Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. (toliau – ir L. G.) gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL dydžio (3 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, G. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. G. paskirta kardomoji priemonė - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikintina.

Nukentėjusiosios V. D. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajai V. D. priteista 14,91 Eur (keturiolika eurų 91 ct) turtinės žalos ir 4 700,00 Eur (keturi tūkstančiai septyni šimtai eurų 00 ct) neturtinės žalos, o likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios V. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajai V. L. priteista 3 100,00 Eur (trys tūkstančiai vienas šimtas eurų 00 ct) neturtinės žalos, o likusioje dalyje ieškinys atmestas. Procesas dėl nukentėjusiosios V. L. pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nutrauktas.

Iš kaltinamojo L. G. nukentėjusiajai V. D. priteista 1 700,00 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų 00 ct) advokato išlaidoms apmokėti.

Iš kaltinamojo L. G. nukentėjusiajai V. L. priteista 1 700,00 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų 00 ct) advokato išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. G. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 5 d., apie 17.06 val., kelyje, pažymėtame Nr. 142, kryptimi Kaišiadorys – Žiežmariai 5,700 km., A. kaimo ribose, (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausančią transporto priemonę – automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus, t. y. Kelių eismo taisyklių 9 punktą nurodantį, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti; ir 154 punktą, nurodantį, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, dėl ko, važiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, nepraleido pagrindiniu keliu Kaišiadorys – Žiežmariai, Žiežmarių kryptimi važiuojančios transporto priemonės – automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio A. D., vairuojamo V. D. (toliau – ir V. D.), su kuriuo susidūrė. Eismo įvykio metu buvo sužalota automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja V. D., kuriai dėl blužnies plyšimo, kairės pusės gaktikaulio viršutinės šakos lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, šio automobilio keleivė V. L. (toliau – ir V. L.), kuriai dėl pakauškaulio kairio kondilo lūžio, kairio raktikaulio lūžio, kairės pusės I-o bei VIII-o šonkaulių lūžių padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas bei apgadintas automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

3.3. Skundo autoriaus teigimu, kaltinamajam L. G. (ar jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 40 straipsnio normas atveju, ar ir tuo atveju, jeigu L. G. nebūtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės) nėra pagrindo taikyti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Ankstesnės administracinės nuobaudos L. G. atžvilgiu taikytos gana seniai. Bylos nagrinėjimo metu padaryti administraciniai nusižengimai taip pat nėra sunkūs, padaryti dėl intensyvaus naudojimosi transporto priemones. Šiuo metu nuteistasis L. G. dirba, jo darbovietė nuo gyvenamosios vietos yra nutolusi 6 km. Be to, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, L. G. neturės pilnavertės galimybės padėti motinai.

3.4. Galiausiai, skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas neteisingai išsprendė proceso išlaidų atlyginimo klausimus. Skundo autoriaus teigimu, teismas nustatė aiškiai per didelį nukentėjusiosioms priteistinų proceso išlaidų dydį, o, antra vertus, šioje byloje tos išlaidos ar bent didžioji pagrįstai kompensuotinų išlaidų dalis, turėtų būti išieškomos iš draudimo įmonės - civilinio atsakovo. Be to, ši byla nebuvo ir nėra sudėtinga - pati byloje tirta, nagrinėta nusikalstama veika (padaryta dėl kaltininko neatsargumo) buvo nustatyta bei įrodyta iš karto po jos padarymo, be to, ir pats traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo L. G. iš karto po tos veikos padarymo prisipažino kaltu, niekada šios bylos procese neišsisukinėjo nuo teisinės atsakomybės. Šiuo atveju nukentėjusiosios pačios iškėlė perteklinius reikalavimus, bylos procesas užtruko pagrinde tik dėl koronaviruso pandemijos bei pastarosios sąlygoto karantino. Galiojančios rekomendacijos dėl kompensavimo išlaidų advokatui samdyti numato tų kompensuotinų išlaidų plačias ribas, dėl ko būtina kiekvienu atveju įvertinti bylos sudėtingumą ir konkrečias bylos aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo L. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

9. Vertinant apeliacinio skundo pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę, gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi, tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos. Be to, apsvarstyta ir šio straipsnio 3 dalyje nurodyta sąlyga (dėl tinkamo laiduotojo). Kartu teismų praktikoje išaiškinta, jog net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018). Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016,2K-52-648/2017 ir kt.).

11. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad L. G. yra teisiamas pirmą kartą, todėl egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo gynėjo skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, t. y. asmuo visiškai pripažino savo kaltę, gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Būtent šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenustatė, konstatuodamas, kad nors L. G.iš esmės prisipažino esąs kaltas, tačiau jo elgesys nerodo nuoširdaus gailėjimosi. Apeliacinės instancijos teismas tokiam vertinimui nepritaria. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę (šiuo atveju pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės), kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013 ir kt.).

13. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad L. G. pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailėjosi. Kolegija neturi pagrindo abejoti L. G. prisipažinimo nuoširdumu. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, kurių pagrindu nukentėjusiosios ir jų atstovė siekia įrodyti, jog L. G. atsiprašymas buvo nenuoširdus, įtakotas L. G. gynėjo, siekiant švelnesnės baudžiamosios atsakomybės, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad L. G. viso proceso metu pripažino savo kaltę, davė išsamius parodymus, nurodė, kad gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiųjų atsiprašė. Be to, L. G. nurodė, kad įvykus eismo įvykiui jis iškvietė specialiąsias tarnybas. Vien tai, kad įvykio metu L. G. nepriėjo prie nukentėjusiųjų, nepasidomėjo jų sveikatos būkle, neaplankė jų ligoninėje, nereiškia, kad jis dėl padaryto nusikaltimo nesigaili. Iš bylos aplinkybių matyti, kad po eismo įvykio L. G. taip pat buvo išgabentas į gydymo įstaigą, jis skundėsi galvos skausmu. Kolegija neabejoja, kad nutikus tokiam įvykiui, kurio metu yra sužalojami kiti asmenys, asmuo, ne tik nukentėjęs, gali patirti šoką, neadekvačiai sureaguoti, bet tai savaime nereiškia, jog asmuo dėl savo neteisėtų veiksmų neišgyvena. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis suvokia savo poelgio neteisėtumą, jį vertina kritiškai, kas leidžia teigti, jog L. G. nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

14. Vis dėlto, net ir nustačius aukščiau aptartą aplinkybę, kad L. G. savo kaltę pripažino ir dėl padarytos nusikalstamos veikos gailėjosi, atleisti L. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra tikslinga, nes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad L. G. neatitinka ir kitų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų - jis neatlygino net dalies nukentėjusiųjų prašomų civilinių ieškinių, be to, nėra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

14.1. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Teismų praktikoje numatyta, kad tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nenustatyta, kad L. G. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, ar pasiekė kitokį susitarimą su nukentėjusiomis. Bylos duomenys liudija, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog nukentėjusiosioms dėl L. G. neteisėtų veiksmų padaryta turtinės ir neturtinės žalos, jos ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažintos nukentėjusiomis. Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiųjų atstovė pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti V. D. solidariai iš L. G. ir ADB „Gjensidige“ 2 016,23 Eur turtinės žalos ir 20 000 Eur neturinės žalos, taip pat, priteisti V. L. 234,65 Eur turtinės žalos ir 16 600 Eur neturinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 68-72). Tačiau iš bylos matyti, kad L. G., nors ir pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio kilimo, dėl padarytos nusikalstamos veikos gailėjosi, žinojo apie nukentėjusiosioms padarytą turtinę ir neturtinę žalą, apie nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį, net dalies žalos neatlygino ir nesiėmė jokių veiksmų savo noru atlyginti žalą ar susitarti dėl jos atlyginimo. Nors L. G. ir jo gynėjas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo siekiama su nukentėjusiomis susitarti dėl žalos atlyginimo, tačiau joks susitarimas nebuvo sudarytas. Galiausiai, teisiamojo posėdžio metu L. G. nurodė, kad nukentėjusioms draudimas apmokėjo žalą, todėl jis neturi atlyginti jokios žalos, nukentėjusieji pinigus jau gavo (3 t., b. l. 187-199). Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusiosios dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, todėl L. G. turėjo visas galimybes bent pabandyti susitarti su nukentėjusiomis dėl žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu draudimo bendrovės įsipareigojimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems, sprendžiant kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, yra nepakankami. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams, kad byloje nėra visų sąlygų, kurių visuma leistų spręsti BK 40 straipsnio taikymo klausimą, o būtent nenustatyta, kad L. G. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti.

