Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. ir N. P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo ir 2016 m. balandžio 22 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1062-881/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams V. G. ir N. P. G. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Remvaida“ ir B. M. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylos esmės

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys tenkintas ir iš jų priteista atlyginti UAB „Remvaida“ (skolininkės pagal kredito sutartį) likusią nesumokėtą skolos dalį, už kurią atsakovai laidavo. Apeliantų įsitikinimu, teismas, spręsdamas, jog ieškovė įrodė priteistos skolos ir palūkanų dydį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei neatskleidė bylos esmės. Be to, teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovų iš viso 7,54 proc. procesinių palūkanų ir netenkino prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą. Apeliantų teigimu, dėl nurodytų priežasčių kyla poreikis įvertinti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir jį panaikinus grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė AB DNB bankas ir trečiasis asmuo UAB „Remvaida“ 2006 m. rugpjūčio 2 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 3368-06IL (su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais), pagal kurią AB DNB bankas suteikė trečiajam asmeniui 110 055,61 Eur (380 000 Lt) kreditą, galutinis grąžinimo terminas 2008 m. rugpjūčio 1 d.; 2011 m. rugsėjo 7 d. susitarimu Nr. 3368-06IL/4 buvo sumažinta kredito limito suma iki 61 303,79 Eur (211 669,74 Lt) ir nustatytas galutinis kredito grąžinimo terminas iki 2013 m. liepos 30 d. Trečiojo asmens UAB „Remvaida“ įsipareigojimų ieškovei pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas apeliantų laidavimu pagal 2006 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartis Nr. 153-06L ir Nr. 154-06L, kuriomis apeliantai įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu, jeigu kredito sutartis nebus įvykdyta arba bus vykdoma netinkamai. Kredito gavėjos įsipareigojimų įvykdymas bankui pagal kredito sutartį be laidavimo sutarčių taip pat buvo užtikrintas nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimu.Kredito linijos sutartimi prisiimti įsipareigojimai buvo vykdomi netinkamai, todėl 2012 m sausio 5 d. raštu Nr. 30.58.37/9 bankas kredito gavėją, laiduotojus ir įkeisto turto savininkę įspėjo apie neįvykdytus skolinius įsipareigojimus ir paragino per rašte nurodytą terminą padengti skolą. Kadangi po įspėjimo įsiskolinimas nebuvo padengtas ir prievolės bankui toliau buvo vykdomos netinkamai, 2012 m. vasario 9 d. raštu Nr. 30.58.37/236 bankas kredito gavėją ir laiduotojus įspėjo apie tai, kad iki 2012 m. kovo 15 d. nepadengus įsiskolinimo, kredito limito sutartis bus vienašališkai nutraukta ir bus pradėtas vykdyti priverstinis skolos išieškojimas. Kadangi įsiskolinimas per banko nustatytą terminą padengtas nebuvo, sutartis buvo vienašališkai nutraukta ir inicijuota skolos išieškojimo procedūra iš įkeisto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi Nr. 2024V/2012 buvo nutarta banko naudai iš UAB ,,Remvaida“ išieškoti 201 388,53 Lt negrąžinto kredito, 3 167,24 Lt palūkanų, 39,72 Lt delspinigių, 281 Lt žyminio mokesčio bei 7,50 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. 2012 m. gegužės 23 d. iki visiško skolos išieškojimo, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių, skolos ir palūkanų dydžio

