Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde aiškiai įvardino, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis būtent Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, adresu J. Biliūno g. 14, Kybartai (b. l. 1). Jis teigė, kad buvo minėtame sektoriuje nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2019 m. spalio 20 d. (b. l. 1). Tačiau remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 18, 26–27, 87), nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, esančiame adresu J. Biliūno g. 14B, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2019 m. spalio 10 d., o 2019 m. spalio 10 d. buvo perkeltas į Marijampolės PN Marijampolės sektorių, esantį adresu Sporto g. 7.

Atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas visą nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie galimus savo teisių pažeidimus, tačiau skundą teismui pateikė tik 2020 m. kovo 30 d., ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, byloje prašė pareiškėjo skundo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2017 m. kovo 30 d. taikyti ieškinio senatį (b. l. 17).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2009 m. sausio 7 d. laikytas Kybartų pataisos namuose (o vėliau – Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, kadangi Kybartų pataisos namai buvo reorganizuoti jungimo būdu, juos prijungiant prie Marijampolės pataisos namų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 1R-253 1.1 papunktis) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Pareiškėjo teigimu, jis pataisos namuose buvo laikomas nuo 2009 m. sausio 7 d. netinkamomis sąlygomis (b. l. 1), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2020 m. kovo 31 d. (b. l. 3), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 17). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Pareiškėjas skunde prašė netaikyti ieškinio senaties (b. l. 2), tačiau nemotyvavo, kodėl netaikyti. Taigi, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Todėl teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą bei nenustatęs įstatyme numatytų pagrindų šiam terminui atnaujinti, ir, atsižvelgdamas į atsakovės atstovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo, atmeta pareiškėjo prašymą dėl ieškinio senaties termino netaikymo, taiko ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmeta pareiškėjo skundo reikalavimą dalyje dėl atlyginimo neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2009 m. sausio 7 d. – 2017 m. kovo 30 d. laikotarpiu.

Toliau nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2019 m. spalio 10 d., t. y. kai pareiškėjas buvo jo nurodytame Marijampolės PN Kybartų sektoriuje (toliau – ginčo laikotarpis). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo su pertraukomis (b. l. 26), ginčo laikotarpiu buvo priskirtas lengvajai grupei (b. l. 18).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui; teigė, kad jis gyveno kambariuose Nr. 421, 419, 322, 330, 319, kambaryje gyvendavo 4–5 žmonės, kambario plotas apie 14 kv. m, plotą užėmė ir baldai; todėl kambaryje nebuvo galima laisvai judėti (b. l. 1); drausmės izoliatorius (kuriame jis atliko nuobaudą) neatitiko nei higienos normų reikalavimų, nei minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais (b. l. 2).

Pareiškėjas nors ir nurodė kambarių numerius, kambario plotą ir kambaryje gyvenusių asmenų skaičių (b. l. 1), tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 18), Nuteistųjų, kurie buvo 319-ame miegamajame tam tikrą dieną, sąrašuose (b. l. 28–33), Marijampolės PN darbuotojo pažymoje (b. l. 55) nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamąsias patalpas, jų plotą ir jose buvusių nuteistųjų skaičių.

Taigi, remiantis atsakovės atstovo atsiliepimo (b. l. 18), rašto „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 87), ištraukos iš asmens bylos (b. l. 25–26), perkėlimų lentelės (b. l. 27), Nuteistųjų, kurie buvo 319-ame miegamajame tam tikrą dieną, sąrašų (b. l. 28–33), Marijampolės PN darbuotojo pažymos (b. l. 55) duomenimis, nustatyta, kad dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2019 m. spalio 2 d. (su pertraukomis, nes tam tikrais laikotarpiais buvo išvykęs iš Marijampolės pataisos namų, b. l. 18, 25–26) pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas 319-tame kambaryje, kuris buvo bendrabučio tipo (b. l. 18), 18 kv. m ploto (b. l. 18). Šiame 19-tame kambaryje: nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. balandžio 19 d., nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2017 m. liepos 14 d., nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d., nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. sausio 11 d., nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. balandžio 25 d., nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. buvo laikomi 3 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 6 kv. m gyvenamojo ploto (18 / 3 = 6); nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. gegužės 22 d., nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. liepos 19 d. buvo laikomi 4 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 4,50 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. spalio 30 d., nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. vasario 26 d., nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 26 d., nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. gegužės 7 d. buvo laikomi 5 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 3,60 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. spalio 2 d. buvo laikomi 7 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 2,57 kv. m gyvenamojo ploto.

