Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Punys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutarties, kuria Administracinės komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-12-09 nutarimas paliktas nepakeistas ir M. L. skundas netenkintinas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavęs, jog Administracinės komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-12-09 nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl 2016-02-01 nutartimi M. L. skundą atmetė.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nutartyje nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų prieisimo apeliantui. Apelianto patirta žala siejama su išlaidomis advokato padėjėjui už teisines konsultacijas, susipažinimu su dokumentais, atstovavimu, patirtomis dėl bylinėjimosi teisme. Pažymima, kad bylinėjimąsi lėmė neteisėtas apelianto patraukimas administracinėn atsakomybėn, jo turėtos išlaidos yra konkrečiai apibrėžiamas, apčiuopiamas turto netekimas, taigi, bendriausia prasme tokios išlaidos laikytinos nuostoliais LR CK 6.249 str. prasme (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. LV AT nutarti administracinėje byloje Nr. A63-1720/20 1 O). Pasak apelianto šios išlaidos buvo pagrįstos, nes pats ape1iantas savarankiškai apsiginti nemokėjo, taigi laikytina, kad nepriteisiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jam būtų ribojama ir teisė gauti teisinę pagalbą bylos nagrinėjimo procese.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-01 nutartimi pagrįstai nutarė M. L. skundo netenkinti, o Administracinės komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-12-09 nutarimą palikti nepakeistą.

Analizuojant 2016-02-01 nutarimo, kuriuo M. L. pripažintas kaltu pagal ATPK 172 str. 1 d. turinį matyti, kad M. L. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalies, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punkto bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkto reikalavimus.

M. L. nesutinka padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 172 str. 1 d., nurodo, jog jis nėra vežėjas, jis yra vairuotojas, kad nagrinėjamu atveju vežėjas yra Asociacija "Taksi Vilnius veža", o apeliantas vairavo vežėjo Asociacijos "Taksi Vilnius veža" jungtinės veiklos sutarties pagrindu jam patikėtą automobilį VW TOURAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas nurodo ir tai, kad jis, turėdamas individualios veiklos liudijimą teikė taksi paslaugas pagal Jungtinės veiklos sutartį su asociacija "Taksi Vilnius veža", kuri turėjo leidimą teikti taksi paslaugas ir kurios nariu yra apeliantas, todėl M. L. manymu, jo vykdoma veikla atitiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar asociacijos "Taksi Vilnius veža", turimas leidimas teikti taksi paslaugas, galioja ir M. L., kuris turėjo individualios veiklos liudijimą bei su asociacija "Taksi Vilnius veža" buvo sudaręs Jungtinės veiklos sutartį, ar šiuo atveju buvo reikalingas jo, kaip savarankiško subjekto vardu, išduotas leidimas vežti lengvuoju automobiliu taksi. Lietuvos Respublikos ATPK 172 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad administracinę atsakomybę užtraukia komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas. Ši norma yra blanketinė, todėl jos taikymui yra būtina nuoroda į kitų teisės aktų nuostatas, kurių reglamentavimą apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai aptarė. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas faktines bylos aplinkybes aptartų teisės normų plotmėje sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, jog M. L. buvo įregistravęs individualią veiklą pagal pažymą ir sudaręs jungtinės veiklos sutartį su Asociacija „Taksi Vilnus veža", kuri turėjo teisę (leidimą) teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje automobiliu „VW Touran", savaime nepaneigia fizinio asmens M. L. pareigos įstatymų nustatyta tvarka taip pat gauti leidimą vykdyti taksi veiklą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Nagrinėjamu atveju Savivaldybės administracijos suteiktas leidimas vežti keleivius lengvuoju automobilius šią teisę suteikia Asociacijai „Taksi Vilnus veža" teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas aptariamu automobiliu, tai yra, Savivaldybė išduodama Asociacijai „Taksi Vilnius veža" licenciją pripažino, kad būtent ši Asociacija atitinka reikalavimus šiai licencijai gauti. Tuo tarpu teisine prasme M. L. ir Asociacija „Taksi Vilnius veža“ yra du savarankiški subjektai. Būtent M. L., kaip atskirą subjektą, apibrėžia ir pastarojo apeliuojama Jungtinės veiklos sutartis. Ši M. L. pasirašyta sutartis jį apibrėžia, kaip sutarties dalyvį, turintį „reikiamas kompetencijas ir valstybės institucijų nustatyta tvarka išduotus dokumentus- leidimus, reikalingus teikti taksi paslaugas (Jungtinė veiklos sutartis Nr.019 punktas 3.2). Taigi pagal Jungtinės veiklos sutartį, visi jungtinės veiklos dalyviai, pasirašantys šią sutartį, turi reikiamus leidimus teikti taksi paslaugas. Esant tokiai situacijai kiekvienas iš jungtinės veikos dalyvių turi būti kontroliuojančios institucijos (šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įgalioto asmens) atstovo patikrintas, ar atitinka įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimus. Apygardos teismo nuomone, leidimas netektų prasmės, jei yra patikrinamas ir keliamus reikalavimus atitinka vienas ūkio subjektas, o veiklą vykdo kitas subjektas, kurio atitikimas nustatytiems reikalavimams nebuvo tikrinamas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog M. L. nėra vežėjas, o vairuotojas, kad apeliantas vairavo vežėjo Asociacijos "Taksi Vilnius veža" jungtinės veiklos sutarties pagrindu jam patikėtą automobilį VW TOURAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka nei su tokiu M. L. statusu – vairuotojas, nei apeliaciniame skunde dėstomais, su tuo susijusiais argumentais. Nustatyta, kad M. L. yra savarankiškas subjektas teikiantis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas, todėl Kelių transporto kodekso 7 str. 2 d. ir Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnio prasme, jis yra ne vairuotojas, o vežėjas. Tuo tarpu Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalyje ir Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas ir vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami leidimus. Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkte nustatyta, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi. Tokia pat nuostata atkartota ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punkte. Taigi, leidimas reikalingas vežėjams, norintiems užsiimti keleivių vežimo taksi automobiliais vežimu. Nagrinėjamu atveju jungtinės veiklos dalyviai yra du savarankiški subjektai – asociacija „Taksi Vilnius veža“ ir M. L., kurie abu laikomi vežėjais. Kiekvienas atskiras ūkio subjektas, užsiimantis vežimais, turi gauti atskirą leidimą, įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo gi atveju tokio leidimo M. L. neturėjo. Apibendrinant darytina išvada, jog M. L. vykdė keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla neturėdamas šiai veiklai reikalingo leidimo, todėl M. L. padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 172 str. 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-01 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Taip pat apeliaciniame skunde keliamas bylinėjimosi išlaidų prieisimo apeliantui klausimas. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, šis klausimas nesvarstomas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutarė:

M. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.