- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-09
- Bylos Nr.
- AN2-121-843/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03655-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
- Teisėjas
- Aušra Bielskė (pirm.)
- Institucija
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų nagrinėjimo skyrius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Aušra Bielskė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau ir – Institucija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. nutarimo (toliau ir – Nutarimas), kuriuo M. E. atstovo advokato L. M. skundas tenkintas iš dalies, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr.SAVAD-13-ANR_N-18200-2020 (ROIK 2012440552) panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena M. E. atžvilgiu nutraukta nesant jo veikoje Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_N-18200-2020 (ROIK 2012440552) M. E. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis 2020 m. spalio 17 d. apie 20.38 val. Vilniuje, Geležinkelio g. 8, automobiliu „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su taksometru automobilio viduje ir plafonu ant stogo su užrašu „taksi“ teikė taksi paslaugas (laukė keleivių), neturėdamas galiojančio leidimo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą. Tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau ir – KTK), patvirtinto 1996 m. lapkričio 19 d. įstatymu Nr. I-1628 (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), 8² straipsnio 1 punkto reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 150 straipsnio 1 dalyje. Už šį nusižengimą jam paskirta 500 Eur bauda.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 28 d. nutarimu tenkino M. E. atstovo advokato L. M. skundą iš dalies, 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną M. E. atžvilgiu nutraukė nesant jo veikoje ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties. Teismas pažymėjo, kad Institucija nepagrįstai traktavo, jog M. E. veikia kaip savarankiškas ūkinės veiklos subjektas, teikiantis keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas, ir jam privaloma turėti atskirą leidimą šiai veiklai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimą nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais.
3.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas nevykdo vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklos, o yra vežėjo, vykdančio keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, vairuotojas. Šiuo metu keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą vykdo juridinis asmuo – komanditinė ūkinė bendrija (toliau ir – Bendrija) „duomenys neskelbtini“. Kaip veiklos vykdytoja Bendrija „duomenys neskelbtini“ yra gavusi leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą. Bendrija yra užtikrinusi, kad keleivių vežimui už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi naudojami automobiliai atitiktų jiems keliamus reikalavimus. Bendrija vežimo funkcijai įgyvendinti pasitelkia fizinius asmenis – bendrijos dalyvius, kurie ir įsteigė šią Bendriją bendram veiklos vykdymui. Institucija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. E., kaip šios bendrijos dalyviui, nėra reikalingas atskiras leidimas, nes jis yra vairuotojas, o ne vežėjas. Taigi, Institucija nesutinka su pirmosios instancijos teismo M. E. nurodomu Bendrijos vairuotojo statusu.
3.2. Skunde nurodoma, kad vairuotojas – tai pareigos, kurios suteikiamos teisėtais pagrindais, tokiais kaip darbo sutartis. Vykdydami pareigas, darbuotojai naudojasi suteiktomis (arba pagal susitarimą su įmone jiems nuosavybės teise priklausančiomis) priemonėmis: ilgalaikiu ir trumpalaikiu turtu (automobiliu), leidimais, taksometru ir kt. Institucija teigia, kad buvimas Bendrijos nariu M. E. negali suteikti teisės teikti taksi paslaugas, neturint tam išduoto leidimo. Nagrinėjamu atveju leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi išduotas Bendrijai „duomenys neskelbtini“, t. y. Lietuvos transporto saugos administracija, išduodama licenciją Bendrijai „duomenys neskelbtini“ pripažino, kad būtent ši bendrija atitinka reikalavimus šiai licencijai gauti. Tuo tarpu teisine prasme M. E. ir Bendrija „duomenys neskelbtini“ yra du savarankiški ūkinės veiklos subjektai. Esant tokiai situacijai kiekvienas iš bendrijos dalyvių turi būti kontroliuojančios institucijos atstovo patikrintas, ar atitinka įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimus. Leidimas netektų prasmės, jeigu yra patikrinamas ir keliamus reikalavimus atitinka vienas ūkio subjektas, o veiklą vykdo kitas subjektas, kurio atitikimas nustatytiems reikalavimams nebuvo tikrinamas.
