- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- ATP-336-870/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-17755-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Liudvinavičienė
- Kategorijos
- 2.9.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi L. G. skundą dėl 2016 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo, kuriuo iš dalies patenkintas L. G. skundas, pakeičiant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimą ir perkvalifikuojant jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 straipsnio 1 dalį, paskirtą baudą sumažinant iki 166 eurų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje L. G. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 172 straipsnio 2 dalį nubaustas 400 Eur dydžio bauda už tai, kad 2015 m. lapkričio 5 d., apie 08.08 val., Aušros Vartų g. 5, Vilniuje, automobiliu „VW Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teikė taksi paslaugas, neturėdamas galiojančio leidimo taksi veiklai, pažeidė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalį, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punktą bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkto reikalavimus.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 28 d. nutartimi L. G. skundą dėl minėto nutarimo tenkino iš dalies, perkvalifikavo jo veiksmus iš ATPK 172 straipsnio 2 dalį į ATPK 172 straipsnio 1 dalį, paskirtą baudą sumažinant iki 166 eurų.
Šalies argumentai
Skundu L. G. prašo panaikinti 2016-01-28 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-49-873/2016 ir priimti naują nutartį, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2015-11-18 nutarimą. Apelianto naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas iš nutartį priėmusios institucijos - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos.
Skunde nurodo, kad ATPK 172 straipsnio 2 dalis yra galima, kai asmuo, užsiimantis komercine ar ūkine veikla, kuria siekiama pelno, nepaiso tai veiklai nustatytos tvarkos. Tai bendro pobūdžio blanketinė teisės norma. Apeliantas pažymi, kad visos skundžiamame nutarime nurodytos teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu kaltinamas Apeliantas, reglamentuoja vežėjų komercinę ir ūkinę veiklą - tiek Leidimų išdavimo taisyklių 3 punkte, tiek Keleivių vežimo taisyklių 2 punkte, tiek Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalyje yra įtvirtinta pareiga vežėjui turėti Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi. Tačiau Apeliantas nėra vežėjas, jis - vairuotojas, kas ir buvo teigiama tiek teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje. Vežėjo sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad tai - įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius ir krovinius. Įmonė suprantama taip, kaip ji apibrėžta Reglamento (BB) Nr. 107112009 2 straipsnyje (bet kuris fizinis, bet kuris juridinis pelno siekiantis ar nesiekiantis asmuo, bet kuri juridinio asmens statuso neturinti pelno siekianti ar nesiekianti asociacija ar asmenų grupė arba bet kuri valstybes įstaiga, turinti savarankiško juridinio asmens statusą ar pavaldi tokį statusą turinčiai valdžios institucijai ir besiverčianti keleivių gabenimo veikla, arba bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, besiverčiantis krovinių vežimo veikla komerciniais tikslais). Nagrinėjamu atveju vežėjas yra Asociacija „Taksi Vilnius veža“. Šis vežėjas yra įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas ir turi teisę vežti keleivius. Jungtinės veiklos sutarties partneriai veikia kaip vienas asmuo, todėl laikytina, kad jie patenka į reglamento (EB) Nr, 1071/2009 2 straipsnyje nurodytą asmenų grupės apibrėžimą. Ši prezumpcija niekaip nebuvo paneigta ir Vilniaus miesto apylinkes teismo.
Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Leidimų išdavimo taisyklių 7 punkte, nustatančiame, kad leidimas išduodamas vežėjui, įregistravusiam įmonę (filialą), turinčiam nuosavybės teise priklausantį ar kitais teisėtais būdais valdomą lengvąjį automobilį, atitinkantį Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus, patvirtintus Valstybines kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-07-29 įsakymu Nr. 2B-290. Taisyklių 11 punkte nurodyta, kad lengvajam automobiliui gali būti išduotas tik vienas leidimas, ir šis leidimas negali būti perduotas kitam vežėjui.
