Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. F. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties, kuria V. F. skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimo panaikinimo, netenkintas, nustatė :

Aprašomoji dalis

V. F. 2015 m. lapkričio 6 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal LR ATPK 172 str. 1 d. dėl to, kad jis automobiliu VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su uždėtu taksi plafonu ant automobilio stogo ir taksometru Nr. (duomenys neskelbtini) salono viduje, teikė taksi paslaugas (laukė keleivių), neturėdamas galiojančio leidimo vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi.

Skunde nurodoma, kad apeliantas nagrinėjamu atveju laikytinas vairuotoju Kelių transporto kodekso 10 str. 1 d. ir Keleivių vežimo taisyklių 3 p. taikymo prasme, o yra nubaustas už vežėjams skirtų reikalavimų nesilaikymą. Nurodo, kad teismas niekaip nepasisakė, kodėl apeliantas, sudaręs jungtinės veiklos sutartį, nelaikytinas vairuotoju LR kelių transporto kodekso 10 str. 1 d. prasme. Pasak apelianto, Vilniaus miesto apylinkės teismo pozicija, kad naudojant lengvąjį automobilį taksi paslaugoms teikti leidimą privalo turėti ir vežėjas, ir vairuotojas, prieštarauja Kelių transporto kodekso 18 str. 12 d., Leidimų išdavimo taisyklių 7, 11 ir 12 p. nuostatoms. Nurodo, kad leidimų išdavimo taisyklių 11 p. nurodyta, kad lengvajam automobiliui gali būti išduotas tik vienas leidimas. Teigia, kad reikalavimas vairuotojui ir vežėjui sudaryti darbo sutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtintam laisvės pasirinkti darbą bei verslą principui. Be to, apeliantui neaiški teismo pozicija, kaip darbo sutartis minėtų atveju apsaugotų viešąjį interesą nuo to, kad vairuotojas turėtų visas teisės aktuose nustatytas taksi vairuotojams privalomas kompetencijas (atestacijas). Pabrėžia, kad Savivaldybė, išduodama leidimą taksi vairuotojų kompetencijos net netikrina, nes tai nėra numatyta teisės aktuose ar privalomuose pateikti leidimui gauti dokumentuose. Tokiu būdu apeliantas daro išvadą, kad šiuo atveju vairuotojo kompetencijas ir gebėjimus patvirtina jo taksi atestacijos liudijimas, kurį jis turi. Todėl, pasak apelianto, Vilniaus miesto apylinkės pozicija dėl to, kad Vilniaus savivaldybės administracinė komisija bausdama apeliantą užtikrino viešąjį interesą, nes ji išduodama leidimus patikrina, ar vežėjas/vairuotojas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus teikti taksi veiklą neatitinka tikrovės ir teisinio reglamentavimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Išnagrinėjus teismui pateiktą administracinio teisės pažeidimo bylą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pažymėtina, kad V. F. pagal LR ATPK 172 str. 1 d. nubaustas už tai, kad 2015 m. lapkričio 6 d., apie 11.25 val., automobiliu VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su uždėtu taksi plafonu ant automobilio stogo ir taksometru Nr. (duomenys neskelbtini) salono viduje, teikė taksi paslaugas (laukė keleivių), neturėdamas galiojančio leidimo vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi, taip pažeidė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkto reikalavimus.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punktas numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi. Pažymėtina, jog leidimas vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi yra išduodamas vežėjui, o ne transporto priemonei, tačiau teikti paslaugas galima tik su konkrečiu automobiliu, kuris yra nurodytas leidime.

Iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimo vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi Nr. A492-663/15(2.17.2.61-EK6) matyti, jog šiuo leidimu Asociacijai „T“ buvo suteikta teisė teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas transporto priemone VW Touran (duomenys neskelbtini) (b.l. 15).

Iš jungtinės veiklos sutarties sudarytos tarp Asociacijos „T“ ir apelianto V. F. matyti, jog šios sutarties tikslas yra sudaryti teisinį pagrindą jos dalyviams bendromis jėgomis teikti taksi paslaugas Vilniaus mieste, gaunant iš šios veiklos pelną. Šioje sutartyje yra aptarti ir sutarties dalyvių įnašai į jungtinę veiklą, t. y. Asociacija įsipareigoja paruošti darbui taksi automobilius, kuriais kiti dalyviai naudojasi taksi veikloje, keleivių lengvaisiais automobiliais taksi vežėjo statusas ir kt., o V. F. įsipareigoja turėti taksi veiklai reikalingas ir teisės aktuose numatyta tvarka patvirtintas kompetencijas, individualios veiklos vykdytojo statusą ir kt. (b.l. 16-20).

Iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymos apie asmens darbinę veiklą matyti, jog apeliantas V. F. vykdo individualią veiklą.

Apeliaciniame skunde nekeliamas ginčas dėl to, jog apeliantas 2015 m. lapkričio 6 d., apie 11.25 val., automobiliu VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su uždėtu taksi plafonu ant automobilio stogo ir taksometru Nr. (duomenys neskelbtini) salono viduje, neteikė taksi paslaugų, o ginčas keliamas tik dėl to, ar leidimas, kuris buvo išduotas Asociacijai „T“, galioja ir apeliantui V. F., kuris yra šios Asociacijos narys ir yra sudaręs jungtinės veiklos sutartį su šia Asociacija, turi teisę užsiimti individualia veikla, ar V. F. šiuo konkrečiu atveju yra laikytinas vežėju ir būtent jam turėjo būti išduotas leidimas vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi.

Pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalį, keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas, tokius leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punktą, vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punktas numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi. Taigi paminėtų teisės aktų nuostatos nustato reikalavimus, keliamus subjektams (vežėjams), norintiems užsiimti taksi veikla, t. y. vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi gali tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą galiojantį leidimą.

Lietuvos Respublikos transporto kodekse vežėjas apibrėžiamas kaip įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius ir krovinius (7 straipsnio 2 dalis). Taip pat nurodyta, kad įmonė suprantama taip, kaip ji apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnyje. Minėtame Reglamento straipsnyje numatyta, kad įmonė - bet kuris fizinis, bet kuris juridinis pelno siekiantis ar nesiekiantis asmuo, bet kuri juridinio asmens statuso neturinti pelno siekianti ar nesiekianti asociacija ar asmenų grupė arba bet kuri valstybės įstaiga, turinti savarankiško juridinio asmens statusą ar pavaldi tokį statusą turinčiai valdžios institucijai ir besiverčianti keleivių gabenimo veikla, arba bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, besiverčiantis krovinių vežimo veikla komerciniais tikslais.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai apelianto kaltę dėl pažeidimo padarymo pagrindė tuo, kad tiek Asociacija „T“, tiek apeliantas V. F. laikytini savarankiškais vežėjais, kurių kiekvienas privalo gauti leidimą. Kaip matyti iš aukščiau pacituotuose teisės aktuose įtvirtinto įmonės apibrėžimo, ji suvokiama gana plačiai, t.y. ne tik kaip bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, tačiau ir kaip pelno siekianti ar nesiekianti asociacija ar asmenų grupė ir pan. Nagrinėjamu atveju, Asociacijai „T“, kaip vežėjui, yra išduotas numatytos formos leidimas teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas. Tuo tarpu apeliantas V. F., vykdydamas individualią veiklą pagal pažymą, kuri leidžia jam teikti tokias paslaugas, būdamas minėtos Asociacijos narys bei sudaręs jungtinės veiklos sutartį, šios pagrindu naudojasi Asociacijos lengvuoju automobiliu taksi, kaip ir numatyta Jungtinės veiklos sutartyje, teikia keleivių vežimo paslaugas, vykdydamas bendrą veiklą su Asociacija.

