poziciją. Atsakovės atstovas teigė, kad darbuotojo 2021 m. vasario 1 d. prašymą įmonė gavo 2021 m. vasario 4 d., tačiau tokiems savo teiginiams pagrįsti įrodymų nepateikė. Pats sau prieštaraudamas, atsakovės atstovas nurodė, kad įmonė atleido darbuotoją praėjus 20 d. nuo jo prašymo gavimo (2021 m. vasario 22 d.), vadinasi, prašymą gavo 2021 m. vasario 1 d., tuo labiau ir 2021 m. vasario 4 d. elektroniniame laiške pats darbuotojas primena darbdavei, kad palaiko savo prašymą dėl atleidimo iš darbo, o ne jį teikia), o pagal DK nuostatas, jei darbdavė būtų sutikusi, būtų buvusi galimybė darbuotoją atleisti iš darbo tą pačią dieną. Be to, įvertinęs tai, kad darbuotojui yra diagnozuota hipertenzinė širdies liga, nedarbingumas jam suteiktas nuo 2021 m. vasario 2 d., teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti darbuotoju, kad 2021 m. vasario 1 d. jam grįžus į Lietuvą iš Švedijos tikslu gauti nemokamą medicininę pagalbą ir jau pasibaigus jį gydančios gydytojos darbo laikui, jis į jį gydančią gydytoją kreipėsi kitą dieną.
7. Teismas sprendė, kad darbuotojas į darbą nevyko dėl svarbių priežasčių, susijusių su jo sveikatos būkle. Taigi, bauda, kurią pagal civilinę sutartį sumokėjo darbdavė, nesietina su darbdavės ir darbuotojo darbo sutarties vykdymu, darbuotojui apie tokią darbdavės ir užsakovės sudarytą sutartį (jos turinį) nebuvo žinoma, atsakovei atsiradusi žala kyla iš civilinių santykių, o ne iš ieškovo darbinės veiklos. Tokios teismo išvados atitinka teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1148-431/2012). Darbdavė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami aukštesni rūpestingumo standartai, turi veikti itin atsakingai ir profesionaliai, todėl nesupažindinusi laiku darbuotojo su jos ir užsakovės sudaryta sutartimi, neinformavusi laiku darbuotojo apie konkrečios žalos mokėjimą dėl neatvykimo į darbą (susipažinęs su tokia sąlyga darbuotojas spręstų, ar jam sudaryti / tęsti darbo sutartį), turi prisiimti iš tokio savo elgesio kylančias pasekmes. Teismas nenustatė darbuotojo kaltų veiksmų santykyje su darbdavės užsakovei sumokėta bauda, todėl sprendė, kad pagrindo žalos priteisimui nėra. Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nurodė, kad nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
8. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai – darbdavės reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmetamas, teismo sprendimui įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos sprendimas dalyje dėl žalos atlyginimo netenka galios, kita Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl atsisakymo nagrinėti reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo yra įsiteisėjusi.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas vertino, kad ieškovo prašoma priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra adekvati nagrinėjamai bylai, todėl šią sumą priteisė ieškovo naudai iš atsakovės. Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisė 263 Eur žyminio mokesčio (pagal darbdavės reikalavimo dėl 11 686 Eur žalos atlyginimo sumą).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė UAB „Volinta“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimo, kuriame prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Ies?kovas beveik metus atliko darbo funkcijas pas atsakovę ir jo darbo pobu?dis nesikeite? nuo pat jo i?darbinimo, t. y. pagal jam pateikiamus nurodymus jis privale?jo atlikti darbo funkcijas, i?vairiuose objektuose, tame tarpe ir uz?sienio valstybe?se esanc?iuose objektuose, s?iuo tikslu jis bu?davo komandiruojamas i? uz?sienio valstybe?, daz?niausiai S?vedija?, atlikti jam priskirtu? darbo funkciju?. Iki 2021 m. vasario me?nesio de?l darbo funkciju? atlikimo su ies?kovu nebuvo kile? problemu? ir jis buvo uz?sitarnave?s pasitike?jima? juo. Tačiau ies?kovas is? S?vedijos is?vyko sekmadieni?, o kelto bilietus i?sigijo dar anksc?iau, t. y. tai nebuvo spontanis?kas sprendimas.