Remiantis atsakovės atstovo atsiliepimo (b. l. 18), rašto „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 87), ištraukos iš asmens bylos (b. l. 25–26), perkėlimų lentelės (b. l. 27) duomenimis, nustatyta, kad kitą dalį ginčo laikotarpio (nuo 2019 m. spalio 2 d. iki 2019 m. spalio 10 d.) pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas 1-oje kameroje, į kurią buvo perkeltas atlikti nuobaudą kamerų tipo patalpose, ši kamera buvo 8,04 kv. m ploto, ir joje buvo laikomas vienas, todėl pareiškėjui teko 8,04 kv. m gyvenamojo ploto.

Apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, neatsižvelgta į baldų (b. l. 19) užimamą plotą 319-tame kambaryje, 1-oje kameroje – į baldų ir sanitarinio mazgo (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos) 10.1–10.4 papunkčiai, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 papunktis) užimamą plotą, kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumatė, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).

1-oje kameroje minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas nenustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą šioje kameroje. 319-tame kambaryje toks pažeidimas buvo nustatytas, todėl teismas sprendžia, kad šiame kambaryje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. spalio 2 d. būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpoje.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad drausmės izoliatorius, kuriame jis atliko nuobaudą, neatitiko higienos normų reikalavimų ir jame nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais (b. l. 2).

Sanitarinių mazgų įrengimą kamerų tipo patalpose reglamentuoja Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktis, kuris numato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Į bylą nėra pateikta duomenų, kaip buvo įrengtas ir atitvertas sanitarinis mazgas pareiškėjo 1-oje kameroje (kurioje jis buvo nuo 2019 m. spalio 2 d. iki 2019 m. spalio 10 d., b. l. 18, 55), tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas (b. l. 18, 22, 55), nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, galėjo matyti kitas nuteistasis. Pareiškėjas skunde nesiskundė, kad jį matė prižiūrėtojas tuo metu, kai jis naudojosi sanitariniu mazgu, ir tokių duomenų nepateikė. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo asmens byloje nebuvo rasta skundų ar prašymų pataisos įstaigos administracijai dėl aptariamo pareiškėjo skundo argumento (b. l. 22). Bylos medžiagoje taip pat nėra tokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su nusiskundimu dėl privatumo neužtikrinimo, o ši į tai nereagavo ir nesprendė šios problemos. Be to, pareiškėjas nenurodė konkrečiai, kodėl, jo nuomone, privatumas sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos analizuojamu aspektu. Pareiškėjo skundo argumentas dėl privatumo neužtikrinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (2020 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normoms nedetalizavo, nenurodė nei konkrečių susijusių aplinkybių, nei šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, t. y. aiškiai nenurodė reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių, todėl pareiškėjo paaiškinimai dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų vertinami kaip nepagrįsti (žr. tą pačią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tinkamai nusiprausti pažaidus futbolą ar pabėgiojus stadione neįmanoma, kadangi grafikas pasinaudoti stadionu nesuderintas su grafiku pasinaudoti pirtimi ar dušu – stadionu buvo galima pasinaudoti 3 kartus per savaitę, o pasinaudoti pirtimi arba dušu – 1 kartą per savaitę (b. l. 1).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Jos 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.

Aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina nuteistųjų teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše (o ne pirtyje). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad vadovaujantis minėta Higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostata, nuteistieji pasinaudoti dušu gali vieną kartą per savaitę, pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 19). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad pasinaudoti pirtimi arba dušu jis galėjo kartą per savaitę (b. l. 1).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2207-261-2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2509-602/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde teismui poreikio praustis dažniau motyvavo ne sveikatos sutrikimu, o tuo, kad jam to reikia pasportavus. Tačiau galiojantys teisės aktai nenustato pataisos įstaigai pareigos įrengti prie sporto salės dušą arba kitur sudaryti galimybę nuteistiesiems kiekvieną kartą pasportavus pasinaudoti dušu.

Atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad šiltuoju metų laiku pasivaikščiojimų kieme yra įrengtas šalto vandens dušas, kuriuo galima naudotis kiekvieną dieną (b. l. 20). Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas pasportavęs šiltuoju metų laiku galėjo pasinaudoti nurodytu dušu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nesudarydami pareiškėjui galimybės duše su šiltu vandeniu praustis dažniau, nei numato aptartas teisinis reglamentavimas, ir nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl mobiliojo ryšio slopinimo įrenginių, įtaisytų ant bendrabučio tipo pastato sienų ir stogo, žmonėms kildavo galvos skausmai, padidėdavo kraujospūdis, bėgdavo kraujas iš nosies (b. l. 1).

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavi­mas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims (2014 m. balandžio 9 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 17 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad Marijampolės PN Kybartų sektorius užtikrina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-199 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 80:2015 „Elektromagnetinis laukas gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz–300 GHz radijo dažnių juostoje“ reikalavimus įrenginiams, skleidžiantiems elektromagnetinę spinduliuotę 10 kHz–300 GHz radijo dažnių juostoje. Nuteistųjų bendrabutis, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, nepatenka į judriojo ryšio blokavimo įrangos veikimo zoną – blokuojama tik drausmės grupės korpusas (pastatas) (b. l. 20). Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad virtuvės plotas buvo apie 7 kv. m, ja naudotis turėjo 60–80 žmonių, viryklė tik su 4 kaitinimo paviršiais, iš kurių veikė tik keli, buvo 2 stalai, prausyklė, 2 spintelės keptuvėms ir puodams, 2 šiukšlių dėžės, tad faktiškai nebuvo užtikrinta teisė papildomai pasidaryti pavalgyti; šaldytuvų buvo mažai, 1 šaldytuvu turėjo naudotis 10–14 žmonių, maisto produktus buvo galima nusipirkti tik kartą per savaitę, nebuvo kur laikyti gendančius produktus (b. l. 1).

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų lengvajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, esant techninėms galimybėms, įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui). Nors nurodytas teisinis reglamentavimas ir nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlę nuteistiesiems, gyvenantiems bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo skunde (b. l. 1) ir atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 20) nurodytais duomenimis, Marijampolės pataisos namuose virtuvėlė šiems nuteistiesiems buvo įrengta. Tad pareiškėjas naudojosi virtuvėle, kai gyveno 319-tame kambaryje, kuris buvo bendrabučio tipo (b. l. 18). Kamerų įrengimą reglamentuojantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16 punktas nenumato virtuvėlės įrengimo; vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr.4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės) 24 punktu, nuteistiesiems, laikomiems kamerose, maistas į kameras pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Tad pareiškėjas nesinaudojo virtuvėle, kai buvo 1-oje kameroje (b. l. 18, 55),

Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, pareiškėjo 3-io būrio virtuvėlės plotas yra 17,15 kv. m (b. l. 20). Virtuvėlės ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 20) paaiškino, kad virtuve naudojosi visi tik 3-io būrio nuteistieji (b. l. 20). Teisės aktai nereglamentuoja, keliems nuteistiesiems naudotis turi būti skirta virtuvėlė. Teismas sprendžia, kad 3-io būrio nuteistieji galėjo naudotis virtuve ne visi iš karto, o pasikeisdami. Pareiškėjo skundo argumentai dėl virtuvėlės ploto ir norinčių pasinaudoti ja nuteistųjų skaičiaus atmetami.

Dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d.) virtuvės aprūpinimo baldais teisės normos nereglamentavo, kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – 2004 m. Aprūpinimo normos) neteko galios nuo 2017 m. sausio 1 d. Dalį ginčo laikotarpio, kai pareiškėjas buvo 319-tame kambaryje (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2019 m. spalio 2 d.) galiojo 2017 m. Aprūpinimo normos, kurių 2.1–2.16 papunkčiai nustato, kokiais baldais ir inventoriumi aprūpinama bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlė, patalpa maistui laikyti: stalu (pagal plotą ir poreikį); spintele (pagal plotą ir poreikį); suolu arba kėde, arba taburete (pagal plotą ir poreikį); elektrine virykle (esant techninėms galimybėms); šiukšlių dėže (1 vnt.); valymo inventoriumi: šepečiu (šluota), kibiru, šiukšlių dėže, šiukšlių semtuvu, valymo šluostėmis (1 komplektu); plautuve (pagal poreikį); garų surinktuvu (1 vnt. esant poreikiui ir techninėms galimybėms); buitiniu šaldytuvu (pagal poreikį); sienine rankšluosčio pakaba (2 vnt.); indų džiovykla (1 vnt.); virduliu (1 vnt.); mikrobangų krosnele (1 vnt.); indais (tinkamais sąlyčiui su maistu ir terminiam apdorojimui); lentyna (pagal poreikį); maisto gaminimo įrankiais (pagal poreikį). Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, pareiškėjo 3-io būrio virtuvėlėje buvo įrengta stacionari 4 vietų elektrinė viryklė su orkaite ir 2 vietų pernešama elektrinė viryklė, buvo 2 plautuvės, stalas, dvi spintelės, suolas, nuo 9 iki 11 šaldytuvų (įvairiu laikotarpiu skaičius keitėsi), pakankamai indų ir inventoriaus, dviejų aukštų nuteistieji naudojosi vienu elektriniu vandens šildytuvu (boileriu). Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis apie virtuvėlės aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, ir sprendžia, kad toks virtuvėlės aprūpinimas viryklėmis, šaldytuvais, stalais, praustuve, spintelėmis (t. y. pareiškėjo išvardintais baldais ir inventoriumi) atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Be to, aptartas teisinis reglamentavimas nenustato imperatyvaus reikalavimo virtuvėlėje įrengti viryklę, tačiau nagrinėjamu atveju viryklės buvo įrengtos. Tad pareiškėjo skundo argumentai dėl baldų ir inventoriaus atmetami.

Be to, teisinis reguliavimas (BVK 173 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos dirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Maitinimo organizavimo taisyklės) užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas gaudavo nemokamą maitinimą Marijampolės PN valgykloje ir neprivalėjo pats gaminti sau maistą, neprivalėjo laikyti dideles maisto produktų atsargas šaldytuve.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad visi virtuvės baldai turi būti iš nerūdijančio metalo, tačiau tik 2 metalinių stalų tik viršutinė staltiesė buvo iš nerūdijančio metalo, o spintelės buvo medinės, nuo senumo išbrinkę ir apdaužytos, nuo jų nebuvo galima nuplauti riebalų (b. l. 1).