L. G. teigia, kad jis vairuoja vežėjo Asociacijos „Taksi Vilnius veža“ jungtinės veiklos sutarties pagrindu jam patikėtą automobilį VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Asociacijos ir vairuotojo L. G. santykiai, teikiant vežimo paslaugas, yra apibrėžti Jungtinės veiklos sutartimi. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.969 straipsnio 1 dalį, jungtines veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą, žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Svarbu pažymėti, kad tokių teisinių santykių tinkamumas analogiškoje veikloje buvo patvirtintas teismų. Teismai yra išaiškinę, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos (LVAT 2012-02-17 nutartis Nr. N575-540/2012, Vilniaus miesto apylinkes teismo 2013-12-20 nutarimas Nr. A2.1-9326-754/2013).
Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju, jis yra laikytinas vairuotoju Kelių transporto kodekso 10 straipsnio 1 dalies ir Keleivių vežimo taisyklių 3 punkto taikymo prasme, Vairuotojų veikla ir pareigos teikiant taksi paslaugas yra apibrėžtos Keleivių vežimo taisyklių 20, 22, 26, 32, 35, 38, 39 ir 40 punktuose. Būtent už šiuose punktuose nustatytų reikalavimų nesilaikymą vairuotojas atsako teisės aktuose nustatyta tvarka (Keleivių vežimo taisyklių 45 p.). Nagrinėjamu atveju, Apeliantas yra nubaustas už vežėjams skirtų reikalavimų nesilaikymą. Kita vertus, ATPK 172 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo nepadarė ir vežėjas, kadangi Asociacija „Taksi Vilnius veža“ neabejotinai turi leidimą teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas transporto priemone VW.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad leidimas ginčijamu atveju kokiu nors būdu jam buvo perduotas kaip vežėjui. Pabrėžė, kad jam vežėjo teisės ir pareigos niekaip nebuvo perduotos, perleistos ar kitaip atiduotos. Asociacija „Taksi Vilnius veža“ save deklaruoja vežėju, apeliantas – vairuotoju. L. G. teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo laikyti jį vežėju, kuriam būtų reikalingas atskiras leidimas taksi automobiliui. Be to, tai prieštarauja Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 punktui, Leidimų išdavimo taisyklių 7, 11 ir 12 punktų nuostatoms.
Pabrėžė, jog teismo pozicija dėl to, kad jei vežėjas yra įmonė, vairuotojas privalo būti jos darbuotojas, nėra pagrįsta jokiu teisiniu reglamentavimu, jokiomis konkrečiomis teisės normomis, jų sisteminiu, loginiu ar kitokiu aiškinimu. Vilniaus miesto savivaldybes tarybos administracines komisijos nurodytuose teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas, kad teikiantis taksi paslaugas asmuo būtų vežėjo darbuotojas, nėra ir draudimo asmenims, siekiantiems vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi, teisės aktuose nustatytose ribose pasirinkti jiems tinkamiausios veiklos formos. Nėra jokio įstatyminio teisinio pagrindo teigti, kad Apeliantas, būdamas asociacijos „Taksi Vilnius veža“ narys, turėdamas teisę užsiimti individualia taksi veikla, sudaręs jungtinės veiklos sutartį su minėta asociacija, kuri turi leidimą vežti keleivius konkrečiu lengvuoju automobiliu taksi, negalėjo teikti taksi paslaugų tol, kol su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuostata, kad apeliantas turi būti vežėjo darbuotojas, jei jis nori save laikyti vairuotoju, yra visiškai nepagrista. Taip pat nurodo, kad nepagrįstas ir teismo teiginys, jog apeliantas turėjo pareigą gauti leidimą vykdyti taksi veiklą automobiliu VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, kadangi toks teiginys prieštarauja tiek teismo teisės aktų išaiškinimams, tiek materialinės teisės normoms. Apeliantas dar kartą pabrėžė, kad gali būti išduotas tik vienas leidimas. Ir, nors leidimai išduodami vežėjams, o ne transporto priemonei, tačiau teikti paslaugas galima tik konkrečiu automobiliu, kuris nurodytas leidime. Taigi Apeliantas teismo nurodytu būdu taksi veikla verstis tiesiog negalėtų, nes minėtam automobiliui jau yra išduotas leidimas vykdyti taksi veiklą ir kito, kaip vežėjas, jis negautų.
Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog jungtinė veikla šioje byloje aptartomis sąlygomis yra negalima, nes ji, neva, neapsaugo viešojo intereso. Pabrėžia, kad I. G. buvo nubaustas ne už tai, kad neturėjo taksi veiklai reikalingos teisės aktuose numatyta tvarka patvirtintos kompetencijos, o už tai, kad vežė keleivius neturėdamas leidimo.
Nurodo, kad teismas, pacituodamas Vilniaus apygardos teismo nutarimą Nr. ATPK-236-256/2014, nepadarė jokių išvadų, be to, iš šios nutarties akivaizdu, jog jungtinės veiklos sutarties dalyviai gali vykdyti veiklą, kai jų nesieja darbo santykiai (veikia kaip vienas asmuo).
Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo pozicija, kad prašymas iš skundžiamą nutarimą priėmusios institucijos priteisti išlaidas atstovo pagalbai, yra nepagrįstas ir todėl netenkintas. Vadovaudamasis LAT praktika, prašo priteisti bylinėjimo išlaidas, nurodant, kad turtinės ir neturinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Taip pat nurodė, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybę už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kuriame įtvirtinta griežtoji valstybės ar savivaldybės atsakomybė. Apelianto teigimu, aptariamu atveju, neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad nebuvo laikytasi ATPK įtvirtintų imperatyvių reikalavimų: apelianto atžvilgiu nepagrįstai, t.y. nenustačius ir neįrodžius visų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, buvo priimtas nutarimas ir paskirta administracinė nuobauda. Apelianto patirta žala siejama su išlaidomis advokato padėjėjui už teisines konsultacijas, susipažinimu su dokumentais, atstovavimu, patirtomis dėl bylinėjimosi teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į L. G. skundą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinė komisiją prašo panaikinti 2016-01-28 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2015-11-18 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A11-18127/15(1.1.47-T1).
Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad L. G. pagrįstai Komisijos nubaustas už tai, kad teikė taksi paslaugas neturėdamas galiojančio leidimo. Tačiau nesutinka su tuo, kad Apelianto veiksmus teismas perkvalifikavo į ATPK 172 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad jis nėra laikomas padaręs administracinį teisės pažeidimą, kadangi sutiko su administraciniu nurodymu ir jį įvykdė. Institucijos nuomone, asmuo turėtų būti laikomas baustu už administracinį teisės pažeidimą, neatsižvelgiant į tai, ar administracinė nuobauda buvo paskirta nutarimu, ar savanoriškai įvykdžius administracinį nurodymą. Būtent įvykdydamas administracinį nurodymą, asmuo pripažįsta pažeidimo padarymo faktą ir savo kaltę. Atkreipė dėmesį, kad ATPK 260¹ straipsnyje nustatytais pagrindais surašius administracinį nurodymą, asmeniui skiriama bauda, lygi pusei minimalios baudos, numatytos šio kodekso II skyriaus ypatingosios dalies straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą pažeidimą. Todėl, Institucijos nuomone, administracinio nurodymo įvykdymas prilygsta asmens baustumui. 2016-04-01 įsigaliosiančio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso I dalies I skyriaus 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtina, kad „asmuo laikomas padariusiu administracinį nusižengimą tik įvykdęs administracinį nurodymą arba šio kodekso nustatyta tvarka įsiteisėjus nutarimui, kuriuo asmuo pripažįstamas padariusiu administracinį nusižengimą“. Mano, kad ši įstatymo leidėjo pozicija turi būti taikytina ir šiuo metu nagrinėjamose bylose.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad 2016 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Skundžiama nutartis naikintina ir administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.
Apeliantas administracine tvarka nubaustas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 5 d., apie 08.08 val., Aušros Vartų g. 5, Vilniuje, automobiliu „VW Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teikė taksi paslaugas, neturėdamas galiojančio leidimo taksi veiklai. Konstatuota, kad šiais savo veiksmais A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalį, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punktą bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 pavirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkto reikalavimus.
Apeliantas neginčija fakto, kad nurodytu laiku vertėsi taksi veikla, tačiau nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo padaryta išvada, kad šia veikla jis vertėsi neturėdamas leidimo.
Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. /.../ Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas.
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-769 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punkte vežėjams numatyta pareiga vežti keleivius tik turint galiojantį leidimą.