10.2. Ies?kovas ture?jo galimybe? (sveikatos bu?kle? tai leido daryti) bendrauti su kitais asmenimis, o byloje esantys i?rodymai patvirtina, kad ies?kovas, kelione?s i? Lietuva? metu vartojo svaigalus ir bendravo su draugais. Ies?kovas, nenurodydamas jokiu? priez?asc?iu? 2021 m. vasario 1 d. po pietu?, pateike? pras?yma? atleisti ji? is? darbo nuo s?ios dienos (kas pries?tarauja numatytoms DK normoms). Pateikdamas pras?yma? atleisti ji? is? darbo, ies?kovas nenurode? turintis sveikatos problemu? ir ignoravo atsakovės pras?ymus paais?kinti, kode?l s?ia? diena? (2021 m. vasario 1 d.) jo ne?ra darbo vietoje. Nors kaip ieškovas teigia, i? gydytoja? kreipe?si 2021 m. vasario 2 d., apie tai bei apie turima? nedarbinguma?, atsakovę informavo tik 2021 m. vasario 4 d., nors byloje ne?ra i?rodymu? patvirtinanc?iu?, jog ies?kovas de?l sveikatos problemu? ar paskirto gydymo negale?jo bendrauti. Ies?kovo turimos sveikatos problemos nebuvo lemtingas faktorius, kuris bu?tu? neleide?s informuoti atsakovę apie tai, kad ies?kovas 2021 m. vasario 1 d. nebus darbo vietoje ir negale?s atlikti darbo funkciju?.
10.3. Vertinant ies?kovo sveikatos bu?kle?, kaip svarbią aplinkybe? neatvykti i? darbo vieta?, reikia i?vertinti, jog kelione? is? S?vedijos i? Lietuva? trunka apie viena? para?, tuo atveju, jeigu ies?kovo sveikatos bu?kle? bu?tu? buvusi bloga, jis bu?tu? kreipęsis de?l medicinos pagalbos S?vedijoje arba bu?tu? nedelsiant vykęs i? poliklinika? de?l pirmosios pagalbos suteikimo, tac?iau to nedarė?. Toks ies?kovo elgesys suponuoja tai, kad tai buvo planinis apsilankymas pas gydytoja?, o ne apsilankymas sąlygotas paūmėjusio sveikatos pablogėjimo. Ies?kovas, kaip atsakovės darbuotojas, buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu ir net jam esant S?vedijoje (komandiruotėje) jam nemokamai bu?tu? buvusi suteikta medicinine? pagalba.
10.4. Vertinant ies?kovo elgesį? ne tik pagal i?statymu? ir / arba sutarties sąlygas, jis taip pat yra nepateisinamas, kadangi kiekvienas vidutinis?kai ru?pestingai ir apdairus darbuotojas suvoktu?, kad elgiasi neteisingai neinformuodamas darbdavio apie tai, jog neatvyks i? darba?, nepaisant to, kokios bu?tu? to priez?astys.
10.5. Nepagri?sta reikalauti atsakovės, kaip darbdavės, supaz?indinti darbuotojus su visomis sutartimis, sudarytomis su uz?sakovais. Laikantis tokio reikalavimo bu?tu? atskleistos komercine?s paslaptys, de?l ko atsakovė patirtu? didz?iulius nuostolius. Pas atsakovę dirba apie 200 darbuotoju? ir yra sudaryta? keliasdes?imt sutarc?iu? su i?vairiais uz?sakovais tode?l, i?vertinant tai, kad atsakovės darbuotojai dirba i?vairiuose objektuose, fizis?kai yra nei?manoma informuoti kiekviena? darbuotoja? apie de?l konkretaus objekto sudarytus susitarimus.