Nekyla jokių abejonių, kad Asociacija „T“ taksi veiklą vykdo kaip vežėjas, kuriam išduotas nustatytos formos leidimas taksi veiklai konkrečiu automobiliu – VW Touran (duomenys neskelbtini), o vežimo funkcijai – automobilio vairavimui bei keleivių vežimui, vykdyti Asociacija pasitelkusi fizinius asmenis, nagrinėjamu atveju apeliantą V. F.. Pagrįstai apylinkės teismas konstatavo esant nepagrįsta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos poziciją, kad taksi paslaugas teikiantis asmuo turi būti vežėjo darbuotojas, t.y. asmuo su vežėju privalo būti susijęs darbo santykiais. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad vežėjas su tokiais fiziniais asmenimis būtinai turi būti susijęs darbo santykiais, todėl nei teismas, nei kiti su teisės taikymu susiję subjektai negali savavališkai išplėsti teisės aktų nustatytų reikalavimų ribų.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad jungtinės veiklos instituto esmė yra suvienyti subjektų pajėgas bei išteklius bendros veiklos vykdymui siekiant bendro tikslo, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas turėjo pareigą savivaldos institucijose gauti reikalingą veiklai vykdyti leidimą. Jungtinės veiklos atveju, partneriai veikia kaip vienas jungtinės veiklos subjektas. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad skiriamasis jungtinės veiklos sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Įvertinus visa tai bei aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog taksi veiklą vykdė vežėjas – Asociacija „T“, kuriai šios veiklos vykdymui buvo išduotas reikalingas leidimas bei apeliantas V. F., kuris, būdamas Asociacijos narys ir jungtinės veiklos dalyvis, jungtinės veiklos sutarties pagrindu naudojosi asociacijos turtu – automobiliu, bei, vykdydamas bendrą veiklą, atliko keleivių vežimo funkcijas. Apeliantas, turėdamas individualios veiklos pažymą, būdamas Asociacijos „T“ narys ir sudaręs su šia Asociacija jungtinės veiklos sutartį, veždamas keleivius lengvuoju automobiliu taksi, priklausančiu minėtai Asociacijai, veikė ne kaip savarankiškas subjektas, teikiantis taksi paslaugas, o vykdė bendrą veiklą su Asociacija, naudodamas jai priklausantį automobilį.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad nebuvo laikomasi anksčiau aptartų poįstatyminių teisės aktų reikalavimų ir buvo padarytas pažeidimas, numatytas LR ATPK 172 str. 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartis naikintina ir administracinio teisės pažeidimo byla V. F. nutrauktina.

Apeliantas skunde taip pat prašo priteisti jo naudai bylinėjimo išlaidas iš nutarimą priėmusios institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos. Nurodo, kad apylinkės teismo pozicija dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo yra nepagrįsta.

Atkreipiamas dėmesys, kad ATPK patirtų išlaidų atlyginimo klausimas yra sureguliuotas 279 str., kuris numato išlaidų priteisimą tik administracinėje byloje dalyvaujantiems nukentėjusiesiems, liudytojams, vertėjams, ekspertams. ATPK normose nėra numatyta, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui ar neteisėtai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui atlyginamos atstovavimo ar kitos dėl bylinėjimosi teisme patirtos išlaidos. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo priimtose nutartyse (žr. pvz., nutartis Nr. N575-5779/2008, N525-2272/2009, N575-3736/2010, N62-496/2010, N575-8154/2010 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl neteisėtai administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismui panaikinus Institucijos nutarimą skirti administracinę nuobaudą, išaiškinta, jog ATPK normose nenustatyta, kad neteisėtai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui atlyginamos dėl bylinėjimosi teisme patirtos išlaidos, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas administracinio teisės pažeidimo teisenos tvarka; vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu žalos atlyginimo principu, asmuo, neteisėtai patrauktas administracinėn atsakomybėn, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-26 nutartis Nr. 2AT-17-2012). Tą teisingai pažymėjo ir savo skunde apeliantas.

Taigi, atsižvelgiant į nurodytų teisės normų nuostatas ir esamą teismų praktiką, darytina išvada, jog asmuo, dėl kurio administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, turi teisę pateikti reikalavimą, kad Institucijos, kurios iniciatyva buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo byla ir kurios neteisėtais veiksmais galimai padaryta žala, kurią sudaro patirtos bylinėjimosi išlaidos, būtų atlyginta, tačiau šis klausimas negali būti sprendžiamas administracinio teisės pažeidimo teisenos tvarka. Tokio pobūdžio klausimas gali būti ir teismų praktikoje sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Vadovaujantis išdėstytais argumentais, apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, paliekamas nenagrinėtu. apeliantui paaiškinama, kad apylinkės teismas šiuo klausimu nepasisakė ir apelianto prašymą atmetė, kadangi paliko Institucijos nutarimą dėl V. F. nubaudimo nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 2 p., nutarė:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. F. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą V. F. nutraukti.

Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas palikti nenagrinėtu.

Nutartis neskundžiama.