3.3. Institucijos nuomone, M. E. yra savarankiškas ūkinės veiklos subjektas, teikiantis keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas, todėl Kelių transporto kodekso 7 straipsnio 2 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnio prasme, jis yra ne vairuotojas, o vežėjas. Kiekvienas atskiras ūkinės veiklos subjektas, užsiimantis vežimais, turi gauti atskirą leidimą įstatymų nustatyta tvarka.
3.4. Leidimas taksi veiklai išduodamas ne automobiliui, o vežėjui. Taip pat pažymėtina, jog kiekvienam lengvajam automobiliui gali būti išduotas tik vienas leidimas, kuris negali būti perduotas kitam vežėjui. Kai paslaugas teikia asmenys, neturintys leidimo taksi veiklai, pažeidžiamas viešasis interesas ir iš atsakingų institucijų atimama teisė garantuoti, kad taksi paslaugas teikia asmuo, atitinkantis keliamus reikalavimus.
3.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad transporto paslaugos yra padidintos rizikos ir griežtesnės atsakomybės veikla, todėl yra išsamiai reglamentuota specialiais teisės aktais. Kelių transporto kodeksas ir nustato pareigą laikytis tos rūšies vežimui nustatytų reikalavimų. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad kiekvienai vežimo rūšiai įstatymai numato papildomų reikalavimų. Šiuo atveju, norėdamas teikti taksi paslaugas, vežėjas privalo turėti išduotą leidimą.
3.6. Ūkinių bendrijų įstatyme numatyta, kad bendrija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per tikruosius narius. Dažniausiai bendrija steigiama tada, kai norint sėkmingai vykdyti veiklą reikia apjungti turtą, kurio nariams pavieniui neužtenka. Įstatyme nurodyta, kad bendrijos dalyvio įnašas į bendriją yra pinigai ar kitoks turtas, tačiau įnašu negali būti darbai ar paslaugos. Institucijos teigimu, teisė verstis licencijuojama veikla taip pat negali būti įnašas.
3.7. Kai kurias licencijuojamas veiklas gali vykdyti tik įmonės, o kai kurias ir privatūs asmenys, vykdantys individualią veiklą. Taksi veiklą vykdyti gali ir fiziniai asmenys, tačiau registruodami individualią veiklą jie nurodo, kokias paslaugas teiks pagal ekonominių veiklos rūšių klasifikatorių ir turi gauti visus tokiai veiklai vykdyti reikalingus leidimus. Tad licencijuojamos veiklos vykdytojas, licencijuojamos veiklos teikėjas, šiuo atveju – vežėjas, yra fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą. Tik atitinkant tam tikrus reikalavimus fiziniam asmeniui išduodamas leidimas teikti taksi paslaugas (privaloma pažyma iš narkologinio dispanserio, tam tikras vairavimo stažas ir pan.). Išduodant leidimą Bendrijai, vežėjo atitiktis šiems reikalavimams netikrinama, vadinasi, kyla grėsmė įstatymų saugomiems gėriams – šiuo atveju taksi paslaugos kokybei ir keleivių saugumui.
3.8. Taip pat Institucija apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į teismų praktiką, suformuotą panašaus pobūdžio bylose, ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, taip priėmė neteisingą nutarimą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą M. E. atstovaujantis gynėjas advokatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais.