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taisyklių 2 punkte taip pat numatytas iš esmės analogiškas reikalavimas vežėjui, t.y. vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įsteigta asociacija „Taksi Vilnius veža“, siekiant koordinuoti jos narių veiklą, atstovauti narių, besiverčiančių taksi veikla, interesus bei juos ginti, sudaryti kuo palankesnes sąlygas vykdant taksi veiklą ir kt. (b.l. 18-24). Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos suteikto leidimo vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi matyti, kad šis leidimas suteikia teisę Asociacijai „Taksi Vilnius veža“ teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas transporto priemone VW Touran, variklio indentifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) (b.l. 11). 2015-09-03 tarp L. G. ir asociacijos „Taksi Vilnius veža“, atstovaujamo T. D., buvo pasirašyta Jungtinės veiklos sutartis, reglamentuojanti teisinius santykius tarp Asociacijos bei jos narių, tarp kurių yra ir Apeliantas. Vadovaujantis šia sutartimi, visos jungtinės veiklos koordinavimo funkcijos atiteko Asociacijai, o jos dalyviai įsipareigojo turėti reikiamas kompetencijas, Vilniaus savivaldybės, valstybės institucijų ar kitų įgaliotų įstaigų nustatyta tvarka išduotus dokumentus – leidimus, atestacijas, sertifikatus, ir yra atlikę visus kitus veiksmus ir procedūras, reikalingas teiksi taksi paslaugas Vilniuje. Aptariant dalyvių įnašą į jungtinę veiklą, nurodyta, kad Asociacijos įnašas, be kitų, yra ir taksi automobilių paruošimas darbui, kuriais kiti dalyviai naudojasi taksi veikloje, taip pat – keleivių lengvaisiais automobiliais taksi vežėjo statusas. Jungtinės veiklos taisyklių priede Nr. 1 numatyta, kad sutarties dalyviai teikia taksi paslaugas, vadovaudamiesi šią veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Taksi paslaugas dalyviai teikia su porininkais arba be jų (b.l. 12-16). Iš VMI pateiktos informacijos matyti, kad L. G. vykdo individualią veiklą nuo 2014-10-09.
Apeliantas skunde nurodo, kad išvardinti teisės aktų atskiri punktai reglamentuoja vežėjo komercinę ir ūkinę veiką, o jis, šiuo atveju, yra vairuotojas, vežėjo funkcijos yra suteiktos Asociacijai „Taksi Vilnius veža“, todėl jam, kaip vairuotojui, dar vienas leidimas vežti keleivius automobiliu nebuvo reikalingas. Su šiais argumentais skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti.
Lietuvos Respublikos transporto kodekse vežėjas apibrėžiamas kaip įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius ir krovinius (7 straipsnio 2 dalis). Taip pat nurodyta, kad įmonė suprantama taip, kaip ji apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnyje. Minėtame Reglamento straipsnyje numatyta, kad įmonė - bet kuris fizinis, bet kuris juridinis pelno siekiantis ar nesiekiantis asmuo, bet kuri juridinio asmens statuso neturinti pelno siekianti ar nesiekianti asociacija ar asmenų grupė arba bet kuri valstybės įstaiga, turinti savarankiško juridinio asmens statusą ar pavaldi tokį statusą turinčiai valdžios institucijai ir besiverčianti keleivių gabenimo veikla, arba bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, besiverčiantis krovinių vežimo veikla komerciniais tikslais. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai Apelianto kaltę dėl pažeidimo padarymo pagrindė tuo, kad leidimas vežti keleivius išduotas ne dviem ir daugiau asmenų, sudariusiems jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, o konkrečiam vežėjui – asociacijai „Taksi Vilnius veža“, pagal leidimų išdavimo taisykles leidimas negali būti perduodamas, taip pat ir pagal jungtinės veiklos sutartį. Kaip matyti iš aukščiau pacituotuose teisės aktuose įtvirtinto įmonės apibrėžimo, ji suvokiama gana plačiai, t.y. ne tik kaip bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, tačiau taip pat ir pelno siekianti ar nesiekianti asociacija ar asmenų grupė ir pan. Nagrinėjamu atveju, Asociacijai „Taksi Vilnius veža“, kaip vežėjui, yra išduotas numatytos formos leidimas teikti keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi paslaugas. Tuo tarpu