Nei 2017 m. Aprūpinimo normos, nei kiti teisės aktai nenustato tokio reikalavimo, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje baldai būtų iš nerūdijančio metalo. Iki ginčo laikotarpio galiojusios 2004 m. Aprūpinimo normos tokio reikalavimo taip pat nenustatė. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas. Atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad virtuvės sanitarinė būklė buvo ir yra gera, nuteistieji (įskaitant ir pareiškėją) ja nesiskundė, baldai buvo remontuojami arba keičiami (b. l. 20). Todėl teismas sprendžia, kad baldai virtuvėje buvo tinkamos būklės naudojimui. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su nusiskundimu, kad virtuvės spintelės buvo netinkamos naudojimui, nuo jų nebuvo galima nuvalyti riebalus, o administracija nesprendė šios problemos. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl virtuvės baldų netinkamos būklės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas karšto vandens tiekimas į virtuvę, tik po ilgų diskusijų buvo leista nusipirkti ir joje sumontuoti boilerį, už kito nuteistojo lėšas (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad aplankyti biblioteką ir tuo pačiu gauti teisinę informaciją iš interneto buvo skirta 1 val. per savaitę, kompiuteris senas su neatnaujinama programine įranga, stringančiu internetu, kompiuteriu norėdavo pasinaudoti 60–80 žmonių, jokios kitos tvarkos nenumatyta; dėl šių aplinkybių nuteistieji laiku negali gauti teisinės informacijos apie naujus įstatymus (b. l. 1).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad nuteistieji pataisos namuose kompiuteriu bibliotekoje gali naudotis po 1 val., vieną kartą per savaitę (b. l. 20). Bylos duomenimis, dalį ginčo laikotarpio (nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. spalio 10 d.) nuteistųjų lankymąsi bibliotekoje reglamentavo Kybartų pataisos namų direktoriaus 2018 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1/10-370 patvirtintas Nuteistųjų naudojimosi taksofonu, lankymosi koplytėlėje, salėje ir bibliotekoje grafikas (toliau – Nuteistųjų lankymosi bibliotekoje grafikas) (b. l. 89–90). Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ paaiškino, kad pagal Nuteistųjų lankymosi bibliotekoje grafiką tam tikro būrio nuteistieji bibliotekoje lankosi tam skirtomis dienomis ir valandomis (b. l. 87). Iš šio Nuteistųjų lankymosi bibliotekoje grafiko (b. l. 90) matyti, kad skirtingų būrių nuteistiesiems numatytas laikas apsilankyti bibliotekoje skirtingomis dienomis, ir ne tomis pačiomis valandomis, kaip kito būrio nuteistiesiems, kiekvienam būriui skirta po 1 val. 3-io būrio (kuriame ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas) nuteistiesiems skirtas laikas apsilankyti bibliotekoje trečiadieniais nuo 16 iki 17 val. (b. l. 90). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad jam buvo skirtas laikas apsilankyti bibliotekoje 1 val. per savaitę (b. l. 1), t. y. kaip nurodė atsakovės atstovas atsiliepime ir kaip numato Nuteistųjų lankymosi bibliotekoje grafikas. Teismas, atsižvelgdamas į minėtus Nuteistųjų lankymosi bibliotekoje grafiko duomenis, į tai, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į pataisos namų administraciją su prašymu bibliotekoje esančiu kompiuteriu pasinaudoti ilgesnį laiką (b. l. 20), ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė skunde teismui, kad jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su tokiu prašymu, o ši netenkino jo skundo, sprendžia, kad pareiškėjui buvo pakankamai laiko pasinaudoti kompiuteriu bibliotekoje.

Atsakovės atstovas nurodė, kad bibliotekoje nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, užtikrinamas nepertraukiamas interneto veikimas. Teigė, kad neturi duomenų, jog ginčo laikotarpiu būtų buvę interneto trukdžių (b. l. 87). Be to, ir pareiškėjas, skunde teigdamas, kad internetas strigo (b. l. 1), nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada tai buvo. Todėl teismas nenustatė pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, jog buvo užtikrinamas nepertraukiamas interneto tiekimas, ir sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti internetu bibliotekoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo sumontuoti priešgaisrinės saugos dūmų detektoriai, o 3-io ir 4-to būrių nuteistieji nuo 19 val. uždaromi savo aukšte, ant langų įrengtos grotos, avarinis išėjimas užblokuotas, iškvietimo mygtukas nenumatytas arba nedirba, buvo demontuoti priešgaisriniai vandens čiaupai (b. l. 1).

Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyti pagrindiniai reikalavimai įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, siekiant užtikrinti gaisrų prevenciją, 1 punkte nurodyta, kad rengiamose bei įgyvendinamose priešgaisrinės saugos priemonėse turi būti numatyti sprendimai, kurie užtikrintų saugų žmonių ir turto evakavimą gaisrų metu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad veikianti pataisos namuose katilinė kėlė pavojų jo sveikatai, nes ore nuolat jautėsi degimo kvapas, buvo sunkiau kvėpuoti, nuolat kosulys, deguonies trūkumas (b. l. 1–2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad už sienos buvo 4-to būrio prausykla, dėl blogos hidroizoliacijos nuo įėjimo į 19-tą kambarį dešinėje siena buvo šlapia, su pelėsiais, išbyrėdavo tinkas, šiame kambaryje virš lango buvo pelėsio, 2019 m. atliktas kosmetinis remontas, bet po to suremontuota siena vėl tapo šlapia, ant jos ir lubų atsirado pelėsis; vykstant remontui jis ir kiti nuteistieji nebuvo perkelti kitur, teko miegoti remontuojamame kambaryje, kvėpuoti dulkėtu oru, lova buvo pilna kalkinio skiedinio; teigė, kad minėtos prausyklos lubos ir sienos dalis buvo padengtos pelėsiu, nuo prausyklos lubų ir sienų byrėjo tinkas ir glaistas (b. l. 2).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo 319-ta gyvenamoji patalpa įrengta prie prausyklos, todėl siena nuo prausyklos pusės galėjo sudrėkti. Teigė, kad pelėsio gyvenamosiose patalpose nebuvo. Paaiškino, kad prausykla, kuria naudojosi pareiškėjas, buvo suremontuota. Suremontavus prausyklas, buvo paremontuojami ir prie jų esantys kambariai. Pažymėjo, kad atliekant visos patalpos remontą, nuteistieji yra perkeliami į kitą patalpą, o atliekant dalinį remontą (taisant langus, duris, nudažant iki 1 kv. m lubų ar sienos vandeniu skiedžiamais dažais, tai ir buvo atlikta 319-tame kambaryje), nuteistieji neperkeliami į kitą gyvenamąją patalpą (b. l. 21).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo numatyta vieta rūkymui; jis yra nerūkantis, o dauguma nuteistųjų rūkė koridoriuje, į kambarį patekdavo dūmų kvapas, kuris jausdavosi ir išėjus į virtuvę, tualetą (b. l. 2).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad visuose nuteistųjų bendrabučio aukštuose (būriuose) 2017 m. buvo atnaujintos nuteistųjų rūkymo patalpos, įrengiant mechaninę ištraukiamąją ventiliaciją, 2020 m. atliktas analogiškas remontas. Patvirtino, kad vadovaujantis nurodytomis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Higienos normos HN 134:2015 7 punkto, BVK 110 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto nuostatomis, nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, gyvenamosiose patalpose rūkyti griežtai draudžiama ir tai yra kontroliuojama (b. l. 22). (b. l. 22). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, todėl sprendžia, kad atsakovės atstovas šių teisės aktų reikalavimų laikėsi, be to, buvo įrengtos ir nuteistųjų rūkymo patalpos (nors Higienos norma HN 134:2015, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ir nenustato tokio reikalavimo). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į sveiką aplinką buvo pažeista, ir nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ir kiti nuteistieji nebuvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliais, skutimosi peiliukais, tualetiniu popieriumi (b. l. 2).

Atsakovės atstovo rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 87) nurodytais duomenimis, į bylą pateikti visi pareiškėjo prašymai, ir pareiškėjas tais mėnesiais, kuriais nesikreipė, higienos priemonių negavo (b. l. 87). Kadangi į bylą nepateikti pareiškėjo prašymai išduoti jam higienos priemones 2017 m. liepos mėn., 2018 m. vasario–gruodžio mėn., 2019 m. sausio–spalio mėn., atsižvelgdamas į šį atsakovės atstovo paaiškinimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas minėtais mėnesiais prašymų išduoti jam higienos priemones nepateikė ir šių priemonių negavo. Iš nurodytų duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas išvardintais mėnesiais neatitiko vienos iš būtinų Aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punkto sąlygų gauti higienos priemonėms: jis nepateikė rašytinio prašymo išduoti jam higienos priemones. Be to, iš pareiškėjo (nuteistojo) pinigų apskaitos žiniaraščio kopijos (b. l. 92–97) matyti, kad pareiškėjas 2018 m. vasario–gruodžio mėn., 2019 m. sausio–gegužės, rugpjūčio–spalio mėn. kiekvieną mėnesį asmeninėje sąskaitoje turėjo ir/ar išleido daugiau kaip 19,50 Eur. Tad išvardintais mėnesiais pareiškėjas buvo mokus ir neatitiko kitos būtinos Aprūpinimo tvarkos aprašo 5, 13 punktų sąlygos gauti higienos priemonėms. Iš aptartų duomenų teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovas dalį ginčo laikotarpio – 2017 m. liepos mėn., 2018 m. vasario–gruodžio mėn., 2019 m. sausio–spalio mėn. – neturėjo pareigos išduoti pareiškėjui higienos priemones.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tam tikrą laiką nebuvo jokio poilsio kambario (b. l. 2).