4.1. Atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo teiginiu, kad M. E. yra atskiras savarankiškas ūkinės veiklos subjektas, todėl jam reikia turėti leidimą vykdyti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą. M. E. negali būti laikomas savarankišku ūkinės veiklos subjektu, kadangi jis pats nevykdo individualios (savarankiškos) ūkinės veiklos. M. E. vykdo bendrą veiklą pagal sutartį su Bendrija „duomenys neskelbtini“ ir remiasi Bendrijos „duomenys neskelbtini“ dalyvių sutarties 2.6. punktu, pagal kurį dalyviai „dalyvauja Bendrijos veikloje veikdami kaip taksi vairuotojai, kurie pagal per Bendrijos administruojamą keleivių vežimo paslaugų užsakymo platformą pateiktus užsakymus (toliau - Užsakymas) įsipareigoja vežti keleivius taip, kad būtų užtikrinamas jų saugumas ir kultūringas aptarnavimas. Komanditoriai privalo laikytis patvirtintų Bendrijos Klientų aptarnavimo taisyklių ir kitų lokalinių teisės aktų. Visas iš keleivių gautas Užsakymų sumas be jokių atskaitymų Komanditorius privalo perduoti Bendrijai.” Taigi, M. E., būdamas Bendrijos „duomenys neskelbtini“, kuri yra įsteigta keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi vykdymui, komanditoriumi, t. y. šios komanditinės ūkinės bendrijos nariu, veikia kaip šios Bendrijos dalis, o ne individualus, savarankiškas ūkinės veiklos subjektas. Iš keleivių gautos pajamos nėra vairuotojo pajamos, visas iš keleivių gautas sumas komanditoriai, kaip minėta, be jokių atskaitymų privalo perduoti bendrijai, o komanditoriams, vykdantiems vairuotojų veiklą, priklauso tik išmokos, sudarančios 30 procentų nuo aptarnautų užsakymų sumos, nuo kurių jie dar turi susimokėti gyventojų pajamų mokestį, kitus privalomus mokesčius ir rinkliavas. Komanditorius negauna pajamų iš keleivių, minėtos išmokos jam yra pervedamos iš bendrijos sąskaitos. Esant šioms sąlygoms nėra jokių savarankiško ūkinės veiklos subjekto bruožų, kadangi gaunamos lėšos priklauso Bendrijai „duomenys neskelbtini“, o ne pačiam vairuotojui, t. y. veikiama Bendrijos „duomenys neskelbtini“ vardu ir jos naudai.
4.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, jog apeliacinio skundo teiginys, kad leidimas taksi veiklai išduodamas ne automobiliui, o vežėjui, nėra reikšmingas, kadangi Bendrija „duomenys neskelbtini“ leidimą vykdyti keleivių vežimą lengvaisiais automobiliais taksi turi kaip vežėjas. Taip pat apeliantė teigia, kad leidimas vykdyti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą negali būti perduodamas kitiems vežėjams, tačiau Bendrija „duomenys neskelbtini“ šio leidimo niekam ir neperduoda. M. E. neveikia kaip atskiras vežėjas, o veikia kaip Bendrijos „duomenys neskelbtini“ vairuotojas. Keleivių transporto kodekso 8² straipsnio 1 dalyje yra nurodyta: „Vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą gali vežėjai, turintys leidimą. <...>“. Tolimesni šios teisinės nuostatos sakiniai nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualūs, kadangi jie nėra taikomi keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikloje. Minėtoje nuostatoje yra nurodyta, kad leidimas vykdyti keleivių vežimo veiklai yra reikalingas tik vežėjams. Taigi, kadangi M. E. nėra atskiras vežėjas, o veikia kaip komanditinės ūkinės bendrijos „duomenys neskelbtini“ vairuotojas, jam atskiras leidimas nereikalingas. Tai, kad M. E. vairuoja automobilį, nereiškia, kad jis veikia kaip vežėjas. Vykdant keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą vežėjas ir vairuotojas gali būti skirtingais subjektais. Kadangi šiuo atveju vežėjas yra komanditinė ūkinė bendrija, ji kaip juridinis asmuo negali pati vairuoti automobilių ir teikti taksi paslaugų, todėl automobilius vairuoja vairuotojai - komanditinės ūkinės bendrijos komanditoriai, kurie įsteigė komanditinę ūkinę bendriją būtent bendram keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi vykdymui.