10.6. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birz?elio 12 d. nutartyje civiline?je byloje Nr. 2A-1148-431/2012, kuria remiasi pirmosios instancijos teismas, buvo atsisakyta priteisti is? darbuotojo padaryta? z?ala? darbdaviui tode?l, kad vadovaujantis tuo metu galiojusiu Darbo kodeksu, o konkrec?iai 253 straipsnio 3 punktu, buvo pras?oma priteisti bauda?, sumoke?ta? uz?sakovui. Teismas s?ioje nutartyje nurode?: „Pagal DK 253 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti materialine? z?ala?, atsiradusia? baudu? ir kompensaciniu? is?moku?, kurias darbdavys ture?jo sumoke?ti de?l darbuotojo kalte?s. DK 253 straipsnio 3 punkte numatytas atvejis de?l darbuotojo kalte?s darbdavio ture?tos is?mokos, pasireis?kusios bauda, atlyginimas darbuotojo materialine?s atsakomybe?s tvarka suprantamas kaip vies?osios teise?s aktu? numatytos baudos atlyginimas (Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus teise?ju? kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civiline?je byloje pagal ies?kove?s UAB „Laugina“ ies?kini? atsakovui R. V. de?l z?alos atlyginimo regreso tvarka, bylos Nr. 3K-3-138/2005). Ši teise?s norma neapima pagal civilinio pobu?dz?io darbdavio sutartis is?moke?tas tretiesiems asmenims baudas. Tačiau šiuo metu galiojanc?iame DK ne?ra i?tvirtinta analogis?ka sa?lyga, o s?iuo konkrec?iu atveju atsakovė pras?e? atlyginti ies?kovo padarytą z?ala? de?l darbo sutarties tyc?inio sa?lygu? paz?eidimo, kas yra numatyta dabar galiojanc?io Darbo kodekso 154 straipsnyje. Ar z?ala padaryta tyc?ia, kiekvienu konkrec?iu atveju sprendz?ia darbo ginc?a? nagrine?jantis organas (darbo ginc?u? komisija arba teismas). Žala gale?tu? bu?ti laikomi atvejai, kai z?ala? darbuotojas padaro nevykdydamas esminiu? savo pareigu?; darbuotojas yra i?spe?jamas, kad tam tikri jo veiksmai gali sukelti darbdaviui z?ala?, tac?iau i?spe?jimo nepaiso bei te?sdamas veiksmus z?ala? padaro. Paaiškina, kad is? ieškovo buvo pras?oma atvykti i? darbo vieta? ir atlikti darbo funkcijas, o to nepadarius kompensuoti patirtus nuostolius (z?ala?), visa tai buvo numatyta darbo sutartyje, kuria? ies?kovas pasiras?e?.
Šalies argumentai
10.7. Atsakovės patirtos is?laidos, apmokant užsakovės PVM sa?skaita? faktu?ra?, laikytinos atsakovės (darbdavės) patirta z?ala. Atsakovo neatvykimas i? darbo vieta?, neinformavus atsakovės – neteisėti veiksmai. Ieškovo kaltė – atsiz?velgiant i? tai, kad neatvykimas i? darbo vieta? buvo nulemtas ies?kovo sprendimo ir niekas s?iam sprendimui nedare? i?takos bei turint galimybe? i?spe?ti atsakovę apie tai, tac?iau to nedarant ir nesikreipiant i? medikus de?l skubios pagalbos, kelione?s metu ru?kant, ies?kovas nebuvo pakankamai atidus ir ru?pestingas, kaip atitinkamoje situacijoje buvo bu?tina. Priežastinis ryšys – jei ies?kovas bu?tu? buve?s darbo vietoje ir atlike?s darbo funkcijas, atsakovės uz?sakovė nebu?tu? pateikusi PVM sa?skaitos - faktu?ros de?l patirtu? nuostoliu?. Yra visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.
10.8. Skundz?iamu sprendimu paz?eisti CPK 12 straipsnio ir 178 straipsnio reikalavimai, nustatantys kad i?rodine?jimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo i?rodine?jant tenka i?rodine?jamu? aplinkybiu? nustatymu suinteresuotoms s?alims. Paz?eidz?iant i?rodymu? lygybe?s principa?, prioritetas suteiktas ies?kovo pateiktiems duomenims, nenustatant ir nevertinant juose esanc?iu? duomenu? kilme?s, tikrumo ir / pagri?stumo, motyvuotai nesprendz?iant skirtingu? dokumentu? pries?taravimu?.
Atsiliepimas
11. Ieškovas A. A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Paaiškina, kad darbe 2021 m. vasario 1 d. jis nebuvo dėl svarbių priežasčių, tai pagrindžia byloje pateikti rašytinai įrodymai, patvirtinantys jo sveikatos problemas, gydymąsi bei išduotą nedarbingumo pažymėjimą ir pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus įvertino tinkamai ir visiškai pagrįstai sprendė, kad 2021 m. vasario 1 d. jam grįžus į Lietuvą iš Švedijos tikslu gauti nemokamą medicininę pagalbą ir jau pasibaigus jį gydančios gydytojos darbo laikui, jis į jį gydančią gydytoją kreipėsi kitą dieną. Byloje yra pateikta medicininė pažyma, kad jam yra diagnozuota hipertenzinė širdies liga, o nedarbingumas jam suteiktas nuo 2021 m. vasario 2 d.