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai neginčija nei laidavimo sutarties galiojimo, nei savo prievolės solidariai atsakyti pagal tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą kreditavimo sutartį, pastarajam nevykdant sutartimi prisiimtų prievolių, tačiau apeliaciniame skunde keliamas teismo atlikto įrodymų, pagrindžiančių priteistos skolos ir palūkanų dydį, vertinimo klausimas.Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovei iš atsakovų solidariai priteistinos skolos ir palūkanų dydžio, analizavo ir vertino byloje esančių įrodymų visetą – pagrindinės skolininkės UAB „Remvaida“ atsiskaitomosios sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., kasos pajamų orderius, taip pat abiejų šalių parengtas suvestines, kuriose detalizuoti pagrindinės skolininkės mokėjimais bankui dengti įsipareigojimai, sprendė dėl jų įrodomosios reikšmės ir iš įrodymų viseto duomenų padarė išvadą apie ieškovės reikalavimų ir jų dydžio (apimties) pagrįstumą, o sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikė išsamų ir argumentuotą įrodymų vertinimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje kilęs ginčas ir dėl faktinio skolos dydžio, bei siekdamas, jog būtų ištirti visi teisingam bylos išnagrinėjimui būtini įrodymai, 2016 m. sausio 27 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir įpareigojo šalis pateikti papildomus duomenis, pagrindžiančius nepadengtos paskolos ir nesumokėtų palūkanų dalį.Teisėjų kolegija, vertindama apeliantų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimo, sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti proceso teisės normų pažeidimo, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad įvertinus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių – apeliantams palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas tyrė ir vertino visus įrodymus, susijusius su apeliantų prievolės bankui dydžiu (apimtimi). Nors teismas, spręsdamas dėl atsakovų prievolės apimties (skolos dydžio), vadovavosi ieškovės parengta suvestine, kurioje detalizuotas pagrindinės skolininkės mokėjimų bankui dengimo eiliškumas, tačiau kartu motyvuotai ir kritiškai vertino atsakovų parengtą analogišką suvestinę, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas netyrė visų byloje esančių įrodymų ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės. Byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti rungimosi principo pažeidimo, šalių pareiga įrodinėti nebuvo suvaržyta, todėl apeliantų argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo atmetami kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.Papildomai teisėjų kolegija nurodo, jog nors apeliantai abejoja pirmosios instancijos teismo priteistos skolos ir palūkanų dydžiu bei kritiškai vertina ieškovės parengtą suvestinę, detalizuojančią pagrindinės skolininkės mokėjimais bankui dengtus įsipareigojimus, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių ieškovės skaičiavimus. Pažymėtina, jog apeliantų pateikta suvestinė, kurioje apskaičiuotas mažesnis paskolos likutis bei nepadengta palūkanų suma, nepaneigia pirmosios instancijos teismo priteistos sumos pagrįstumo ir teisėjų kolegijos vertintina kritiškai. Visų pirma, šioje suvestinėje detalizuojami tik paskolos ir palūkanų dengimo mokėjimai, neatsižvelgiant į tai, jog praleidus Kredito linijos sutartyje nustatytą kredito linijos grąžinimo terminą UAB „Remvaida“ įsipareigojo bankui mokėti papildomas palūkanas, o už laiku nesumokėtas palūkanas – 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos palūkanų sumos (Kredito linijos sutarties Nr. 3368-06IL bendrosios dalies 33 punktas), taip pat neatsižvelgiant į tai, jog bankas turi teisę gautas įmokas, jei jos mažesnės nei visa pagal sutartį mokėtina suma, paskirstyti ir panaudoti įsiskolinimo dengimui bet kokia eile (Kredito linijos sutarties Nr. 3368-06IL bendrosios dalies 47 punktas). Pagrįstas abejones dėl atsakovų parengtoje suvestinėje pateiktų duomenų teisingumo ir objektyvumo teisėjų kolegijai kelia ir tai, jog pagal suvestinės duomenis 2011 m. rugsėjo 6 d. negrąžinto kredito suma sudarė 52 730,83 Eur (182 069 Lt), tačiau iš 2011 m. rugsėjo 7 d. susitarimo Nr. 3368-06IL/4 matyti, kad susitarimo pasirašymo dieną negrąžinto kredito suma buvo 61 303,79 Eur (211 669,74 Lt) (Susitarimo C dalis). Minėtą susitarimą abu atsakovai pasirašė kaip laiduotojai, o atsakovas V. G. šį susitarimą pasirašė ir kaip pagrindinės skolininkės UAB „Remvaida“ direktorius. Būtent pastaroji ginčo šalių sudarytame ir pasirašytame susitarime nurodyta kredito gavėjos paimta ir negrąžinta kredito linijos limito kredito dalis (61 303,79 Eur (211 669,74 Lt)), o ne atsakovų vienašališkai apskaičiuota negrąžinto kredito dalis, teisėjų kolegijos vertintina, kaip pagrįsta ir atitinkanti realią negrąžintos paskolos dalį nurodytu momentu. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantų pateiktoje suvestinėje nurodomi duomenys, susiję su paskolos ir palūkanų dengimu, yra netikslūs, prieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pateiktais skolos ir palūkanų skaičiavimais.Apeliantų teigimu, ieškinys negali būti tenkinamas ir dėl to, jog ieškovei įkeisto turto gali pakakti įvykdyti UAB „Remvaida“ įsipareigojimus pagal kredito limito sutartį, dėl ko atsakovų, kaip laiduotojų, prievolės pasibaigtų. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 išaiškino, kad analizuojant laiduotojo solidariąją prievolę, esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pavyzdžiui, vienos prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir laidavimu), sistemiškai turi būti aiškinamos ir siejamos CK 6.78 straipsnio 3 dalies, 6.80 straipsnio 2 dalies ir 6.86 straipsnio nuostatos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457-611/2015). Nei kredito, nei laidavimo sutartyse ar papildomuose susitarimuose šalys nesusitarė dėl kitokios prievolių užtikrinimo būdų (įkeitimo ir laidavimo) taikymo eilės, todėl analizuojami apeliacinio skundo argumentai, susiję su skolos padengimu realizavus įkeistą turtą, vertinami kaip nedarantys įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl mokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo

Atsakovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jų priteisė 7,54 proc. dydžio procesines metines palūkanas, nes nenustačius, jog jie yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys atsakovams negali būti taikomos didesnės kaip 5 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamų procesinių dokumentų (sprendimo ir papildomo sprendimo) turinį nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovei iš atsakovų priteistos 5 proc. metinės procesinės palūkanos už visą priteistą sumą (54 360,86 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. papildomu sprendimu ieškovei iš atsakovų priteistos 2,54 proc. metinės palūkanos nuo negrąžintos kredito sumos (51 828 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo, atliekančios mokėjimo funkciją.Teisėjų kolegija išaiškina, jog apeliantai nepagrįstai skirtingo pobūdžio ir skirtingas funkcijas atliekančias palūkanas sutapatina ir laiko, kad ieškovei iš atsakovų solidariai priteista 7,54 proc. procesinių palūkanų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, dar vadinamų pelno palūkanomis, paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais. Mokėjimo palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių susitarimu. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, inter alia, nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Nagrinėjamoje byloje 2011 m. rugsėjo 7 d. susitarimo Nr. 3368-06IL/4 1.3 punkte, taip pat kredito limito sutarties bendrosios dalies, už kurios tinkamą ir savalaikį įvykdymą laidavo atsakovai, 13-14 punktuose šalys sulygo dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo laiku negrąžintos kredito sumos iki visos pradelstos kredito dalies sugrąžinimo bankui dienos. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjos pareiga po kredito limito sutarties nutraukimo mokėti pelno palūkanas išliko. Apeliantai laidavimo sutarčių pagrindu įsipareigojo atsakyti už visas pagrindinės skolininkės UAB „Remvaida“ prievoles, t. y. už visus pagrindinei skolininkei priklausančius mokėjimus (Laidavimo sutarčių 2.1.1. punktai). Taigi, pareiga mokėti pelno palūkanas išliko ir apeliantams, laidavusiems už tinkamą pagrindinės skolininkės prievolių bankui įvykdymą.Nurodyta kasacinio teismo praktika leidžia spręsti, jog ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą priteisti skirtingų rūšių, t. y. skirtingos paskirties, palūkanas, o tokių palūkanų priteisimas nelaikytinas dvigubomis palūkanomis CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme. Taigi, apeliantai nepagrįstai sutapatino skirtingo pobūdžio ir skirtingas funkcijas atliekančias palūkanas ir laikėsi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jų priteisė 7,54 proc. procesines palūkanas. Dėl nurodytų priežasčių apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su priteistų palūkanų dydžio skaičiavimu, yra prieštaraujantys teismo sprendimo esmei, todėl atmestini kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.

Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. CPK 284 straipsnio 1 dalyje reglamentuoja, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti arba išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).Pažymėtina, kad CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau, todėl sprendžiant dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo privalo būti užtikrinama šalių interesų pusiausvyra, tokio sprendimo priėmimo metu teismui turi būti pateikti pakankami įrodymai, jog suėjus teismo sprendimo įvykdymo terminui jis realiai galės būti įvykdytas. Taigi prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą padavusiai šaliai tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia įvykdyti teismo sprendimo, bet ir įrodymus, kad sprendimo įvykdymo dieną jis turės galimybę įvykdyti turtinio pobūdžio sprendimą.Išanalizavusi byloje esančius duomenis, susijusius su atsakovų turtine (finansine) padėtimi ir jos kaitos (didėjimo) perspektyvomis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertimu ir spręsti, jog apeliantų turtinė padėtis ateityje pagerės taip, kad jie galės iš karto įvykdyti visą teismo sprendimą. Nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu atsakovai teismui nepateikė įrodymų apie darbo užmokesčio padidėjimą, kitus galimus pajamų šaltinius, byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie apeliantų deklaruojamos sunkios finansinės padėties pagerėjimą iki teismo sprendimo civilinėje byloje įvykdymo momento, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų prašymą atidėti teismo sprendimo įvykdymą.

Dėl procesinės bylos baigties

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai atmetus atsakovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė AB DNB bankas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias iš apeliantų prašo priteisti lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija spręsdama dėl ieškovei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, taip pat vadovaujasi Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais, ir sprendžia, kad ieškovės prašymas tenkinamas, lygiomis dalimis priteisiant jai iš atsakovų 484 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2,3 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą ir 2016 balandžio 22 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270) iš atsakovų V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. P. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.