4.3. Atsiliepime į apeliacinį skundą teiginys, kad M. E. negali būti laikomas Bendrijos „duomenys neskelbtini“ vairuotoju, o „vairuotojas - yra pareigos, kurios suteikiamos teisėtais pagrindais, tokiais kaip darbo sutartis“, laikomas nepagrįstu. Tai, jog vairuotoju gali būti tampama tik darbo santykių metu, nėra nurodyta jokiuose teisės aktuose, taip pat nėra nurodyta, kokie konkrečiai santykiai turi sieti vairuotoją ir vežėją. Taigi, darbo sutartis nėra vienintelis pagrindas, kuriuo vežėjas gali pasitelkti vairuotojus. M. E. turi teisę veikti kaip Bendrijos „duomenys neskelbtini“ vairuotojas ir neturėdamas sudarytos darbo sutarties. Bendrijos „duomenys neskelbtini“ dalyvių sutarties 2.6. punkte yra numatyta „Komanditoriai dalyvauja Bendrijos veikloje veikdami kaip taksi vairuotojai, kurie pagal per Bendrijos administruojamą keleivių vežimo paslaugų užsakymo platformą pateiktus užsakymus (toliau - Užsakymas) įsipareigoja vežti keleivius taip, kad būtų užtikrinamas jų saugumas ir kultūringas aptarnavimas“. Taigi, M. E. teisė veikti kaip Bendrijos „duomenys neskelbtini“ vairuotojui kyla iš bendrijos dalyvių sutarties. Tai reiškia, kad M. E. turi teisinį pagrindą veikti kaip vairuotojas.
4.4. Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat atkreipiamas dėmesys į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, jog atskiras leidimas nėra reikalingas vairuotojams, kurie yra įsteigę juridinius asmenis, skirtus kartu teikti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas, t. y. pakanka vežėjo turimo leidimo vykdyti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apygardos teismas, patikrinęs ginčijamo pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis), įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog skundžiamą nutarimą priėmęs apylinkės teismas išsamiai išanalizavo byloje apklaustų asmenų parodymus, byloje surinktus rašytinius duomenis, nei vienam jų nesuteikdamas prioritetinės reikšmės, tinkamai taikė ir aiškino aktualių bylai teisės aktų nuostatas, o skundžiamo nutarimo išvados dėl procesinio sprendimo administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nesant M. E. veiksmuose nusižengimo, numatyto ANK 150 straipsnio 1 dalyje, sudėties yra išsamiai motyvuotos. Naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.
6. Institucijos teigimu, M. E. yra savarankiškas ūkinės veiklos subjektas, teikiantis keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas, todėl KTK 7 straipsnio 2 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnio prasme jis yra ne vairuotojas, o vežėjas. Apeliaciniame skunde Institucija tvirtina, kad kiekvienas atskiras ūkinės veiklos subjektas, užsiimantis vežimais, turi gauti atskirą leidimą įstatymų nustatyta tvarka.
7. Pažymėtina, kad taksi vairuotojų veiklą, be kitų, reglamentuoja šie teisės aktai: Kelių transporto kodeksas, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintos Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklės bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintos Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės.
8. KTK 8² straipsnyje reglamentuotas leidimų vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą išdavimas, galiojimo sustabdymas ar panaikinimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą gali vežėjai, turintys leidimą <...>. Draudžiama vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą neturint galiojančio leidimo arba tuo atveju, kai leidimo galiojimas sustabdytas.
9. Aptariamą teisės normą papildo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taisyklių 6 punkte nustatytas reikalavimas vežėjui. Numatyta, kad vežėjai keleivius taksi gali vežti tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi (2019 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 3-598 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 1 d.).
10. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal KTK 7 straipsnio 2 dalies nuostatas vežėjas – tai įmonė, kuri suprantama taip, kaip ji apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnio 4 dalyje. Pastarojoje teisės normoje numatyta, kad įmonė – tai bet kuris fizinis, bet kuris juridinis pelno siekiantis ar nesiekiantis asmuo, bet kuri juridinio asmens statuso neturinti pelno siekianti ar nesiekianti asociacija ar asmenų grupė arba bet kuri valstybės įstaiga, turinti savarankiško juridinio asmens statusą ar pavaldi tokį statusą turinčiai valdžios institucijai ir besiverčianti keleivių gabenimo veikla, arba bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, besiverčiantis krovinių vežimo veikla komerciniais tikslais. Kaip matyti iš aptariamuose teisės aktuose įtvirtinto įmonės apibrėžimo, ji apibrėžiama gana plačiai, tai yra ne tik kaip fizinis ar juridinis asmuo, tačiau taip pat ir pelno siekianti ar nesiekianti asociacija ar asmenų grupė ir pan. Taigi, analizuojant aptariamas nuostatas akivaizdu, kad leidimas yra išduodamas ne vairuotojui, o vežėjui, kuriuo, kaip minėta anksčiau, gali būti ir juridinis asmuo, ir asociacija, ir kita asmenų grupė. Svarbu paminėti ir tai, kad KTK atskiria šias sąvokas (vairuotojo ir vežėjo), nustatydamas kiek kitokius reikalavimus vežėjams, ir atskirus reikalavimus transporto priemonės, kuria teikiama pavėžėjimo paslauga, vairuotojams. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, vežėjas ir vairuotojas sutampa tik pavėžėjimo paslaugos atveju, kai tuo tarpu vežėjas ir vairuotojas taksi veiklos atveju nebūtinai turi sutapti.