A. G., vykdydamas individualią veiklą pagal pažymą, kuri leidžia jam teikti tokias paslaugas, būdamas minėtos Asociacijos narys bei sudaręs jungtinės veiklos sutartį, šios pagrindu naudojasi Asociacijos lengvuoju automobiliu taksi, kaip ir numatyta Jungtinės veiklos sutartyje, bei teikia keleivių vežimo paslaugas, vykdydamas bendrą veiklą su Asociacija. Pažymėtina, jog aptartų teisės aktų nuostatose nėra įtvirtinto draudimo vežėjui, vykdant keleivių vežimo automobiliais taksi veiklą, pasitelkti vairuotojus. Be to, taip pat nėra įsakmiai nurodyta, kokie būtent teisiniai santykiai juos turi sieti, t.y. nėra privalomos nuostatos, kad vežėjas ir vairuotojas turi būti susiję išimtinai tik darbo teisiniais santykiais. Šiuo atveju, Apeliantas, turėdamas individualios veiklos pažymą, būdamas Asociacijos „Taksi Vilnius veža“ narys ir sudaręs su šia Asociacija jungtinės veiklos sutartį, veždamas keleivius lengvuoju automobiliu taksi, priklausančiu minėtai Asociacijai, veikė ne kaip savarankiškas subjektas, teikiantis taksi paslaugas, o vykdė bendrą veiklą su Asociacija, naudodamas jai priklausantį automobilį, o šiai transporto priemonei jau buvo išduotas leidimas. Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 11 punkte nustatyta, kad lengvajam automobiliui gali būti išduotas tik vienas leidimas. Ir, nors leidimas išduodamas būtent vežėjui, tačiau teikti leidime nurodytas paslaugas galima tik konkrečiu, leidime nurodytu automobiliu. Taigi pritartina Apelianto argumentams, jog, šiuo atveju, jis, laikydamas save vežėju ir siekdamas gauti leidimą dirbti automobiliu, kurio valstybinis numeris T(duomenys neskelbtini), tokio leidimo paprasčiausiai negalėtų gauti, kadangi jis jau išduotas vežėjui – Asociacijai „Vilnius Taksi veža“, todėl toks apylinkės teismo teiginys yra prieštaraujantis paminėtų teisės aktų reikalavimams.
Esant tokioms aplinkybėms, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad visgi L. G. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje teikė taksi paslaugas, turėdamas leidimą, todėl jis buvo nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis naikintina ir administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.
Atsižvelgiant į tai, kad, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, A. G. nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį ir jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina, dėl Institucijos atsiliepime išdėstytų argumentų dėl to, ar administracinio nurodymo įvykdymas užtraukia baustumą, teismas nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Apeliantas skunde taip pat prašė priteisti jo naudai bylinėjimo išlaidas iš nutarimą priėmusios institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos.
ATPK 279 straipsnio nuostatos numato išlaidų priteisimą administracinėje byloje dalyvaujantiems nukentėjusiesiems, liudytojams, vertėjams, ekspertams, tuo tarpu, ATPK normose nenustatyta, kad neteisėtai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui atlyginamos dėl bylinėjimosi teisme patirtos išlaidos, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas administracinio teisės pažeidimo teisenos tvarka; vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu žalos atlyginimo principu, asmuo, neteisėtai patrauktas administracinėn atsakomybėn, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais padaryta žala (LAT nutartis Nr. 2AT-17/2012).
Taigi ir šiuo atveju, asmuo dėl kurio administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, turi teisę pateikti reikalavimą Institucijai, kurios iniciatyva buvo pradėta administracinio teisės pažeidmo bylą, ir kurios neteisėtais veiksmais galimai padaryta žala, kurią sudaro patirtos bylinėjimosi išlaidos, būtų atlyginta, tačiau šis klausimas sprendžiamas ne administracinio teisės pažeidimo teisenos, o civilinio proceso tvarka. Taigi L. G. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutarė:
panaikinti 2016 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą L. G. atžvilgiu nutraukti.
Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Nutarimas neskundžiamas.