14.2. Tuo tarpu vadovaujantis teismų formuojama praktika, išvada dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos buvimo – pagrįsto manymo, kad kaltininkas ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, turi būti pagrįsta objektyviais faktais, t. y. turi būti atsižvelgiama į kaltininko praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių ar kitus teisės pažeidimus ir pan. Nagrinėjamu atveju L. G. polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų patvirtina tai, kad jis per paskutinius 5 metus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus buvo baustas 6 kartus (3 t., b. l. 157-160). Po nagrinėjamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, L. G. padarė dar du administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais (vairavo transporto priemonę, kuri nėra drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, taip pat, vairavo transporto priemonę su įrengtais saugos diržais ir nebuvo jų užsisegęs, pažeidimą padarė pakartotinai). Paminėtų aplinkybių visuma labiau neigiamai charakterizuoja apeliantą ir rodo jo ribotas galimybes laikytis visuomenėje galiojančių taisyklių bei įstatymų. Toks nuteistojo elgesys rodo, kad jis tinkamų išvadų iš savo elgesio, priešingai nei tai pabrėžiama apeliaciniame skunde, nepadarė ir patvirtina jo polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog L. G. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

14.3. Nors nuteistasis L. G. ir jo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde linkęs sumenkinti L. G. padarytus administracinius teisės pažeidimus, nelaiko jų šiurkščiais bei linkęs pateisinti savo baustumus dažnu vairavimu, tačiau teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad L. G. praeityje ir po nusikalstamos veikos padaryti administraciniai nusižengimai charakterizuoja jį kaip nedrausmingą vairuotoją ir nepaneigia išvados, jog L. G. linkęs sąmoningai ignoruoti įstatymus ir jų nesilaikyti. Nėra pagrindo sutikti su apelianto skundo teiginiu, kad apylinkės teismas nepagrįstai sureikšmino formalaus pobūdžio administracinius nusižengimus, kuriuos L. G. padarė po inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai nei mano nuteistasis ar jo gynėjas, naujų administracinių nusižengimų padarymas tik patvirtina manymą, kad L. G. tinkamų išvadų iš savo elgesio nelinkęs daryti ir ilgesnį laiką išlaikyti tinkamą elgesį jam nepavyksta, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad L. G. veika nebuvo visiškai atsitiktinio pobūdžio, o nulemta jo neigiamo požiūrio į visuomenėje priimtinas elgesio ir saugas eismo normas.

16. Apeliaciniame skunde, netenkinus prašymo atleisti L. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat keliamas klausimas dėl L. G. paskirtos baudos sumažinimo, tačiau šis nuteistojo gynėjo prašymas taip pat netenkinamas. BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta baudos bausmė yra švelniausia bausmės rūšis, kuri gali būti teismo paskirta, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą bei ja bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nuteistajam L. G. bausmė buvo paskirta atsižvelgus į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus bei įvertinus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis.

17. Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam L. G. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną neatsargų nusikaltimą. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kai asmuo nusikalto dėl neatsakingo požiūrio į kelių eismo saugumą. Be to, apylinkės teismas pagrįstai įvertino tai, kad L. G. praeityje neteistas, nusikalto pirmą kartą, atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors, kaip jau minėta, apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atvejų nėra L. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgus į tai, kad L. G. dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo sunkiai sužalojimo du asmenimis, kuriems padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žalą, taip pat, kad po šio neatsargaus nusikaltimo padarymo L. G. buvo vėl nubaustas administracine nuobauda, taip pat, kad patirtą žalą nukentėjusiosioms atlygino draudimo bendrovė, nuteistasis įsidarbino, išlaikytinių neturi, todėl pagrįstai paskyrė švelniausią iš BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšių – baudą, jos dydį nustatant artimą minimaliai baudai. Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistajam L. G. paskirta bausmės rūšis ir dydis yra realus ir atitinka bausmės paskirtį, dar labiau mažinti jam paskirtą bausmę nėra pagrindo. Tuo labiau, kad, atsižvelgus į L. G. turtinę padėtį, jam paskirtos baudos mokėjimas buvo išdėstytas 12 mėnesių laikotarpiui. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. G. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei tinkamai vadovavosi BK išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis, todėl laikyti L. G. paskirtą bausmę aiškiai per griežta ar paskirta pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą nėra jokio pagrindo.

18. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo gynėjo išsakyti argumentai dėl finansinės nuteistojo padėties. Aplinkybės, kad apelianto darbo užmokestis siekia 700 eurų, jis neturi jokio turto ir santaupų, nepatvirtina sunkios nuteistojo finansinės padėties. Asmuo yra darbingo amžiaus, sveikas, dirbantis, todėl 3000 eurų bauda nelaikytina aiškiai per griežta. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantui paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmių skyrimo principus bei proporcingumo reikalavimus, ji nelaikytina tokio dydžio, kurio apeliantas neišgalėtų sumokėti. Juo labiau, jog skiriamai bausmei yra keliami tam tikri tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, kurių įgyvendinimas be tam tikrų nuteistojo patiriamų nepatogumų (šiuo atveju finansinių) neįmanomas.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju sutrumpinti L. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą ar jos visiškai netaikyti taip pat nėra pagrindo. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Komentuojamame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.). BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

20. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju L. G. padarė kelis Kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukėlusius eismo įvykį, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta net kelių asmenų sveikata. Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą sukėlęs Kelių eismo taisyklių pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 2 dalį. Už šio administracinio nusižengimo padarymą be piniginės baudos asmeniui galima skirti ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 1 (vienerių) iki 2 (dviejų) metų. Svarbu tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje vis tik turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, todėl asmenų, traukiamų administracinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius nusižengimus, apibrėžtus ANK, o antrieji – nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus baudžiamajame įstatyme. Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, spręsti, kad L. G. skundžiamu nuosprendžiu nustatytas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas yra neproporcingas jo padarytiems veiksmams, kai šiuo atveju buvo sunkiai sužaloti net du asmenys, nėra pagrindo.

21. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir tai, kad L. G. paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė bei jos taikymo terminas jam sukels tam tikras neigiamas pasekmes, susijusias su jo darbu, artimųjų priežiūra. Kaltininko nubaudimas vis tik negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Kiekvienas nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Todėl, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats.

23. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sumažinti priteistinas išlaidas nukentėjusioms už advokatės pagalbą apmokėti. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiųjų išlaidos, turėtos advokato paslaugoms apmokėti, priteistinos ne iš nuteistojo, o iš civilinės atsakovės bendrovės ADB „Gjensidige“.

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo L. G. padaryto nusikaltimo, šiam sukėlus eismo įvykį, jo metu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. D. ir V. L. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to joms padaryta turtinė ir neturtinė žala, ir joms priteista: iš ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajai V. D. 14,91 Eur turtinės žalos ir 4 700 Eur neturtinės žalos, taip pat, iš ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajai V. L. priteista 3 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Be to, nukentėjusiosioms V. D. ir V. L. priteista po 1 700 Eur advokato išlaidoms apmokėti.