11. Nagrinėjamu atveju Lietuvos transporto saugos administracija 2020 m. liepos 24 d. išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) TAKL, kuriuo Bendrijai „duomenys neskelbtini“ buvo suteikta teisė vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą (b. l. 8). Todėl nuo šios datos Bendrija „duomenys neskelbtini“ įgijo vežėjo statusą bei teisę užsiimti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi paslaugomis. Iš suteikto leidimo matyti, kad jis suteikia teisę Bendrijai „duomenys neskelbtini“ teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas transporto priemone „Toyota Prius“, variklio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo taksi paslaugas nagrinėjamu atveju teikė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. 2020 m. rugpjūčio 5 d. Bendrijos „duomenys neskelbtini“ tikrojo nario ir komanditorių atstovų D. Č. Sprendimu M. E. buvo priimtas į Bendriją kaip naujas dalyvis komanditorius (b. l. 22). Vadovaujantis šiuo sprendimu, visos jungtinės veiklos koordinavimo funkcijos atiteko Bendrijai „duomenys neskelbtini“, o jos dalyvis, vadovaujantis KŪB „duomenys neskelbtini“ bendrijos dalyvių sutarties 2.6 punktu, įsipareigojo bendrijos veikloje veikti kaip taksi vairuotojas, kuris per bendrijos administruojamą keleivių vežimo paslaugų užsakymo platformą pateikus užsakymus įsipareigoja vežti keleivius taip, kad būtų užtikrintas jų saugumas ir kultūringas aptarnavimas <....>. Visas iš keleivių gautas pajamas be jokių atskaitymų komanditorius privalo perduoti bendrijai (b. l. 11-21). Iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymos apie asmens darbinę veiklą matyti, jog M. E. vykdo individualią veiklą, tai yra jis turi individualios veiklos pažymą, kuri leidžia jam teikti tokias paslaugas. M. E., būdamas Bendrijos „duomenys neskelbtini“ vairuotoju, šios jungtinės veiklos sutarties pagrindu naudojasi Bendrijos eksploatuojamu lengvuoju taksi automobiliu bei teikia keleivių vežimo paslaugas. Taigi, iš aptariamos bendrijos sutarties matyti, jog atlikdamas keleivių vežimo funkciją komanditorius įsipareigoja naudotis bendrijos administruojama keleivių vežimo paslaugų užsakymo platforma, visas iš keleivių gautas sumas be jokių atskaitymų perduoti bendrijai, jam kaip bendrijos nariui - komanditoriui priklauso tik išmokos, sudarančios 30 % nuo aptarnautų užsakymų sumos, nuo kurių jis dar turi susimokėti gyventojų pajamų mokestį, kitus privalomus mokesčius ir rinkliavas, šios išmokos jam yra pervedamos iš bendrijos sąskaitos. Šiuo atveju svarbu paminėti ir tai, kad komanditoriai (vairuotojai) nėra tikrieji bendrijos nariai, todėl jie neturi teisės dalyvauti bendrijos valdyme, išskyrus tiek, kiek jiems leidžia bendrijos dalyvių sutartis bei Ūkinių bendrijų įstatymas. Todėl M. E. negali būti laikomas savarankišku ūkinės veiklos subjektu, kadangi jis pats savarankiškai nevykdo individualios ūkinės veiklos. M. E., būdamas Bendrijos „duomenys neskelbtini“ nariu, veikia kaip šios bendrijos dalis, o ne savarankiškas ūkinės veiklos subjektas. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes, Institucijos atstovės skundo argumentas, kad M. E. veikia kaip atskiras savarankiškas ūkio veiklos subjektas ir jam reikia turėti atskirą leidimą tokiai veiklai, atmestinas kaip nepagrįstas.
