Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo AB DNB banko atstovei advokato padėjėjai Aleksandrai Filipavičiūtei - Komar,

atsakovui V. G., atsakovų V. G. ir N. P. G. atstovei advokatei Akvilei Grikienytei - Murašovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-1062-881/2016 pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams V. G. ir N. P. G., tretiesiems asmenims UAB ,,Remvaida“ ir B. M. P., dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006 m. rugpjūčio 2 d. tarp ieškovo AB DNB banko ir UAB ,,Remvaida“ buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr. 3368-06IL su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kurios pagrindu kredito gavėjui buvo suteiktas 380 000 Lt kredito limitas iki 2008 m. rugpjūčio 1 d.

2011 m. rugsėjo 7 d. susitarimu Nr. 3368-06IL/4 buvo sumažinta kredito limito suma iki 211 669,74 Lt ir pakeistas galutinis kredito limito grąžinimo terminas iki 2013 m. liepos 30 d.

Praleidus Kredito linijos sutartyje nustatytą kredito limito grąžinimo terminą UAB ,,Remvaida“ įsipareigojo AB DNB bankui mokėti papildomas palūkanas, o už laiku nesumokėtas palūkanas – 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos palūkanų sumos.

Prievolių pagal Kredito linijos sutartį įvykdymo užtikrinimui buvo sudarytos 2006 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartys Nr. 153-06L tarp AB DNB banko ir laiduotojo V. G. ir Nr. 154-06L tarp AB DNB banko ir laiduotojos N. P. G., kuriomis laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei kredito gavėjas UAB ,,Remvaida“ neįvykdys visų ar dalies prievolių, arba įvykdys prievoles netinkamai. Pagal laidavimo sutarčių 4.2 punktą laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo.

UAB ,,Remvaida“ Kredito linijos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, o būtent, nustatytais terminais negrąžino bankui kredito limito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių, todėl 2012 m sausio 5 d. raštu Nr. 30.58.37/9 bankas kredito gavėją, laiduotojus ir įkeisto turto savininkę įspėjo apie neįvykdytus skolinius įsipareigojimus ir geranoriškai paragino per rašte papildomai nustatytą terminą padengti skolą. Kadangi po įspėjimo įsiskolinimas nebuvo padengtas ir prievolės bankui toliau buvo vykdomos netinkamai, 2012 m. vasario 9 d. raštu ,,Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo“ Nr. 30.58.37/236 bankas kredito gavėją ir laiduotojus įspėjo apie tai, kad iki 2012 m. kovo 15 d. nepadengus įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks Kredito limito sutartį ir pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Nurodytas įsiskolinimas per banko nustatytą terminą padengtas nebuvo, todėl Kredito linijos sutartis buvo vienašališkai nutraukta.

Po Kredito limito sutarties nutraukimo AB DNB bankas inicijavo skolos išieškojimo procedūrą iš įkeisto nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi Nr. 2024V/2012 buvo nutarta banko naudai iš UAB ,,Remvaida“ išieškoti 201 388,53 Lt negrąžinto kredito, 3 167,24 Lt palūkanų, 39,72 Lt delspinigių, 281 Lt žyminio mokesčio bei 7,50 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. 2012 m. gegužės 23 d. iki visiško skolos išieškojimo, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą.

Tarp AB DNB banko, kredito gavėjo UAB ,,Remvaida“ ir hipotekos davėjos B. M. P. buvo sudarytas 2012 m. rugpjūčio 10 d. susitarimas Nr. 2012/08/10-741 dėl skolos sugrąžinimo išdėstymo, pagal kurį kredito gavėjas ir hipotekos davėja įsipareigojo padengti 201 158,46 Lt susidariusį įsiskolinimą bei mokėti 7,50 proc. dydžio palūkanas, mokėjimų grafike nustatytais dydžiais, tvarka ir terminais, tačiau skola ir toliau nebuvo dengiama, todėl tarp šalių buvo sudarytas 2013 m. rugpjūčio 10 d. susitarimas Nr. 1 prie 2012 m. rugpjūčio 10 d. susitarimo Nr. 2012/08/10-741 dėl skolos grąžinimo išdėstymo ir prievolių vykdymo tęsimo, kuriuo šalys įsipareigojo padengti susidariusį įsiskolinimą, tačiau nepaisant ir šio susitarimo, įsiskolinimas iki šiol nėra padengtas.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kitą (CK 6.870 str. 1 d.).