11.2. Byloje nebuvo ginčo, kad jo neatvykimas į darbą 2021 m. vasario 1 d. darbdavės nebuvo pripažintas darbo drausmės pažeidimu. Darbdavė 2021 m. vasario 1 d. pateikė pranešimą darbuotojui apie privalomą pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą 2021 m. vasario 1 d., informuodama, kad jo nepasirodymas darbe be pateisinamos priežasties laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, dėl ko bus nutraukta darbo sutartis. Ieškovas 2021 m. vasario 4 d. raštu darbdavei nurodė, kad jo darbe nėra dėl sveikatos problemų, jis lankėsi pas gydytojus, darosi tyrimus ir šiuo metu turi biuletenį. Darbdavė, gavusi ieškovo 2021 m. vasario 4 d. pasiaiškinimą, nepriėmė sprendimo nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo kaltės pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2021 m. vasario 22 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį – darbuotoju pareiškimu, tenkinant 2021 m. vasario 1 d. pateiktą darbuotojo prašymą. Ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė tik 2021 m. kovo 15 d. Darbo ginčų komisijoje, į kurią pirmas kreipėsi ieškovas dėl atleidimo iš darbo neįforminimo. Tik pateikus prašymą Darbo ginčų komisijai, atsakovė įformino jo atleidimą nuo 2021 m. vasario 22 d., informuodama apie tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą. Atsakovė sumokėjo baudą užsakovei, net neginčydama ir nenurodydama priežasties, dėl ko jos darbuotojas, t. y ieškovas, 2021 m. vasario 1 d. neatvyko į darbą. Apeliantas sutinka su teismo pozicija, kad žala kilo iš komercinės sutarties.
11.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aukštesnio Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1148-431/2012, kurioje buvo nagrinėjamos iš esmės analogiškos aplinkybės. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1148-431/2012 byloje žala taip pat yra kildinama iš civilinės sutarties, kurioje atsakovės ir užsakovo susitarta, kad minimalūs užsakovo nuostoliai yra 120 000 Švedijos kronų už vieną darbo dieną, kai Vykdytojo darbuotojas be pateisinamos priežasties neatvyko į darbovietę. Lietuvos teisinėje sistemoje iš anksto aptartų nuostolių institutas apskritai nenustatytas. Iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) taikomas Jungtinėje Karalystėje ir kitose bendrosios teisės tradicijos valstybėse. Tose valstybėse sutarties šalių sutartos dėl sutarties pažeidimo mokėtinos sumos gali būti traktuojamos kaip iš anksto aptarti nuostoliai arba kaip baudinio pobūdžio sumos (baudos). Jungtinės Karalystės teisėje įtvirtintam iš anksto aptartų nuostolių institutui Lietuvos teisinėje sistemoje artimiausias ir panašiausias pagal tikslus ir paskirtį yra netesybų institutas. Tokią poziciją yra išdėstęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016. Atsakovė užsakovei sumokėjo netesybas (baudą) pagal civilinę sutartį.
11.4. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis. Atsakovei teko pareiga įrodyti visas ieškovo deliktinės atsakomybės sąlygas, o atsakovė to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, jog nenustatyta darbuotojo kaltų veiksmų santykyje su darbdavės užsakovei sumokėta bauda, pagrindo žalos priteisimui nėra. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, materialinės ir procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi teismų praktika tokio pobūdžio bylose, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
12. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Byloje yra kilęs ginčas dėl darbuotojo atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju darbdavė UAB „Volinta“ prašė priteisti iš darbuotojo A. A. baudą, kurią darbdavė sumokėjo užsakovui AB „Henmaf transport & entreprenad” už tai, jog darbuotojas 2021 m. vasario 1 d. neatvyko į užsakovo nurodytą darbo vietą.