12. Nors Institucijos skunde nurodoma, kad vairuotojas – tai pareigos, kurios suteikiamos teisėtais pagrindais, tokiais kaip darbo sutartis, tačiau pažymėtina, kad aptariamų teisės aktų nuostatuose nėra įsakmiai nurodyta, kokie būtent teisiniai santykiai turi sieti komanditinę ūkinę bendriją ir jos dalyvius (komanditorius), tai yra nėra privalomos nuostatos, kad vežėjas (šiuo atveju Bendrija „duomenys neskelbtini“) ir vairuotojas (šiuo atveju M. E.) turi būti susiję išimtinai tik darbo teisiniais santykiais. Be to, juose nėra įtvirtinto draudimo vežėjui, vykdant keleivių vežimo automobiliais taksi veiklą, pasitelkti vairuotojus. Kaip jau paminėta šioje nutartyje, M. E., turėdamas individualios veiklos pažymą, būdamas Bendrijos nariu, veždamas keleivius lengvuoju automobiliu taksi, veikė ne kaip savarankiškas subjektas, teikiantis taksi paslaugas, o vykdė bendrą veiklą su Bendrija „duomenys neskelbtini“, vairuodamas Bendrijos naudojamą automobilį, o šiai transporto priemonei jau buvo išduotas leidimas. Taigi, nors leidimas buvo išduotas būtent vežėjui Bendrijai „duomenys neskelbtini“, tačiau teikti leidime nurodytas paslaugas galima tik konkrečiu, leidime nurodytu automobiliu, kas iš esmės reiškia, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, laikydamas save vežėju ir siekdamas gauti leidimą dirbti būtent šiuo automobiliu, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tokio leidimo gauti negalėtų (Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 7 punkto 7.6. papunktis). Kita vertus, jei Institucijos nuomone, tokia keleivių vežimo sutarties forma nėra tinkama, atsakomybėn už tai galėtų būti traukiamas vežėjo statusą turintis juridinis asmuo ar jo paskirti atsakingi asmenys, tačiau ne vairuotojas.
13. Institucijos skunde taip pat keliamas klausimas dėl tam tikrų reikalavimų fiziniam asmeniui išduodant leidimą teikti taksi paslaugas, nesant griežtos kontrolės dėl ydingų priklausomybių ir pan., bei grėsmės taksi teikiamos paslaugos kokybei ir keleivių saugumui. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, kad anksčiau minėtuose teisės aktuose įtvirtinti pakankamai formalūs reikalavimai asmenims, kurie siekia gauti leidimą vežti keleivius taksi, negali būti perkeliami šias paslaugas teikiantiems asmenims ir tuo pagrindu siekti pastarųjų atsakomybės.
14. Institucijos atstovė nurodė teismų praktikos pavyzdžius, kuomet panašaus pobūdžio klausimas buvo išspręstas priešingai, nei jį išsprendė pirmosios instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-375-166/2016, ATP-276-843/2016, ATP-767-574/2016), tačiau teismų praktikoje yra ir kitokių pavyzdžių (Vilniaus apygardos teismo nutarimai ir nutartys Nr. ATP-336-870/2016, ATP-308-190/2016, ATP-354-211/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinių sprendimų panašaus pobūdžio bylose nenustatyta, tad praktika vertintina kaip tebesiformuojanti.
15. Pažymėtina, kad administracinės atsakomybėn traukiamas asmuo tik tuomet, kai dėl byloje esančių duomenų galima konstatuoti jam inkriminuojamų administracinio nusižengimo sudėtį. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, kai nelieka jokios protingos abejonės, jog asmuo padarė jam inkriminuojamą nusižengimą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, vertintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
16. Apibendrindamas išdėstytus argumentus apygardos teismas sprendžia, kad tenkinti Institucijos apeliacinį skundą ir jame išdėstytais motyvais pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą teisinio pagrindo nėra, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.