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais.

Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis skolininkas UAB ,,Remvaida“ pagal kredito limito sutartį neįvykdė 2006 m. rugpjūčio 2 d. Kredito linijos sutarties Nr. 3368-06IL, kurios pagrindu kredito gavėjui buvo suteiktas 380 000 Lt kredito limitas, ir kuris 2011 m. rugsėjo 7 d. susitarimu Nr. 3368-06IL/4 buvo sumažintas iki 211 669,74 Lt, o laiduotojai V. G. ir N. P. G. 2006 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutarčių Nr. 153-06L ir Nr. 154-06L 4.2 punktais laidavo, kad UAB ,,Remvaida“ tinkamai vykdys visus savo įsipareigojimus ieškovui pagal 2006 m. rugpjūčio 2 d. Kredito limito sutartį Nr. 3368-06IL, o šiam neįvykdžius visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį, laiduotojai ir kredito gavėjas atsako bankui kaip solidarūs skolininkai (Laidavimo sutarčių 1.1 p.), ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas, konkrečiai imant už kredito grąžinimą, už palūkanų ir netesybų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą bei kitų kredito sutartyje numatytų mokėjimų sumokėjimą bakui, ieškovas įgijo teisę reikalauti susidariusį įsiskolinimą priteisti iš laiduotojų, todėl ieškinys dėl 178 951,72 Lt (51 828 Eur) negrąžinto kredito dalies ir priskaičiuotų 8 745,47 Lt (2 532,86 Eur), bet nesumokėtų palūkanų, tenkinamas.

Laidavimas yra vienas iš įstatyme numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 str. 1 d.). Tais atvejais, kai pagrindinė prievolė yra neįvykdoma, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, bendrai laidavusių asmenų atsakomybė kreditoriui taip pat yra solidarioji, jei ko kita nenumato laidavimo sutartis (CK 6.6 str. 1 d., CK 6.81 str. 1, 3 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, o šios prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, jis ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.) ir laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą) (CK 6.81 str. 2 d.). Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. G. D., R. D., bylos Nr. 3K-7-61/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas dėl Kredito limito sutarties nevykdymo susidariusį įsiskolinimą prašo priteisti iš laiduotojų solidariai, todėl atsižvelgdamas į minėtų laidavimo sutarčių nuostatas bei galiojantį teisinį reguliavimą ir teismų praktiką ginčo klausimais, teismas šį ieškovo reikalavimą tenkina.

Byloje ginčas kilo dėl ieškovo prašomo priteisti skolos ir delspinigių dydžio. Atsakovai įrodinėja, jog ieškovas, dengdamas skolą, skaičiuodamas palūkanas ir delspinigius, pažeidė mokėjimo eiliškumą, nustatytą Kredito limito sutartyje ir papildomuose susitarimuose, todėl faktiškai neįrodė skolos dydžio, nes nėra aišku, kokia tvarka bankas paskirstydavo pagrindinio skolininko atliekamus mokėjimus. Atsakovai pateikė teismui lentelę, kurioje pateikia skaičiavimus pagal faktiškai atliktus mokėjimus ir skolos dydžio pokyčius, atsižvelgiant į VILIBOR palūkanų normą 2012 m. kovo 6 d. Atsakovų sudarytoje lentelėje pateikiami duomenys yra netikslūs ir prietaringi.