15. Byloje nustatyta, kad UAB „Volinta“, kaip vykdytojas, ir AB „Henmaf transport & entreprenad”, kaip užsakovas, 2019 m. kovo 1 d. sudarė statybos paslaugų teikimo sutartį Nr. 1022 (DGK darbo bylos 39 lapas). Be to, šalys sudarė šios sutarties priedą, pagal kurį susitarė, jog vykdytojas, t. y. UAB „Volinta“ įsipareigoja atlyginti užsakovui kilusią žalą dėl to, kad vykdytojo darbuotojas neatvyko į darbo vietą be pateisinamos priežasties ir neatliko pavestų darbo funkcijų, o užsakovas dėl tokių vykdytojo darbuotojo veiksmų patyrė nuostolius. Šalys susitarė, kad minimalūs užsakovo nuostoliai yra 120000 SEK už vieną darbo dieną, kai vykdytojo darbuotojas be pateisinamos priežasties neatvyko į darbo vietą (DGK darbo bylos 35 lapas).
16. Byloje nebuvo ginčijama, kad darbuotojas A. A. 2021 m. vasario 1 d. neatvyko į darbo vietą Švedijoje, kad tą dieną jis grįžo į Lietuvą ir kad apie tai neinformavo darbdavės.
17. Byloje taip pat nustatyta, kad AB „Henmaf transport & entreprenad” 202 m. vasario 22 d. pateikė UAB „Volinta“ PVM sąskaitą – faktūrą apmokėti 120000 SEK nuostolius, patirtus dėl darbuotojo nebuvimo darbe (DGK darbo bylos 37 lapas). Sąskaitos išrašymo pagrindu nurodyti AB „Henmaf transport & entreprenad” 2021 m. vasario 1 d. paaiškinimai, kuriuose užsakovas teigia, kad A. A. nepranešė, jog neatvyks į darbą, jam neatvykus numojamas krautuvas nedirbo, bet už jį buvo mokama nuoma, be to, prasitęsė darbo laikas, kol buvo rastas kitas darbuotojas, todėl darbai prie objekto nebuvo baigti laiku, užsakovas taip pat neatliko kitų darbų, kurie buvo suplanuoti ir dėl to patyrė finansinių nuostolių (DGK darbo bylos 43 lapas).
18. UAB „Volinta“ šią AB „Henmaf transport & entreprenad” 202 m. vasario 22 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą apmokėjo 2021 m. kovo 4 d. (DGK darbo bylos 31 lapas).
19. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio, konstatavo, kad darbuotojas nėra atsakingas už darbdavės sudarytą civilio pobūdžio susitarimą, pagal kurį darbdavė įsipareigojo užsakovui sumokėti baudą. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pasisakė dėl visų Darbo kodekso 151 straipsnyje numatytų darbuotojo atsakomybės už žalą sąlygų ir ieškinį atmetė, konstatavęs, kad šių sąlygų atsakovė neįrodė.
20. Darbuotojo ir darbdavio atsakomybės už žalą sąlygos yra įvirtintos Darbo kodekso 151 straipsnyje, kuris nustato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Šiuo metu galiojančiame Darbo kodekse darbo sutarties šalių atsakomybės už žalą sąlygų turinys nėra detalizuotas, todėl plačiau jos apibrėžiamos teismų praktikoje ir pagal analogiją taikant civilinės atsakomybės sąlygas, kiek tai neprieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei (DK 4 straipsnio 2 dalis).