25. Pažymėtina, kad pagal BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatas proceso dalyvis (šiuo atveju – nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės), kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų; proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, skirtas vertėjui mokėti. BPK 106 straipsnyje, reglamentuojančiame advokato darbo apmokėjimą, taip pat nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu pareiškė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir buvo pripažintos civilinėmis ieškovėmis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų atstovė advokatė pateikė įrodymus, kad nukentėjusiosios V. D. ir V. L. bendrai apmokėjo 4 400 Eur advokato pagalbai. Teismas sprendė, kad prašoma priteisti suma (4 400 Eur) laikytina nepagrįstai didele, todėl išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo sumažintos iki 3 400 Eur. Taigi, esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių išlaidas, turėtas jų advokatės, atstovavusio bylą nagrinėjant teisme, išlaidoms apmokėti, pripažino proceso išlaidomis ir teisingai vadovavosi pirmiau nurodytomis BPK normomis, reglamentuojančiomis tokių išlaidų išieškojimą iš nuteistojo L. G.. Toks sprendimas neprieštarauja teismų praktikai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-942/2016, 2K-359-697/2017, 2K-373-976/2018). Vadovaujantis anksčiau aptartu reguliavimu, darytina išvada, jog įstatymas nenumato galimybės priteisti proceso išlaidas iš civilinio atsakovo, t. y. šiuo atveju iš ADB „Gjensidige“, kaip to prašoma nuteistojo gynėjo skunde, kadangi nukentėjusiojo patirtos proceso išlaidos gali būti priteisiamos tik iš kaltinamojo (nuteistojo).

26. Tuo tarpu dėl priteistos 1 700 eurų dydžio sumos kiekvienai nuteistajai atstovavimo išlaidoms padengti apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs iš L. G. V. D. ir V. L. naudai priteisti po 1700 Eur proceso (atstovavimo) išlaidoms atlyginti, BPK reikalavimų nepažeidė ir laikėsi teismų praktikos, sprendžiant tokio pobūdžio klausimus.

27. Kauno apylinkės teismas savo sprendime itin išsamiai išnagrinėjo nukentėjusiųjų prašomų atlyginti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydžio klausimą, visi nukentėjusiųjų atstovės proceso metu atlikti veiksmai nuosprendyje buvo nuodugniai išanalizuoti. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, į teismų praktiką, nukentėjusiųjų atstovės dalyvavimo procese metu teiktus prašymus ir parengtą civilinį ieškinį. Pažymėtina ir tai, kad teismas nukentėjusiųjų prašomas proceso išlaidas sumažino. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteistos nukentėjusiosioms išlaidos advokato paslaugoms yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir nelaikytinos akivaizdžiai per didelėmis.

28. Be to, nukentėjusiosios V. D. ir V. L. atsiliepimu į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą prašo ne tik jį atmesti, tačiau ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikti: 1) detalizuota užmokesčio apskaičiavimo pažyma, sąskaita už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad V. D. pervedė 900 Eur atstovei advokatei Raimondai Lazauskienei už teisines paslaugas 2) detalizuota užmokesčio apskaičiavimo pažyma ir pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad V. D. ir V. L. už pasirengimą bylos nagrinėjimui, teismo posėdžius ir konsultacijas sumokėjo 500 Eur.

29. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka pagal L. G. apeliacinį skundą, kuris yra iš dalies tenkinamas, tačiau nuteistasis nėra išteisinamas, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusioji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Nukentėjusiųjų proceso išlaidas sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimas ir jų atstovavimas Kauno apygardos teisme, konsultacijos. Byla išnagrinėta dalyvaujant nukentėjusiajai V. D. ir nukentėjusiųjų atstovei R. Lazauskienei. Visgi, kartu pažymėtina, kad baudžiamoji byla nėra didelės apimties, nukentėjusiosios pateikė bendrą atsiliepimą į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, o V. L. ir V. D. atstovavo ta pati advokatė. Atsižvelgtina ir į tai, kad advokatė Raimonda Lazauskienė nukentėjusiąsias atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, todėl jai buvo gerai žinomos bylos aplinkybės, esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentas buvo vertinamas ir pirmosios instancijos teisme, o pati baudžiamoji byla nėra didelės apimties, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, pateikto atsiliepimo turinį, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti suma (1400 Eur) mažintina iki 800 Eur.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, G. G. (turėtų būti L. G.) skiriama baudžiamojo poveikio priemonė. Ši pirmosios instancijos teismo padaryta rašymo apsirikimo klaida taisytina, nurodant teisingą nuteistojo vardą – L..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo L. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistojo L. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Ištaisyti rašymo apsirikimą Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, L. G. skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo L. G. nukentėjusiajai V. D. 400 Eur (keturis šimtus eurų) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti iš nuteistojo L. G. nukentėjusiajai V. L. 400 Eur (keturis šimtus eurų) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.