Tuo tarpu ieškovas, įrodinėdamas prašomas iš atsakovų priteisti sumas, teismui pateikė pagrindinio skolininko UAB ,,Remvaida“ atsiskaitomosios sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., Kasos pajamų orderius bei UAB ,,Remvaida“ gautos paskolos iš ieškovo ir palūkanų dengimo suvestinę, iš kurių matyti, kad iš UAB ,,Remvaida“ atliktų mokėjimų, paskolos grąžinimui iš viso buvo panaudota 201 048,28 Lt, palūkanų mokėjimui – 188 155,60 Lt, o delspinigių mokėjimui – 3 254,71 Lt. Taigi nesumokėto kredito likutis yra 178 951,72 Lt (380 000 Lt – 201 048,28 Lt = 178 951,72 Lt), nesumokėtos palūkanos pagal banko 2014 m. lapkričio 17 d. pažymą apie skolos dydį sudaro 8 745,47 Lt, o apskaičiuoti ir pagrindinio skolininko jau padengti delspinigiai sudaro 3 254,71 Lt. Ieškovas teigia, jog susidarė ir daugiau delspinigių, tačiau jis neprašo jų priteisti. Taigi, vadovaudamasis CPK 178 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teismas daro išvadą, jog ieškovas, priešingai nei teigia atsakovai, įrodė prašomos priteisti skolos ir palūkanų dydį.

Teismas atmeta atsakovų argumentus, jog bankas netinkamai skaičiavo palūkanas, nes, kaip matyti iš 2011 m. rugsėjo 7 d. Susitarimo Nr. 3368-06IL/4 1.3 punkto, Kredito limito sutarties bendrosios dalies 13 punkto, už gautą kreditą iki visiško kredito grąžinimo bankui turėjo būti mokamos kintamos palūkanos, kurios keičiamos 2011 m. spalio 8 d. ir toliau keičiamos kiekvieno mėnesio 8 dieną, imant antrą darbo dieną prieš palūkanų nustatymo dieną buvusį vieno mėnesio termino litų VILIBOR ir pridedant 4,20 proc. dydžio banko maržą. 2012 m. kovo 6 d., prieš Kredito linijos sutarties nutraukimą, paskutinė palūkanų keitimo diena buvo 2012 m. kovo 8 d. Antrą darbo dieną prieš palūkanų keitimo dieną, t. y. 2012 m. kovo 6 d., litų VILIBOR norma buvo 0,88 proc. Pridėjus banko maržą, palūkanų norma už paimtą kreditą pagal Susitarimo Nr. 3368-06IL/4 1.3 punktą ir Kredito linijos sutarties bendrosios dalies 13 punktą sudarė 5,08 proc. (0,88 proc. + 4,20 proc. = 5,08 proc.). Pasak banko, palūkanų už suteiktą kreditą, iš viso susidarė 196 901,07 Lt, iš kurių 188 155,60 Lt buvo padengti iš UAB ,,Remvaida“ nuo 2006 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. liepos 14 d. atliktų įmokų, taigi nepadengtas likutis yra 8 745,47 Lt, kurį ir prašo priteisti ieškovas.

Atsakovai, nesutikdami su ieškiniu, taip pat nurodo, kad ieškovas pažeidė mokėjimo eiliškumą, nustatytą Kredito limito sutartyje ir papildomuose susitarimuose, todėl iš UAB ,,Remvaida“ sąskaitos nepagrįstai nuskaičiuodavo pirma palūkanas, o ne pagrindinę skolą. Teismas šį atsakovų argumentą taip pat atmeta, nes 2006 m. rugpjūčio 2 d. Kredito linijos sutarties Nr. 3368-06IL 47 punktu šalys susitarė, jog tuo atveju, jei bankas bet kuriuo metu iš kredito gavėjo gauna mažesnę sumą nei pilna jam mokėtina pagal sutartį suma ar kitas tarp banko ir kredito gavėjo sudarytas sutartis suma, bankas turi teisę paskirstyti ir panaudoti tokį mokėjimą kredito gavėjo įsiskolinimo dengimui bet kokia eile ir tokiu tikslu ar tikslais pagal sutartį, kuriuos bankas savo nuožiūra numato, nežiūrint jokių kitų kredito gavėjo duodamų priešingą nurodymų. Sudaryta kredito limito sutartis yra įprasta kreditavimo praktikoje, o kaip žinia civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja sutarčių laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką, besikeičiančius verslo santykius, nulemtus rinkos pokyčių ir raidos, bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei) (CK6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-357/2012). Taigi atsižvelgiant į sutarčių laisvės principo turinio aiškinimo ypatumus, tai dėl ko šalys susitarė 47 Kredito limito sutarties punkte, nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, jog bankas privalėjo kitaip paskirstyti gautus mokėjimus, nei faktiškai atliko. Be to, teismas nenustatė, kad toks šalių susitarimas prieštarautų imperatyvios įstatymo nuostatoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai.