21. Pasisakydamas dėl veikos neteisėtumo, kaip darbuotojo žalos atlyginimo sąlygos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad darbuotojo neatvykimas į darbą yra laikomas darbo pareigų pažeidimu tik tuomet, kai jo neatvykimas nėra pateisinamas svarbiomis priežastimis. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad A. A. savo neatvykimą į darbą 2021 m. vasario 1 d. pateisino pablogėjusia sveikata. Darbuotojas paaiškino, kad dar 2021 m. sausio 30 d. jis pasijuto blogai, – jam pakilo kraujo spaudimas ir jis suprato, kad nebegalės dirbti statybose. Be kitų aplinkybių teismas atsižvelgė į tai, kad A. A. teigimu, jo sveikatos būklė buvo bloga ir 2021 m. vasario 1 d., tik tą dieną jis negalėjo patekti pas gydytoją ir todėl tai dienai neturi pateisinančio dokumento. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad paminėtos aplinkybės nėra paneigtos. Darbdavio pateiktos nuotraukos ir paaiškinimai apie tai, kad darbuotojas keltu keldamasis iš Švedijos į Lietuvą buvo linksmas, rūkė, nepaneigia A. A. paaiškinimų, kad jis grįžo iš komandiruotės dėl sveikatos būklės pablogėjimo. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad A. A. laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 2 d. iki 2021 m. vasario 19 d. buvo laikinai nedarbingas, todėl atsižvelgiant į tai, kad jis grįžęs iš komandiruotės jau kitą dieną kreipėsi į gydytoją ir po to ilgą laiką buvo pripažintas nedarbingu, nesudaro pagrindo abejoti jo paaiškinimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nepateikia svarbių neatvykimo į darbą priežasčių sąrašo, ir kad svarbiomis priežastimis teismas gali pripažinti ir kitas aplinkybes, ne tik laikotarpį, kai darbuotojas turėjo laikino nedarbingumo pažymėjimą. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo atmesti darbuotojo paaiškinimus, kad jis atsižvelgdamas į ligos pobūdį abejojo dėl galimybės gauti nemokamą gydymą Švedijoje ir dėl to pablogėjus sveikatai nusprendė grįžti iš komandiruotės į Lietuvą.
22. Pasisakydamas dėl darbuotojo kaltės, kaip žalos atlyginimo sąlygos, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kaltės aspektu būtina įvertinti ne tik darbuotojo neatvykimą į darbą kaip darbo pareigų pažeidimą, bet ir darbuotojo supratimą, kad jo veiksmai gali sukelti darbdaviui konkrečią žalą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad darbdavys niekaip nebuvo informavęs darbuotojo apie jo sudarytą susitarimą dėl netesybų (baudų), dėl ko darbuotojas negalėjo tikėtis, kad jo neatvykimas į darbą gali sukelti tokias darbdavio nurodytas pasekmes. Be kitų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad darbuotojas A. A. nebuvo darbdavės ir AB „Henmaf transport & entreprenad” susitarimo šalimi ir nėra kitų duomenų apie tai, kad jis galėjo žinoti apie tokį susitarimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad darbdavė neinformavo darbuotojo apie susitarimą dėl baudos, neprašė jo paaiškinti dėl to, ar jo neatvykimas galėjo sukelti kokius nors nuostolius užsakovui. Iš bylos medžiagos matyti, kad darbdavė nesikreipė į darbuotoją ir su prašymu atlyginti nuostolius, o tokį reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė tiesiogiai darbo ginčų komisijai darbo byloje, kuri buvo pradėta pagal darbuotojo ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo neįforminimo, nors kaip jau minėta, AB „Henmaf transport & entreprenad” pretenziją dėl patirtų nuostolių UAB „Volinta“ pateikė tą pačią dieną, kai darbuotojas neatvyko į darbą, t. y. 2021 m. vasario 1 d. (DGK darbo bylos 43 lapas).
23. Pasisakydamas dėl žalos, kaip darbuotojo atsakomybės sąlygos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad darbdavės pasirinktas nuostolių įrodinėjimo būdas nėra tinkamas. Šioje byloje darbdavė prašė priteisti iš darbuotojo baudą, kurią ji sumokėjo pagal susitarimą su savo kontrahentu, t. y. AB „Henmaf transport & entreprenad”. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje yra aiškiai suformuluota taisyklė, kad bauda gali būti pripažinta darbdavio nuostoliais tik tada, kai ji yra paskirta už viešosios teisės pažeidimus, o ne kaip iš sutarties kylančios sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2005, kuri žemesnės instancijos teismų sprendimuose yra cituojama net 17 kartų). Darbdavė, prašydama taikyti darbuotojo atsakomybę už žalą, nėra atleista nuo pareigos įrodyti žalą, t. y. įrodyti, kad jos nuostoliai yra realūs ir tikri, tačiau apeliantė šioje byloje pasirinko neįrodinėti realių nuostolių, o remtis tik baudos sumokėjimo faktu. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog byloje neįrodyta, kad darbdavė atlygino darbuotojo realiai padarytus nuostolius ir turi įgijusi regresinį reikalavimą į jį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad darbdavė sumokėdama baudą veikė savo rizika, nesiaiškino, ar nuostoliai yra realūs, ar AB „Henmaf transport & entreprenad” iš tikrųjų turėjo krautuvo prastovą, už kurią mokėjo nuomą, ir ar iš tikrųjų turėjo atsisakyti kokių nors konkrečių užsakymų, kurių nerealizavo 2021 m. vasario 1 d.
24. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad darbdavės nurodyti nuostoliai nėra susiję pakankamu priežastiniu ryšiu su darbuotojo padarytu darbo pareigų pažeidimu. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad CK 6.247 straipsnyje yra įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013). Šiuo atveju, skirtingai net teigia apeliantė, sutartinių įsipareigojimų įvykdymas, t.y. baudos sumokėjimas, neįrodo nei nuostolių realumo, nei jų tiesioginio ryšio su darbuotojo padarytu darbo pareigų pažeidimu. Atsakovės sudarytoje civilinėje sutartyje numatyta bauda yra skirta pačiai atsakovei, o ne jos darbuotojui. Tokios darbdavės sutartinės atsakomybės tiesioginis perkėlimas darbuotojui, ką šioje byloje įrodinėja UAB „Volinta“, nėra pagrįstas darbo įstatymais ar sudaryta darbo sutartimi. Šiuo atveju darbdavė nebuvo susitarusi su darbuotoju dėl konkrečių netesybų ir be pagrindo siekia perkelti jam savo įsipareigojimus dėl netesybų prieš trečiąją šalį. Kaip jau minėta, baudos sumokėjimas savaime nerodo, kad darbdavė patyrė nuostolius dėl darbuotojo darbo pareigų pažeidimo, ir kad toks darbuotojo pareigų pažeidimas, protingai vertinant, turėtų būti laikomas pakankama darbdaviui tenkančios pareigos sumokėti baudą priežastimi. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovė sumokėdama baudą, pripažino, kad ji pažeidė savo įsipareigojimus AB „Henmaf transport & entreprenad”, t.y. netinkamai organizavo sutarties vykdymą, nepakankamai kontroliavo savo darbuotojus, jų neinstruktavo dėl reikšmingų susitarimų su užsakovu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina, kad darbdavė prisiimdama įsipareigojimus dėl nuostolių atlyginimo baudos forma, turėjo imtis ir aktyvių priemonių, kad tokias nuostatas įvykdytų. Tačiau šiuo atveju atsakovė tik konstatavo, jog darbuotojas neatvyko į darbą ir kitokių aktyvių veiksmų neatliko, - tiesiog perkėlė savo įsipareigojimus darbuotojui. Kaip jau minėta, darbdavė nepateikė įrodymų, kad su tokiu susitarimu būtų supažindinusi darbuotoją – atsakovė teisme netgi teigė, kad šio susitarimo darbuotojai neturėjo žinoti, nes jis yra konfidencialus. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė neginčijo netesybų, neteikė užsakovui įrodymų apie priežastis, dėl kurių darbuotojas neatvyko į darbą, nors darbuotojas visą laiką laikėsi pozicijos, kad jis neatvyko į darbą dėl svarbių priežasčių, kurios trukdė jam atlikti darbą. Atsakovė taip pat nenurodė ir tai, kokių veiksmų ji ėmėsi, kad negalintį atvykti į darbą darbuotoją nedelsiant pakeistų kitu darbuotoju, nors iš bylos medžiagos matyti, kad apie darbuotojo neatvykimą į darbą atsakovė sužinojo tą pačią dieną ir teikė darbuotojui reikalavimą pasiaiškinti dėl galimai padaryto darbo pareigų pažeidimo. Pažymėtina, kad pati atsakovė teismui yra nurodžiusi, jog Norvegijoje dirba apie 200 atsakovės darbuotojų, todėl manytina, kad būdama pakankamai rūpestinga, atsakovė galėjo pakeisti neatvykusį darbuotoją, jei manė, kad dėl šio darbuotojo darbo funkcijų neatlikimo užsakovas patirs tokių esminių nuostolių. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad, atsižvelgiant į lankstaus priežastinio ryšio sampratą, šiuo atveju darbuotojas negali būti laikomas atsakingu už darbdavės sumokėtą baudą.
25. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
28. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (žyminis mokestis už apeliacinį skundą), neatlyginamos.
29. Ieškovas pateikė prašymą priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, taip pat įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos ieškovui priteistinos iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
UAB „Volinta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės UAB „Volinta“, juridinio asmens kodas 304295558, 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.