Be to, teismas atmeta atsakovų argumentus, jog bankui įkeisto turto gali pakakti įvykdyti UAB ,,Remvaida“ įsipareigojimams, dėl ko laiduotojų prievolės pasibaigtų, nes kaip matyti iš antstolės V. M. 2015 m. lapkričio 24 d. Akto dėl aukciono Nr. A 15 2015 11 24 32475/14-1, 2015 m. lapkričio 24 d. neįvyko jau penktasis aukcionas dėl UAB ,,Remvaida“ priklausančio ir įkeisto kilnojamojo turto (automobilių detalių) už 10 469,30 Eur pardavimas, nes aukcione nedalyvavo nei vienas dalyvis. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuomet esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, teismas daro išvadą, jog nepriklausomai nuo to, kaip vyksta vykdymo procesas, ieškovas turi teisę pasirinkti iš kurių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimus reiškia laiduotojams.

Nors atsakovai teigia, kad ieškovui neturėtų būti priteisiamos procesinės palūkanos, tačiau remiantis CPK 6.37 straipsnio 2 dalimi, atsakovai, ieškovui reikalaujant, taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo reikalavimas priteisti iš fizinių asmenų 5 procentų dydžio procesines palūkanas yra tenkinamas, nes CK 6.210 straipsnis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti atitinkamai penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Atsakovai, tuo atveju, jei teismas tenkintų ieškinį, prašo dėl sunkios materialinės padėties atidėti sprendimo vykdymą (atsiliepime į ieškinį prašė sprendimo vykdymą išdėstyti ne trumpiau kaip penkeriems metams). CPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, tai pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Ši įstatymu įtvirtinta teismo teisė teismų praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-925/2002), tačiau atsižvelgiant į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Be to, sprendžiant teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas negali suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, taip pat visais atvejais turi būti siekiama išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas, spręsdamas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, išdėstymo ar vykdymo tvarkos pakeitimo, turi atsižvelgti į turtinę abiejų šalių padėtį, tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką, vertinant, ar ieškovo ir atsakovo finansinė padėtis leidžia atidėti teismo sprendimo vykdymą, iš pradžių nustatinėjama būtent atsakovo finansinė būklė sprendimo vykdymo dieną bei nustatinėjamos atsakovo finansinės galimybės dėl sprendimo įvykdymo ateityje. Nustačius, kad atsakovo dabartinė finansinė padėtis leidžia įvykdyti visą sprendimą iš karto arba paaiškėjus, kad dabartinė atsakovo padėtis yra bloga bei ateityje ji nepagerės, teismas netenkina atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, nepaisant to, kokia yra ieškovo turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 ir kt.). Atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, susijusią su teismo sprendimų vykdymo išdėstymu ir atidėjimu, teismas daro išvadą, jog iš atsakovų pateiktų įrodymų (VĮ ,,Regitra“ pažymų, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, bankų sąskaitų išrašų) matyti, kad jų turtinė padėtis nėra gera, tačiau, kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog atsakovų turtinė padėtis ateityje pasitaisys taip, kad jie galės iš karto įvykdyti teismo sprendimą, taigi dėl išdėstytų motyvų atsakovų prašymas netenkinamas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 79 straipsniu, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama 1 032,50 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, kurį ieškovas sumokėjo 2014 m. lapkričio 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. APM 4049960.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79 straipsniu, 80 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams V. G. ir N. P. G. tenkinti.

Priteisti ieškovo AB DND banko naudai (juridinio asmens kodas 112029270) iš atsakovų V. G. (a/k (duomenys neskelbtini) ir N. P. G. (a/k (duomenys neskelbtini) 51 828 Eur negrąžinto kredito, 2 532,86 Eur priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 54 360,86 Eur (penkiasdešimt keturių tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt eurų aštuoniasdešimt šešių euro centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015 m. sausio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti ieškovo AB DND banko naudai iš atsakovų V. G. ir N. P. G. lygiomis dalimis 1 032,50 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. lapkričio 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. APM 4049960.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.